Uzjauciu 
Begaliniai užjaučiu Editą, linkiu jai stiprybės ir labai tikiu kad ji nebus viena ir savo stiprybe ji dar pasidalins ir su kitais. Net nežinosi kodėl kitiems tenka tokie išbandymai, gal tam kad šalia esantys patikrintų save, kiek jie dar žmonės...
Mano širdelė dėl Editos irgi labai nerimsta. Ka buvau nuvažiavusi atsisveikinti su Juliumi, palikau Editai savo koordinates ir prašiau, kad su manimi susisiektu... Kažkas viduj sako, kad turiu jai padėti susigyventi su tuo netekties skausmu, nežinau kodėl, bet turiu taip padaryti... Žinoma nesitikiu žinių iš jos taip greitai... Bet kuriuo atveju labai norėčiau sužinoti kaip mamytė laikosi.
P.S. Mano bendradarbiai, draugai ir net artimieji sako, kad per daug aš įsijaučiau ir per giliai prisiėmiau į širdį "svetimą skausmą". Iš tiesau net meluočiau sakydama, kad Editos skausmas man svetimas. Net nepažinodama pamilau Julių, iš šalies stebėjau jų kovą ir tikėjau... Nesvetimas man tas skausmas... Labai norėčiau padėti Editai. Siūlau savo draugystę, bendravimą, užuojautą... nes be galo to noriu...
P.S. Mano bendradarbiai, draugai ir net artimieji sako, kad per daug aš įsijaučiau ir per giliai prisiėmiau į širdį "svetimą skausmą". Iš tiesau net meluočiau sakydama, kad Editos skausmas man svetimas. Net nepažinodama pamilau Julių, iš šalies stebėjau jų kovą ir tikėjau... Nesvetimas man tas skausmas... Labai norėčiau padėti Editai. Siūlau savo draugystę, bendravimą, užuojautą... nes be galo to noriu...
Gal tu jai paskambink kur nors ją pakviesk . jei ji nenorės nieko matyti , manau tikrai pasakys . Sunku, ką nors pasakyti , apie kitą žmogų . Gal ji kaip tik norės , bendrauti o ne likti su savo skausmu viena . Gal padrasinimas , buvimas šalia , jai pedėtu .
Sekmės .
Tikrai..jei jai svarbus buvo bendravimas visa laika, gal ir dabar nereiketu staiga visoms bendravusioms pradingti.
Drasiau
paskambinkit ir suzinosite.
Drasiau
paskambinkit ir suzinosite.
Skambinau Editai vakar... Keleta minuchiu pakalbejom. Trumpai labai, nes Edita kaip tik tuo metu daiktelius namuose rinko... Sake, kad viena i ta buta neina, nes blogai jauchiasi jame, gyvena shiuo metu pas teta Palangoje. Kai reikia ka nors pasiimti ish buto, prasho ka nors palydeti tenai... Turbut neisivaizduojamai sunku buti ten, kur pilna jo daikteliu, zhaisliuku Ji be galo stipri moteris...
Ji be galo stipri moteris...
Vilmute, vat su ta kolegu ar draugu reakcija tikrai dazhnai tenka susidurti... Mazhdaug: "ko chia taip i shirdi imt, nei gimine, nei sheimos narys..." Net mano mama kartais nesupranta, kodel suzhinojus apie pablogejima kuriam nors ligoneliui asharos byra... "Kam tau to reikia, ko tu ten eini, kas jie tau..." Ir niekaip nenori suprasti, kad tai ne "kazhkokie vaikai", o konkretus berniukai ir mergaites, su rankytemis, kojytemis, savo vardeliais, savo svajonemis, savo megiamais zhaidimais ir knygelemis, su shypsenom ir asharelem... Jei jau karta paemei uzh rankutes vaika, tai jo likimui abejinga nebeliksi... Kad kartu su mama pergyvensi visus kraujuko kritimus, pykinimo naktis, visas komplikacijas, nevalgymus... Tai jau dabar niekam nieko ir nebebandau pasakot. Jei asharos byra - paverkiu tyliai, kai niekas nemato... Ir praradau jau vilti but kieno nors suprasta ir turet galimybe kam nors pasiguost... Ir kartais plaukai pashiurpsta, kai pagalvoju, kad tu vaikuchiu mamos jauchiasi panashiai, tik tukstanti kartu blogiau: juk tai ju vaikai merdeja nuo shitos ligos
Nors Editos asmeniškai nepažįstu (tik tiek, kiek mačiau per TV ir čia, forume), tačiau tikrai galėčiau padėti jai nueiti į butą, pasiimti tai, ko jai reikia.
Edita turi artimu draugiu Klaipedoje, kurios ja vis pagloboja... Yra ir jos teta, pas kuria ji dabar gyvena... Ji nera palikta viena shiuo metu. Bet lashelis demesio manau, kad tikrai butu gerai...
