Sidabro, akmens, kristalų mylėtojoms - Puslapis 29 - Rankdarbiai

Dar pasikaitymui (radau kažkokio studento darbelį, visai man patiko

)...

Juvelyrika ir juvelyrai
Į bet kurį meno kūrinį galima žiūrėti kaip į produktą. Tada kūrėją galima vadinti gamintoju, o meno kūrinį įsigijusį asmenį - vartotoju. Ši supaprastinta schema leidžia lengviau suvokti juvelyrikoje vykstančius procesus. Įprasta juvelyrikos vartotojus skirstyti į tris grupes: investuotojus, kolekcionierius ir nešiotojus.
Investitorius - žmogus, investuojantis pinigus į juvelyrikos dirbinius ir retus akmenis, tikėdamas, kad jų vertė ateityje žymiai pakils. Tai gana sudėtinga verslo rūšis, reikalaujanti pakankamai daug žinių ir kompetencijos. Pagrindinė tokių žmonių susibūrimo vieta Christie‘s ir Sothebys‘s aukcionai. Didžiausią paklausą turi reti brangakmeniai arba papuošalai, kuriuos buvo įsigiję žymūs asmenys. Kaip kuriozišką atvejį, galima paminėti dirbtinių perlų vėrinį, priklausiusį Žaklin Kenedy. Pradinė vėrinio kaina buvo 700 dolerių, tačiau kilusio ažiotažo metu jis buvo parduotas už 200.000 dolerių.
Kadangi karų ir suiručių metu žmonės juvelyrikos gaminius vertino ne kaip meno kūrinį, o išgyvenimo šaltinį, jie be gailesčio išlupinėjo ir pardavinėjo akmenis bei lydydavo auksą. Išliko mažai autentiškų Art Nouveau , Art Deco kūrinių, todėl jų vertė didelė. Abejojame, ar Lietuvoje yra daug piliečių, kurie pavyzdžiui už 1937 metų Cartier kolje, pagamintą maharadžos Navanaharo užsakymu, sutiktų mokėti 3 milijonus Šveicarijos frankų.
Sovietiniais laikais buvo populiaru pirkti auksinius žiedus, kaip savotišką investiciją. Dabar šie žiedai baigia savo gyvenimą lombarduose, o jų vertė priklauso nuo aukso kiekio gramais.
Kolekcionieriai. Didžiausios kolekcijos sukauptos muziejuose. Pavieniams žmonėms surinkti tokio lygio ir dydžio kolekcijas praktiškai neįmanoma, todėl daugelis kolekcionierių specializuojasi: renka tam tikro periodo juvelyriką ar tik dirbinius iš tam tikrų medžiagų: bakelito, nerūdijančio plieno ir t.t.Kai kurie iš jų tampa tikrais ekspertais ir netgi konsultuoja muziejininkus bei aukcionų savininkus. Lietuvoje tikrais kolekcionieriais galėtume pavadinti, ko gero, tiktai Virginiją ir Kazimierą Mizgirius, kurie renka gintarą ir jo dirbinius. Tai pavyzdys, kai privačių asmenų dėka gintaras iš tautodailės vėl grįžo į „aukštąją” juvelyriką.
Nešiotojai. Pati gausiausia vartotojų grupė. Vieni nešioja amuletus, tikėdami jų magiška galia, kiti papuošalais demonstruoja savo turtą, treti - priklausomybę tam tikrai socialinei grupei, tačiau dauguma žmonių, kad ir nesąmoningai, renkasi dirbinius norėdami išreikšti savo individualumą. Neveltui sakoma, kad juvelyrika - langas ant žmogaus kūno, pro kurį matosi jo siela…
Gamintojai
Pradėkime nuo kompanijų, kurias, neturint lietuviško atitikmens pavadinkime „brand”. Firmos, kurių vien vardas turėtų garantuoti gaminio kokybę, firmos kurių vardas reprezentuoja tam tikrą gyvenimo stilių. Štai keletos „brand”-ų istorijos:
1780m. prancūzų auksakalys ir juvelyras Marie-Etienre Nitot kartu su sūnumi Francois Paryžiuje atidarė mažą dirbtuvėlę. Nežinia, kaip būtų susiklostęs tolesnis jų likimas, jei ne atsitiktinumas - M.E.Nitot sulaikė pasibaidžiusį Napoleono žirgą. Atsidėkodamas būsimasis imperatorius paskyrė Nitot rūmų juvelyru ir liepė jam sukurti karūnavimosi regalijas. Greitai Notot šeima gamino papuošalus visai Europos aristokratijai, atliko Habsburgų užsakymus, netgi pagamino tiarą popiežiui Pijui VII.Nuvertus Napoleoną Nitot paliko verslą. Po daugybės peripetijų 1875m. firma, kaip kraitis, atiteko juvelyrui Joseph Chaumet iš Bordo, ir nuo to laiko šis vardas puikuojasi firmos logotipe.
Cartier - dar vienas garsus „brand‘as”. Jį 1847m. įkūrė Francois Cartier, firma išgarsėjo ne tik juvelyriniais dirbiniais, bet ir kita savo išleidžiama produkcija - kanceliariniais aksesuarais, porcelianu, kvepalų flakonais, sukūrė naują stačiakampę rankinių laikrodžių formą, taip vadinamus „tank”. Trečiame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Cartier sukūrė „Tutti-Frutti” juvelyriką - graviruoti rubinai, smaragdai bei satyrai „apibarstyti” deimantais iki šių dienų liko vienu geidžiamiausiu šios firmos gaminių. Koncernas plėtėsi, kol galiausiai buvo inkorporuotas į Vendôme Luxury Group, į kurią įeina tokios firmos, kaip Piaget, Chloé, Lagerfield ir kitos prabangos gaminių firmos.
Būdamas 24 metų Harry Winston Niujorke atidarė savo deimantų firmą „Premier Diamond Company”. Po kelių metų šis briliantų specialistas buvo pramintas „brangakmenių karaliumi”, apdirbinėjo žymiausius to laikotarpio akmenis. Marilyn Manroe įamžino jį savo dainoje „Diamonds Are a Girl‘s Best Friends”, ištarusi „Talk to me Harry Winston, tell me about it!” Žėrintys, simetriniai H.Winston kūriniai puikiai tiko Holivudiškam gyvenimo būdui. Po jo mirties 1978m. šeimos verslą toliau sėkmingai tęsia sūnus Ronald Winston, firma ir toliau išlieka Holivudo žvaigždžių numylėtine. Bulvarinė spauda atidžiai stebi, kuri aktorė į ‚Oskarų” įteikimo ceremoniją ateis pasipuošusi H. Winston papuošalais - tai iškart jai suteikia superžvaigždės statusą.
19a. Peter Carl Faberge, caro rūmų juvelyras buvo visuotinai pripažintas, kaip vienas geriausių to meto juvelyrų. Velykiniai kiaušiniai, kuriuos jo ateljė kiekvienais metais gamindavo valdovui, jau seniai tapo legenda. Faberge stiliui būdingas ne tik nepaprastas kruopštumas, bet ir jo garsiosios emalės, suteikdavusios jo darbams nepaprasto šviežumo ir gilumo įspūdį.Po revoliucijos Faberge apsigyveno Luzanoje. Beveik septyniasdešimt metų firma negamino juvelyrikos. 1990m. „Faberge & Co” pasirašė kontraktą su vokiečių kompanija Victor Mayer ir suteikė pastarajai licenziją, leidžiančią gaminti ir pardavinėti darbus, pažymėtus Faberge ženklu. Gaminių autentiškumas garantuojamas dvigubu žymėjimu „Faberge” ir „VM”. Dabartiniai produktai nėra tiesioginės senųjų darbų kopijos, tačiau stiliumi ir technologija artimi jiems. Kai aukcionuose retkarčiais pasirodo ir už astronomines aštuonženkles sumas parduodami originalūs Faberge darbai, be jokios abejonės tai teigiamai atsiliepia ir House of Victor Mayer produktų prekybai…
1837m. Charles Lewis Tiffany ir P.Young Niujorke atidarė kanceliarinių prekių ir įvairių smulkmenų parduotuvėlę. Greitai jie išplėtė asortimentą - pradėjo pardavinėti juvelyriką ir stalo sidabrą. 1853m. Tiffany tapo vieninteliu savininku ir nuo to laiko firma vadinasi „Tiffany & Co”. Jau 19am. pabaigoje firma pelnė daugybė apdovanojimų ir tarptautinį pripažinimą. Žymusis „Tiffany set” - pavienio deimanto statymas į žiedą tapo klasika. Nuo tų laikų amerikiečiai neįsivaizduoja kito sužadėtuvių žiedo. Žymiosios mėlynosios dėžutės tapo folkloru. Jei vaikinas paklausia merginos, ko ji norėtų, kaip sužadėtuvių sinonimą išgirsta: „Blue box from Tiffany”. Neįtikėtina sėkmių virtinė prasidėjo 1907m. kai C.C.Tiffany sūnus Lewis Comfort pradėjo projektuoti juvelyriką ir stiklo gaminius (tarp jų garsiuosius lempų gaubtus). Būtent sūnus pajuto ateinančio Jugendo dvasią ir savaip ją interpretavo. Tai buvo Tiffany „aukso amžius”.Samdydama garsius dizainerius ir tiesiog genialiai vykdydama reklamos kampanijas, firma pelnytai tapo dar viena juvelyrikos legenda - „brandu”. 1979m. Tiffany nusipirko Avon Products koncernas.
„Brand-ams” priklauso ir tokios firmos, kaip Chopard, Piaget, Van Cleef and Arpels, Bulgari ir, žinoma, De Beers - deimantų gavybos įmonė, sponsoriaujanti kas du metus vykstantį konkursą „De Beers diamond international Award”. Jį laimėti - kiekvienos firmos ar juvelyro, dirbančių elitinės juvelyrikos srityje, svajonė.
Visi „brandai” sėkmingai sukūrė ir eksploatavo savo legendas, o jų ankstyvieji XIXa. pabaigos - XXa. pradžios darbai puikiai atspindėjo epochą, turėjo savo veidą ir yra „medžiojami” viso pasaulio investitorių ir kolekcionierių.
Bendras „brand‘ų” bruožas - orientacija į visuomenės „grietinėlę”. Seniau tai buvo aristokratija, vėliau turtingi buržua, dabar - kino ir pop žvaigždės. Prieš „Oskarus” ne tik garsūs dizaineriai varžosi dėl aktorių aprengimo. Garsios firmos „išsinuomoja” žvaigždžių kaklus, ausis ir rankas. Taip palaikomas mitas apie šių firmų išskirtinumą, o viso pasaulio snobai puola į „butikus”.
Be papuošalų visi „brandai” kuria ir laikrodžius. Tai ypač aktualu vyrams, juk su įprastais statuso simboliais: automobiliu, jachta ar asmeniniu lėktuvu neįvažiuosi į restoraną. O garsios firmos laikrodis ant rankos iškart parodo tavo padėtį visuomenėje, nors laiko matavimo požiūriu vargu ar jis tikslesnis už kelių šimtų litų vertės laikrodį…
Be abejonės šios kompanijos ir dabar kartais sukuria išskirtinės vertės juvelyrikos. Tačiau tapusios tarptautinėmis korporacijomis, atidariusios dešimtis ar net šimtus parduotuvių visame pasaulyje, netekusios autoriaus - šeimininko, valdomos vadybininkų, kuriems rūpi tik pelnas, jos supanašėjo. Tai, ką matome Lietuvos parduotuvėse, tėra masinis produktas, nuo pigesnių darbų išsiskiriantis ne kokybe, o logotipu.
Beatričė de Pleuval - Chaumet muziejaus direktorė, atsakydama į žurnalo „J & W” klausimą, kodėl dabartinė „brandų” produkcija tapo beveide, abejinga pirkėjai, prisipažino: „Ką padarysi, mes gyvename prekinių ženklų epochoje. Ženklas ar logotipas tapo svarbiau už individualumą.”
Todėl logiška, kad šiais laikais „brandai” savo vardus didelėmis raidėmis išgraviruoja ant išorinės žiedo pusės. Logo svarbiau už kūrinį.
Kaip įdomų, Lietuvoje mažai žinomą faktą, galima paminėti, kad jei jūs perkate šimtus tūkstančių kainuojantį juvelyrinį dirbinį, jums nemokamai pridedama ir tiksli šio kūrinio kopija, kurioje visi akmenys pakeisti stikliukais. Būtent tokia kopija pasipuošusi moteris pasirodo viešumoje. Aišku, tai daroma saugumo sumetimais,- tačiau kaip atrodytų, jei mes ant sienos kabintume ne paveikslą, o jo nuotrauką arba pirkimo kvitą?
Augant išsilavinimo lygiui ir didėjant finansiniam vidurinės klasės pajėgumui, daugeliui žmonių pradėjo neužtekti juvelyrikos, kaip statuso demonstravimo priemonės. Didėjo poreikis gero dizaino ir kokybės papuošalams. Papuošalams, kurie būtų saviraiškos priemonė.
Išeitį pasiūlė firmos kurias, kad atskirtume nuo „brandų”, pavadinkime „manufaktūromis”. Pats šis žodis nurodo rankų darbą, ir nors dabar šios įmonės naudoja visas įmanomas modernias technologijas, jos atlieka autorinę priežiūrą, o produktų vertę nusako ne logotipas, o ypač geras šiuolaikinis dizainas, savitas momentaliai atpažįstamas stilius ir aukšta atlikimo kultūra.
Viena pirmųjų firmų, nuosekliai įgyvendinusi manufaktūros koncepciją, tapo Vokietijos „Niessing”.Vestuvinių žiedų gamyba užtikrino Hermano Niessingo šeimos gerovę, bet tikras lūžis įvyko 1974 metais, kai firma nusprendė gaminti juvelyriką, kuri anot jų: „taptų asmenybės atskleidimu šiuolaikinėmis dizaino priemonėmis…” Laužydama tradicinį juvelyrikos supratimą Niessing grąsiai naudojo naujus metalus ir technologijas. 1981 metais pasirodė „Spanring” - firminis Niessing gaminys (vėliau pavadintas tiesiog „Niessing ring®”. Išnaudodami metalo tamprumą U. Exner ir V.Witek sukūrė žiedą, kuriame akmuo „kabo” prilaikomas tik iš dviejų pusių. Skirtingai nuo tradicinių apsodų toks būdas leidžia matyti praktiškai visą akmenį. Ir nors metalo tamprumo savybes naudojo dar F.Becker, „spanring” yra visiškai originalus šios koncepcijos pratęsimas, sulaukęs šimtų pasekėjų ir plagiatorių visame pasaulyje. 1984m. Niessing sukūrė „Iris” aukso lydinį, kuriame spalva švelniai pereina iš geltonos į baltą. Vėliau buvo sukurtas septynių spalvų lydinys: nuo pilkos iki raudonos.1996m. firma pagamino žiedą, kuriame brangakmenis laisvai sukasi apie savo ašį.
Manufaktūra pastoviai laimi įvairius apdovanojimus, jos darbai, kaip šiuolaikinio dizaino kūriniai, eksponuojami muziejuose.
Jei Niessing kūriniams būdingas minimalizmas, geometrinis žodynas ir technologinės inovacijos, tai kita manufaktūra - Lapponia iš Suomijos demonstruoja simbolinį ir poetinį juvelyrikos aspektą.
Firma susikūrė 1960 metais. 1961m. vienas klientas užsisakė papuošalą su aukso grynuoliais. Björn Wekstrüm taip susižavėjo grynuolių faktūra, kad jis pradėjo eksperimentuoti su aukso paviršiumi. Taip gimė Laponijos stilius, pasižymintis išskirtiniu formos ir paviršiaus dizainu. Poul Havgaard įsiliejo į firmos dizainerių gretas su „body - sculpture” pakraipa. Vėliau prie jų prisijungė vengras Zoltan Popovits, sukūręs nepamirštamas šachmatų figūras, ir galiausiai - prancūzas Christophe Burger. Taip susikūrė dabar visame pasaulyje garsi juvelyrų ketveriukė. Ir nors kiekvieno iš jų braižas skirtingas, kartu jie kuria tai, kas be jokių logotipų akimirksniu atpažįstamas kaip „Laponijos stilius”.
Džiugina tai, kad šios ir daugelis kitų manufaktūrų, gaminančių dizainerių juvelyriką, neteigia, kad jos kuria meną. Zoltan popovits į klausimą, kaip suprasti reklaminį šūkį „Lapponia. The art”, atsakė: „Tai sugalvojo marketingo skyrius. Laponia gamina juvelyriką. Menas kelia egzistencinius klausimus. Vargu ar galima pastatyti tiltą, kuris sujungtų šiuos prieštaringus krantus…”
Trečia juvelyrikos gamybos rūšis - juvelyrų dirbtuvės. Savo istorija šis gamybos būdas siekia viduramžius. Šiuo atveju juvelyras yra ir dizaino autorius, ir direktorius, ir reklamos vadybininkas. Tai žmonės, sėkmingai laviruojantys tarp komercijos ir meno, kuriantys išskirtinio dizaino kūrinius. Vakaruose tai didžiausia juvelyrikos grupė, kuri, norėdama išsilaikyti rinkoje, priversta greitai reaguoti į mados pokyčius ir pastoviai tobulinti gaminių dizainą. Angela Hüber - viena iš jų. Ši moteris iš naujo „atrado” žiedą. Atskirai jos darbai žiūrisi kaip miniatiūrinės skulptūros, kurios visiškai pasikeičia užmovus jas ant piršto. Šiuos darbus galima pavadinti „tarppirščiais‘, spinduliuojančiais vos ne magišką žavesį. Angela nuosekliai tęsia kūrybinius ieškojimus, kiekvienas naujas žiedas sukelia sensaciją juvelyrikos pasaulyje. Jei ne gaminių kiekis, šiuos žiedus galima laikyti meno kūriniais.
Verta paminėti ir sėkmingiausią lietuvį juvelyrą Aleksandrą Šepkų (Alex Sepkus), kuriantį JAV. Šis talentingas menininkas sukūrė savo stilių, įsteigė dirbtuves ir sėkmingai parduoda savo produkciją.
Ir pagaliau juvelyrai - „vieniši vilkai”, kuriantys ir patys gaminantys papuošalus. Dažniausiai tai būna vienetiniai, unikalūs kūriniai. Bet vienetinis nereiškia meninis, juk pvz. ir taburetė gali būti vienetinė.
Dabartiniai menininkai - puikiai išsilavinę žmonės, susipažinę su filosofijos, sociologijos, psichologijos ir kitų mokslo šakų darbais, ir kūrybiškai juos panaudojantys.
Jei pažvelgiame į paskutinių penkiasdešimties metų meno istoriją, pastebėsime, kad yra tam tikras laiko tarpas tarp naujo šiuolaikinio meno stiliaus atsiradimo ir jo pasirodymo juvelyrikoje. Pavyzdžiui, minimalizmas juvelyrikoje pasirodė tik apie 60-uosius. Aštuoniasdešimtųjų eksperimentinę juvelyriką įkvėpė perfomansai ir akcionizmas, kurie sukrėtė pasaulį dvidešimt metų anksčiau. Vaizduojamųjų menų: skulptūros, tapybos ar architektūros adaptacija juvelyrikoje aiškiai rodo, kad šis procesas vyksta tik kardinaliai pakeičiant patį juvelyrikos supratimą. Priežastis aiški: juvelyrika negali egzistuoti atskirai nuo kūno. Juvelyrikos darbas yra daugiau, nei vien tik forma, atvaizdas ar skulptūra. Būtent jungtyje su žmogumi, tada kai jis užsideda kūrinį ir jį nešioja, tai tampa juvelyrika. Ji „gyvena” tik ant žmogaus kūno, idealiu atveju tai tampa savotiška žmogaus ir kūrinio simbiozė…
Štai keletas menininkų, kurių dėka juvelyrika tapo modernaus meno šaka.
Praktiškai visi menotyrininkai, rašantys apie šiuolaikinę juvelyriką, pradeda nuo Herman Jünger - meninės, vienetinės, unikalios juvelyrikos pionieriaus. Jis šeštame dešimtmetyje sukūrė gaivališką, spontanišką formos kalbą, į kurią įtraukė ir atsitiktinumo elementą, panašų į tai, ką tapyboje darė abstraktaus ekspresionizmo atstovai. Jo darbai palieka „neužbaigtumo įspūdį”: žiedai nenupoliruoti, akmenys ‚blogai” užtvirtinti apsoduose. Tačiau tai sąmoninga, gerai išmąstyta netvarka. Jünger teigė, kad papuošalas, kaip ir poezija, turi palikti didžiulę interpretacijos erdvę. Ir dabar dažnas juvelyras sukuria „nešvarų” darbą teigdamas, kad taip jis tampa „gyvas”, o aiškiai matomos litavimo siūlės rodo „rankų” darbą… bet tai Jünger darė prieš penkiasdešimt metų…
Kai 1959 metais inžinierius Friedrich Becker pateikė savo darbus parodai Miunchene, žiuri buvo taip šokiruota, kad atsisakė juos priimti. Dabar tai pripažintas klasikas, minimalizmo ir kinetinio meno juvelyrikoje pradininkas. Becker teigė; „joks lankas ar kampas neturi būti puošybos elementas, o atlikti funkciją. Jei norite, jūs galite šiuos daiktus vadinti „konstrukcijomis”. Jie neturi būti papuošalai patys savaime, bet jais tampa vos tik užsidėjus.”Iš tikro, kas nors kartą „gyvai” matė Becker‘io darbus - niekada jų neužmirš: nuo menkiausio judesio jie pradeda „šokti”, atrodo skrendantys ir atitrūkę nuo pagrindo, jo darbai hipnotizuoja, nuo jų negalima atitraukti akių. Puikiai išmanydamas metalų savybes F.Becker‘is iš naujo atrado nerūdijantį plieną. Būdamas darboholikas ir stačiai apsėstas tikslumo manijos, jis sukūrė daugybę nepamirštamų darbų. Jam būdingas apgaulingas šaltumas, absoliutus minimalizmas, intensyvus naujų ryšių tarp juvelyrikos ir kūno ieškojimas.
Gerhard Rothman šių ryšių ieškojo kitais būdais. Jis taip priartino juvelyriką prie kūno, kad jie tapo vienu - „totalia skulptūra”. Savo darbus „Achilo kulnas”, „Alkūnė”, „Lūpų kamputis” ir „Sidabrinės ausų dalys” Rothman iškalė iš sidabro lakštų.Puikiai atitinkantys modelio formą, nupoliruoti iki blizgesio, jie tiesiog prilipdavo prie kūno taip, kad nereikėjo jokių papildomų tvirtinimų. Juvelyrinis darbas visiškai paslėpdavo tą kūno dalį, ant kurios jis būdavo uždedamas, transformuodamas žmogaus kūną į skulptūrą.
Kitiems savo darbams Rothman panaudojo alavą - metalą, kurį dėl žemos lydymosi temperatūros buvo galima pilti tiesiai ant kūno. Darbuose atsispausdavo kiekviena odos pora ar plaukas. Pakartotinai uždėta ant kūno ši „odos imitacija” susiliedavo su kūnu taip, kad sunku buvo atskirti, kur baigiasi juvelyrika ir prasideda kūnas. Eksponuojami atskirai, jie atrodė kaip kiautas, kurį ką tik paliko žmogus…
Vargu ar juvelyrikos istorijoje rasime didesnį maištininką už Peter Scubic. Jau savo pirmos parodos metu pareiškęs: „Mani juvelyrika nėra papuošalai”, jis ir toliau laikėsi šio principo. Atsisakęs aukso ir brangakmenių, kurie jo nuomone iškreipia juvelyrikos vertę, savo darbams jis naudojo tik pigias medžiagas. Scubic ypač išgarsėjo septintame dešimtmetyje projektu „Juvelyrika po oda”: žiūrovų akivaizdoje į jo ranką buvo implantuota ornamentuota plieno plokštelė. Pasak autoriaus, tai grįžimas į archetipinę juvelyriką, kada ji buvo naudojama kaip magiška apsaugos priemonė, amuletas ar talismanas, neatsiejamai susijęs su nešiotoju. Po keletos „dėvėjimo” metų, plokštelė buvo išimta ir įmontuota į žiedą. Jei juvelyrika tapo kūnu, logiška, kad ir kūnas gali tapti juvelyrika. Kita paroda - „Juvelyrika dėvi mane - aš esu papuošalas”. Tai buvo įvairiai suformuotos dėžės, į kurias įlipęs, žmogus pats tapdavo jų puošybos elementu, ornamentu.
Po šių ekstremalių Skubiko projektų ribų tarp kūno ir juvelyrikos tema buvo išsemta. Ką čia bepridursi…
Skubiko nuomone juvelyrika gali tapti viskas. Ji gali būti neelegantiška, ją galima tvirtinti ant bet kokios kūno dalies, juvelyrika gali tapti savo pačios karikatūra. Skubikas: „Juvelyrika, kaip ir kiti menai, yra pranešimas, kurį menininkas perduoda per objektą, atskleidžia savo asmenybę, kelia jam svarbius klausimus ir sukelia atgarsį tame, kas žiūri, perka ir nešioja juvelyriką. Šiuo požiūriu neegzistuoja „gryna juvelyrika‘‘, kaip ir nėra naudojamų medžiagų limito. Ar daiktas yra menas, ar ne, apsprendžia jo kokybė, o ne medžiagos, iš kurių jis padarytas”…
Šveicaras Otto Künzli - konceptualios juvelyrikos šalininkas. Jo darbai demaskuoja mitus, stereotipus ir mąstymo štampus, liečiančius juvelyrikos funkciją ir formą. Jis pastoviai kelia medžiagų problemą, kuri visada darė juvelyriką statuso demonstravimo simboliu. Išjuokdamas šį požiūrį 1980m. jis sukūrė auksinę apyrankę, kruopščiai užlaminuotą guminiame apvalkale, ironišku pavadinimu „Auksas akina”. Plačiai išgarsėjo jo segės iš tapetų, ar kaklo papuošalai iš paveikslo rėmų.
Atsiprašome už neobjektyvumą, bet mūsų nuomone, jei juvelyrikoje gali būti genijus (kuo mes labai abejojame), tai jo vardas - Bernhard Shobinger. Menininkas, nujautęs ir išreiškęs tai, kas dabar vadinama globalizacija. Jo darbai pilni sunkiai nusakomo dvasingumo, į kuriuos žiūrint kyla mintis, beveik religinis jausmas. Kiekvieną šiukšlę savo kūriniuose jis nesuvokiamu būdu praverčia artefaktu. Net mažiausiuose darbuose Shobinger parodo tai, ką mes vadiname akimirksniu ir amžinybe. Visi žmonijos skausmai ir džiaugsmai, aukštumos ir nuopoliai, meilė ir neapykanta atsispindi jo kūryboje. Tai menas pačia aukščiausia - humaniška forma.
Mielos skaitytojos, neišsigąskite - ne visa šiuolaikinė meninė juvelyrika tokia, mes norėjome parodyti autorius, kurie ją formavo, išplėtė jos suvokimo ribas. Jų pramintu taku eina šimtai juvelyrų, kurie naudoja šių meistrų pasiekimus ne tokiais ekstremaliais būdais.
Štai keletas juvelyrų, kurių darbai pastoviai sukelia visuotinį susidomėjimą:
Bruno Martinazzi darbai - įvairios žmogaus dalys: akys ir burnos, krūtys ir užpakaliai, kurios atrodo taip, lyg būtų išpjautos iš kūno. Menininkas poetiškai eksploatuoja Narcizo mito temas. Apsigynęs disertaciją iš chemijos, jis dažnai savo darbuose kelia mokslo ir žmogaus santykio temą: ant žiedų užrašinėja lygtis ir formules, kurios atrodo lyg magiški užkeikimai.
Peter Chang - kinas, gyvenantis Britanijoje, savo gyvenimą paskyrė įvairių technologijų, susijusių su plastiku, išradinėjimui. Jo apyrankės - daug darbo reikalaujantys kūriniai (vien japonišku laku dengiami virš 20 kartų). Plastikas jo rankose virsta fantastiškais gyviais, juvelyrika, kuri žėri visomis vaivorykštės spalvomis, yra jausminga ir elementariai graži.
Giampaolo Babetto pasiekia dramatišką efektą auksą padengęs spalvų pigmentais. Italijoje, kuri nuo seno garsėjo juvelyrinės technikos tradicijomis, jis šokiravo visuomenę savo griežtų formų, tačiau laisvos dvasios darbais.
Françoise ir Claude Chavent savo kūryboje naudoja tai, kas tapyboje vadinama „trompe l‘oeil” - optinė apgaulė. Pavyzdžiui segė „Kubas” - apgaulingai paprasta, tačiau tai yra visiškai plokščias daiktas! Naudodami skirtingus lydinius bei faktūras Chavent sukuria darbus, keliančius realybės tikrumo klausimus.
Giovanni Corvaja - iš naujo atradęs antikines technologijas, naudodamas barokines formas kuria šiuolaikinius papuošalus.
Ramon Puiq Cuya‘s - savo darbuose panaudodamas daiktus, jūros išmestus į krantą, menininkas kuria fantastinių pasaulių žemėlapius, nežinomų galaktikų žvaigždėlapius. Tai vienas poetiškiausių nūdienos juvelyrų.
Ted Noten - olandas, išgarsėjęs projektu „Susikramtyk sau papuošalą”. Žmonės jam atsiųsdavo sukramtytą gumos gabaliuką, pagal kurį jis išliedavo auksinę segę ar pakabuką. Kai šiuos „kūrinius” užsisakė visa „Ajax” futbolo komanda, Notenas tapo žymus visoje Europoje. Paskutinė menininko paroda: „Aš nenešioju juvelyrikos, Aš ją vairuoju!” jis pagamino seges, supjaustęs Mercedes automobilio skardas įvairaus dydžio bei formos gabalėliais. Noteno darbai - ironiškas vartotojiškos visuomenės komentaras.

"POPAMOKINĖ" VEIKLA http://public.fotki....ikis/page6.html

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis