Keturios Balkanų šalys ir...

Ryte išvažiuojam. Aš dar nueinu padėkoti moteriškei, o ji, matyt, nepratusi prie padėkų, galvojo gal kas negerai 
O mes į sostinę, į Sarajevą. Pasiliekame mašiną aikštelėje ir pirmyn.
Štai čia susilieja kelios religijos.


O pats miestas sukelia nostalgiją tiems aniems geriems laikams.

Centrinė aikštė.

Senamiestis ir prekybininkai.

O kuo ne balandžiai iš Šv. Morkaus aikštės (ten dar važiuosim)?

Ir, žinoma, karo žymės 



Papildyta:
Dar kartą apvažiuojame sostinę. Nauja pilis.

Graži gamta.

Ir didžiausias jų pasididžiavimas – olimpinis stadionas.

Tęsiam savo kelionę po Balkanus. Tolesnis šios dienos tikslas – nakvynė šalia Kroatijos sienos (nusprendžiame, kad čia nakvoti bus pigiau, o jei ką, mano informaciniuose lapuose yra du kempingai netoli sienos).
Aplankom prekybos centrus. Pakeliui miestelis juokingu pavadinimu – Jaja. Bet kokį krioklį jis turi – pretendentą į Unesco (čia jau ir informacinių ženklų yra).

Ir pilis šalia visai nebloga.

Važiuojam link Bihac. Čia planuojame nakvoti. Štai nuoroda į kempingą, kuris už 3 km, bet pravažiuojam ir visus 5 – nieko, bet atrandam kitą. Namukų neturi, tik viešbutis arba nakvynė palapinėj. Mums po tokios pigios nakvynės 36 jų pinigėliai atrodo brangu. Važiuojam į miestą. Su nakvyne čia irgi ne pyragai. Nors mistas nemažas. Privačių apartamentų ar kambarių taip ir nepastebėjom, o viešbutyje kainos apie 55 eurus. Gal ir suklydom, kad rinkomės nakvynę prie sienos. Kainos panašu kad kroatiškos. Grįžtam į kempingą. Be to, ten matėme degančia ugnelę, turėtų būti kepamas žvėriukas, galėsim palyginti su latviško giminaičio skoniu.
Kempingas labai ramus, švarus, tvarkingas. Net popierius wc kvepiantis 
Čia mes iš kempingo stebime saulėlydį...

Ir einame į restoranėlį vakarieniauti.

Aplinka labai smagi.

Bet mūsų žvėriuko jau nebėra  Na, vadinasi nelemta, tiks ir kepsniukas. Tai skanaus.

tik toks

autostrados mokamos, pvz., Poprad-Bratislava - tikrai
šiaip nežinau, kiek visame tame tiesos, nes girdėjau dvi visiškai priešingas nuomones, bet štai jos:
1. mokamos tik autostrados, kurios pažymėtos kaip mokamos (sutinku 100 %)
2. mokamos ne tik autostrados, nes yra sustabdę ne autostradoj ir teko mokėti baudą (nekomentuosiu, nes ne iš pirmų, nors ir patikimų, lūpų informacija)

tikrai labai grazus
Padesiu atsakyti. Slovakijoje nera slagbaumu. Vengrijoje irgi. Bet mokamu keliu yra
Petrovac, kiek supratau jie nakvynes ieskojo. ir lyg ir rado. Ar tu ne apie Juodkalnija klausi?

Radau Dumitoro zemelapi gal ir jusu karasiski apartamentai cia yra?
http://www.durmitor.net/mapa_eng.php

Na, tęsiam po ilgos pertraukos

Ryte laukia atsisveikinimas su Bosnija ir Hercegovina. Netoli sienos nusprendžiame papusryčiauti. Serbijoje atsisakėme šių tradicinių pusryčių, bet juk paragauti reikia – nusiperkame po bureką. Tikrai skanu. Tokioje euforijoje ir kertame B&H ir Kroatijos sieną. Vaizdelis... Dvi muitinės būdelės. Abi pilnos uniformuotų pasieniečių, o vienoje tas uniformuotas dėdė geria alų. Įsivaizduoju, kad taip pas mus būtų... Parodom pasus, šlagbaumas tolėliau pakeltas, na, ir važiuojam. Tik netoli tenuvažiuojam. Mus pasiveja garsus švilpimas ir rėkimas. Mes per stabdžius, viskas nuo galinės sėdynės čiuožia, o pasieniečiai kad kvatoja. Sako, kur? Sakom į Kroatiją. Tai, kad čia Kroatijos muitinė čia. Ot kokie, nei jokių skiriamųjų ženklų, nei nieko, šlagbaumas pakeltas, o abi būdos šalia viena kitos sustatytos. Juokiasi visi ir klausia, kur taip lekiam, vėl paprašo pasų. Garsiai perskaito pavardę, pasako, kad labai negerai čia mes padarėm, kad vat Marčiulionis tai pas mus geras. Taip, sakau, geras Marčiulionis, geras Sabonis ir mes geri. Juokiasi visi, palinki gero kelio ir riedame Kroatijos keliukais. Pasienyje vis dar nyku...


Papildyta:
Mūsų tikslas – Pula. Akimis nulydime jau pažįstamus Rijekos vaizdus, tuneliukais, autostradomis ir pasiekiame nuostabiąją Istriją. Pirmiausia susirandame nakvynę kempinge, o jau tada visa mūsų diena skirta Pulai.
Pirmasis ir svarbiausias tikslas – Pulos amfiteatras. Nedrįsčiau sutikti su teigiančiais, kad tai yra geriausiai išsilaikęs amfiteatras ir jei kas esate buvęs Tunise El Džemo amfiteatre vienareikšmiškai patariu – nevertas jis, kad už įėjimą dar mokėtumėte po bene 20 Lt. Jis neturi nė pusės viso to grožio ir dvasios, kaip El Džemo, be to, viską, išskyrus vieną rūsio salelę, galite pamatyti eidami aplink jį. Taip, mieste jis atrodo įspūdingai, bet tik tiek.
Na, vertinkite patys. Vaizdas iš miesto.

Tunelis į rūsį.

Rūsyje.

Sukomercintame ir sušiuolaikintame amfiteatro viduje.

Tarp sienų kaitinasi driežiukas.

Ir gąsdina riteris.

Toliau nusitveriu kelionių vadovą ir lankau visus nurodytus objektus.

Siauromis, smagiomis, tuščiomis senamiesčio gatvelėmis.

Per aikštes.

Pro vartus.


Papildyta:
Štai kokia ta Pula.

Miestas, kaip ir visa Įstriža, vertas dėmesio. Bet štai krantas maudytis tai labai ne koks. Tenka šokti nuo molo į šiek tiek dumbliną jūrą, bet atsigaiviname ir ilgokai vakarojame savo kempinge. Čia dar ir pelėdžiukė atskrenda, tiesa, vargu ar ją pamatysite nuotraukoje, nors taip stengiausi...


Papildyta:
Kroatijoje jau ne pirmą kartą, todėl čia ilgiau neužsibūnam. Tiesiog važiuodami pakeliui negalėjom neaplankyti Pulos. O toliau judam į Italiją.

Žinoma, jūs visiškai teisūs, į Veneciją, kurią aš pavadinčiau atskira valstybe.

Kaip visada pirmiausia kempingo paieškos, o jau tada perkame bilietuką, pora stotelių autobusu ir mes jau išsvajotoje ir išlauktoje Venecijoje.
Perkame 12 valandų bilietuką vandens transportui ir plaukiame susipažinti su šiuo miestu.

Vyras aikčioja nuo vaizdų. Aš kol kas santūri.


Pasirodo, ir laiveliai turi savo ženklus.

Ir kas sakė, kad šiame mieste nėra automobilių? Mano kelionių vadovas akivaizdžiai meluoja.


Papildyta:
Išlipame garsiojoje Morkaus aikštėje.

Pakylame apžiūrėti miesto iš bokšto varpinės.


Gražu, bet aš pradedu įsitikinti, kad pernelyg didelis apsiskaitymas nieko gera neduoda... Šitame grožyje aš vis randu progą švelniai pabambėti. Dėl ko? Na, pavyzdžiui, dėl balandžių. Kur jau čia jų pilna Morkaus aikštė, nejau apie tai rašiusieji nematė daug balandžių?..

Aišku, jų meilinimasis kiek sušvelnina mano niurzgulį.

Kas čia dar?.. A, gondolininkai. Per visą dieną nemačiau nė vieno, kuris plukdydamas dainuotų serenadas, o turėtų, nes aš taip skaičiau.

Ir dar vienas dalykas, kurio man trūko, tai skalbiniais apkarstyti balkonai. Jų irgi nebuvo...

Na, bet pakaks nepasitenkinimo. Viskas ten gerai ir gražu. Štai, kaip žmonės gyvena.


Papildyta:
Nusprendžiame dar pasiplaukioti, aplinkines salas aplankyti.
Kapinės.

Faro švyturys.

Ir įdomu, kas vis dėlto čia keisto nutiko?..

Taip beplaukiojant ir saulės laida ateina.

Dar kartą grįžtam į aikštę, laukiame potvynio, bet jo kaip nėra taip nėra.

Tokia romantika: vakaras, šviesos, sklindantys valso garsai... nesusilaikau kartą kitą neapsisukusi, nes kojos pačios neša... Dabar jau ir aš tvirtai jaučiu tą Venecijos dvasią.
Vanduo upėje kyla, bet mums jau laikas į laivelį ir į autobusą. Lik sveika, Venecija, galbūt kada nors likimas mane čia sugrąžins...

Kitą rytą paliekame Veneciją.

Bet... kaip paliksime Italiją neparagavę itališkos picos. Sukame iš greitkelio

ir kalnų kaimuko restorane laukiame 12 valandos, tik nuo tada gausime savo picą ir... vyno
Skaniai papietavę ramiai traukiame Čekijos link.

Nepanorę mokėti už kelis Slovėnijos autostrados kilometrus aplenkiame ją smagiais kaimukų keliukais. Toliau gražus, bet nuobodus Austrijos greitkelis

ir jo kelio remontai, bei masiniai visų mašinų patikrinimai.

Artėja Čekijos siena. Čekijos pasienio miestelis labai smagus.

čia nusiperkame vinjetę, bet pigios nakvynės, kaip čia visi rašė, nei moteliuose, nei hosteliuose neradome. Teko ieškoti kempingo. Suradome jį gerokai toliau, kažkokioje jachtų prieplaukoje. Čekiškų pinigų neturime, kortelės nepriima, jau galvojom teks vėl važiuoti, bet sutiko paimti eurais. Kempingas jaukus, žmonių daug, bet nieks netriukšmauja. Pasistatom palapinę, palydim saulutę į šiltus patalus ir patys lendam miegoti.

Priešpaskutinės kelionės dienos tikslas – Kutna Hora. Nerealus miestelis, ne veltui jis įtrauktas į Unesco paveldo objektų sąrašą.

Kiekvieną objektą norisi įamžinti.

O jau katedros įmantrumas.

Gaila, kad ne visas grožis atsiskleidžia dėl remonto.

Ilgai sukę ratus po centrą negalime neaplankyti sidabro kasyklų. Apsiginkluojame ir patraukiame miesto gatve į požemius.


Papildyta:
Štai tokia ten flora.

Ir siauručiai praėjimai.

Tikrai ne veltui stambūs žmonės ten neįleidžiami, nes ir man kartais tekdavo šonu lįsti...

Dar apžiūrime muziejų, kuriame visa sidabro gavybos istorija.

Ir važiuojame į desertui paliktą kaulų bažnyčią. Vaizdai kalba patys už save.

Kažkaip net nesinori čia jų daug dėti...

Tokia ta bažnyčia...

O į šį miestuką suplaukia visokio plauko turistų.

Taigi tiek tų įdomybių. Dar kas įstrigo, tai tragiškas Čekijos betoninis greitkelis, o daugiau lyg ir nieko įdomaus. Šią dieną dar pasiekėme Lenkiją ir labai šauniai permiegojome pakelės užeigoje. Ryte atsikėlę pastebėjom, kad vakar palikom neužrakintą ir tik privertą mašinos bagažinę... bet, visi daiktai buvo savo vietose. Jau norėjome išvažiuoti grąžinę raktus, bet administratorė paklausė, ar valgysim pusryčius. Na, sakau, nežinau, šiaip gal ne. Valgykit, sako, jie į kainą įskaičiuoti. Likom maloniai nustebinti ir sočiai prisikirtę visą dieną paskyrėm „shoping‘ui“. Lenkijos kainom palikom nusivylę, o namus pasiekėme tik kitos dienos ryte jau senokai išaušus ir kritom abu į lovą.
Tokia tad smagi ir laiminga kelionė

Prašom, tik kad tokia užsitęsusi ji
O naujasis gal nebebus toks įdomus, nes kone kas dešimtas aprašymas čia fotoreportažuose apie Kretą

BiH





Papildyta: