Jaunos moterys su stulbinančiom karjerom

super temuke teko skaityti kelias vinuolis kuris pardave ferari knygas, ten pagrindine mintis yra ta, kad jei turi tiksla ir jo nebijai siekti, visada viska turesi, nes kiekviena diena stengsies bent po zingsneli zengti link jo... siaip reikia paskaityti, mane pzv lb uzkrete tos knygos.
siaip manau,kad kiekvienam yra skirtas savo likimas. vieniems nereikia daug stengtis ir sekeme juos aplanko, o kiti visa gyvenima dirba, o kaip nieko neturi taip nieko neturi...

Galiu atsakyti.

Kruvinas darbas (kaip kažkas jau rašė). Nuolatinis nepasitenkinimas tuo, ką sužinojai ir užsidegimas siurbti ir siurbti į save informaciją. Tai kainuoja metų metus laiko, pastangų, kantrybės, kartais nusivylimo bet vis vien savęs spyrimo eiti pirmyn (ir tai neturi nieko bendra su universitetais - mūsų universitetai, švelniai tariant, nėra tie tramplinai į stulbinamas karjeras). Ir tas procesas nėra baigtinis. Kol dirbi, nuolat mokaisi - ilgainiui imi mokytis politikos, bendravimo, derybų meno.

Būdo bruožai - įžvalgumas, žingeidumas, veržlumas ir atviras bei nuoširdus požiūris į kitus (žmones, požiūrius, situacijas). Turi turėti variklį savyje, kad galėtum užvesti savo komandą judėti į priekį ir kartu siekti bendrų tikslų.

Sėkmė taip pat kartais padeda (kaip kažkas jau rašė). Bet dažnai sekasi tiems, kurie pasigauna sėkmę už uodegos. Ne veltui pirmą tarp būdo bruožų paminėjau įžvalgumą.

Kietas charakteris (kaip kažkas jau rašė). Bet tai išsivysto ilgainiui ir nebūtinai reiškia, kad tampama kietaširdžiais. Tampama labai reikliais - sau ir kitiems, racionaliais ir galbūt kažkiek šaltais. O tokiais tampama dėl to, kad vadovaujamas darbas yra anaiptol ne tik skatinimas, barimas ar motyvavimas savo komandos. Vadovaujamas darbas pirmiausia yra didžiulė atsakomybė bei tikslai, krentantys iš dar aukščiau, kurie sukuria didžiulį ir kone nuolatinį stresą. Dažnai tai yra tarsi nesibaigianti kova. Tačiau prie to dar reikalingas menas neperduoti tos kovos nuotrupų savo komandai. Taigi didžiumą laiko tenka būti kempine, sugebančia sugerti neigiamą nuotaikų, nuomonių srautą į save, ir kartu išlaikyti komandą motyvuotą. Turi gebėti atstovėti savo poziciją visur ir visada, bet taip, kad organizacijoje turėtum ir sąjungininkų. Čia galioja posakis - laikyk savo draugus arti, bet priešus dar arčiau. Kai taip dirbi metų metus, tampi "kietai virti kiaušiniu".

Reikia nebijoti rizikuoti. Aukšta pozicija eina kartu su jai keliamais labai aukštais reikalavimais. Ir žinojimu, kad gali išlėkti iš jos bet kada. Taigi, kuo aukščiau kyli, tuo žemiau gali kristi.

Moterims vadovaujamą darbą tarptautinės kompanijos patiki ne taip ir retai. Bet turi būti tokia pat kieta, racionali, nuosekli kaip ir vyrai.

Taigi, kad ir kaip romantiškai skambėtų "jaunos moterys su puikiom karjerom", galiu užtikrinti, kad už tą gražiai skambantį apibūdinimą jos susimoka nemiga, stresu, žilais plaukais, viršvalandžiais. Jos paaugina savo kūdikį pusę metų, ir pasamdę auklę išeina į darbą. Jos trankosi po oro uostus ir viešbučius, kas reiškia, kad vaikas namie lieka be mamos. Kas, kad jų pudra Dior, jei reikia ja maskuoti dėl nuovargio papilkėjusius paakius. Kita vertus, gal kils klausimas, kodėl jos tai daro. Dėl to, kad joms to reikia. Tiesiog tai yra asmenybės dalis. Anaiptol ne visos moterys ir taip pat ne visi vyrai yra tokie.

Mano giliu įsitikinimu, kiekvienam svarbiausia tikėti savim ir neliūdėti dėl to, kas nepasiekta. Reikia džiaugtis tuo, kas pasiekta, kas tai bebūtų. Ir visada pasitikėti savim. Pasitikėti reikia ir kitais. Bet pirmiausia turi besąlygiškai pasitikėti savim.

kaip tik praeita savaite buvo L. Blazeviciutes vestuviu nuotraukos isspausdintos. Nepasakyciau, kad jai apie 30 m., 40 m. kaip nieko arba makiazo per daug, arba fotografas prastas .

Skaitau, skaitau temelę ir netikiu šventu jūsų naivumu. Esu dirbusi ir privačiose užsienio kompanijose, ir valstybinėse įstaigose, dabar dirbu viešoje įstaigoje ir visur tas pats. Nemėginu pasakyti, kad tuščia galva kas nors paskirs į vadovaujančias pareigas, bet nepamirškite, kad vadovaujančios pareigos tai ne tik sunkus darbas, bet ir pinigai, dideli pinigai - niekas jų neduoda veltui. Aš pati asmeniškai kiekviename darbe sulaukdavau užuominų dėl skyrimo į aukštesnes pareigas ir visur reikėjo būti maloniai su kokiais nors "svarbiais" žmonėmis. Tikrai, tai nėra tas variantas kai už permiegojimą paskiria į pareigas, tikrai ne, bet į pareigas paskiria tada, kai tampama artimais draugais su direktoriais. Ne vieną atvėjį mačiau su savo bendradarbėmis. Tai yra labai slapta, labai konfidencialu, kadangi vadovai dažniausia yr "sėkmingai vedę". Dažniausia komandiruotėse užsienyje visiškai nekalti pasiūlymai išgerti šampano ar kartu pavakaroti. Atsisakius niekas neparodo jokio nepasitenkinimo, tiesiog viskas lieka kaip buvę. Prieš ketverius metus mane iš tarptaautinės kompanijos perviliojo į valdišką darbą, iš karto paskyrė skyriaus vedėja, direktorius labai malonus žmogus, nesenas, maloniai bendrauja, žadėjo atsilaisvinus pareigoms pervesti į direktoriaus pavaduotojas. Ir ką jūs manote? Visur mane pradėjo tampytis į užsienio komandiruotes, komplimentai, asistavimas, vakarais viešbutyje visada pasiūlydavo užeiti pas jį taurei vyno nors puikiai žinojo, kad esu ištekėjusi. Ir ką? Kai nieko panašaus nesutikau, į komandiruotes pradėjo imti su savimi kitas moteris, viena jų, kiek žinau, net angliškai nemoka, vėliau pasiskyrė sau pavaduotoja, o man jau tik darbus krauna ir labai žiūri terminų... Sekasi tiems, kas sugeba pagauti sėkmę už uodegos...

Oi, nesu naivi... Pasiekiau tai, ką turiu, per tai, ką parašiau. Ir nieko daugiau nereikėjo. Beskaitydama pačios komentarą, visą laiką šypsojausi Turiu pripažinti, kad tavo žodžiuose yra tiesos grūdas. Bet iš jo plaukiančios išvados pernelyg vienpusiškos. Tai tipinis stereotipas mūsų šalyje - jei moteriai sekasi, jeigu ji turi bičiulių ratą, yra socialiai aktyvi, ir dar pati pinigų užsidirba, tai reiškia, kad ji miega su visais iš eilės. Ir jei žmonėms patinka taip galvoti, labai prašom - tai jau jų bėdos. Yra ir kitos suvokimo bėdos galbūt - kai alaus bokalą viešbučio bare kažkas prilygina šeimyninei neištikimybei... Bet bendrai tiesos grūdas yra toks (ir jį pamiršau įtraukti į savo ankstesnį išvardijimą) - linksmiems ir komunikabiliems žmonėms yra lengviau sutarti su kitais žmonėmis, apskritai visais žmonėmis. Nesvarbu, ar vyrai jie, ar moterys, svarbūs jie darbe, ar ne. Niurzgų tiesiog niekas nemėgsta.Tačiau negaliu nepaminėti, kad pažįstu keletą totalių niurzgų moterų, su kuriomis nelengva bendrauti tiek vyrams, tiek moterims. Ir nepaisant to, jos sėkmingai vadovauja savo sritims jau ilgus metus. Nesakau, kad nebūna paaukštinimų, kurie remiasi principu "arba tu su manim, arba pasiimsiu ką nors kitą". Tikiu, kad būna. Man neteko susidurti. Todėl ir sakau, kad anaiptol ne visada karjera padaroma tokiu principu.
Man atrodo, Delfi kažkada Karjeros skiltyje buvo įdėjęs straipsnį, kuriame cituojamas užsienio sociologas, pasakojantis apie tai, kaip kuriamas bičiulių ratas. Naudingų dabar ar galinčių būti naudingų ateityje. Naudingų galbūt karjerai, galbūt patarimu, o gal palaikymu, kai to reikia, o gal tų, kuriems tu pati esi ar būsi naudinga. Labai geras straipsnis, galima iš archyvo pasikelti ir perskaityti.

O aš dėl įdomumo paklausiau savo vyro, jis vadovauja vienos tarptautinės kompanijos filialui Lietuvoje, kaip jis žiūri į jaunų moterų paskyrimą vadovėmis. Jis taip pat labai nuoširdžiai šypsojosi : verslas neturi nei vyrų nei moterų, nei juodų nei baltų, nei gerų nei blogų... Tiesiog skirdamas žmogų turi būti užtikrintas, kad jis darys tai, ką privalo, o ne lakstys pas sergančius vaikus, kaulys išeiginių vestuvėms, kentės nuo PMS arba pasakys, kad dabar viską meta ir turi 15 min. melstis pasisukęs galva į rytus. Ir tai, esą, nėra vien jo nuomonė, taip mąsto visi, kas turi vienokią ar kitokią atsakomybę ir kuriems rūpi darbo rezultatai. Kas neturi tiesioginės atsakomybės už darbo procesą ir galutinį produktą, gali sau leisti samprotauti apie vyrų ir moterų dalykines savybes, lygiateisiškumą arba teisingumą.

Kazkada headhunteriai siule aukstas pareigas vienoje uzsienio imoneje. Atsisakiau, nes nesijauciau pribrendusi prisiimti tokia atsakomybe. Nors alga galejo padvigubet . Bet va draugaut su direktorium nesiule .

Visiškai teisingai Lygiai tokius pat reikalavimus ir lūkesčius turiu savo kolegų (pavaldinių, kad ir koks prastas žodis, kurio stengiuosi niekad nevartoti) vyrų atžvilgiu. Tai jie reguliariai turi nuvežti automobilį į servisą arba pasitikti santechniką namuose, o gal nuvežti sūnų susiūti prakirstą pirštą... Kiek teko samdyti ir kiek teko atleisti žmonių, niekad nesu svėrusi - moteris ar vyras. Vertini darbuotoją pagal tai kaip jis dirba, kokį aktyvumą ir iniciatyvą demonstruoja, kokia žmogaus reakcija, jei to reikia, koks kruopštumas, jei reikia būtent to, ir motyvacija būti ten kur jis yra.

Sunku būtų su tuo nesutikti, bet nėštumo, gimdymo ir dekretinių atostogų niekaip nepritaikysi vyrams, kiek mašinų jie į servisą nevarytų - bet kuri jauna moteris - tarsi uždelsto nveikimo bomba ir DK ją gina, praktiškai, iki vaikui sueis 14. Kas nori rizikuoti?

Taip, jei jos sėdi tose atostogose 2-3 metus. Tačiau realybė tokia, kaip ir rašiau anksčiau - jei turi poziciją, kūdikį palieki su aukle pusės metų amžiaus ir grįžti į darbą. Jei tas moteriai nepriimtina, ji tiesiog neturėtų priimti paaukštinimo. Nesvarbu, ką DK sako, svarbu darbuotojo susivokimas, kas vyksta ir kokius lūkesčius darbdavys turi jo atžvilgiu. Normalus darbdavys pasveikins besilaukiančią darbuotoją ir lauks jos sugrįžtant. Jei pareigos svarbios, paminės, kad labai laukia jos sugrįžtant kuo greičiau. Tada jau darbuotojos reikalas tą pasitikėjimą pateisinti.

Viskas taip ir yra dibant filosofijos institute, ten pusmetis - ne problema, o gamyboje per tiek laiko kelis kartus technologijos pasikeičia - vieną dieną nėra žmogaus ir jau pasijunta. Kokia darbdaviui prasmė spėlioti - išeis ar neišeis, grįš ar negrįš - visa tai pinigai ir natūralu, kad verslo žmonės renkasi tikresnį kelią...

Na kadangi dirbu ne filosofijos institute, tai nežinau, kokiais principais tokie institutai vadovaujasi Kita vertus, kuo daugiau moterų galvoja, kad jos nieko vertos ir nieko negali pasiekti, tuo daugiau erdvės lieka kitaip galvojantiems žmonėms, o jų tarpe - kitaip galvojančioms moterims. Taigi visi lieka patenkinti