Kai vyras jaučiasi šeimos galva

eilini karta,
Papildyta:

ita dalyka au bene pora kartu rasiau sioe temoje - praslysta nepastebetai. aisku, autores vyras cia neateis pasiskaityt. nes jam ir butu taikoma.

temos problema yra tokia (pakartosiu): NUVERTINAMAS bet koks darbas kuris nenesa daug pinigu i seimos izda.
pagarbos nebuvimas.

Ne ta esmė buvo mano posto, kad aš nepavargstu. Gal blogai surašiau (kažkaip nėštumo metu man sunkoka reikš mintis ). Esmė, kad skundžiamasi dėl darbų (gal per du temos puslapius), kurie net man, nėščiai tinginei, juokingi atrodo. Aš čia konkrečiai apie skalbimą - kai bandoma įrodyt, koks sunkus tai darbas. Dėl lyginimo dar sutikčiau. Bet skalbimas...

Dėl restorano lygio meniu - būna kartais ir toks. Bet ačiū, pasimokiau su tėvais gyvendama. Tėvas pensijoj, per dieną sėdi namie nevalgęs, laukia kol grįš mama ir padarys jam valgyt. Gal jau metų penkiolika mamai sakau - kad nei Tu daryk nei ką. Dvi dienas pabadaus, trečią ketvirtą kavinėn nueis, o penktą žiūrėk ir pasigamins. Juo labiau, kad išvažiavęs pusmečiui į kaimą gi kažką pasigamina. Vadinasi moka. Bet matyt mamai taip geriau - aukotis nežinia vardan ko ir paskui skųstis.

Mano vyras pats moka visus darbus kaip ir aš. Pusryčius gaminame paeiliui kas pirmas atsikeliam (šiandien va į lovą atnešė). Prieš pietus pasikalbam ką norėsim valgyt, ir priklausomai nuo patiekalo gamina tas, kuris geriau moka. O būna kad abu tingim, tai važiuojam kur pavalgyt arba sumąstom kokį super paprastą patiekalą.

Dėl namų iki blizgesio iššveistų paskui kitos bėdos (žr. Temą šalia apie tai, kad su batais perėjo). Man vyras per virtuvę su snieginais batais perėjęs panikos nesukelia. Žinau, kad išvalys pats. Arba aš pati išvalysiu jei laiko turiu o jis skuba kur.

Gal pagal mano postus atrodo, kad gyvenam baisiai apsivertę. Bet taip nėra. Tiesiog kažkaip paprasčiau Į viską žiūrim. Linkiu ir kitoms tos buities taip nesureikšmint. Nes paskui ir kiti į Jumi žiūrės kaip į buitinę techniką

Kažkaip kad vyras dirba ir išlaiko šeimą - savaime suprantama. O kad moteris valgyt gamina ir grindis plauna - ne.

Jei vyras negali pasakyt, kad jam vakarienė per prasta ir jam turi tikti bet kas, tai gal žmona gali tenkintis bet kokia suknele. Ir jei ant vyro nuolat rėkiama, kad jis VĖL pripėdavo, tai gal ant žmonos galima rėkt, kad ji VĖL netaupiai pinigus leidžia. Pagarba gi turi būti abipusė. Ir tai, kad vyras dirba ir parneša pinigus tuomet irgi reikia gerbt (o ne sakyt, kad jis vyras, ir jis privalo).

Nekalbu atvejus, kai abu dirba po lygiai sunkiai (nesvarbu kas daugiau pinigų parneša), o namie grįžus turi vienas visą buitį tempt ant savo pečių. Va čia tai nesąžininga situacija.

Prieš tris dienas siurbliavau antrą aukštą, laiptinę ir virtuvę su veranda. Tos pačios dienos vakarą sūnėnas pravaikščiojo su batais . Ant laiptų dar ir šiandien yra likę prineštų žemių (nedaug, bet...) siurbliuoti nesiruošiu, bus noras, kitą savaitę prašluosiu ar išsiurbliuosiu.

Aš neturiu vaikų, kad kalbėčiau, koks gyvenimas su jais. Bet iš aplinkos pavyzdžių atrodo, kad daug kas nuo požiūrio priklauso. Tarkim, aplinkoje yra pasiskundžiančių, koks vargas yra namų ruoša ir vaikų auginimas ( paprastai tai būna jaunesnės moterys ). Ir kartu iš trijų vyresnių moterų girdėjau, kad jos nuoširdžiai nesupranta, kaip šiais laikais buvimas namuose su vaiku ir namų ruoša gali būti sunkus darbas. Jos dar iš tų laikų, kai vystyklai buvo skalbiami rankomis ir joms tai neatrodė kažkas tokio. Dar laiko turėjo ir naujiems dalykams išmokti - megzti, siūti ir pan.

Jūs gyvenat kol kas tik dviese. Du suaugę. Kai bus penkiese (du suaugę plius trys vaikai) -gal ir jūs kitaip kalbėsit Pas mus namuose nuolat skalbinių krepšiai pilni, skalbiu, kaip minėjau, kasdien. Nėra tai kažkoks juodas darbas, bet nuobodus rutininis, ir vis tiek laiko užima, išrūšiuot-sudėt-išdžiaustyt (kadangi džiaustymas labai užkniso, galvojam apie džiovyklę). Žinoma, su skalbimu rankomis (ką darė mūsų močiutės ) - nepalyginsi, gyvenimas vis tiek gerėja


Papildyta:


Vyrui, sau gali negaminti. O vaikams - turi, nori nenori. Kasdien. Be išeiginių. Na, arba koldūnais šaldytais maitini, kaip čia viena labai entuziastingai dalijosi patirtimi. Arba, turi už ką - samdai asmeninę virėją.
Aš pvz., nelabai mėgstu gaminti ir virtuvėje laiko praleidžiu kiek įmanoma minimaliai, bet vis tiek - vaikams kažką pagaminti reikia.

Tiesiog noriu pabrėžti, kad gyvenimas be vaikų ir gyvenimas su vaikais pakankamai skirtingas, tiek laiko, tiek kitų dalykų prasme. Ateiti ir paaiškinti, kai pats su tuo nesusidūrei praktiškai - labai nesunku.

Galbūt todėl "tarybinis standartinis" vaikų skaičius buvo vienas -du vaikai šeimoje. Daugiau vaikų reta kuri norėjo, tokiom sąlygom.

Jūs labai teisingai pastebėjote, viskas priklauso nuo požiūrio
Papildyta:


Kad sakyčiau, dabar standartas yra 2

Kai augau, pažinojau turbūt visus kvartalo vaikus (tais laikais vaikai kiemuose būriais žaisdavo), tik vieni buvo iš trijų vaikų šeimos. Dabar labai daug draugų, pažįstamų susigimdę po tris (yra ir daugiau), mūsų kaimynai turi tris, iš mano kolegių tarpo irgi, trys vaikai - beveik norma..

Mano pavyzdys buvo apie pensininkus tėvus. Kur jau jiems vaikai . Beje, kai buvau paauglė, mamai dažnai sakydavau - nei tu lėk, nei Tu čia vark. Išalksim - pasidarysim dar ir Tau padarysim. Bet niekada taip ir neišgirdo manęs. O nuo mažens būdavo visko prigaminta, kad tik vaikeliui (man) įtiktų. Kitų vaikų mamos paprasčiau darydavo - jei vaikas nevalgo, nepuldavo kito patiekalo gaminti. Veikiau palaukdavo, kol vaikas išalks. Užtat ir buvau stora visą vaikystę. Primaitinta

Sakau, čia požiūrio klausimas. Ale kai paskui pasipila "aš va čia ariu aukojuosi, o niekas nevertina", tai pirma klausimas kyla, kas prašė aukotis.



Čia Jūsų asmeninė patirtis. Tačiau statistika rodo, kad gimstamumas tarybiniais metais buvo ženkliai didesnis.

Čia jau kitas kraštutinumas.