Kai vyras jaučiasi šeimos galva

na, mano atveju, man nereikia rinktis - pramogavimas ar namų tvarkytoja. Kol kas užtenka ir tam, ir tam.

Labai nedaug kas gali sau leisti viską. Vis tiek sudėliojami prioritetai, vienaip ar kitaip.

O kas bus su vaikais kai, tarkim, uzdirbami pinigai nuvertes, bankrotas, ar siaip negalia ir nebus lesu samdiniams?
Ar tarkim, koks kataklizmas, ir reikia tureti elementariu igudziu apie puodus trepseti...
O mes su vyru mokem savo atzala buti buityje ir siaip gyvenime nepriklausomu, ir nelaukti aptarnavimo, kai patsai rankas turi ypac seimoje. Jei reikes, jis puikiai susitvarkys savo namus. Jei reikes isskalbs rankomis, ne vien sklabimo masina, susitvarkys su indais be indaploves, tikrai sugebes pamaitinti savo seima, neuzsakydamas maisto, skaldyti malkas, pjauti dalgiu zole, nors ir yra traktoriukas, jei kam kiltu klausimas ir t.t. ir t.t. Aciu dievui, jis neskirsto darbus i vyriskus ir moteriskus. Jo vyriskumas tikrai nenukencia kai talkina seimoje. Mano galva, geriausias aukletojas buvo ir yra jo tevas.

Todel pritariu vyro mintim, kad zmones perdetai vertina savo perkamaja galia ir saskaitos didi. Nes VERTYBE YRA IGUDZIAI, ir visai nesvarbu, ar tu juos ateityje naudosi.

Kai zmogus geba pats padaryti savo rankomis darba, jis deramai ivertins ir samdinio indeli, jau nekalbu apie savo seimos nario indeli.

Ir dar noriu pastebeti. Kazkodel priespastatoma neva karjeriste-uzdirbanti moteris ir namu seimininke. Namu seiminke tampama iskarto jei moteri neperdaugiausia vargina, ar jai yra prioritetas buitis, vaikai, maisto ruosa ir t.t.

Mano galva tai tarpusavyje nesusije dalykai. Esu tipiska boba su kiausiais, karjeriste ir t.t. bet tuo paciu buitis, vaikai, maisto ruosa man nera svetima. Samdau zmones, ne todel kad negebu, nepatinka, o todel kad nespeju.

I tema, pritariu paskutiniuose puslapiuose Aimejos issakytoms mintim.
O Kukui parasysiu, Lietuvoje rasim mazai seimu, kur nedirbtu moterys, tad blusinetis centuose, moters kosmetineje, nevyriska. O vyrui, kuris priekaistauja zmonai, neva ji nieko neveikia, siulau iseiti i atostogas, ir kokia savaitele "nieko neveikti" su vaiku, kaip zmona. Galimai, artimiau susidurus su "nieko neveikimu", pakeis jo vertinima. Bent jau nieko blogo nenutiks, budamas su vaiku pailses, juk tai nieko neveikimas .

Ar manote, kad vaikai užauginti namuose, kur stovi indaplovės ir yra pagalbininkai neturės tų įgūdžių?

Manau, ne indaploviu turejimas, ar pagalbininku samdymas yra esme. O akcentas "Mano vaikai žino, kad norint pernelyg nesirūpinti buitimi, reikia uždirbt, o ne namuose apie puodus trepsėt". Vaikai turi buti mokomi elementariu darbo buityje igudziu - trepsejimo apie puodus. Nes trepsejimas apie puodus yra ne kokia ten zeminanti zmogaus prievole. Turedami igudzius, jie gales rinktis, kai neturi igudziu, praranda, ar neturi perkamu, tuomet pasirinkimo nera, zmogus tampa priklausomu. Kas turi tuos "bjaurius darbus" atlikti? Zmona/vyras? Maza to, kad neturi igudziu, dar asociatyviniam lygmenyje is tevu perima nuostata, kad tik uzdribti pinigus yra gerai, siekamybe, o buities darbai, kazkas bjauraus, ko reiktu vengti, nelygis trepseti apie puodus. Taip neturetu buti auklejami busimi sutuoktiniai vyrai/zmonos.

Na taip, sutinku

Pacituok,kur rasiau,kad mane buitis vargina
Savo zodziu man I burna det nereika.
Papildyta:


Paprastai tokie kietuoliai ir deklaruoja,neva moteris nieko nedaro,tik su vaiku sedi.Sedi,guli,nosi krapsto.
Realiai,pats 'tevelis' ne geros valandos su vaiku ner praleides pats vienas, be zmonos pagalbos,ka jau kalbet apie savaite kita.

Kaip tik dabar esu ta, kuri namie nieko neveikia. Net vaikas dar negimęs, tai galiu visą laiką skirti tam, kam noriu. Esu tinginė iš prigimties, todėl optimizuoju viską kiek tik įmanoma. Nesu pedantiška - per šiukšles galiu perlipt. Bet skaitant šią temą kažkaip vis svetimą gėdą jaučiau...

Kokie baisūs darbai - išrūšiuot skalbinius, išvirint patalynę, kojines sudėliot. Nepatrūkot? Aš šiandien visą dieną lovoj pratingėjau. Bet tarpuose tarp tingėjimo kažkaip ir patalynę su virinimu išskalbiau, ir kitus drabužius, išdžiuvusius skalbinius nurinkau ir dar vyro kojines surūšiavau. Dar indus išploviau ir pyragą iškepiau. Obuolius pyragui susipjausčiau TV žiūrėdama. Net nepajaučiau, kad dirbau. Dieną spėjau pamiegot. Du kartus. Grindų nesiurbiau - per sunku man su siurbliu tampytis. Ir tingiu. Virtuvę tik išsišlaviau. Plaut irgi tingėjau. Va taip va visą dieną pratingėjau - ir tai yra tiesa, neslepiu. Bet ne dėl patingėjimo gėda. Man gėda kai čia skalbimą pateikiat kaip didžiausią darbą - juk viską daro automatinės skalbimo mašinos šiais laikais

Mūsų mamos vystyklus rankom plovė, puoduose virino. Kad užsivirtų arbatos reikėdavo kai kurioms ir krosnį pakurt. Dar kurioms daržai, gyvuliai. Produktų pusgaminių jokių nebūdavo. Virtuvinių kombainų nebūdavo. Net cepelinams bulves moteriškės rankom sutarkuodavo. Ir dirbdavo tuo pačiu - tarybinės moterys buvo lygios vyrams, kombainus vairuodavo. Nesakau, kad reikia į anuos laikus grįžt - lieka laisvo laiko ir valio. Eikit į lauką. Su vaiku pažaiskit. Serialus žiūrėkit. Galų gale sėdėkit SM po keturias valandas. Bet kai ateina į SM padejuot kaip labai nuvargo, tai jau ką aš žinau.

Sutinku, kad prižiūrėt namą su keliais san. mazgais ir kiemą su gėlynu darbo yra. Bet kiek čia padejuojančių gyvena bute ir verkia kaip nuvargsta?

Beje iš vyro neturiu jokių priekaištų už sėdėjimą namie. Aš ne jam ant sprando sėdžiu. Aš turiu savo pajamų ir šiaip man atostogos . Jis tą puikiai supranta ir dalinasi buities darbus. Pvz. rytoj gaus siurblį į rankas ir tikriausiai dar ir pietus padarys. Nėra vyriškų ir moteriškų darbų pas mus. Abu esam lygus ir darom ką geriausiai mokam. Aš va pavyzdžiui vakar WC bakelį sutaisiau. Užėjo man ūpas. Ir niekas dėl to nenumirė.

Jurgačka, na ir puiku, taip ir toliau
Spėju, esate jauna dar, be vaikų, nedirbat - natūralu ir savaime suprantama, kad neturėtumėt pavargti. Jūs dar ir pamiegot dienos metu galit - tokiom sąlygom galėtumėt lepinti vyrą mažų mažiausiai restorano lygio meniu, namai, be abejo, iki blizgesio švytėti O kita gal jau vresnė, jau bemiegės naktys prie vaikų, o gal ir ne vieno, savo padarė, jau jėgos kitos, energijos mažiau, pvz., man labai ryškiai skirtumas pasijuto, kai buvau jauna mamytė su pirmu vaiku ir esu dabar su pagranduku (tarp vyriausio ir jauniausio - 11 metų skirtumas). Atrodo, paprasčiausias darbelis, o jėgų nebėr, vaikas paryčiais rėkia, o dešimtkart sunkiau keltis panešiot, ir t.t. (na, gerai, man vyras padeda, šia prasme dejuoti neturiu dėl ko). Šiandien kėliausi devintą, bet po smagios naktelės su kūdikiu jaučiuosi visiškas zombis, vyras indus iš indaplovės krausto, aš Sm sėdžiu, kavutę geriu , jėgų niekam neturiu.
Jūs tas "ateinančias padejuoti" mamas vertinate per savo prizmę, pagal savas galimybes - cha, aš bevaikė būdama ohohoho kiek galėjau

Labai gerai pastebėta. Tėvai, auklėjantys savo vaikus tokia nuostata, daro labai didelę meškos pasalugą būsimiems žentams ar marčioms, ypač marčoms. Juk taip išauklėtas berniukas, perėmęs iš šeimos modelį -tik dirbantis ir uždirbantis yra kietas ir ko nors vertas, gali visiškai nuvertinti savo žmoną, kuri pasirinks, kaip mūsuose įprasta, metus ar dvejus būti namie su kūdikiu. Analogiškai, dukros, būdamos žmonos, nepalaoikys savo vyrų verslo nesėkmės, bankroto ar paprasčiausios ligos atveju - nes gi nedirbi, neuždirbi, esi nieko vertas.

Moonte, iš pasisakymų Sm;e maždaug žinodama jūsų kontekstą, tą, kad turite išties daugiau galimybių nei vidutines pajamas gaunantys žmonės, stebiuosi gerąja prasme, kaip gražiai auklėjat savo sūnų.

Jei gerai pamenu Moontes sunus jau suauges vyras.. Temoje apie emigracija, jis buvo man kaip pavyzdys pastatytas, kad dirba, mokosi, bet gris i LT