LABUKAS, MALONU, KAD MANE APLANKOTE. AŠ JAU PATI ČIA RETAS SVEČIAS PASIDARIAU, O TAIP NORĖČIAU KAŽKĄ GRAŽAUS NUVEIKTI . GAL PER SAVAITGALIUKĄ KOKIŲ NAUJIENŲ PRIGAMINSIU, NES TURIU UŽSAKYMUKŲ .
KAI IŠĖJAU Į DARBĄ, TAI NEBESPĖJU NIEKO. PO DARBO DARŽELIS, TADA NAMIE MAMOS IŠSIILGĘS MAŽIUKAS MANO VIS ZUJA APLINK. REIKALAUJA DĖMESIO BE GALO, BE KRAŠTO. REIK, KAD MAMA KARTU DALYVAUTŲ JO VEIKLOJE .
O DAR DĖL HORMONŲ KAITŲ VIS PRIGULTI NORISI ...
BET ATŠILS ORAS, ATSIRAS SAULYTĖ IR TIKIUOS, KAD ATSIRAS JĖGŲ, MINČIŲ, NAUJŲ NORŲ
Kas naujo, kokių kūrybos šedevrų laukti
Pasiilgom...
Pasiilgom...
Laba diena , kaži, ar mane dar kas pamena
Išlindo saulė šiandien, tai ir aš įkelsiu nuotraukėlę. Gaminau vėrinį, kuris tiktų jau prie esamų auskarų ir žiedo:
Išlindo saulė šiandien, tai ir aš įkelsiu nuotraukėlę. Gaminau vėrinį, kuris tiktų jau prie esamų auskarų ir žiedo:
Ohoho kokie zmones!! Kurgi pradingus?
QUOTE(suniuko mama @ 2010 03 31, 15:40)
Ohoho kokie zmones!! Kurgi pradingus?
Po dekreto grįžau į darbą, tai taip užsisukau, kad savo veikloms visai laiko nebuvo - namai - darbas - vaikų darželis - puodai . Dar skubame įsirengti savo namus, nes vėl eisiu ilgų atostogų . Dabar nuomojamės, tai labai reikia skubėti, kad naują šeimos narį atsivežtumėme jau į savo namus.
Pamenam pamenam, kaipgi kitaip
Sveika sugrįžus
Ir vėrinukas pavasarinių gėlyčių spalvos, toks švelnus...
Sveika sugrįžus
Ir vėrinukas pavasarinių gėlyčių spalvos, toks švelnus...
Delfyje radau straipsniuką apie tai, kaip atsirado aukso papuošalai. Gal kuri irgi susidomėsite
AUKSINIŲ PAPUOŠALŲ ISTORIJA
Auksas vienas labiausiai vertinamų metalų pasaulyje. Jis ne tik populiarus, bet ir itin brangus. Šimtmečius jis buvo naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, meno dirbiniams ir papuošalams gaminti. Tačiau ar kada susimąstėte, kodėl jis toks geidžiamas?
Žvilgsnis į aukso istoriją leis suprasti, kodėl kone visi žmonės, nesvarbu, kada jie gyveno, kokiai kultūrai ar tautai priklausė, kovojo dėl aukso ir jį vertino. Nuo senųjų laikų ne kažin kas tepasikeitė. Auksas vis dar yra galios, turtų ir gero gyvenimo simbolis.
Aukso naudojimas prasideda dar priešistoriniais laikais. Kadangi auksas pasižymi natūraliu grožiu, priešistorinis žmogus veikiausiai atpažino jį kaip kažką vertingą, pastebėjęs turbūt upės vagoje ar šaltinyje, atėjęs atsigerti. Auksas imtas naudoti puošybai ir galiausiai susietas su saulės dievu. Ši religinė sąsaja lėmė aukso naudojimą daugelyje ceremonijų ir ritualų.
Nors auksas buvo garbinamas ir tokiose senovinėse civilizacijose, kaip Egiptas ir Romos imperija, labiausiai jį sieti galima su inkais. Viena svarbiausių Saulės šventykla buvo visa dekoruota auksu. Nugalėję inkus, ispanai apiplėšė visas šventyklas.
Bėgant šimtmečiams, auksas liko viena geidžiamiausių prekių pasaulyje. Dėl jo įsiplieksdavo ne tik karai dėl jo pradėti tyrinėjimai ir nuotykiai. Ieškant aukso, atrastos naujos teritorijos. Tik pagalvokite apie Kristupo Kolumbo keliones ar ne taip seniai Kalifornijos aukso karštligę 1840-taisiais.
Kadangi auksas taip ilgai buvo dėmesio centre, esti daug jo panaudojimo būdų. Prisiminę auksą, dažniausiai galvojame tik apie papuošalus. Norint pagaminti auksinius papuošalus, auksas, kuris yra gan minkštas, turi būti sumaišytas su kitais metalais, kad jį galima būtų naudoti kasdien. Kitų metalų naudojimas mažina aukso grynumą, bet tai būtina, siekiant apsaugoti dirbinius nuo įlinkimo ar lūžimo.
Ilgainiui juvelyrai sužinojo, kad maišant skirtingus metalus su auksu kiekvienas derinys atrodys vis kitaip, unikaliai ir nepakartojamai. Pavyzdžiui, kai į mišinį įdedama vario, auksas įgyja raudoną atspalvį. Tai būdinga senovės Rusijos dirbiniams. Baltasis auksas gaunamas maišant auksą su paladžiu, nikeliu ar abiejų deriniu.
Nepaisant spalvos, grynumo ar dizaino, nėra abejonių, kad auksiniai papuošalai nesiruošia išnykti. Auksiniai papuošalai gali būti tiek žavingų, išmoningų formų, tiek lakoniški ir paprasti. Viena aišku, auksinių papuošalų gamyba ilgainiui plėtojosi ir keitėsi, bet meilė jiems liko nepakitusi. Aukso istorija tęsiasi toliau per moderniuosius laikus į ateitį.
AUKSINIŲ PAPUOŠALŲ ISTORIJA
Auksas vienas labiausiai vertinamų metalų pasaulyje. Jis ne tik populiarus, bet ir itin brangus. Šimtmečius jis buvo naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, meno dirbiniams ir papuošalams gaminti. Tačiau ar kada susimąstėte, kodėl jis toks geidžiamas?
Žvilgsnis į aukso istoriją leis suprasti, kodėl kone visi žmonės, nesvarbu, kada jie gyveno, kokiai kultūrai ar tautai priklausė, kovojo dėl aukso ir jį vertino. Nuo senųjų laikų ne kažin kas tepasikeitė. Auksas vis dar yra galios, turtų ir gero gyvenimo simbolis.
Aukso naudojimas prasideda dar priešistoriniais laikais. Kadangi auksas pasižymi natūraliu grožiu, priešistorinis žmogus veikiausiai atpažino jį kaip kažką vertingą, pastebėjęs turbūt upės vagoje ar šaltinyje, atėjęs atsigerti. Auksas imtas naudoti puošybai ir galiausiai susietas su saulės dievu. Ši religinė sąsaja lėmė aukso naudojimą daugelyje ceremonijų ir ritualų.
Nors auksas buvo garbinamas ir tokiose senovinėse civilizacijose, kaip Egiptas ir Romos imperija, labiausiai jį sieti galima su inkais. Viena svarbiausių Saulės šventykla buvo visa dekoruota auksu. Nugalėję inkus, ispanai apiplėšė visas šventyklas.
Bėgant šimtmečiams, auksas liko viena geidžiamiausių prekių pasaulyje. Dėl jo įsiplieksdavo ne tik karai dėl jo pradėti tyrinėjimai ir nuotykiai. Ieškant aukso, atrastos naujos teritorijos. Tik pagalvokite apie Kristupo Kolumbo keliones ar ne taip seniai Kalifornijos aukso karštligę 1840-taisiais.
Kadangi auksas taip ilgai buvo dėmesio centre, esti daug jo panaudojimo būdų. Prisiminę auksą, dažniausiai galvojame tik apie papuošalus. Norint pagaminti auksinius papuošalus, auksas, kuris yra gan minkštas, turi būti sumaišytas su kitais metalais, kad jį galima būtų naudoti kasdien. Kitų metalų naudojimas mažina aukso grynumą, bet tai būtina, siekiant apsaugoti dirbinius nuo įlinkimo ar lūžimo.
Ilgainiui juvelyrai sužinojo, kad maišant skirtingus metalus su auksu kiekvienas derinys atrodys vis kitaip, unikaliai ir nepakartojamai. Pavyzdžiui, kai į mišinį įdedama vario, auksas įgyja raudoną atspalvį. Tai būdinga senovės Rusijos dirbiniams. Baltasis auksas gaunamas maišant auksą su paladžiu, nikeliu ar abiejų deriniu.
Nepaisant spalvos, grynumo ar dizaino, nėra abejonių, kad auksiniai papuošalai nesiruošia išnykti. Auksiniai papuošalai gali būti tiek žavingų, išmoningų formų, tiek lakoniški ir paprasti. Viena aišku, auksinių papuošalų gamyba ilgainiui plėtojosi ir keitėsi, bet meilė jiems liko nepakitusi. Aukso istorija tęsiasi toliau per moderniuosius laikus į ateitį.
QUOTE(lairam @ 2010 03 31, 15:36)
Laba diena , kaži, ar mane dar kas pamena
Išlindo saulė šiandien, tai ir aš įkelsiu nuotraukėlę. Gaminau vėrinį, kuris tiktų jau prie esamų auskarų ir žiedo:
Išlindo saulė šiandien, tai ir aš įkelsiu nuotraukėlę. Gaminau vėrinį, kuris tiktų jau prie esamų auskarų ir žiedo:
Gražiai priderinai...
QUOTE(diuni @ 2010 03 31, 20:38)
Gražiai priderinai...
Labas rytas, smagu, jog patinka, nes visi6kai išėjau iš rykiuotės per pusmetį . Atrodo, kad jau net pamiršau visus niunsus, kaip ką tvirtinti
Dar šio bei to, kad kavutės puodelis gardesnis būtų...
Europos juvelyrikos istorija
Šiandien Lietuva (bent jau Vilnius) iš pirmo žvilgsnio juvelyrikos požiūriu nedaug kuo skiriasi nuo kitų Europos miestų. Papuošalų galima rasti visur: galerijoje, specializuotuose parduotuvėse, butikuose ir netgi hypermarketuose ar kioskuose, kur pardavinėjami pigūs plastikiniai blizgučiai. Kadangi visa ši gausa atsirado tik po Nepriklausomybės atkūrimo, natūralu, kad neturint ilgamečių juvelyrikos gamybos, prekybos bei vartojimo tradicijų, žmogus pasimeta. Ką ir kur pirkti? Ar brangesnis papuošalas automatiškai yra geresnis? Ar tai, ką nešioja TV žvaigždės, yra juvelyrika? Kuo ji skiriasi nuo bižuterijos ar aksesuarų? Į šiuos ir kitus klausimus pabandysime atsakyti šiame straipsnyje.
Bet pradžiai - truputis istorijos.
Tada, kai pirmykštis žmogus, nudobęs žvėrį, užsikabino jo dantų vėrinį (tikėdamas, kad žvėries galia persiduos jam)sau ant kaklo - gimė juvelyrika. Antropologai teigia, kad būtent vyrai buvo pirmieji juvelyrikos gamintojai ir nešiotojai. Šis papuošalų tipas amuletų ir talismanų pavidalu išliko iki šių dienų. Pagrindinis skirtumas tarp talismano ir amuleto yra tas, kad talismanas pritraukia geras jėgas, o amuletas gina savininką nuo piktųjų.
Pradėjus naudoti auksą bei brangakmenius, atsiskyrė gamintojas bei vartotojas. Kadangi šie papuošalai buvo brangūs, juos pasisavino tuometinis elitas - žyniai bei vadai. Taip gimė statuso juvelyrika, kuri visų pirma turėjo pabrėžti nešiotojo turtinę padėtį, o tuo pačiu ir jo vietą visuomenės hierarchijoje.Pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje moterys iki šiol nešioja papuošalus iš sidabrinių ir auksinių monetų. Toks kolje leidžia iš karto gana tiksliai nustatyti ne tiek moters, kiek jos vyro turto kiekį.
Masajų genties moterys dėvi apyrankes, kurių skaičius tiesiogiai priklauso nuo vyro turimų galvijų skaičiaus. Pendžabe visas šeimos auksas užtvirtinamas moteriai ant rankų ir kojų. Tai ne tik statuso demonstravimas, bet ir savotiška primityvi gyvybės draudimo forma, nes vyro mirties atveju, žmonai šie papuošalai dažnai tampa vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Tas pat, bet labiau paslėpta forma vyksta ir vakarų kultūroje, tik čia vyro turtinę padėtį nusako ne žmonos nešiojamas aukso kiekis, o karatų skaičius
Viduramžiais klestėjo auksakalystė, buvo kuriami sakralinio meno objektai: monstrancijos, patemos, šv. paveikslų apkalai ir t.t. Kūrėsi ir stiprėjo amatų gildijos, klostėsi meistro ir pameistrio tradicijos. Iki pat XVa. meno kūrinio autorystė nebuvo veiksnys, nusakantis kūrinio vertę. Pavyzdžiui, tapyboje paveikslo kainą apspręsdavo atlikto darbo kiekis ir sudėtingumas bei dažų kainos. Bet palaipsniui vis labiau imta domėtis ir vertinti kūrybos procesą, patį autorių. Renesanso, o ypač Romantizmo epocha individualumą iškėlė į pirmas vietas. Autoriaus parašas ant paveikslo tapo būtinas ne tik kaip meno kūrinio autentiškumo garantas, bet ir būdas, padedantis nustatyti jo finansinę vertę. Išradus grafikos kūrinių reprodukciją, vėl iškilo klausimas, ar vien parašas garantuoja kūrinio unikalumą. Jis buvo išspręstas griežtai ribojant kopijų skaičių.
Iš tos epochos verta paminėti Benvenutą Čelinį - pirmą išgarsėjusį juvelyrą. Tačiau žymus jis tapo ne dėl savo juvelyrikos darbų (beje jis pats labiau vertino savo skulptūras ir save laikė skulptoriumi), o dėl autobiografinio romano. Kartu tai žmogus, jau tais laikais savo kūrinių pardavimui naudojęs visiškai šiuolaikines reklamos priemones.
Tais laikais pasiturintys miestiečiai, bet kokia kaina stengėsi mėgdžioti aristokratų aprangą bei įpročius, todėl, siekiant atskirti socialines grupes, buvo įvestas griežtas aprangos reglamentavimas, kuris nusakė ne tik drabužių formas, bet netgi sagų skaičių. Nesilaikantiems šių reikalavimų grėsė didžiulės baudos, tačiau jos nesulaikė kylančios buržuazijos noro puoštis ir auksakalių gildijos turėjo vis daugiau užsakymų. Ir tik deimantai, dėl jų retumo, ir toliau išliko karališkųjų šeimų privilegija.
Ilgą laiką juvelyrika menų hierarchijoje buvo podukros vietoje- amatas, o darbo vertę apsprendė naudojamų medžiagų vertė. Bet XIXa. pabaigoje šis požiūris pradėjo keistis. Į avansceną įžengė stambieji pramoninkai bei bankininkai, kurie pradėjo diktuoti gyvenimo stilių, aristokratija nuėjo į antrą planą, o monarchija vis labiau vaidino tik fasadinę rolę. Industrinė revoliucija sukūrė masinio vartojimo produktus. Atsirado poreikis individualiai sukurtiems prabangos daiktams. Paryžius tapo pasaulio sostine. Gimė Art NOUVEAU. Šiam stiliui būdingas gamtos romantizavimas, platus augalinių simbolių motyvas. Baltos lelijos - skaistybė, rožės - aistra, irisai - liūdesys, orchidėjos - grožis, ir t.t. Moteris dažniausiai vaizduojama kaip pusiau mistinė būtybė - su angelo sparnais ar liūto kūnu.
Rene Laligue - geriausiai išreiškė epochos dvasią, jį galima drąsiai vadinti meninės juvelyrikos tėvu. Laligue idėja viename darbe derinti auksą ir netauriuosius metalus sukėlė tikrą revoliuciją juvelyrikoje. Jis pirmas pradėjo plačiai naudoti tokias medžiagas kaip stiklas ar net celiulioidas. Laligue darbai visuotinai buvo pripažinti meno kūriniais.
Tuo metu De Beers kompanija Pietų Afrikoje pradėjo eksploatuoti naujas deimantų kasyklas ir pagaliau galėjo patenkinti didelę jų paklausą. Nuo šiol ne tik monarchai, bet ir nouveau riche galėjo puikuotis žėrinčiais briliantais.
Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė Europą, bet ji greitai atsigavo auksiniais dvidešimtaisiais. Technologijų idealizavimas, mašinų amžiaus dinamizmas, linijinės Vienos secesijos formos bei geometrinės abstrakcionizmo figūros darė didžiulę įtaką juvelyriai. Visa tai būdinga Art Deco stiliui, taip pavadintam po 1925 m. įvykusios parodos Exposition des Arts Décoratifs et Industriels Moderns. Prancūzija šventė pergalę, Paryžius išliko kultūriniu pasaulio centru. Klestėjo prabanga ir elegantiškas gyvenimo stilius. Coco Chanel ir Elsa Chiaparelli kūrė aprangą bei papuošalus emancipuotai moteriai. Jos sukūrė tai, kas dabar vadinama kostiumine juvelyrika,- juvelyriką kaip aksesuarą, drabužio priedą. Beje, Chiaparelli artimai bendravo su siurrealistais. Būtent jai Lui Argonas sukūrė kaklo papuošalą iš aspirino tablečių. Kita siurrealizmo atstovė Meret Openheim savo juvelyrikos darbuose plačiai vartojo ready-made ir gali būti laikoma konceptualios juvelyrikos motina.
O tuo metu Vokietijoje - pralaimėjusioje, slegiamoje milžiniškų reparacijų bei didžiulės infliacijos, gimė Bauhaus stilius. Žmonėms rūpėjo išgyvenimas, o ne prabanga. Demokratiškas Bauhaus judėjimas, kurio siekis buvo gaminti gero dizaino produktus visiems geriausiai atsispindėjo Naum Slutzky juvelyrikoje, kurio papuošalams būdingas minimalizmas bei žalvario, nikelio ir kitų pigių medžiagų naudojimas.
Ir vėl Europą nusiaubė karas Po Antrojo pasaulinio karo madą pradėjo diktuoti Holivudas. Tokios žvaigždės kaip Marilyn Monroe ar Grace Kelly spinduliavo moteriškumą, seksualumą ir nepriklausomybę. Hipių judėjimas sukėlė didžiulę susidomėjimo etnine juvelyrika bangą. Naujų technologijų ir gamybos priemonių panaudojimo dėka juvelyrikos kompanijos gamino produktus, kuriuos sukurti pavieniam juvelyrui tapo nebeįmanoma. Vis didėjo poreikis naujai juvelyrikos kultūrai, gilėjo praraja tarp juvelyrikos kaip verslo ir juvelyrikos kaip meno. Dabar juvelyrai nebebuvo žmonės, mokęsi amato paslapčių pas meistrus, o pilnos kūrybinių ambicijų asmenybės, baigusios meno akademijas. Sprogimas įvyko apie 60-uosius. Geriausiai tai išreiškė Piteris Skubikas: Mes kursime meną. Tai revoliucija. Atsidarė naujos galerijos, jose buvo eksponuojami darbai, laužantys visus tabu ir kardinaliai pakeitę juvelyrikos supratimą. Ji tapo visuotinai pripažinta meno šaka
Europos juvelyrikos istorija
Šiandien Lietuva (bent jau Vilnius) iš pirmo žvilgsnio juvelyrikos požiūriu nedaug kuo skiriasi nuo kitų Europos miestų. Papuošalų galima rasti visur: galerijoje, specializuotuose parduotuvėse, butikuose ir netgi hypermarketuose ar kioskuose, kur pardavinėjami pigūs plastikiniai blizgučiai. Kadangi visa ši gausa atsirado tik po Nepriklausomybės atkūrimo, natūralu, kad neturint ilgamečių juvelyrikos gamybos, prekybos bei vartojimo tradicijų, žmogus pasimeta. Ką ir kur pirkti? Ar brangesnis papuošalas automatiškai yra geresnis? Ar tai, ką nešioja TV žvaigždės, yra juvelyrika? Kuo ji skiriasi nuo bižuterijos ar aksesuarų? Į šiuos ir kitus klausimus pabandysime atsakyti šiame straipsnyje.
Bet pradžiai - truputis istorijos.
Tada, kai pirmykštis žmogus, nudobęs žvėrį, užsikabino jo dantų vėrinį (tikėdamas, kad žvėries galia persiduos jam)sau ant kaklo - gimė juvelyrika. Antropologai teigia, kad būtent vyrai buvo pirmieji juvelyrikos gamintojai ir nešiotojai. Šis papuošalų tipas amuletų ir talismanų pavidalu išliko iki šių dienų. Pagrindinis skirtumas tarp talismano ir amuleto yra tas, kad talismanas pritraukia geras jėgas, o amuletas gina savininką nuo piktųjų.
Pradėjus naudoti auksą bei brangakmenius, atsiskyrė gamintojas bei vartotojas. Kadangi šie papuošalai buvo brangūs, juos pasisavino tuometinis elitas - žyniai bei vadai. Taip gimė statuso juvelyrika, kuri visų pirma turėjo pabrėžti nešiotojo turtinę padėtį, o tuo pačiu ir jo vietą visuomenės hierarchijoje.Pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje moterys iki šiol nešioja papuošalus iš sidabrinių ir auksinių monetų. Toks kolje leidžia iš karto gana tiksliai nustatyti ne tiek moters, kiek jos vyro turto kiekį.
Masajų genties moterys dėvi apyrankes, kurių skaičius tiesiogiai priklauso nuo vyro turimų galvijų skaičiaus. Pendžabe visas šeimos auksas užtvirtinamas moteriai ant rankų ir kojų. Tai ne tik statuso demonstravimas, bet ir savotiška primityvi gyvybės draudimo forma, nes vyro mirties atveju, žmonai šie papuošalai dažnai tampa vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Tas pat, bet labiau paslėpta forma vyksta ir vakarų kultūroje, tik čia vyro turtinę padėtį nusako ne žmonos nešiojamas aukso kiekis, o karatų skaičius
Viduramžiais klestėjo auksakalystė, buvo kuriami sakralinio meno objektai: monstrancijos, patemos, šv. paveikslų apkalai ir t.t. Kūrėsi ir stiprėjo amatų gildijos, klostėsi meistro ir pameistrio tradicijos. Iki pat XVa. meno kūrinio autorystė nebuvo veiksnys, nusakantis kūrinio vertę. Pavyzdžiui, tapyboje paveikslo kainą apspręsdavo atlikto darbo kiekis ir sudėtingumas bei dažų kainos. Bet palaipsniui vis labiau imta domėtis ir vertinti kūrybos procesą, patį autorių. Renesanso, o ypač Romantizmo epocha individualumą iškėlė į pirmas vietas. Autoriaus parašas ant paveikslo tapo būtinas ne tik kaip meno kūrinio autentiškumo garantas, bet ir būdas, padedantis nustatyti jo finansinę vertę. Išradus grafikos kūrinių reprodukciją, vėl iškilo klausimas, ar vien parašas garantuoja kūrinio unikalumą. Jis buvo išspręstas griežtai ribojant kopijų skaičių.
Iš tos epochos verta paminėti Benvenutą Čelinį - pirmą išgarsėjusį juvelyrą. Tačiau žymus jis tapo ne dėl savo juvelyrikos darbų (beje jis pats labiau vertino savo skulptūras ir save laikė skulptoriumi), o dėl autobiografinio romano. Kartu tai žmogus, jau tais laikais savo kūrinių pardavimui naudojęs visiškai šiuolaikines reklamos priemones.
Tais laikais pasiturintys miestiečiai, bet kokia kaina stengėsi mėgdžioti aristokratų aprangą bei įpročius, todėl, siekiant atskirti socialines grupes, buvo įvestas griežtas aprangos reglamentavimas, kuris nusakė ne tik drabužių formas, bet netgi sagų skaičių. Nesilaikantiems šių reikalavimų grėsė didžiulės baudos, tačiau jos nesulaikė kylančios buržuazijos noro puoštis ir auksakalių gildijos turėjo vis daugiau užsakymų. Ir tik deimantai, dėl jų retumo, ir toliau išliko karališkųjų šeimų privilegija.
Ilgą laiką juvelyrika menų hierarchijoje buvo podukros vietoje- amatas, o darbo vertę apsprendė naudojamų medžiagų vertė. Bet XIXa. pabaigoje šis požiūris pradėjo keistis. Į avansceną įžengė stambieji pramoninkai bei bankininkai, kurie pradėjo diktuoti gyvenimo stilių, aristokratija nuėjo į antrą planą, o monarchija vis labiau vaidino tik fasadinę rolę. Industrinė revoliucija sukūrė masinio vartojimo produktus. Atsirado poreikis individualiai sukurtiems prabangos daiktams. Paryžius tapo pasaulio sostine. Gimė Art NOUVEAU. Šiam stiliui būdingas gamtos romantizavimas, platus augalinių simbolių motyvas. Baltos lelijos - skaistybė, rožės - aistra, irisai - liūdesys, orchidėjos - grožis, ir t.t. Moteris dažniausiai vaizduojama kaip pusiau mistinė būtybė - su angelo sparnais ar liūto kūnu.
Rene Laligue - geriausiai išreiškė epochos dvasią, jį galima drąsiai vadinti meninės juvelyrikos tėvu. Laligue idėja viename darbe derinti auksą ir netauriuosius metalus sukėlė tikrą revoliuciją juvelyrikoje. Jis pirmas pradėjo plačiai naudoti tokias medžiagas kaip stiklas ar net celiulioidas. Laligue darbai visuotinai buvo pripažinti meno kūriniais.
Tuo metu De Beers kompanija Pietų Afrikoje pradėjo eksploatuoti naujas deimantų kasyklas ir pagaliau galėjo patenkinti didelę jų paklausą. Nuo šiol ne tik monarchai, bet ir nouveau riche galėjo puikuotis žėrinčiais briliantais.
Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė Europą, bet ji greitai atsigavo auksiniais dvidešimtaisiais. Technologijų idealizavimas, mašinų amžiaus dinamizmas, linijinės Vienos secesijos formos bei geometrinės abstrakcionizmo figūros darė didžiulę įtaką juvelyriai. Visa tai būdinga Art Deco stiliui, taip pavadintam po 1925 m. įvykusios parodos Exposition des Arts Décoratifs et Industriels Moderns. Prancūzija šventė pergalę, Paryžius išliko kultūriniu pasaulio centru. Klestėjo prabanga ir elegantiškas gyvenimo stilius. Coco Chanel ir Elsa Chiaparelli kūrė aprangą bei papuošalus emancipuotai moteriai. Jos sukūrė tai, kas dabar vadinama kostiumine juvelyrika,- juvelyriką kaip aksesuarą, drabužio priedą. Beje, Chiaparelli artimai bendravo su siurrealistais. Būtent jai Lui Argonas sukūrė kaklo papuošalą iš aspirino tablečių. Kita siurrealizmo atstovė Meret Openheim savo juvelyrikos darbuose plačiai vartojo ready-made ir gali būti laikoma konceptualios juvelyrikos motina.
O tuo metu Vokietijoje - pralaimėjusioje, slegiamoje milžiniškų reparacijų bei didžiulės infliacijos, gimė Bauhaus stilius. Žmonėms rūpėjo išgyvenimas, o ne prabanga. Demokratiškas Bauhaus judėjimas, kurio siekis buvo gaminti gero dizaino produktus visiems geriausiai atsispindėjo Naum Slutzky juvelyrikoje, kurio papuošalams būdingas minimalizmas bei žalvario, nikelio ir kitų pigių medžiagų naudojimas.
Ir vėl Europą nusiaubė karas Po Antrojo pasaulinio karo madą pradėjo diktuoti Holivudas. Tokios žvaigždės kaip Marilyn Monroe ar Grace Kelly spinduliavo moteriškumą, seksualumą ir nepriklausomybę. Hipių judėjimas sukėlė didžiulę susidomėjimo etnine juvelyrika bangą. Naujų technologijų ir gamybos priemonių panaudojimo dėka juvelyrikos kompanijos gamino produktus, kuriuos sukurti pavieniam juvelyrui tapo nebeįmanoma. Vis didėjo poreikis naujai juvelyrikos kultūrai, gilėjo praraja tarp juvelyrikos kaip verslo ir juvelyrikos kaip meno. Dabar juvelyrai nebebuvo žmonės, mokęsi amato paslapčių pas meistrus, o pilnos kūrybinių ambicijų asmenybės, baigusios meno akademijas. Sprogimas įvyko apie 60-uosius. Geriausiai tai išreiškė Piteris Skubikas: Mes kursime meną. Tai revoliucija. Atsidarė naujos galerijos, jose buvo eksponuojami darbai, laužantys visus tabu ir kardinaliai pakeitę juvelyrikos supratimą. Ji tapo visuotinai pripažinta meno šaka
Džiugu, kad vėl galėsi mėgstama veikla užsiimt Ir mums bus kur akis paganyt
QUOTE(Pupytukas @ 2010 04 01, 10:36)
Džiugu, kad vėl galėsi mėgstama veikla užsiimt Ir mums bus kur akis paganyt
Na tikiuosi, kad tikrai bus
O kaip tavo fotografijos? Ar pabandei apdoroti?
Papildyta:
Šiandien ryto pasidarbavimas auskarėliai iš hematito, Svarovskio kristalų ir sidabro (iki rytojaus jie jau rezervuoti ):
Šiaip, jeigu kažką sudomintų hematito papuošaliukai, tai turiu dar štai tokius auskarėlius ir vėrinį :
Primenu, jog hematitas tinka žmonėms, kurie turi problemų su kraujo spaudimu.