Aciu uz info.. Man gydytoja greit telefonu pasake, tai ka jinai turejo omeny su ta demokarcinoma, nesuprantu..
nu reiks nuvaziavus paklausti..
Ir vėl baigės savaitgalis....
Kažkaip liūdna nuotaika užpuolė. Sesuo buvo pas tėvus. Mama kažkaip pasidavus. Aišku, kad ir jaučiasi nelabai kaip: spaudimas, po chemijų savijauta nebe tokia, kaip po pirmųjų, dar virusas prikibęs. Panikuoja. Aš dabar supanikavau. Tiksliau nepanikuoja, o jau pradeda kalbėti apie susitaikymą su padėtim be išeities. Tiksliau, nebekalba apie kovą. Pasiduoda. Kas man labai šiuo momentu baisu. Nes kol dar žmogus kabinasi, jis ir užsikabina. Tiesiog pusantrų metų nebuvo tokių nuotaikų.
Labai norėčiau, kad dar duotų likimas kokių nors šansų - kad chemija suveiktų, ar kad KRAS tyrimo rezultati parodytų, kad yra galimybė gydytis. Tiesiog labai noriu....
Ifauru
na, mergaitės, laikykitės, laikykimės... Ruduo galbūt kaltas, tas tos nuotaikos tokios... Mano - taipogi. Tačiau laikausi laikausi, genu šalin tas nuotaikas iš paskutiniųjų. Vaikai...jais gelbėjuos
savaitgalį prisikviečiu jų, tegul šurmuliuoja namai.
Vis lendu į mūsų skyrelį, ieškau Adis žinelės. Negaliu būt rami, kai nežinomybė...
---------
Rasų lanka, Ragnez, Shaiba, - Jums dabar reikia kumštukų palaikymo antradienį
laikykitės, mergytės.
Papildyta:
Ifauru, lankykite mamytę, būkite kartu tiek, tiek jai reikia, kalbėkite apie ką nors, veikite ką nors kartu...gal praskaidrės tos mintys. Gerų pvz.pasakoti, įkvėpti kaip nors, na jūs žinote viską... Tiesiog gal tai tik šios dienos jausmai tokie pas mamą, o ryt bus šviesiau?
na, mergaitės, laikykitės, laikykimės... Ruduo galbūt kaltas, tas tos nuotaikos tokios... Mano - taipogi. Tačiau laikausi laikausi, genu šalin tas nuotaikas iš paskutiniųjų. Vaikai...jais gelbėjuos
savaitgalį prisikviečiu jų, tegul šurmuliuoja namai.Vis lendu į mūsų skyrelį, ieškau Adis žinelės. Negaliu būt rami, kai nežinomybė...
---------
Rasų lanka, Ragnez, Shaiba, - Jums dabar reikia kumštukų palaikymo antradienį
laikykitės, mergytės. Papildyta:
Ifauru, lankykite mamytę, būkite kartu tiek, tiek jai reikia, kalbėkite apie ką nors, veikite ką nors kartu...gal praskaidrės tos mintys. Gerų pvz.pasakoti, įkvėpti kaip nors, na jūs žinote viską... Tiesiog gal tai tik šios dienos jausmai tokie pas mamą, o ryt bus šviesiau?
QUOTE(ifauru @ 2009 09 27, 21:38)
Ir vėl baigės savaitgalis....
Kažkaip liūdna nuotaika užpuolė. Sesuo buvo pas tėvus. Mama kažkaip pasidavus. Aišku, kad ir jaučiasi nelabai kaip: spaudimas, po chemijų savijauta nebe tokia, kaip po pirmųjų, dar virusas prikibęs. Panikuoja. Aš dabar supanikavau. Tiksliau nepanikuoja, o jau pradeda kalbėti apie susitaikymą su padėtim be išeities. Tiksliau, nebekalba apie kovą. Pasiduoda. Kas man labai šiuo momentu baisu. Nes kol dar žmogus kabinasi, jis ir užsikabina. Tiesiog pusantrų metų nebuvo tokių nuotaikų.
Labai norėčiau, kad dar duotų likimas kokių nors šansų - kad chemija suveiktų, ar kad KRAS tyrimo rezultati parodytų, kad yra galimybė gydytis. Tiesiog labai noriu....
Ifauru,
Liūdna girdėti tokius tavo žodžius. Tik pasistenk neprarasti tikėjimo bent tu. Nes jei tu išliksi stipri ir tvirtai įsitikinusi geriausiu, tai perduosi ir savo mamytei. Nepasiduok, kad ir kaip liūdesys ar skausmas dėl viso to rakintų tavo širdutę. Sunkus gydymas, jokio nuo jo poilsio ir klaidina tikėjimą. Dabar reikia atrasti mamytei pačius tinkamiausius žodžius (lengva pasakyti, sunku padaryti... ). Jūs su sese gerai ją žinote, jos nuotaikas. Tiesiog neišgyvenkite to po vieną - pasitarkit, gal ką sugalvosit. Gal būtų pravartu ir pas psichologą nueiti, kad pasitarti, ką tokiu atveju daryti, kaip žmogučiui sugrąžinti viltį ir tikėjimą, kai jie išslysta iš rankų... Linkiu, kad Dievulis apšviestų Jus ir mamytę , ir kad surastumėt tą raktą į naują pakilimą...Papildyta:
QUOTE(arune @ 2009 09 27, 21:59)
Ifauru, lankykite mamytę, būkite kartu tiek, tiek jai reikia, kalbėkite apie ką nors, veikite ką nors kartu...gal praskaidrės tos mintys. Gerų pvz.pasakoti, įkvėpti kaip nors, na jūs žinote viską... Tiesiog gal tai tik šios dienos jausmai tokie pas mamą, o ryt bus šviesiau?
Aš irgi taip galvoju. Juk sunku ligoniukui visada išlikti optimistiniam, Gal dabar toks laikas - viena kita dienelė - apmąstymams, pasvarstymams už ir prieš..., jeigu... ir t.t. Juk visi mes apie tai pagalvojam. Nors ir stengiamės neprisileisti tokių minčių. Na, jos pačios , nevalingai...
Bet gal nušvis saulutė ir nuotaika pasikeis. Dar pamaniau, kad tokiu atveju taip tiktų pabendrauti koks bendražygis, bendramintis, taip pat ėjęs ir einantis tuo keleliu ( turintis optimizmo ir ryžto) - nesvarbu, kad kitos rūšies ligelė. Bet kur jį dabar taip surasi...
Papildyta:
QUOTE(arune @ 2009 09 27, 21:59)
Rasų lanka, Ragnez, Shaiba, - Jums dabar reikia kumštukų palaikymo antradienį
Ačiū, Arūne,
Dar turim vieną dieną. 
Mergaitės,
laikykimės....
Aš jau tris kartus išgirdau diagnozę apie pakartotiną vėžio metastazių atsinaujinimą.Ypač pritrenkė 3-as kartas.Nuėjau pas gydytoją su gėlėmis, už tris nors su operacijomis išgyventus metus, o rado krūvą metastazių.
Man tokiu atveju reikia išsilaižyti pačiai.Lindimas su paguoda, bandymai pralinksminti mane tik suerzina.Aš turiu įlįsti į savo urvelį ir ten ištūnoti, išsibliauti, po kiek laiko su raminamųjų vaistų pagalba išsikapstau.Aš pati nežinau ką sakyčiau Ifauru mamos atveju, kad tai nebūtų falšas.
Ir dabar neturiu kažkokių vilčių ateičiai.Jokių planų .Ir visi guodimai man atrodo netikri ir nereikalingi.Tiesiog gaila žmonių , kai jie tegul ir geranoriškai stengiasi įtikinti, kad viskas bus gerai.
Einu į priekį tik vedama užsispyrimo, kad jei jau tiek pjaustė ir nuodijo, tai pažiūrėsim kiek tas gali tęstis, kiek organizmas tai atlaikys.Laimė yra antidepresantai ir raminantys.Be jų nebūčiau tiek atlaikiusi.
Dabar jau prasideda baimė , kad remisija bus trumpa.Reiktų markerį pasidaryti, gal apsiraminčiau, o gal jis jau kyla? Tada bus dar blogesnė nuotaika.Taigi svarstau ir bijau jį darytis.Vis tiek reikės laukti 3-jų mėnesių iki apžiūros , o tada išgirsti verdiktą.
Taigi optimizmas sergančiam gana santykinis dalykas.Ypač kai žmogus supranta, jog nesant remisijos, kokia kalba gali būti apie optimistines prognozes.
Taigi prasta iš manęs guodėja ir patarėja.
Man tokiu atveju reikia išsilaižyti pačiai.Lindimas su paguoda, bandymai pralinksminti mane tik suerzina.Aš turiu įlįsti į savo urvelį ir ten ištūnoti, išsibliauti, po kiek laiko su raminamųjų vaistų pagalba išsikapstau.Aš pati nežinau ką sakyčiau Ifauru mamos atveju, kad tai nebūtų falšas.
Ir dabar neturiu kažkokių vilčių ateičiai.Jokių planų .Ir visi guodimai man atrodo netikri ir nereikalingi.Tiesiog gaila žmonių , kai jie tegul ir geranoriškai stengiasi įtikinti, kad viskas bus gerai.
Einu į priekį tik vedama užsispyrimo, kad jei jau tiek pjaustė ir nuodijo, tai pažiūrėsim kiek tas gali tęstis, kiek organizmas tai atlaikys.Laimė yra antidepresantai ir raminantys.Be jų nebūčiau tiek atlaikiusi.
Dabar jau prasideda baimė , kad remisija bus trumpa.Reiktų markerį pasidaryti, gal apsiraminčiau, o gal jis jau kyla? Tada bus dar blogesnė nuotaika.Taigi svarstau ir bijau jį darytis.Vis tiek reikės laukti 3-jų mėnesių iki apžiūros , o tada išgirsti verdiktą.
Taigi optimizmas sergančiam gana santykinis dalykas.Ypač kai žmogus supranta, jog nesant remisijos, kokia kalba gali būti apie optimistines prognozes.
Taigi prasta iš manęs guodėja ir patarėja.
Ačiū arūne, rasų lanka, .Gabija.
Sunku man pačiai mamai ką nors pasakyti (aš nesu iš tų, kurie gražbyliauja ar gali meiliai ką pasakyti - nemoku). Bandau ramint, kurt visokius planus. Bet tas nuotaikas pastebi ir mamos sesrys...Turbūt reikia kažkokios super geros žinios, kad nuotaika pasikeistų....
Paprasčiausiai organizmas irgi pavargęs kovot - po tos pačios chemijos prieš metus kojos tinti pradėjo gal po ketvirto karto, dabar jau iš karto po pačio pirmojo...Spaudimo tokio irgi gyvenime nebuvo. Va ir susikrauna viskas. Man to mama nesakė, o sesei sakė, kad jau gerai jaučiasi po paskutinės chemijos tik praėjus savaitei. Vėlgi - lygina - anksčiau 2-3 dienos ir negerumo kaip nebūta....
Vakar vyras prigrybavo, sakau, va, Kūčioms jau bus grybų, o mama - tai dar reikia sulaukt...
Gal. Gal čia ta rudeninė depresija+nerimas dėl savęs+nerimas dėl tėčio - jam irgi sveikata pašlubuoja - ir gaunasi, kad juodas zebro dryžius...Gal reikia išlaukt baltojo Būtų gerai.
Bet kokiu atveju visoms Jums ačiū.
_________________________
Stprybės visiems. Manau, kad TIKĖSIU (ji man vis tiek babania), Ugn*Inei dabar jos reikia daug kaip niekad. Ir visoms visoms Jums
Sunku man pačiai mamai ką nors pasakyti (aš nesu iš tų, kurie gražbyliauja ar gali meiliai ką pasakyti - nemoku). Bandau ramint, kurt visokius planus. Bet tas nuotaikas pastebi ir mamos sesrys...Turbūt reikia kažkokios super geros žinios, kad nuotaika pasikeistų....
Paprasčiausiai organizmas irgi pavargęs kovot - po tos pačios chemijos prieš metus kojos tinti pradėjo gal po ketvirto karto, dabar jau iš karto po pačio pirmojo...Spaudimo tokio irgi gyvenime nebuvo. Va ir susikrauna viskas. Man to mama nesakė, o sesei sakė, kad jau gerai jaučiasi po paskutinės chemijos tik praėjus savaitei. Vėlgi - lygina - anksčiau 2-3 dienos ir negerumo kaip nebūta....
Vakar vyras prigrybavo, sakau, va, Kūčioms jau bus grybų, o mama - tai dar reikia sulaukt...
Gal. Gal čia ta rudeninė depresija+nerimas dėl savęs+nerimas dėl tėčio - jam irgi sveikata pašlubuoja - ir gaunasi, kad juodas zebro dryžius...Gal reikia išlaukt baltojo
Būtų gerai.Bet kokiu atveju visoms Jums ačiū.
_________________________
Stprybės visiems. Manau, kad TIKĖSIU (ji man vis tiek babania), Ugn*Inei dabar jos reikia daug kaip niekad. Ir visoms visoms Jums
QUOTE(.GABIJA. @ 2009 09 27, 22:46)
Ir dabar neturiu kažkokių vilčių ateičiai.Jokių planų .Ir visi guodimai man atrodo netikri ir nereikalingi.Tiesiog gaila žmonių , kai jie tegul ir geranoriškai stengiasi įtikinti, kad viskas bus gerai.
Aš Ifauru ir rašiau, kad reikia parinkti, atrasti tinkamiausius žodžius, nes būtent taip ir manau, kaip sakot, kad žodžiai "viskas gerai" jau nieko čia nebedaro ir ligoniuką gali dar labiau į neviltį stumti ar net supykdyti.
QUOTE(.GABIJA. @ 2009 09 27, 21:46)
Aš pati nežinau ką sakyčiau Ifauru mamos atveju, kad tai nebūtų falšas.
Vienoj knygoj skaičiau:
"Matau, kaip žmonės negali apsispręsti - kalbėti "apie tai" su manim, ar ne ? Negaliu pakęst, kai jie kalba apie tai. Negaliu pakęsti ir tada, jeigu nekalba".
Čia labai individualu, vienam reikia, kad kalbėtų, kitas nori vienas su savim pabūti. Aš iš pastarųjų . O tų sakymų ,kad viskas bus gerai aš visai nenoriu, suerzina jie mane. Bet man jų nieks ir nesako. Reikia suprast ir artimuosius, kad jie patys kartais nežino, kaip prie mūsų prieit - ir taip negerai, ir anaip... Visiems čia reikia kantrybės.
QUOTE(ifauru @ 2009 09 27, 22:57)
Paprasčiausiai organizmas irgi pavargęs kovot - po tos pačios chemijos prieš metus kojos tinti pradėjo gal po ketvirto karto, dabar jau iš karto po pačio pirmojo...Spaudimo tokio irgi gyvenime nebuvo. Va ir susikrauna viskas. Man to mama nesakė, o sesei sakė, kad jau gerai jaučiasi po paskutinės chemijos tik praėjus savaitei. Vėlgi - lygina - anksčiau 2-3 dienos ir negerumo kaip nebūta....
Vakar vyras prigrybavo, sakau, va, Kūčioms jau bus grybų, o mama - tai dar reikia sulaukt...
Vakar vyras prigrybavo, sakau, va, Kūčioms jau bus grybų, o mama - tai dar reikia sulaukt...
O mamytei neleidžia ar nepataria gerti skysčius varančių vaistukų. ? Mano mamytei per vienas chemijas visą laiką nuo pat pirmų tino kojelės, tai būdama namie gerdavo tabletes , o ligoninėje suleisdavo... Gal tavo mamytei galima pavartoti arbatų varančių skysčius iš organizmo?
Ir mano mamytė dažnai sako - "reikia sulaukti"... Taip dažnai sako ir tetukas. Net kai įvykis turėtų būti už kelių dienų. Aš jau pripratau prie tų jų pasakymų ir dabar to nebesureikšminu. Iš pradžių keistai skambėjo, kai pvz. trečiadienį sakydavau - "ar galėsiu Jus atsivežti pietų šeštadienį...?" O jie vienas kitam antrina - galėsi, bet dar toli, reikia dar to šeštadienio sulaukti..." Jetau, galvodavau - dvi dienos tarpe...Bet , kai iš tiesų susimąstai, tai mums kiekvienam reikia sulaukti to ar ano įvykio, ar naujos dienos...
QUOTE(rasų lanka @ 2009 09 27, 22:00)
Aš Ifauru ir rašiau, kad reikia parinkti, atrasti tinkamiausius žodžius, nes būtent taip ir manau, kaip sakot, kad žodžiai "viskas gerai" jau nieko čia nebedaro ir ligoniuką gali dar labiau į neviltį stumpti ar net supykdyti.
O kad ir nėra tų tinkamų žodžių.Bent man iki nago juodimo žinančiai eigą.
Gal tik galima prašyti dar pakentėti.Bet ir tas kentėjimas dažniausiai jau būna visą sveikatą išsiurbęs.Sunku ir mums sergantiems ir jums sveikiesiems norintiems , kažkaip mums padėti.
Aš irgi vyrui pasakau, kad man to ar kito nereikės.Jis supyksta.Žinau, kad jį sunervinu, bet išsprūsta...
QUOTE(rasų lanka @ 2009 09 27, 22:12)
O mamytei neleidžia ar nepataria gerti skysčius varančių vaistukų. ? Mano mamytei per vienas chemijas visą laiką nuo pat pirmų tino kojelės, tai būdama namie gerdavo tabletes , o ligoninėje suleisdavo... Gal tavo mamytei galima pavartoti arbatų varančių skysčius iš organizmo?
Ir mano mamytė dažnai sako - "reikia sulaukti"... Taip dažnai sako ir tetukas. Net kai įvykis turėtų būti už kelių dienų. Aš jau pripratau prie tų jų pasakymų ir dabar to nebesureikšminu. Iš pradžių keistai skamėjo, kai pvz. trečiadienį sakydavau - "ar galėsiu Jus atsivežti pietų šeštadienį...?" O jie vienas kitam antrina - galėsi, bet dar toli, reikia dar to šeštadienio sulaukti..." Jetau, galvodavau - dvi dienos tarpe...Bet , kai iš tiesų susimąstai, tai mums kiekvienam reikia sulaukti to ar ano įvykio, ar naujos dienos...
Ir mano mamytė dažnai sako - "reikia sulaukti"... Taip dažnai sako ir tetukas. Net kai įvykis turėtų būti už kelių dienų. Aš jau pripratau prie tų jų pasakymų ir dabar to nebesureikšminu. Iš pradžių keistai skamėjo, kai pvz. trečiadienį sakydavau - "ar galėsiu Jus atsivežti pietų šeštadienį...?" O jie vienas kitam antrina - galėsi, bet dar toli, reikia dar to šeštadienio sulaukti..." Jetau, galvodavau - dvi dienos tarpe...Bet , kai iš tiesų susimąstai, tai mums kiekvienam reikia sulaukti to ar ano įvykio, ar naujos dienos...
Kažkaip dar labai nepuolam gerti - tie vaistukai išvaro kalį, spaudimas ir taip nenormoj - tai ir baisu, kad širdukė atlaikytų...
Mano tėvai - siaubingi planuotojai. Jau savaitės pradžioj pradeda dėlioti būsimą savaitgalį. Šiandien jau tėtė - o tai kaip bus su mamos atvežimu? - ketvirtadienį antras chemijos ratas. Jau rūpinasi, dėlioja. Jei pasakai, kad nesirūpintų, viską sutvarkysim - negerai - turi aiškiai pasakyti kas ir kaip...
Kai mama sužinojo diagnozę, pernai sakė "Kaip bus, taip bus". O dabar kažkaip kitaip. Va ir guodžiuosi Jums. Jūs pastiprinat mane, aš kaip nors bandysiu mamą - gal bendrom jėgom sulauksim šių, kitų ir dar daug Kūčių, Velykų
Ačiū visims
QUOTE(rasų lanka @ 2009 09 27, 22:12)
Iš pradžių keistai skambėjo, kai pvz. trečiadienį sakydavau - "ar galėsiu Jus atsivežti pietų šeštadienį...?" O jie vienas kitam antrina - galėsi, bet dar toli, reikia dar to šeštadienio sulaukti..." Jetau, galvodavau - dvi dienos tarpe...
Na, manau, kad tėvukai, tą sakydami, turi omeny, kad kas nenutiktų per tas dvi dienas - neapsirgtų, ar dar kas, ...o ne blogiausia 
Ifauru, stiprink mamytę,...tik tu pati žinai geriausią būdą, kuris tiktų mamai, nes kaip sakiau, tai labai individualu. Būk stipri pati .
