Mes vis dar tikime.....

Kepenyse.. Mamai nupjauta dalis kepenu ir dalis skrandzio, taip pats daug visko aplinkui-na taip apsake gydytojas. Metostazes buvo limfose. IS tikruju nelabai to zodiskai suprantu, jeigu kas papiestu, gal geriau suprasciau..
Petrmecius akimis si foruma, supratau, kad dauguma cia kovojanciu su siuo baisuokliu. Tiesiog jau pora metu sedziu SM ir pagalvojau, gal cia yra artimuju, kurie turejo tokias situacijas.Galu gale tas musu SM turi atsakymus i visus klausimus.
Visi pataria kaip elgtis, laikytis ir mastyti pozityviai. TAciau visiems atrodo cia viens du ir smegenys persiprogramuoja. Man taip nera. Pastaruoju metu skaitau daug literaturos, kaip igauti to pozityvumo ir mintyse visad galvojau, kad mama jau sveiksta, kad jai tik nepiktybinis vezys.. Dabar rankos siek tiek nusviro, kai rezultatai buvo kitokie nei tikejausi.
Dar svarbu, kad sia akimirka noriu tureti ramybe ir aplinkiniu.. Siek tiek nuvyle kaikuriu draugu poziuris mazdaug "aj, nesiparink, viskas bus gerai, negalvok, kad viskas blogai".. Ar cia palaikymas? Kazkaip nusivyliau viena drauge. Kiti nelenda i akis tik raso sms"jeigu ka, padesim, rasyk".. Mama turi daug sauniu zmoniu, draugu aplink ja, kurie jai padeda.. Tai labai svarbu. Noriu ir as jos buti atrama. Pastaruosius du metus musu santykiai buvo itempti ir atsale. Mano ir mamos poziuriai visada skyre, mes duag pykdavomes, daug visko esam prisnekeje vienai kitai. Dar pries jai gulint i ligonine jinai mane del kazko sunervavo, a sjos klausiu "mama, is kur pas tave tiek pykcio, juk zmones, kurie serga tiek pykcio neturi?" Tada jinai man atsove "greit mirsiu ir galesi ramiai be manes gyventi".. Vakar ligonineje po fakto, kad jai reikes chemoterapijos jinai pasake "As pavargau..pavargau gyventi ir nebenoriu kovoti, juk cia tik pradzia".. As apsiverkiau.. Nors man visi aiskina, kad negalima prie serganciu zmoniu verkti. Po galais, ar man uzsideti kauke ir vaidinti, jog viskas gerai?! Negaliu.. As turiu daug emociju ir man jas reikia isreiksti.. Priedo to, sian vaziuojant su mociute masinoje jinia man sako "nu va, tavo mama nusisuko nuo Dievo, tai dabar ir susirgo". Kaip isiutau, kaip pradejau rekti. Kodel jinai dabar priekaistauja ir kaltina, kad mano mama kalta??? Niekad taip ant mociutes nerekiau, bet sian kaip nesava.. Gailiuosi del to, bet kaip sakiau negaliu slepti emociju, negaliu dabar saves knotroliuoti.. Nezinau, yra tiek daug ko as turiu pasakyti, bet keistai jauciuosi cia apie savo jausmus rasydama..

Na taip jau gyvenime buna, kad draugus pazinsi nelaimeje,o ir tiketis, kad jie visada pades ir bus salia tikrai nevrta. Kai susirgo mano tetis, su savo mintimis likau viena,nes mama nenorejo ir negalejo galvoti apie liga, bandziau uzuojautos ieskoti is vyro, bet isgirdau tik zodzius, kurie mane dar labiau nuliudino, tada supratau, kad privalau buti stipri del tecio, nuo tada ir prasidejo pozityvus mastymas, ieskojau budu, kaip iveikti liga, ieskojau vaistu, informacijos, kuri susijusi su tecio liga, nebeliko laiko verkslenimams, nes reikejo veikti, reikejo budama salia tecio visada sakydavau, tu turi pasveikti, tu turi gyventi, nes tu esi man svarbus. Praejo siek tiek laiko, kol visiskai susigyvenau su liga, sergant tokia liga reikia paciam tati pusiau mediku, jeigu paskaitinesit issamiau, pamatysite, kiek turi informacijos moterys, kurios serga keleta metu ir jos gyvena del to, kad nenuleido ranku, kad surado jegu atsitiesti po diagnozes, kad gali mastyti pozityviai ir taip zingsniukas po zingsniuko zengia i prieki. Paverkit, issiverkit ir griepkite liga uz ragu.

Teks priprasti, kad sveikieji tiesiog nežino kaip elgtis su sergančiu ir jo artimaisiais.Vien nuo tos žinios žmones apima panika, kokius žodžius pasakyti, kaip paguosti, kaip padėti.Iš to nežinojimo ir gimsta tos frazės "aj, nesiparink, viskas bus gerai, negalvok, kad viskas blogai".. tiesiog žmogus galvoja , kad reikia kažką pasakyti , o ką nežino.

Ir pačiam reikia apsiprasti su ta padėtimi tokia kokia ji yra.Jei reikia paprašai žmogų realios pagalbos, bet norėti, kad tave visada palaikytų emociškai, nepavyks.Žmonėms per sunku klausytis apie tavo sunkią padėtį, jie turi savų rūpesčių ir problemų.

Aš sergu jau 4-is metus, tai jei laukčiau vien paguodos , tai tapčiau verksne , kurios vengtų iš tolo.Pati stengiuosi bendrauti normaliai, pajuokauju, o jau kas tavo dūšioje , tai tavo turtas.

Skaičiau, kad pozityvi literatūra žmonėms pernelyg susižavėjusiems ja ,sukelia depresiją, nes knygos parašytos kaip kulinariniai receptai.Užsinorėjau meilės, sveikatos, dvaro užsirašiau ant lapuko , kalbu afirmacijas ir viskas vyksta kaip burtų lazdele pamojus.Deja taip nevyksta be žmogaus pastangų ir dėl to , kad ne viską galima sukurti vien mąstant ir skaitant.Tada žmogus žiauriai nusivilia gyvenimu ir savimi.Nebelieka paskutinio šiaudo už kurio jis laikėsi.Sutinku, kad pozityvi mąstymas pagerins ligonio savijautą, nuotaiką, pridės optimizmo, bet tikėti, kad vien minčių galia išnyks didžiausi augliai , taip pat kaip įtikėti, kad esi nemirtingas.

Ugn*Ine

Šiandien praėjau apžiūrą.Kol kas mano "draugelis" ramus.
Perėjau Laisvę, pasėdėjau su drauge kavinėje ir tokiu baltu žmogum pasijaučiau.
Laisvė iki Naujų Metų

Kiek daug geru ziniu siandien, dziaugiuosi uz Jus Gabija

labai labai labai džiaugiuosi, Gabija !!!
Vis noriu paklaust, kaip su tuo mamogramos "audinio sutankėjimu"? Kas tai buvo?

Išsiprašiau ginekologo , kad apžiūrėtų, nors jis ir ne specialistas, bet prašiau pagailėti mano nervų, o dar vyras ...
Taigi jis nemato kažko užčiuopiamo, o ir krūtų echoskopijai naudojamas kitoks aparatas.Ginekologinis yra giluminis, na kažkaip kitaip rodo.Tai bus proga dar pas vieną vyrą nueiti, Gulbinas, apie kurį internete radau vieną gerą įrašą ir visą eilę patarimų laikytis nuo jo kuo toliau.Dabar mastau ką daryti.Gal lauksiu savo atostogaujančios onkologės, nes ji bus rugsėjo -9.Na bent šiai dienai nuramino, kad pavojingų darinių dar nematyti.

GABIJA. prisimenu jus iš sveikas žmogus forumų ir dabar matau jus tokią, neįtikėtina...Diskutavau su jumsi įvairiais nikais, gal net kada nors ir adis...Be galo džiaugiuosi atradot savuosius atspirties taškus ir mintys pasikeitė kardinaliai. Didžiulė pagarba Jums kaip asmenybei.
*******************Džiaugiuosi ir dėl Jūsų rezultatų, džiūgaukit ir švęskit gyvenimą iki Naujųjų, būt gerai ir po jų, to nuoširdžiai linkiu.
***********
Chemijos neleido - neatsistato kraujas, matyt, vėl bus savas asmeninis leidimo grafikas, ne visai teisingas, bet stengsiuos, kiek įmanoma.
****************
bbg23, kartasi tik kritinėse situacijose pajuntam, kokie artimieji mums brangūs ir reikalingi. Tada užsimirštama visi nesutarimai ir pasakyti negeri žodžiai. Užmiršt tų negražių situacijų gal negalėsit, o atleisti sau ir mamai reikėtų. Įpykęs, valdomas emocijų žmogus pasako daug ir skaudžiai, nemokam tokiose situacijose patylėti. Pasakyta, tai pasakyta...Kas buvo pražuvo. Dabar naujas etapas - esat labai reikalinga mamai, nors ji to gali nepripažinti ir jūsų net neprisileisti. Tačiau tokiose situacijose laikausi principo, aš darau ir elgiuosi taip, kad vėliau mano sąžinė negalėtų man prikaišioti...Pasakymas pavargau ir noriu numirti, tik tyli aimana: pavargau ir daugiau nebegaliu. Nėra nė vieno žmogaus, išskyrus savižudžius ir labai nelaimingus žmones, kurie siektų mirties. Visi nori gyventi, netgi tie, kurie taria žodžius - noriu numirti. Mama pasimetus, išsigandus, gal net jaučiasi labai kalta, jog susirgo bei sudarys artimiesiems nemažai problemų: psichologinių, moralinių, materialių.
Į tokį pasakymą -noriu mirti, reikėtų pasakyt, mamyt neskubėk, tu man labai reikalinga ir brangi. Kas aš be tavęs? Tu nepriklausai sau vienai, esi reikalinga man, tėčiui (jei jis yra, savo broliams ir seserims( jai jos yra ir jei normalūs santykiai šeimoje), draugams, kaimynams, pagaliau savo vaikams ir anūkams. Norim matyt tave kuo ilgau šalia savęs.
Pasakymas pagijimo nesitikima, tai ir sako, jo nesitikima, nes liga paėjo per toli. Tačiau šiuolaikinės medicinos dėka galima ligą valdyti, pasiekti bent dalines remisijas ir laikas nuo laiko pasigydant gyventi. Tiesa, gyvenimas įgis naujų atspalvių ir skonių, kai ko nepajėgs padaryti, ką darydavo anksčiau, tačiau apsipras ir su tuo. Svarbiausia, bus šalia jūsų, kiek jau to likimo skirta. Man Jadvyga Balvočiūtė (provizorė ir fitofarmaciautė) pasakojo, jog jų kaime gyvena moteris, kuriai metastazės kepenyse. Vis pasioperuoja, pasioperuoja ir traukia septintus metus, visai guvi, nors nėra labai jauna, virš 60m. Ar gyva dabar? Nežinau, šią istoriją girdėjau, kai susirgau prieš beveik 4,5 m. Kita gydytoja pasakojo apie moterį su metastazėmis kepenyse, kuri laikas nuo laiko pasigydo chemoterapija ir jau 8 metai gyvena. Aš ir išgirdau - išgijimo nesitikima, tačiau sekė tęsinys: stengsimės ligą paverstume lėtine ir kad galėtume kiek įmanoma ilgiau kontroliuoti. Taigi, tuoj 4,5 metai, kai sirgdama IV stadijos vėžiu visai puikiai gyvenu. Tik reikia žinoti, jog gaudamas gyvenimą, kai ko netenki; plaukų laikas nuo laiko, guvumo ir energijos, negali būti toks koks buvai anksčiau, dabar esi kitoks. Priimi save kitokį ir mėgaujies gyvenimu, tiek kiek gali ir pajėgi. Kartais nieko neveikdama ir gulėdama lovoje, žiūrėdama į debesis vien nuo to vaizdo pajunti tokią gyvenimo prasmę ir pilnatvę, kad apsakyti negali. Mamai pradžia, jei norės ir bus pasiruošusi priimti ligą ne kaip bausmę ir ne kaip dovaną, o tik kaip ligą, sunkią ligą, bet tik ligą, išmoks to. Mokykitės ir Jūs bei mokykite savo drąsa ir tikėjimu mamą. O jau kaip bus pamatysite ateityje. Puikus metamorfozės, t. y. pasikeitimo pavyzdys yra mūsų .GABIJA. Ne veltui savo niką rašo didžiosiomis raidėmis, verta to, net labai.

GABIJA liuks naujenos Labai dziaugiuosi del taves

bbg23 ,uzjauciu ir suprantu jusu busena Jau mergaites truputi paaiskino ir nuramino.Taip dabar baisu,panika,niekas neaisku kas ir kaip,gydymas ilgas,pirma chemija...praes truputi laiko,nusiraminsite ir jus ir mama,gal net "susidraugausit" su liga,daugiau suzinosite apie ja...ir kovosite kartu,o mes jums padesim patarimais,padrasinimais,gerais zodziais ir nuosirdziai palaikisime

Gabija, super tikekimes ir toliau bus tik geros zinos

bbg23, suprantu, kad sunku. Ko gero nera nei vieno teisingo ar neteisingo atsakymo kur pasisemti stiprybes. Tai labai asmeniska. Kiekvienas turime savyje beprotiskus potencialus ir tik tokiomis ekstremaliomis salygomis jie pasimato. O issiverkti irgi reikia, juk su asaromis isplauname savo blogas emocijas. Stiprybes tau ir tavo mamytei

sveiki,
zinokit ir as nesuprantu kodel vaikui?uz ka? bet yra kaip yra.....
pirmadieni vykstame i vilniu apziurai ir tada pasakys ar jau viskas ar prides 2 blokus chemijos papildomai, mes jau 4 juos atentejom, kaip jus ir raset mums taip pat vienas kuras apeme 21 diena is ju 5 dienos leidzia ir 2sav ne tikiuosi pirmadieni isgirdsti pacius geriausius tyrimo rezultatus......

sveikos,

sorry, kad isiterpsiu, bet turiu labai konkretu klausimuka

gal kam teko susidurti su DOXORUBICINU? tais raudonaisiais milteliais
koks poveikis po ju buvo? po pirmosios dozes ir veliau...

mums jis lasintas i slapimo pusle... tris paras jokio poveikio nebuvo , o paskui temepratura kaip sove i virsu, kraujo spaudimas isiderino

Ugn*Ine,GABIJA,smagu girdeti geras zinias!

As kaip visada trumpai,nors noretusi tiek daug parasyti,bet su maziais nelieka laiko.

Taigi-mamos kraujukas nevisai geras-leukocitai berods 2,6.Kiti rodikliai geri.Gemzaros nelasino.Dabar pirmadieni vel ziures krauja ir tada lasins(jei pageres kraujas).Israse tik doksimetazono po 2tabletes ryte ir per pietus.Nesuprantu kam