Šeima dar nėra sukurta, o draugystę ištiko krizė, t.y. ir vaikinas, ir mergina nesusišneka taip, kaip anksčiau. 
Ir ką daryt? Iš anksto dėkoju už Jūsų nuomonę.
Norėčiau paklausti, kas Jūsų nuomone, griauna draugystę? Ir ar verta gelbėti draugystę ir dėl jos stengtis, jei vaikinas išties labai patinka? Šeima dar nėra sukurta, o draugystę ištiko krizė, t.y. ir vaikinas, ir mergina nesusišneka taip, kaip anksčiau. Ir ką daryt? Iš anksto dėkoju už Jūsų nuomonę.
Šeima dar nėra sukurta, o draugystę ištiko krizė, t.y. ir vaikinas, ir mergina nesusišneka taip, kaip anksčiau. Ir ką daryt? Iš anksto dėkoju už Jūsų nuomonę.
Niu kodėl jau taip, visai įdomi ir aktuali tema 
Tiesiog draugystę griauna labai jau įvairūs dalykai ir labai plati tema išeina.
Griauna daug kas - pradedant rutina lovoje ir baigiant skirtingais gyvenimo tikslais. Priklauso nuo žmonių, nuo santykių, nuo požiūrio į tuos santykius ir t.t., ir etc., ir pan.
Gal tiksliau paaiškink, kuo ta krizė pasireiškia? Nes kai situacija neaiški, nežinia ką rašyt.
Tiesiog draugystę griauna labai jau įvairūs dalykai ir labai plati tema išeina.
Griauna daug kas - pradedant rutina lovoje ir baigiant skirtingais gyvenimo tikslais. Priklauso nuo žmonių, nuo santykių, nuo požiūrio į tuos santykius ir t.t., ir etc., ir pan.
Gal tiksliau paaiškink, kuo ta krizė pasireiškia? Nes kai situacija neaiški, nežinia ką rašyt.
kaži kiek laiko laiku jūs jau kartu, ar kartu gyvenate ?
jei yra kažkokie jausmai, o ir problemos ne tokios, kaip neištikimybė ir pan. manau tikrai verta viską gelbėti
mes kartu jau metai, ir tikrai ne kartą buvo kilęs noras viską mesti, nes viskas nebe taip kaip anksčiau
bet viskas ir negali būti taip, kaip buvo draugystės pradžioje 
viskas keičiasi, bendravimas, jausmai, elgesys.... Mes kartu negyvenam, o dabar ir laiko nėra susitikti kasdien, susitinkam vieną, du, tris kartus per savaitę 
tačiau užtenka ir to, spėjam vienas kito išsiilgti halbūt ir jums, jei susitinkat dažnai reiktų susitikti rečiau? Būtų apie ką kalbėtis, pasakotis praėjusių dienų įspūdžius ir pan. 
nueikite ten, kur vaikščiodavote anksčiau, darykite tai, ką darėte prieš pasikeičiant draugystei 
Padarykite prisiminmų vakarą, palepinkite vienas kitą niekučiais KALBĖKITĖS vienas su kitu apie tai, kas blogai vieno ir kito elgesyje, žodžiuose, poelgiuose, ko norėtumėt, kad būtų kitaip, ką reikia keisti ar tik "pašlifuoti" 
kai norėdavau viską baigti, labai padėdavo forume perskaityta mintis "nutraukti santykius labai paprasta išeitis, nereiklauanti pastangu, palyginus su jų tobulinimu"
jei yra kažkokie jausmai, o ir problemos ne tokios, kaip neištikimybė ir pan. manau tikrai verta viską gelbėti
mes kartu jau metai, ir tikrai ne kartą buvo kilęs noras viską mesti, nes viskas nebe taip kaip anksčiau
bet viskas ir negali būti taip, kaip buvo draugystės pradžioje viskas keičiasi, bendravimas, jausmai, elgesys.... Mes kartu negyvenam, o dabar ir laiko nėra susitikti kasdien, susitinkam vieną, du, tris kartus per savaitę tačiau užtenka ir to, spėjam vienas kito išsiilgti halbūt ir jums, jei susitinkat dažnai reiktų susitikti rečiau? Būtų apie ką kalbėtis, pasakotis praėjusių dienų įspūdžius ir pan. nueikite ten, kur vaikščiodavote anksčiau, darykite tai, ką darėte prieš pasikeičiant draugystei Padarykite prisiminmų vakarą, palepinkite vienas kitą niekučiais KALBĖKITĖS vienas su kitu apie tai, kas blogai vieno ir kito elgesyje, žodžiuose, poelgiuose, ko norėtumėt, kad būtų kitaip, ką reikia keisti ar tik "pašlifuoti" kai norėdavau viską baigti, labai padėdavo forume perskaityta mintis "nutraukti santykius labai paprasta išeitis, nereiklauanti pastangu, palyginus su jų tobulinimu"
draugaujam mes daugiau nei vienerius metus, kartu negyvenam. draugystes pradzioj as ziurejau i viska labai lengvai, paprastai, tiesiog megavausi bendravimu, kol po kokio pusmecio nesupratau, kad truputi isimylejau va tada jauciu, kad mano pacios elgesys pradejo keistis, pradejau prarasti savarankiskuma, atsirado baime laisvai sakyti, ka galvoju pradejau bijoti jo netekti 
dabar jau nebebijau nes zinau, kad nereikia bijoti issiskirti. bet tas laikotarpis buvo kai as prisnekejau visokiu nesamoniu ir dar ir dabar bijausi kartais pasisakyti nes paskui nezinai, kaip supras, ka supras ir t.t. tie vyrai vistiek kitaip masto o tai cia tokia situacija jau rimtas pavojaus signalas turbut
va tada jauciu, kad mano pacios elgesys pradejo keistis, pradejau prarasti savarankiskuma, atsirado baime laisvai sakyti, ka galvoju pradejau bijoti jo netekti dabar jau nebebijau nes zinau, kad nereikia bijoti issiskirti. bet tas laikotarpis buvo kai as prisnekejau visokiu nesamoniu ir dar ir dabar bijausi kartais pasisakyti nes paskui nezinai, kaip supras, ka supras ir t.t. tie vyrai vistiek kitaip masto o tai cia tokia situacija jau rimtas pavojaus signalas turbut
Šiaip kas link kalbėjimo, tai vyrams visad reikia sakyti viską tiesiai, šviesiai ir aiškiai, nes jie viską pažodžiui supranta jokių ten perkeltinių prasmių nereik naudot - beviltiška...
O šitoj situacijoj tau tiesiog reikia truputį labiau pasitikėt savim... Gal tos krizės net ir nėra, tik tu ją kuri savo kompleksais...
jokių ten perkeltinių prasmių nereik naudot - beviltiška... O šitoj situacijoj tau tiesiog reikia truputį labiau pasitikėt savim... Gal tos krizės net ir nėra, tik tu ją kuri savo kompleksais...
QUOTE(Raduga @ 2005 10 11, 14:26)
Raduga, 11 Spa 2005 - 14:26, para�ė:
Raduga, 11 Spa 2005 - 14:26, paraÅ�Ä—: Šiaip kas link kalbėjimo, tai vyrams visad reikia sakyti viską tiesiai, šviesiai ir aiškiai, nes jie viską pažodžiui supranta
O šitoj situacijoj tau tiesiog reikia truputį labiau pasitikėt savim... Gal tos krizės net ir nėra, tik tu ją kuri savo kompleksais...
Šiaip kas link kalbėjimo, tai vyrams visad reikia sakyti viską tiesiai, šviesiai ir aiškiai, nes jie viską pažodžiui supranta jokių ten perkeltinių prasmių nereik naudot - beviltiška...
O šitoj situacijoj tau tiesiog reikia truputį labiau pasitikėt savim... Gal tos krizės net ir nėra, tik tu ją kuri savo kompleksais...
jokių ten perkeltinių prasmių nereik naudot - beviltiška... O šitoj situacijoj tau tiesiog reikia truputį labiau pasitikėt savim... Gal tos krizės net ir nėra, tik tu ją kuri savo kompleksais...
taip, kaip po to laikotarpio nutariau susiimt, iskart viskas pagerejo
tik va del vyru tai nezinau kaip cia vistik turbut dar per mazai patirties turiu siuo metu draugauju su vaikinu, kuriam tiesiai sviesiai 
arba as nemoku tiesiai sviesiai QUOTE(tuika @ 2005 10 11, 15:52)
tuika, 11 Spa 2005 - 15:52, para�ė:
tuika, 11 Spa 2005 - 15:52, para�ė: taip, kaip po to laikotarpio nutariau susiimt, iskart viskas pagerejo
taip, kaip po to laikotarpio nutariau susiimt, iskart viskas pagerejo tik va del vyru tai nezinau kaip cia vistik turbut dar per mazai patirties turiu siuo metu draugauju su vaikinu, kuriam tiesiai sviesiai arba as nemoku tiesiai sviesiai
tik va del vyru tai nezinau kaip cia vistik turbut dar per mazai patirties turiu siuo metu draugauju su vaikinu, kuriam tiesiai sviesiai arba as nemoku tiesiai sviesiai Gerai, kad pagerėjo
A dėl tiesumo - velnias žino, gal ir baisių jautriasielių esama... Tik man nepasitaiko
Sėkmingai įveikus krizę santykiai labai sustiprėja ir tampa nuoširdesni. Žinau iš patirties.
Sunku ką nors konkretaus patarti, viskas priklauso nuo asmenybių, požiūrio į santykius ir daugelio kitų dalykų. Kelias į tą viršukalnę, jeigu taip galima pavadinti, bus ilgas ir duobėtas, dažnai norėsis viską mesti ir eiti kas kur. Bet kokiu atveju bandyti verta.
Kol nebuvau ištekėjusi, mes su dabartiniu vyru irgi turėjome rimtą ir ilgai užsitesusią krizę. Tai nebuvo neištikimybė ar kažkas tokio, bet buvo labai blogai. Nesusišnekėdavome, kasdien pykdavomės. Vieną kartą net antausį jam skėliau. Dabar net nežinau, dėl ko taip tada atsitiko - tiesiog į santykius įsimetė rutina turbūt. Dabar esame vedę ir labai laimingi.
Turiu pasakyti, kad teks nugalėti išdidumą ir pamiršti ambicijas. Bus nelengva.
Linkiu sėkmės.
Sunku ką nors konkretaus patarti, viskas priklauso nuo asmenybių, požiūrio į santykius ir daugelio kitų dalykų. Kelias į tą viršukalnę, jeigu taip galima pavadinti, bus ilgas ir duobėtas, dažnai norėsis viską mesti ir eiti kas kur. Bet kokiu atveju bandyti verta.
Kol nebuvau ištekėjusi, mes su dabartiniu vyru irgi turėjome rimtą ir ilgai užsitesusią krizę. Tai nebuvo neištikimybė ar kažkas tokio, bet buvo labai blogai. Nesusišnekėdavome, kasdien pykdavomės. Vieną kartą net antausį jam skėliau. Dabar net nežinau, dėl ko taip tada atsitiko - tiesiog į santykius įsimetė rutina turbūt. Dabar esame vedę ir labai laimingi.
Turiu pasakyti, kad teks nugalėti išdidumą ir pamiršti ambicijas. Bus nelengva.
Linkiu sėkmės.
Atrodo, ir man prasidėjo krizė... Ne jam, ne mums, o man... Vis konfliktuoju, vis kažkas negerai... O kaip nustatyti, ar tikrai kažkas negerai, ar čia aš per daug noriu? Nesu ir niekad nebuvau mazgotė, tai gal visgi aš per daug noriu... Pasimečiau. Norisi daugiau švelnumo ir dėmesio, nors nuo pat pradžių žinojau, kad jis nelinkęs labai seilėtis... Kita vertus, labai seilėto irgi nesinori. Norisi bendros veiklos, kažkur išeiti, o jis baisus namisėda. Apie tai daug kartų šnekėta, bet rezultatų beveik jokių. Na suprantu, sunku žmogui prisiversti. Bet man irgi sunku susitikus nuolat būt tarp keturių sienų. Ir ką daryt? Kantrybe šarvuotis? Neverta juk dėl tokių dalykų skirtis, nes visgi myli jis ir stengiasi... Taip ir blaškausi. Matyt, jauna dar, taikytis prie žmogaus nemoku? Ką aš žinau...
Raduga , pas mus situacija analogiška.... Kiek kartų sakyta, kak noriu to ir ano, pasitaiso vienai dieai, toliau vėl tas pats