Inesiuk,
vakar nuėjau ankščiau miegot, nebesulaukusi tavo žinelės. Šiąnakt net sapnavau tave
Mažule, nereta iš čia mūsų esančių , aš irgi, kabom ant ribos. Mano stadija trečia taip pat. Krūties. Bet likimas man atseikėjo jau 6 metelius gyvenimo... o kai diagnozę sužinojau, irgi baisių žodžių prisiklausiau. Maitinau vaiką, jai buvo 1m. 2 mėn., nuvažiavau į onkologinį, ir štai grįžtu su diagnoze, ir dar pasakymu, kad 5 m.išgyvena 40 proc. Manai, lengva buvo??? Norėjosi laukais bėgti iš skausmo. Vaikas grįžus prašo pienuko - nebegalima...pranešiojau visą naktį stačią, ... Neėmė jokio maisto ji, taip buvo prie pienelio prisirišus... 2 kg.numetė, kol pradėjo šiaaip taip valgyti kitą maistą. O tuos gydytojų pasakymus užkišau giliai, neleidau sau apie tai galvot. Arba kita gydytoja : "Jei išgyvensi iki vasaros - ateik"... Nublioviau išėjusi iš kabineto, o ant rytojaus teisybę pasakius, pasiunčiau ją mintyse velniop...
Po keturių metų liga sugrįžo. Pasigydžiau, vėl gyvenu. Ugninuk, aš tikiu likimu. Su mano situacija kitų moterų jau nėra, bet yra ir daug tokių, kurios YRA. Ne mes, ne mūsų mintys, pozityvumai, ar kokios žolės bei papildai apsprendžia, kam gyvent, o kam ne. Tikiu aukštesne galia. Iš kur tau žinot, kokia bus tavoji lemtis? Pabūk vienumoje, apmąstyk viską, išeik iš namų, kur yra tave dirginančios aplinkybės, ir gyvenk . Šią dieną, rytojų ,porytojų tu turi, o ateitis parodys.