Paskutinė darbo diena. Sunku susikaupti. Mintys ties lagaminais kaip ir ką krausim. Be to, tarp visko dar turi tilpti šuo, jis irgi važiuos atostogauti, tik kiek arčiau į kaimą. Paskutinė naktis prieš kelionę. Bandom užmigti nesiseka, tad laikrodžiui išmušus dvyliktą kylam, išgeriam po gurkšnį kavos ir į kelią. Taip pasiilgom šito jausmo... Nesvarbu, kad kelionė šiandien be galo ilga: planuose apsiprekinimas Lenkijoje ir jau užsakyta nakvynė Slovakijoje, Myto pod Dumbierom.
Lenkijos sieną kertame dar naktį ir toliau važiuojame jau matytais keliais gerdami Red bull ar grauždami obuolius. Šeštadienis, pakankamai ramu, eismas nedidelis, oras šiltas. Suplanuojame, kad parduotuvėje sustosime pakeliui, Krokuvoje. Iš tolo šviečia didžiulis užrašas MAKRO. Deja, nieks mums nieko čia neparduoda matykit, parduotuvė vietiniams. Aišku, lietuviai juos turbūt užkniso juodai. Na, ir gerai, mes irgi išdidūs paremsime savo kukliais pinigėliais Slovakijos ekonomiką.
Dar pikčiau pasidaro, kai net neišvažiavus iš Krokuvos pasitinka didžiulis kamštis link sienos. Gal pusvalandžio prireikia, kol pasiekiame pirmą kalną. Nuo jo matom, kad toliau lygiai tas pats. Sukam atgal tikėdamiesi rasti apvažiavimą, deja, tai pasirodo beesąs vienintelis mums tinkamas kelias, tad vėl atgal į nežmonišką eilę alinančiame karštyje, kur nuo apkrovų (kalneliai tai nemaži, o stoti tenka pavažiavus vos kelis metrus) pamažu lydosi mašinos sankaba, o mus gelbsti tik kondicionierius. Taip remontuojami Lenkijos keliai...
Lengviau atsipučiam pasiekę Slovakiją. Čia pasirenkam nemokamus kelius (kaip paskui paaiškėja, oficialiai tokių nėra, t. y. nevažiuodamas mokama magistrale ir neturėdamas vinjetės gali gauti nemažą baudą... nors nuomonių dėl to yra įvairių, tik logiškai mąstant, ką tu svečioj šaly išsiaiškinsi...), užsukam į prekybos centrą, pakeliui stebim didžiulę folkloro šventę (gaila esam pernelyg pavargę, kad joje pasiliktume), dar stabtelim nusipirkti karabačkių ir mes jau savo miestuke. Pasukam į šoną per anksti, todėl tenka klausti vietinio žmogeliuko senolis bėgte bėga šalia mašinos ir dar atveda prie pat durų, pasiteirauja, ar viskas gerai koks nuoširdumas... Mūsų viešbutuke pasitinka paslaugios merginos, įsikuriame kambarėlyje ir leidžiamės į balkoniuką seniai išsvajoto rezen bravčiovyj vypriažannyj bei česnakinės sriubos. Mmmm... kokia palaima po maždaug 1500 kilometrų. Štai čia atostogos.
Papildyta:
Rytinė kava ir arbata balkonėlyje su vaizdu į kalnus ir vėl į kelią. Šios dienos tikslas Serbija, Novy sad. Vėl keliolika kilometrų šalia Slovakijos autostrados, prie sienos nusiperkame Vengrijos vinjetę, navigacija veda labai keistais keliais: iš autostrados į šonus ir vėl atgal į ją, na, bet mes laiko turim... O ir kelias Budapešto plaštakes pamatom, vis įdomiau Tiesa, toliau nuo sostinės jos įsikūrusios kur kas geriau: įstiklintose būdelėse, su auksiniais bikiniais ir moja rankutėm Netoli sienos dar užsukam į parduotuvę (baisiai skanus vengriškas batonas...) ir štai muitinė. Kadangi Vengrijoje daug važiavome magistralėmis, tai kažkokio skirtumo nebuvom pastebėję, o štai Serbija pasitinka kitaip.
Muitinėje ilgai neužtrunkame, mūsų netikrina, tik suskaičiuoja, pasikeičiame pinigėlių ir dardame betoniniu keliuku per visus kaimukus dairydamiesi į apgriuvusius pastatus, senokai uždarytus restoranus ir pan. Kelias sakyčiau tragiškas, kaip vėliau pasirodys, tai buvo antroji mūsų navigacijos klaida, nes nuo sienos ir toliau galėjome važiuoti magistrale... Bet pamatėme tikresnį vietinių gyvenimą.
Taigi mes jau antrame pagal dydį Serbijos mieste Novy sad. Ačiū mus priėmusiems Nijolei ir Goranui, pas juos mes apsistojam ir dar turim puikaus laiko pasivaikščioti po miestą. Su vietiniais gidais tai šimtą kartų įdomiau: pagrindinė aikštė,
didžiulis parkas,
upė, pilis...
romantika...
Kitos dienos tikslas galbūt būsimas naujas pasaulio stebuklas natūralios Djavolja varoš uolos. Didžioji dalis kelio autostrada taip bus greičiau, nes atstumas nemažas, o ir nakvoti norėtume ne prie Kosovo, o daug toliau, nacionaliniame parke. Taigi du puikos autostrados gabalai: Novy sad-Belgrad ir Belgrad-Niš. O štai toliau jau prasideda tikrasis serbų gyvenimas.
Važiuojame iki artimiausio didžiausio miestelio - Kuršumlija.
Su informaciniais ženklais, žinoma, prastai. Tačiau mums gelbsti tai, kad objektas šiemet tikrai gausiai reklamuojamas internete, lankomas, tad vietiniai žino, ko mes norime ir parodo kryptį.
Stebuklas atsiranda ir viena kita informacinė lentelė. Pakeliui užsukame į viešbutuką maža ką, jei ilgai užtruksim, juk reikės kažkur nakvoti, o iki šiol pakeliui jokių nakvynės ženklų matyti neteko. Tai motelis Rudare, šalia kelio, toks senovinis kiek gražesnio nei bendrabutis tipo pastatas, viduje dvelkia senove ir tik dvi gyvos dvasios. Išsiaiškinę, kad nakvynė (pabrėžė, kad TIK nakvynė) mums kainuos 36 eurus padėkojame ir važiuojame toliau.
Papildyta:
Dar didesnis stebuklas, kad kelias iki uolų nors ir itin siauras, bet sutvarkytas, o paskutiniai keli kilometrai matyti, kad dar visai neseniai asfaltuoti.
Tiesa, ir taip siauro kelio pakelės nuklotos pabirusiais nuo uolų akmenimis nelabai džiugina, todėl važiuojant pirmyn kažkaip net pamirštu juos nufotografuoti... Čia jau fotografuota grįžtant...
O štai ir uolos. Susimokame už įėjimą. Mus pasitinka piktoji varinė gyvatėlė.
Draugiškai su ja prasilenkiam ir kvėpuodami gamtos vėsa, upelio gaiva lipame link uolų. Kelias neilgas apie pusvalandį, o gal ir mažiau, priklauso nuo to, kiek aplinkui žioplinėsi.
Uolos atrodo įspūdingai, kai pagalvoji, kad tos kepurytės yra natūralios ir nieks jų neuždėjo, tačiau jei sąžiningai tikėjausi kažko įspūdingiau.
Nors ne, tikėjausi daug daug uolų, bet prieinamos ir matomos jos vos kelios.
Grįždami užsukame į bažnytėlę. Į tuščią atvirą kartoninę dėžę įmetame simbolinę auką (aplinkui nė gyvos dvasios, dėžėje pinigų pakankamai, tikram statistiniam lietuviui tik imk ir neškis), užrišame nosinaitę (nežinau kam, bet taip visi daro...) ir grįžtame atgal.
Pakeliui stebime rūdos šaltinėlius.
Papildyta:
Laiko dar turime, todėl apžiūrėtame motelyje nestojame. Siaurais, vingiuotais, bet asfaltuotais keliukais judame tolyn nuo sienos. Viskas gražu, viskas įdomu. Štai kokios kompozicijos.
Gamta.
Sovietinė atributika...
O štai kad ir čia, kuo ne upė Kvai Tailande?
Vakarėja. Būtų laikas dairytis nakvynės, bet pakeliui nelabai ir matyti. Tik kai jau įšokstam į pagrindinį kelią, vedantį į Juodkalnijos sostinę Podgoricą, prasideda ir restoranai bei vienas kitas nakvynės taškas. Mūsų akis patraukia atokiau nuo kelio stovintis namas jame ir užsisakome nakvynę. Čia pat užsisakome vakarienę. Aš, aišku, pamirštu svarbų dalyką, kad porcijos čia didelės ir užsisakome kiekvienas atskirai. Deja, taip visko ir nesuvalgom...
Išeiname į mašiną atsinešti daiktų. Mašina pastatyta kalno papėdėje. Jau tamsu. Čia aš duodu valią savo fantazijai (turbūt galėčiau siaubo romanus rašyt ): kažkas žybsi ir caksi. Aha, caksi. Garsas labai panašus kaip krintančių akmenų. Ko gero taip ir yra. Bet kas žybsi? Gal akmenys atsitrenkdami į vienas kitą? O gal kokie elektros laidai kibirkščiuoja? Komanduoju vyrui traukti mašiną į šoną. Šis neskuba. Čia viso labo tik jonvabaliai
Išaušta gražus rytas. Kokie šios dienos planai? Pirmiausia lankysim nacionalinį kaimą-muziejų po atviru dangumi Sirogojnoje. Kelias ne artimas, todėl ir čia yra kur pasižvalgyti: gamyklos,
kaimeliai,
miesteliai...
Papildyta:
Sirogojną randame lengvai. Iš tikro tai kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes...
Kitas taškas, esantis pakeliui, Mokra Gora kaimelis, žymus savo Šarganska osminska traukinuku, vingiuojančiu per kalnus.
Gal važiuosime juo ir mes? Pasiklausiam, artimiausias traukinukas po valandos. Apsidairom, pavaikštinėjam, aš nueinu pasiklausti nakvynės, maža ką. O ji čia pas močiutę kambary besanti visai nebrangi, nors visur rašo, kad nakvynė čia labai brangi... Na, nesvarbu, einame pirkti bilietų. Bet mums jų neparduoda. Pasirodo, mus ne taip informavo ir šiandien reiso nebebus. Laukti rytdienos? Visą pusdieny čia praleisti būtų nuobodoka. Važiuojam kur nors. Pavyzdžiui, pagal neaiškias nuorodas į šunkelius ir neapsirinkam. Vingis po vingio atsiduriame ten, kur pro mus praūksi traukinukas Biala voda.
Vėl žemyn ir į kalną kitoje pusėje. Che che che, čia irgi traukinuko maršrutas. Vadinasi, nelabai ką ir praradome.
Ir lyg tarp kitko turiu paminėt, kad tvarka čia ideali...
Papildyta:
Na, o kur toliau? Kažkur čia turėtų būti mano nužiūrėtas objektas Uvac upės kanjonas, o šalia buvau susiradusi kempingą: nacionaliniame parke, šalia ežero, Vilovi kaime. Navigacija kaimą žino, jį randam lengvai, tačiau kas iš to. Nė menkiausios nuorodos ar minties apie kempingą. Sutikti žmonės taip pat nieko nežino. Klampojam kažkokiais purvynais, pataikom į vietines laidotuves, et, gal tiek to... gal važiuojam link kanjono. Tiesa, internete tikslių koordinačių taip ir nepavyko rasti, tad bandysim ieškoti.
Gal navigacijai duoti užduotį Uvac? Na taip... Išvystame, ko dar nebuvome matę: tragiški keliai, laukai, kalnus keičia lygumos, tad apie jokį kanjoną negali būti nė kalbos, na, bet mes kantrūs... važiuojam... tik ta kantrybė baigiasi įvažiavus į Sjenica. Galbūt jau buvau pavargusi, bet tie žvilgsniai mane pradėjo trikdyti... Iki šiol nieks nekreipdavo dėmesio, nors važiavome ne per tokius kaimus, o čia esame stebimi pakankamai šaltų musulmonų (iki šiol mečečių nepastebėjom, o čia jau pamatėm) žvilgsnių. Nors pagal GPS iki Uvaco ne taip ir toli, bet šiose lygumose tikrai nebus jokio kanjono grįžtam atgal, kol dar sveiki ir gyvi.
Atgal tai atgal. Bet pakeliui nematėm nė vienos nakvynės vietos...
Tik vėl išvažiavę į pagrindinį dvi šalis jungiantį kelią randame motelių. Ilgai nesirinkę viename iš jų ir apsistojam. Kas šaunu, kad galima atsiskaityti eurais. Vėl vakarienė (tik dabar jau vienas patiekalas dviems) su vaizdu į vandenį ir liūlia.
Ryte, kol aš dar murkstausi lovoj, maniškis spėja ir mašinytę paremontuoti Kadangi kiek vakar klausinėjom ir žiūrėjom, apie elektroninį ratų balansavimą niekas nėra girdėjęs, tenka vyrukui pačiam savo rankom balansuoti Po lengvos profilaktikos dar kartą pabandom pasiekti nepasiektą (ir, pasirodo, nepasiekiamą) tikslą. Jau, regis, suvedam visas reikiamas nurodytas koordinates, ir kalnai yra, bet kelias tampa nebepravažiuojamas... bent jau mums su lengvąja... todėl tik nulydim akimis plasnojančius erelius, tyliai atsidūstam, garsiai save nuraminam, kad Dievas mato, tikrai stengėmės ir su šiokia tokia nuoskauda širdy bei viltim sugrįžti važiuojame toliau.
Pakeliui vienas iš didesnių miestų Uzice. Jame kabo nusileidęs debesėlis.
Tačiau mano kalboje šis pavadinimas kiek pakitęs, pakrikštijau jį Užace, nes tokio siaubingo eismo nebuvau regėjusi. O vyras važiuoja ir šypsosi, o man tik pyktis ima. Apie kažkokius pirmumo ženklus nėra nė kalbos, todėl absoliučiai neaišku, ką praleisti, o kur važiuoti pirmam, eismas be proto intensyvus, kelis kartus vos negaunam per iškištą mašinos nosį, aikštelės sausakimšos, gatvelės mažos, siauros, jau nekalbu apie kiemus, į kuriuos mus įveda navigacija, rodydama, kad yra išvažiavimas, o jis, pasirodo užstatytas... Žodžiu, iš čia vėl fotografijų nebus. Tik vyras kategoriškai reikalauja parašyti, kad visa tai, ką čia surašiau apie šį užasą tėra moteriškės mąstymas, nes jam ten visai patiko: normalus, gyvas, kompaktiškas miestukas... Prašymas įvykdytas.
O mes judame toliau Juodkalnijos link.
Tuneliukais,
šalia kalnų.
Taip ir paliekame Serbiją paslapčia nufotografavę paskutinį kadrą šioje šalyje muitinė .
Papildyta:
Ir štai mes kitoje Balkanų šalyje Juodkalnijoje. Pirmieji vaizdai.
Trumpas stabtelėjimas ir judame toliau.
Artėjame link kanjono.
Širdutė neramiai spurda. Antrasis pagal dydį kanjonas pasaulyje. Koks jis? Žinom, nuotrauka įspūdžio neperteiksi...
Pasivaikštom, pasigrožim nepaprasto žydrumo vandeniu ir važiuojame į savo tikslą Žabljak. Čia planuojame apsistoti.
Miestelis pasirodo kiek apmiręs. Galbūt jis atgyja žiemą, nes čia daug slidinėjimo trasų.
Pirmiausia apsižvalgome, o toliau nakvynės paieškos. Užmatome nuorodą į autokempingą. Įsikūręs gražioje kalno papėdėje jis mus sutinka nelabai svetingai. Matom, kad dauguma namukų tušti, tačiau atėjęs vaikinukas pasako, kad namukų nėra. (Kaip vėliau vakare susitikę su kitais lietuviais sužinome, namukų yra, tačiau jie be patalynės, todėl nieks mums jų ir nepasiūlo...) Matome rodyklę sobe ir itin stačiu keliuku (aš pasiryžusi eiti pėsčia, nes bijau, kad mašina neužvažiuos į tokį vos ne 90 laipsnių kalną) kylame. Čia pasirodo šeimininkė. Pirmiausia pasiklausia ar mes ne rumunai, pastarųjų sako nemėgstanti, ir aprodo apartamentus: dviejų aukštų namukas su dviem WC, dušu, miegamuoju ir didžiule svetaine-virtuve. Kaina 20 eurų nakčiai dviems ir dar po eurą už žmogų ekologijos ar kažkoks mokestis. Kaip už tokius karališkus apartamentus mums atrodo labai nedaug. Maža to, čia pat yra nuorodos link ežero ir kt. objektų. Taigi įsikuriame, užkandame už paskutinius serbiškus pinigus pirkto arbūzo, įšokstame į kalnų batus ir mes jau pakeliui link Juodojo ežero. Rašo, kad iki jo 20 minučių, tačiau mūsų žygis užtrunka ilgėliau. Pakeliui aptinkame dar vieną didžiulį kempingą. Keista, bet jis irgi tuščias... Įdomu, ar dėl to, kad skirtas tik žiemos nakvynės, ar ir čia pasaulinės krizės padarinys?.. Einame toliau ir prieiname... gražų asfaltuotą keliuką. Esame šiek tiek pasimetę, bet iki šiol buvusios nors ir retos, bet vis tiek nuorodos ant akmenų baigiasi, tad nedrąsiai, bet einame kartu su visais civilizuotu ir visai ne tokiu, kokiu norėtume keliuku. Paaiškėja, kad iki ežero galima atvažiuoti ir su mašina...
Papildyta:
Taigi, Juodasis ežeras.
Atkakome čia po pietų, todėl visos siūlomos trasos (pvz., iki aukščiausios viršūnės Bobotov kuk ir pan.) mums jau per ilgos. Grįžti namo nesinori, tad nusprendžiam apsukti ratuką aplink ežerą. Iš pradžių einame gražiai įrengtu takučiu. Bet ratukas nemažas, toliau darosi įdomiau.
Patenkinti savo žygiu grįžtame namo. Juk vienas iš tikslų buvo pavaikščioti po kalnus. Kad ir taip simboliškai... Na, bet rytoj žygiuosim kur nors toliau. Kur? Labai norisi į Bobotov kuk, bet kelio nuo Juodojo ežero 5.30 val. Aišku, dar tiek pat atgal. Realiai įvertinam savo galimybes deja... Jau minėti sutikti lietuviai pasako apie netoliese esančius keltuvus, kuriais galima pakilti link Bobotovo. Gal juos pabandysim...
Vakare viską išsiaiškinam važiuodami su mašina, o ryte beveik tiesiu taikymu link keltuvų (prieš tai į infocentrą). Jie dar nedirba. Sutinkame pagyvenusių rumunų porelę, kurie taip pat lūkuriuoja keltuvo. Sužinom, kad kelia jis visai ne iki Bobotov kuk, o vos iki pirmos viršukalnės, kad kol kas neveikia, nes nėra daug žmonių ir apskritai neaišku ar šiandien veiks. Aha. Planai keičiasi. Įsikalbame su likimo draugais (tiksliau aš su moteriške, nes ji moka angliškai, o paskui jau mes savo ruožtu verčiam savo vyram ). Paaiškėja, kad jų draugai jau yra čia buvę ir pasakojo apie gražius vaizdu nuo Čiurovac. Apie tai man sakė ir miestelio infocentre. Tiesa, apie infocentrą. Vakar mes jį vos radom. Nors įsikūręs pačiame miestelio centre, bet pastebėti ne kiekvienam lemta. Vakare nedirba. Atvažiavus ryte pasitiko miela mergaičiukė. Iš karto puolė atsiprašinėti dėl savo anglų kalbos (ne pyragai ir su mano anglų žiniomis) ir dėl to, kad tik kelios dienos kaip čia dirba. Lankytinas vietas nupasakojo, bet žemėlapyje greičiau suradau aš nei ji. Be to, kaip čia kažkas rašė, iš nemokamos informacijos ar lankstinukų bei žemėlapių gavau tik dvipusę reklamą kaip čia gera ir gražu. Žemėlapių neturėjo...
Bet grįžtame prie sutiktų rumunų. Jie turi pakankami smulkų žemėlapį, žino, kur maždaug visa tai turėtų būti, tad važiuojam jiems iš paskos. Vis dėlto gražus tas Durmitoro nacionalinis parkas, o dar nuostabesnis kalnų keliukas, kuris mus atveda prie kalnų restorano. Nuo kalno atsiveria to paties ežero panorama.
Papildyta:
Maža to, pasirodo, kad mes su mašina užkilome ten, kur kitus kelia keltuvai.
Be to, mes važiuosime dar aukščiau Vaizdai užima kvapą.
Suprantam, kad nusukom ne ten, tačiau pasitarę vis tiek judam siauručiu keliuku 2000 km virš jūros lygio aukštyje kartkartėmis sustodami įsiamžinti ar tiesiog pasigrožėti. Štai kad ir ten, aukštumoje esantis objektas.
Būtų įdomu aplankyti. Deja, užrašas įspėja apie pavojingą zoną, kuria ne tik kad važiuoti, bet ir fotografuoti draudžiama...
Keliui pradėjus leistis sukamės atgal. Pasitikslinę koordinates važiuojame kita kryptimi vis dar žvelgdami į snieguotas viršūnes.
Šiuo kartu tikslą pasiekiam. Beveik bėgte per kalnus ir taros užės kanjonas prieš mus atsiveria visu gražumu.
Vaizdas vertas milijono, jausmas nenupasakojamas. Jau esame šiek tiek matę pasaulio, bet ši vieta mus sugeba nustebinti. Kaip vėliau maniškis pasakė: labai panašu į Norvegiją, tik visur galima užvažiuoti su mašina. Ech... pasiilgsiu aš tos gamtos...
Taigi grįžtam.
Dar pakeliui užsukam į vietinį turgelį, pažioplinėtam po miestelį, paskutinė vakarienė Žabljake ir naktis prieš naują dieną, kurios kulminacija turėtų būti jūra.
Bet apie ją vėliau
QUOTE(Aruna @ 2009 07 30, 21:45)
Ech, grazu. O mes Zablijake apie ezera ejom geguzes men. Tai tos pievutes prie ezero buvo pilnos mazyciu zydinciu kroku ir vanduo su sniegu po kojom zliugsejo
QUOTE(Savūnė @ 2009 07 30, 23:24)
Šaunuoliai kokie, smagiai pavažinėjot. Lauksiu ryt tęsinio
O uoliniai grybukai man Kapadokiją priminė. Vat ten tau reikia neturėtų pritrūkti
Dar spėlioju, kodėl Balkanų šalys keturios. Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slovėnija penkios, įdomu, per kurią nevažiavot?
O uoliniai grybukai man Kapadokiją priminė. Vat ten tau reikia neturėtų pritrūkti
Dar spėlioju, kodėl Balkanų šalys keturios. Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slovėnija penkios, įdomu, per kurią nevažiavot?
Man irgi priminė Kapadokiją, nors ją, deja, tik nuotraukose mačiau
Važiavom per visas penkias, bet Slovėnijos tebuvo kelios dešimtys kilometrų, be to, ji ES... man kažkaip nebe Balkanai pavadinime tik vietos, kur lankėm kažką daugiau, ne tik autostradą ar kokį vietinį kelią
QUOTE(Savūnė @ 2009 07 30, 23:24)
Šaunuoliai kokie, smagiai pavažinėjot. Lauksiu ryt tęsinio
Neplanavau šiandien rašyti, bet jei laukiate Toks mažas gabaliukas 'desertui" ar "paerzinimui" šiandien bus
QUOTE(Dudutė @ 2009 07 31, 09:04)
Na, Aša kaip visada - ir pasakojimas, ir nuotraukos aukščiausios klasės
QUOTE(klaara @ 2009 07 31, 09:31)
Puikus pasakojimas ir foto .Gera taip virtualiai pakeliauti
QUOTE(Egloja @ 2009 07 31, 10:36)
Kaip visuomet puikus Ašos fotoreportažas , man labai mielas pasakojimo stilius .
Ačiū visoms
Papildyta:
Rytas netrunka ateiti. Jau vakar buvom apsisprendę, kad link jūros važiuosim gal ne tokiu įdomiu, bet greitesniu keliu. Penktadienis kaip ne kaip, gali būti problemų su nakvyne...
Padėkojam šeimininkei, atsisveikinam, atsimojuojam ir išriedam.
Gabalėlis jau pažįstamo serpantino. Žinoma, negalim dar kartą nesustot prie žymiojo tilto per rijeka Tara...
Ir toliau, nors jau pasukam kita kryptimi nei atvažiavom, mūsų kelias driekiasi taros upės kanjonu.
Stojam aikštelėse fotografijoms, įamžinam paminklus.
Nors, tiesą sakant, jų ten tiek daug, kad paskui tik nulydim juos akimis...
Kartkartėmis sustojame ne tik gamta pasigrožėti, bet ir į žemdirbius, jų laukus paspoksoti
Papildyta:
Vėl kaip Norvegijoje cypaunu nuo įvairių tuneliukų, pvz., sudomina toks pusiau atviras.
Ir kalnai, kalnai, kalnai...
Fantastiški vaizdai, kokybiški keliai.
Gaila, kad granatų sezonas dar neprasidėjęs, eitume vogti
Taigi važiuojam sau lėtai, neskubėdami, kartas nuo karto sustodami atidžiau pasižvalgyti. Sakysite, ko ten žvalgytis? O kad ir šito
Iš pirmo žvilgsnio vaizdas niekuo neišsiskiriantis nuo kitų, o štai geriau įsižiūrėjusi suprantu, kad nukritęs uolos gabalas yra dar šviežutėlis. Visai įmanoma, kad prieš savaitę važiuodami būtume čia pamatę kitokį vaizdą. Štai tada supranti kaip viskas trapu ir laikina...
Papildyta:
Pakaks lyrikos.
Pravažiuojam Skadaro ežerą,
Pilies griuvėsius.
Užsukam pasižiūrėti kas čia ir kaip. Iš karto prisistato vietinis su mašina, parodo, kur galime pasistatyti savo mašiną, pakviečia į kavinukę, atneša krūvą lapų su ekskursijų aprašymais. Deja, ežeras nebuvo įtrauktas į mūsų planus. Padėkojame ir einame link mašinos. Kitas vyriškis pamoja, kad palikau savo žolynėlius ant stalo (kaip sutikimo ženklą mums įteikė kadagio šakelę, gėlyčių). Aš moju ranka ir sakau, kad nieko tokio, bet jis staiga dingsta ir prieš mums išvažiuojant dar spėja man atnešti juos nuo stalo. Ech... nuoširdu...
Dar keletas kilometrų ir mes jau Petrovac miestuke. Kodėl būtent čia? Net nežinau, tiesiog nenorėjom didelio miesto šurmulio. Ir neapsirikom! Tačiau pakaks džiaugtis o kur nakvosim? Mašiną pasiliekame autobusų stotyje, o patys einame atlikti rinkos analizės.
Penktadienio popietė. Aš užsimanau nakvynės prie jūros, t. y. pirmoje eilėje. Aišku nebrangios. Vyras į mano norus žiūri labai skeptiškai, nes jam atrodo, kad gyventi prie pat jūros ne mūsų kišenei. Taigi į paieškas.
Šalia esančiame turizmo informacijos centre pasiimu žemėlapį ir gatvelė po gatvelės nuvingiuojame link jūros. Čia man pasidaro kiek liūdna visa pakrantė pėsčiųjų gatvė, vadinasi, jei ir bus nakvynė, tai nebus vietos mašinai, nusprendžiu. O ir užrašų, siūlančių nakvynę, nematyti... Bet yra viešbutis. Smalsumui patenkinti užsuku pasiklausti. Kambarių nėra. Galbūt vakare atsilaisvins... o gal ir ne... kaina, berods, 36 eurai žmogui. Oho. Gal tikrai einam į tą vadinamąją antrą eilę...
Vienuose apartamentuose nerandame nė gyvos dvasios. Kituose parodo kambarį: labai jau kuklus, wc ir kitkas bendra, bet kaina priimtina 20 eurų už kambarį. Mergina, pamačiusi mūsų dvejojančius žvilgsnius nuveda į kitą kambarį geresnį ir už tą pačią kainą. Bet kaip su rinkos analize? Einame apsiuostyti toliau. Dar vieni apartamentai 45 eurai, dar vieni 55 eurai (artėjam link pirmos eilės...), kitur apartamentai yra, bet kai sužino, kad tik 4 nakvynėm jų nebelieka ir t. t. Galiausiai prieinam galą. Ne liepto, o gatvės, kur antroji eilė susijungia su pirmąją. Užsukam pasiklausti į dar vieną namą. 30 eurų už kambarį. Jis, tiesa, labai jau kuklus, dvelkiantis senove, virtuvėlė bendra, bet wc ir dušas tik mūsų ir didžiulė didžiulė terasa su vaizdu į jūrą, o jei labai nori keli žingsniai ir tu ne tik mintyse, bet ir iš tikro jūroje. Turbūt tai ir nulėmė mūsų apsisprendimą. O čia dar mano vyras atkuto ir sako, o gal 25 eurai?.. Taip ir suderam 4 nakvynes.
P. S. Tęsinys po savaitgalio
Man atrodo šita irgi labai tiktų prie tų kalnų-kalnelių ,įspūdingų tiltų ir sraunių upių
http://www.youtube.c...h?v=ByJ3eeBsktw
http://www.youtube.c...h?v=ByJ3eeBsktw
QUOTE(RimPol @ 2009 07 31, 14:38)
kokie pažįstami vaizdai Tiesa, apie tuos paminklus kažkaip buvau pamiršus, pamačiau, tai prisiminiau.
QUOTE(Kristin @ 2009 07 31, 15:44)
Labai grazios nuotraukos
Ačiū
QUOTE(agrastiskaaronija @ 2009 07 31, 20:08)
Smagu skaityti reportaza is tu paciu vietu, kurios lankytos pries 3 savaites. Net nuotraukos tokios pacios. Geros keliones. Laukiam svieziu ziniu.
Kelionė buvo tikrai gera, o žinias po truputį įdėsiu
QUOTE(jazva @ 2009 08 02, 19:18)
Man atrodo šita irgi labai tiktų prie tų kalnų-kalnelių ,įspūdingų tiltų ir sraunių upių
http://www.youtube.c...h?v=ByJ3eeBsktw
http://www.youtube.c...h?v=ByJ3eeBsktw
QUOTE(KAIWA @ 2009 08 02, 21:08)
Net širdis sąla ir nuo gražių vaizdų ir nuo įdomaus pasakojimo ...
Ačiū
Papildyta:
Laiko dar turime į valias, tad pirmiausia nulekiame išsimaudyti, o paskui apžiūrim visą pakrantę. Pirmiausia nužingsniuojam pakrante tolyn.
Randame uždarą kavinę-barą, o už jos trykšta bangos į sluoksniuotas olas.
Link savo terasos grįžtame miesteliu. Na, ir kaip neįamžinti tokio storio Jų čia yra ne vienas...
Vakarienė, naktinis špacyrius ir į sapnų karalystę. Deja, naktį pažadina keistas lietaus barbenimas ir medžių šnarenimas. Tik nesakykit, kad tokios bus mūsų atostogos prie jūros Šiaip ne taip užmiegu, tačiau rytas neišaušta toks, kokio norėtųsi vėsoka, apsiniaukę. Bet mes turim planą! Taigi į batus ir į mašiną.
Šiandien lankysim apylinkes. Pirmiausia užsukam į Sveti stefan.
Dar pakankamai ankstus rytas, vos keli tokie turistai kaip mes ir... spyna ant salos-viešbučio vartų. Liūdna, bet, kaip vėliau sužinome, iš tikrųjų sala uždaryta, rekonstruojama.
Toliau judame į priekį, bet prieš Budvą pasukame į dešinę, į Cetinje. Užkylame ant kalno, pasigrožime jūra.
Papildyta:
Ir tolstame nuo jos, bet privažiuojame Cetinje. Juodkalniečiams, o ir kitiems pietiečiams, dar anksti, o ir šeštadienis šiandien, todėl vėl beveik vieniši klaidžiojame gatvelėmis.
Užsukame į kavinukę, nusiperkame šiltų bandelių ir... važiuojam toliau. Dabar į Lovčeną. Navigacija rodo posūkį į kairę, bet ten stovi būrys policininkų ir rodo, kad čia važiuoti negalima. Stojame šalia ir einame paklausti, kaip patekti į Lovčeną. Taip, sako, kelias šitas, bet važiuoti negalima. Aš klausiu, o jei pėsčiomis (na, tuo kartu nelabai įsivaizdavau atstumo). Taip, sako, pėsčiomis galite, apie 20 kilometrų :0 Pasijutau kiek kvailokai, bet nusišypsojau, padėkojau ir nuvažiavome tolyn. Nuo kalno dar kartą apžvelgėme Cetinję.
Ech, kaip vis dėlto gražu...
Bet apie ką mes čia. Turime rasti Lovčeną, tiksliau mauzoliejų, jis mūsų tikslas. Įvažiuojame į didžiulį debesį, nuorodų, žinoma, nėra, tenka klausti pardavėjų. Gerai, kad turiu mauzoliejaus nuotrauką, vis lengviau paaiškinti, ko noriu. O kalnas pasirodo esąs ne taip ir toli. Tiksliau ne kalnas, o nacionalinis parkas. Susimokame už įvažiavimą (keista, tiek važinėjom po Durmitoro nacionalinį parką, kalnus su mašina maišėm, bet nieks nepaprašė susimokėti, o čia... na, bet negi gaila, juk reikia kažkam ir kelius prižiūrėti, ir šiukšles surinkti...), pasitiksliname, ar tikrai mauzoliejus čia ir kylame... debesimi į debesį...
Papildyta:
Na, ką jau padarysi, jei atvažiavome, reikia užlipti tuo 461 (aš kažkodėl suskaičiavau 463) laipteliu.
Lauke drėgna, šalta, šiame tunelyje ne ką šilčiau, o mes tai išvažiavom net nepagalvoję, kad reikia šilčiau apsirengti... Sportas šildo, bet vaizdas viršuje ne itin viliojantis ir ką tu čia žmogus tokiame debesyje įžiūrėsi.
Toliau nebeeiname, nors sakė, kad tikrai verta, bet kam mesti pinigus į balą (toliau įėjimas 3 eurai žmogui) vis tiek nieko nepamatysim, o ir baisiai šalta. Bent jau man.
Bėgte į apačią ir į kavinę karštos arbatos. O jau kiek daug medaus prie jos atnešė super sušylam, o aš nebūčiau aš, jei neturėčiau kokios idėjos fix. Šiuo kartu ji išlaukti debesį. Puse lūpų prasitariu vyrui. Jis į mano norus žiūri skeptiškai: debesis niekur nenuplauks, nes lauke nėra vėjo, o vėl lipti į tokį aukštį ir atgal jis neturįs noro. Bet juk mes, moterys, mokam pasiekti ko norim, ar ne? Kavinukėje pardavinėjamas pršutas (vytinta mėsytė) nuperku ir įsėdę į mašiną paragaujam. Skanumėlis. Negalim sustot, o debesėlis plaukia... plaukia... jau ir prošvaistės matyti. Ir vyras nebe toks pesimistas (o gal realistas), net išlipa pasižiūrėti ir konstatuoja, kad aš buvau teisi debesėlis tuoj praplauks, nors ir be vėjo. O po tokios skanios mėsos ir vyras vėl kupinas jėgų, todėl dublis Nr. 2 abu vėl šturmuojam Lovčeną.
Dabar jau susimokam ir už mauzoliejų. Auksas, marmuras...
Bet mes čia ėjom štai dėl ko
Sako, tai aukščiausias Juodkalnijos kalnas, nuo kurio matosi didžioji dalis šalies.
Tikiu, kad matosi.
Ir ne veltui laukėm. Juk viskas laiku ateina tiems, kas moka laukti. Taip išlaukę ir sulaukę judam toliau.
Papildyta:
Paskutinis šios dienos kelionės tikslas Kotoras. Štai gabaliukas tos į pasaulio gražiausiųjų dešimtuką įtrauktos įlankos.
Badyti padaryti tuneliukai.
Ir te, apačioje, mūsų laukiantis Kotoras.
Leidžiamės fantastišku senuoju Budvos keliu, kuriame visos kilpos sužymėtos, tik vat kiek jų ten tiksliai, 27 ar 28, kažkaip neįsidėmėjau...
Papildyta:
Taigi Kotoras. Pasiliekame mašiną aikštelėje ir skubame link senamiesčio.
Man noris kuo greičiau čia įžengti, nes jaučiu, kad jame tvyro senovės ir ramybės dvasia. Aš buvau teisi.
Tik vėl esame neapsisprendę, ar lipsime į tvirtovę, nuo kurios, pasak pažįstamų, atsiveria nuostabus vaizdas. Ir kas jau ten stebuklingo gali atsiverti, kai mes buvome kur kas aukščiau ir žvelgėme kone iš paukščio skrydžio?.. Bet kojos pačios suka į tą pusę.
Vyras, kuris ir vėl buvo nusiteikęs čia tikrai nelipti, eina pats pirmas ir traukia pinigėlius sumokėti už bilietus. Aš, nors ir pakankamai prisivaikščiojusi, širdy džiūgaunu iš laimės. Ir vaizdai, nors tie patys, bet visai kiti.
Ryškesni, mielesni, artimesni.
Į šitą aukštybę užlipti man nėra lengva. Pora vingių ir jau šnopuoju.
Stabtelim, pailsim ir lipam aukštyn. Tai visa laimė, kad vėjelis pučia, pavakarys, o kai pasakojo žmonės lipę pačiame vidurdienyje ir dar be vandens lašo brrrrr. Nors, ko gero, būčiau ir aš lipusi Juk gražu.
O kai užlipi, pasijunti kaip Kambodžoj, mini Ankorvate.
Ir džiugina viskas, net eismo žiedas atrodo toks linksmas.
Ir leistis žemyn visai nebesunku.
Papildyta:
Dar pavaikštinėjame senamiesčiu, pasivaišiname picos gabalėliais (jau kaip man jie skanūs ten buvo...) ir kartu su lėktuvais leidžiamės namo.
Vakarėja. Diena buvo pilna įspūdžių.
Grįžę mąstom apie rytdieną. Vakarop oras pasitaisė, bet ką žinai, kas bus ryt. Einam ir užsisakysim ekskursiją.
Kaip mes tarėm, taip padarėm, o kas mums iš to išėjo perskaitysit toliau. Tik prieš tai ilga įžanga į mūsų apsisprendimą rinktis autobusinę kelionę. Juk iki šiol maniškis nieku gyvu nebūtų sutikęs važiuoti autobusu, kai po ranka yra mašina. Bet sutiko. Visi aplinkui taip gąsdino, gąsdino, na... ir sudvejojom... Turbūt jau įtariat apie ką aš čia? Taip taip, apie Ostrogą.
Kol planuodama kelionę internete skaičiau jau buvusių gąsdinimus apie kelio baisumą, tai maniškis tik šypsojosi. Aha, sako, čia jiems ir Trolių kelias Norvegijoj baisus, žinau aš tokius gąsdintojus Bet kai apie tragiškas vairavimo sąlygas gyvai papasakojo buvę ir Norvegijoj, ir Ostroge dvejonės iškilo ir manajam. O galutinį tašką turbūt padėjo kelyje sutikti lietuviai, kurie sakė patys ką tik važiavę, bet daugiau nenorėtų, o jau su tokia plačia mašina kaip mūsų tai tikrai nevažiuotų, nes nenorėtų ten palikti veidrodžių ir apibrozdinti mašinos šonų (čia mažiausia kas blogo gali nutikti). Na, čia jau buvo lemiamas paaiškinimas (įsivaizduokit, vyrui įbrėžimas ant mašinos jau tragedija, o čia visas veidrodėlis), tad mano pasiūlymas važiuoti su agentūra buvo palankiai priimtas, iš vakaro susimokėjom ir ryte 8.20 jau stovėjom nurodytoje vietoje.
Žmonių prisirinko daug. Pradėjo važiuoti dideli autobusai: vienas į ten, kitas į ten. Mes tikėjomės paprastų mikriukų. Tada tik mums nušvito protas: jei sugeba prasilenkti du dideli autobusai, tai kaip jau čia taip mes būtumėm nepravažiavę. Aišku, jau popiet šaukštai, todėl kantriai laukiam savojo. Ir mums jis atvažiuoja didžiulis ir pilnutėlis, mat Petrovacas paskutinis įlaipinimo taškas.
Mums susėdus gidė pradeda savo darbą. Momentinis nusivylimas iš karto išgaruoja, kai suprantam, kad turim labai šaunią gidę, kuri pasakoja visos kelionės metu. Ir ne tik apie Ostrogą. Kad ir kiek knygų būtum perskaitęs, interneto puslapių pervertęs, ten gyvenančio visada įdomu pasiklausyti ir visada sužinai kažką naujo, vadinasi, mūsų pasirinkimas buvo puikus. Taip liūliuojami autobuso ir pasakojimo judame link Ostrogo.
Vienas stabtelėjimas fotografijoms su Skadaro ežeru ir mes jau Ostrogo papėdėje, ten, kur prasideda tas baisusis 3 kilometrų ilgio kelias į kalną. Mašinų srautas nerealus. Tik tada prisimename, kad šiandien sekmadienis. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis. Tolumoje matome daug autobusų, besileidžiančių nuo kalno, todėl stojame, kad leistume jiems pravažiuoti. Gal pusvalandžiui, gal valandai. Na ką, papietaukim.
Bevalgant paskutinį kąsnį gidė pakviečia į autobusą, tad sotūs ir laimingi važiuojame aukštyn. Štai tas kelias.
Savo akimis įsitikiname, kad nieko čia baisaus nėra, tiesiog reikia protingai vairuoti, siauresnėse vietose vieniems kitus praleisti ir viskas.
O jei kokie žiopliai turistai sudaro kamščius (buvome to liudininkai), tai susirenka visi, išsirėkauna, o vienas kuris protingesnis sukomanduoja kur , kam ir kaip važiuoti. Viskas. (Tiesa toje vietoje aš prisiminiau Turkiją ir pagalvojau, va dabar tai bus... Nebuvo.)
Taigi kelias. Siauras jis, kraštas simboliškai pažymėtas akmenukais, bet tikrai ne toks tragiškas kaip mirga visi interneto puslapiai.
O ir gidė pasakojo, kad ši vieta šventa, čia nebūna avarijų. Tiesa, buvo vienas atvejis ne per seniausiai, kai nuo skardžio nuvažiavo mašina (ją mes ir matėme kažkur gilumoje), bet vairuotojas liko sveikut sveikutėlis. Stebuklas.
Papildyta:
Su tokiais pasakojimais ir pasiekiame vienuolyną. Čia persėdame į mikroautobusiukus ir mus užveža prie pat vienuolyno. Atrodo neblogai.
Ilga eilė iki įėjimo, todėl spėjame panagrinėti alyvmedį, išaugusį oloje prieš 300 metų.
O viduje fotografuoti, deja, negalima.
Atliekame visus būtinus ritualus, dar kartą pasiklausome gidės, laisvu laiku pasivaikštome, nusiperkame žvakučių (gauname ir švęsto vandens bei aliejaus), kurias uždegame už gyvuosius ar mirusiuosius, priklausomai nuo pusės, kurioje pastatome žvakutę. Ir nusprendžiame savomis kojelėmis nusileisti iki autobuso. Čia turbūt ir buvo mano lemtinga klaida. Jau po vakarykščių žygių kojos buvo kaip ne savos, o šis ilgas nusileidimas mane pribaigė visiškai grįžusi kelias dienas vaikščiojau kaip suparalyžiuota. Bet apie kitas dienas vėliau, o šią dieną daugiau nieko ypatingo ir nebenuveikėm. Tiesiog grįžom namo tuo pačiu keliu.
Kaip mes tarėm, taip padarėm, o kas mums iš to išėjo perskaitysit toliau. Tik prieš tai ilga įžanga į mūsų apsisprendimą rinktis autobusinę kelionę. Juk iki šiol maniškis nieku gyvu nebūtų sutikęs važiuoti autobusu, kai po ranka yra mašina. Bet sutiko. Visi aplinkui taip gąsdino, gąsdino, na... ir sudvejojom... Turbūt jau įtariat apie ką aš čia? Taip taip, apie Ostrogą.
Kol planuodama kelionę internete skaičiau jau buvusių gąsdinimus apie kelio baisumą, tai maniškis tik šypsojosi. Aha, sako, čia jiems ir Trolių kelias Norvegijoj baisus, žinau aš tokius gąsdintojus Bet kai apie tragiškas vairavimo sąlygas gyvai papasakojo buvę ir Norvegijoj, ir Ostroge dvejonės iškilo ir manajam. O galutinį tašką turbūt padėjo kelyje sutikti lietuviai, kurie sakė patys ką tik važiavę, bet daugiau nenorėtų, o jau su tokia plačia mašina kaip mūsų tai tikrai nevažiuotų, nes nenorėtų ten palikti veidrodžių ir apibrozdinti mašinos šonų (čia mažiausia kas blogo gali nutikti). Na, čia jau buvo lemiamas paaiškinimas (įsivaizduokit, vyrui įbrėžimas ant mašinos jau tragedija, o čia visas veidrodėlis), tad mano pasiūlymas važiuoti su agentūra buvo palankiai priimtas, iš vakaro susimokėjom ir ryte 8.20 jau stovėjom nurodytoje vietoje.
Žmonių prisirinko daug. Pradėjo važiuoti dideli autobusai: vienas į ten, kitas į ten. Mes tikėjomės paprastų mikriukų. Tada tik mums nušvito protas: jei sugeba prasilenkti du dideli autobusai, tai kaip jau čia taip mes būtumėm nepravažiavę. Aišku, jau popiet šaukštai, todėl kantriai laukiam savojo. Ir mums jis atvažiuoja didžiulis ir pilnutėlis, mat Petrovacas paskutinis įlaipinimo taškas.
Mums susėdus gidė pradeda savo darbą. Momentinis nusivylimas iš karto išgaruoja, kai suprantam, kad turim labai šaunią gidę, kuri pasakoja visos kelionės metu. Ir ne tik apie Ostrogą. Kad ir kiek knygų būtum perskaitęs, interneto puslapių pervertęs, ten gyvenančio visada įdomu pasiklausyti ir visada sužinai kažką naujo, vadinasi, mūsų pasirinkimas buvo puikus. Taip liūliuojami autobuso ir pasakojimo judame link Ostrogo.
Vienas stabtelėjimas fotografijoms su Skadaro ežeru ir mes jau Ostrogo papėdėje, ten, kur prasideda tas baisusis 3 kilometrų ilgio kelias į kalną. Mašinų srautas nerealus. Tik tada prisimename, kad šiandien sekmadienis. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis. Tolumoje matome daug autobusų, besileidžiančių nuo kalno, todėl stojame, kad leistume jiems pravažiuoti. Gal pusvalandžiui, gal valandai. Na ką, papietaukim.
Bevalgant paskutinį kąsnį gidė pakviečia į autobusą, tad sotūs ir laimingi važiuojame aukštyn. Štai tas kelias.
Savo akimis įsitikiname, kad nieko čia baisaus nėra, tiesiog reikia protingai vairuoti, siauresnėse vietose vieniems kitus praleisti ir viskas.
O jei kokie žiopliai turistai sudaro kamščius (buvome to liudininkai), tai susirenka visi, išsirėkauna, o vienas kuris protingesnis sukomanduoja kur , kam ir kaip važiuoti. Viskas. (Tiesa toje vietoje aš prisiminiau Turkiją ir pagalvojau, va dabar tai bus... Nebuvo.)
Taigi kelias. Siauras jis, kraštas simboliškai pažymėtas akmenukais, bet tikrai ne toks tragiškas kaip mirga visi interneto puslapiai.
O ir gidė pasakojo, kad ši vieta šventa, čia nebūna avarijų. Tiesa, buvo vienas atvejis ne per seniausiai, kai nuo skardžio nuvažiavo mašina (ją mes ir matėme kažkur gilumoje), bet vairuotojas liko sveikut sveikutėlis. Stebuklas.
Papildyta:
Su tokiais pasakojimais ir pasiekiame vienuolyną. Čia persėdame į mikroautobusiukus ir mus užveža prie pat vienuolyno. Atrodo neblogai.
Ilga eilė iki įėjimo, todėl spėjame panagrinėti alyvmedį, išaugusį oloje prieš 300 metų.
O viduje fotografuoti, deja, negalima.
Atliekame visus būtinus ritualus, dar kartą pasiklausome gidės, laisvu laiku pasivaikštome, nusiperkame žvakučių (gauname ir švęsto vandens bei aliejaus), kurias uždegame už gyvuosius ar mirusiuosius, priklausomai nuo pusės, kurioje pastatome žvakutę. Ir nusprendžiame savomis kojelėmis nusileisti iki autobuso. Čia turbūt ir buvo mano lemtinga klaida. Jau po vakarykščių žygių kojos buvo kaip ne savos, o šis ilgas nusileidimas mane pribaigė visiškai grįžusi kelias dienas vaikščiojau kaip suparalyžiuota. Bet apie kitas dienas vėliau, o šią dieną daugiau nieko ypatingo ir nebenuveikėm. Tiesiog grįžom namo tuo pačiu keliu.
O kaip šios kelionės į Ostrogą reziumė galiu pasakyti, kad tikrai naudinga išvažiuoti į kelionę ir su vietiniais: ir vyras galėjo laisviau po visus šonus pasidairyti nei vairuodamas, ir informacijos pasisėmėm.
QUOTE(Dudutė @ 2009 08 05, 16:04)
Iš tikro nieko ypatingo nenorėjau paklausti , tiesiog susidarė įspūdis, kad labai patiko Jums ši kelionė, tai norėjau paklaust - ar Norvegija, ar Balkanai Jums buvo įspūdingesni?
Tikrai neatsakysiu vienareikšmiškai, nes kiekviena šalis turi savo šarmo, o ir tikslai buvo kiek kiti: į Norvegiją važiavom kalnų ir fiordų, į Balkanus kalnų ir jūros. Kiekviena šalis turi kažką verto dėmesio, ko neturi kitos ir žiūrint, ko tu pats toje šalyje tikiesi. Myliu aš abu kraštus (ir ne tik ), įspūdžio pakako visur, kalnai tikrai skiriasi. Jei po Norvegijos nenusivyliau Balkanais, tai kažką apie juos pasako, bet jei vis dar noriu grįžti į Norvegiją - irgi. Žodžiu, ne to žmogaus užklausėt, aš savo širdutę padalinčiau visoms šalims po truputį Be to, esu svarstyklės
QUOTE(jazva @ 2009 08 05, 17:57)
Nieko sau vaizdeliai! Kaip kokiam Žiedų valdove.Nereikia nė Zelandijos...
Pati Zelandijoj nebuvau, bet vyras vartė žurnalą tai pasakojo savo įspūdžius, sako, vartau, žiūriu, vaizdai pažįstami, galvoju, o, pasiskaitysiu dar apie Juodkalniją, o ten... apie Zelandiją straipsnis
Papildyta:
Vakare supratom, kad poilsiui prie jūros teturim vieną dieną. Mažoką... Užsisakėm dar 3. Ir dar nuderėjom truputį, po 20 eurų parai. Valio.
Likusios dienos buvo leidžiamos be tikslo, nerūpestingai, bet reikia ir tokio poilsio. Tiesiog daug maudėmės, ilsėjomės, gėrėjomės jūra ir kalnais, valgėm vaisius, gėrėm vyną, susipažinom su kitais nuomininkais ir vakarais stebindavome juos bei praeivius ant terasos atbrailos kepsninėje kepamais kepsniukais. Pasirodo, jie tokio dalyko kaip vienkartinė kepsninė nėra matę smagu buvo įteikti kepsninę dovanų.
Pasidarėme ir keletą pramogų. Buvome išplaukę pasiplaukioti su laiveliu. Sveti Stefan salą, Budvą, pliažus pamatėme iš jūros pusės. Buvome išsinuomavę katamaraną ir pora valandų pasiplaukiojom atviroje jūroje. Nuplaukėme į šalia mūsų esančias saleles, kurių vienoje gyvena kregždės, o kitoje kirai (o gal kormoranai?).
Pakrantėje pažioplinėjom į besideginančius nemažus krabus ir smagiai juokėmės, kaip greit jie bėga mūsų išsigandę.
O štai koks tas mūsų miestukas iš jūros pusės. (Ten, viduryje, kur ryškiai violetine spalva žydi medis, - šalia mūsų namas.)
Vieną pavakarę nusprendėme pasivaikščioti senaisiais tuneliais. Irgi įdomi atrakcija. Pasirodo, juose normalus asfaltuotas kelias, kadaise net elektra buvusi, bet dabar užversta akmenimis, kad nieks nebevažinėtų ir netrukdytų rusams statytis savo viešbučių, nelįstų į jų teritoriją...
Taip nepastebimai prabėgo laikas prie jūros. Oras buvo puikus, vanduo šiltas, bet teko atsisveikinti, nes mūsų laukė dar viena Balkanų šalis Bosnija ir Hercegovina.
Atsisveikinę su šeimininkais išsiruošėme į jau pažįstamą kelią. Ties Kotoru norėjome sukti į tunelį, tačiau navigacija kažkodėl mus įkyriai vedė į kitą pusę. Šiuo kartu esam be galo jai dėkingi. Laiko prasme sugaišome tikrai nemažai, kol apvažiavome visą įlanką, bet vaizdai kelyje buvo superiniai. Gaila tik, kad buvo karšta ir visame ore tvyrojo drėgmė, todėl nuotraukos tokios blankios ir neryškios.
Kelias driekėsi šalia jūros, kur buvo paliktas tik mažas lopinėlis betono pliažas.
Tolumoje matėsi salelės ir neryškūs kalnai.
Galvojome, gal keltis keltu, bet neatsispyrėme pagundai apvažiuoti visa tai patys.
Gerumas, ar ne?..
Dabar galutinai įsitikinome, kad ne veltui tai viena iš gražiausių pasaulio įlankų.
Deja, mūsų kelias nuo jos tolsta...
Važiuojame nauju dar kvepiančiu asfaltu, kol... kelias baigiasi.
Tenka gerokai palaukti, kol darbininkai tikrąja to žodžio prasme nuspardo akmenis nuo kalnų ir mes galime važiuoti. Kažkaip neramu man... O jei ne viską nuspyrė? Bet mes ne pirmi, o ir pravažiuojam be incidentų.
Toliau vėl susipykstam su navigacija. Norim pasirodyti protingesni, todėl pasirenkam kelią, kuris mums atrodo tinkamesnis ir vingiais bei tuneliais riedame kalnų keliuku. (Žiūriu dabar į nuotrauką ir galvoju - kaip mes pro čia pralindom )
Ir čia ne itin jauku dėl krintančių nuo uolų akmenų, jų ant kelio daug, bet, mes juk drąsūs. Net sustojam ir nuo kalno fotografuojame pasienio miestelį.
Bet kažkoks nerimas širdy kirba. Ir ne veltui. Bet ne dėl krintančių akmenų. Tiesiog artėjam link sienos, bet mašinos nesutinkam nė vienos. Aišku, mums tai labai patogu, nes prasilenkti tokiame kelyje būtų sunkoka, bet juk siena... Kur visas eismas?.. Tada vyras ir įgarsina savo auksinę mintį, kad siena turbūt skirta tik vietiniams gyventojams. Tai žinoma. Iš savo būdelės išlenda pasienietis ir paaiškina (o, pasirodo, mes jau suprantam jų kalbą ), kad mums reikia grįžti atgal. Be reikalo prasukom kokius 30-40 kilometrų ir ne bet kokių, o į kalną bei pakalnę siauru vingiuotu keliuku. Et, bet ar ne to mes čia važiavom Tad visu įmanomu greičiu pirmyn (šiaip tai atgal). Mes jau drąsūs, jau visus posūkius žinom
Tenka gerokai palaukti, kol darbininkai tikrąja to žodžio prasme nuspardo akmenis nuo kalnų ir mes galime važiuoti. Kažkaip neramu man... O jei ne viską nuspyrė? Bet mes ne pirmi, o ir pravažiuojam be incidentų.
Toliau vėl susipykstam su navigacija. Norim pasirodyti protingesni, todėl pasirenkam kelią, kuris mums atrodo tinkamesnis ir vingiais bei tuneliais riedame kalnų keliuku. (Žiūriu dabar į nuotrauką ir galvoju - kaip mes pro čia pralindom )
Ir čia ne itin jauku dėl krintančių nuo uolų akmenų, jų ant kelio daug, bet, mes juk drąsūs. Net sustojam ir nuo kalno fotografuojame pasienio miestelį.
Bet kažkoks nerimas širdy kirba. Ir ne veltui. Bet ne dėl krintančių akmenų. Tiesiog artėjam link sienos, bet mašinos nesutinkam nė vienos. Aišku, mums tai labai patogu, nes prasilenkti tokiame kelyje būtų sunkoka, bet juk siena... Kur visas eismas?.. Tada vyras ir įgarsina savo auksinę mintį, kad siena turbūt skirta tik vietiniams gyventojams. Tai žinoma. Iš savo būdelės išlenda pasienietis ir paaiškina (o, pasirodo, mes jau suprantam jų kalbą ), kad mums reikia grįžti atgal. Be reikalo prasukom kokius 30-40 kilometrų ir ne bet kokių, o į kalną bei pakalnę siauru vingiuotu keliuku. Et, bet ar ne to mes čia važiavom Tad visu įmanomu greičiu pirmyn (šiaip tai atgal). Mes jau drąsūs, jau visus posūkius žinom
Iki sienos dar keliasdešimt kilometrų. Ir vairuotojai kažkokie nebe tokie draugiški, važiuoja sau visą kelią užsiėmę ir net nemano trauktis, o tu nors nuo skardžio važiuok ar į akmenis šone trenkis.
Ir ne vienas toks, o visi sutikti. Net užsirašau kaimo pavadinimą Vilusi ir įsidėmiu, kad čia nedraugiški vairuotojai. Gerai, kad įvažiuojam į platesnį kelią ir visi piktumai išgaruoja. Netrukus ir pasienis. Mes jau Bosnijoj.
Vaizdai lyg panašūs, bet lyg ir kiti. Kaimai atrodo skurdesni.
Kalnai lygesni.
Ir mečetės, mečetės, mečetės... Didesniuose kaimuose net ne po vieną ar dvi...
O mes važiuojam į Medžiugoriją... Kažkaip maniau, kad bus katalikiška šalis...
Bet palikime juos ramybėje su jų tikėjimu. Vėl ta navigacija. Šiuo kartu rodo, kad reikia sukti nuo pagrindinio kelio. Pasukam. Pavažiuojam kelis kilometrus ir... normalus kelias baigiasi. Lieka kažkoks siauras, akivaizdžiai mums nepravažiuojamas šunkelis į kalną. Na, žinote, ponia (o gal pone) GPS, jūs kaip sau norit, o mes bandysim normaliu keliu važiuot, ačiū.
Ir neapsirinkam. Privažiuojam Medžiugoriją. Tradiciškai pirmas apžvalgos ratas mašina, bet... kažkaip keistai pradeda kilti viena rodyklė... perkaito variklis... Tokioj šventoj vietoj...
Truputį pralekiam su vėjeliu, kol jį kiek ataušinam ir sustojam ieškoti priežasties. Kaip moteriškei nelabai man ką sako tie terminai, bet suprantu, kad nebeveikia vienas ventiliatorius, aušinantis variklį ir dar ten kažkokie laideliai išsilydė/prasitrynė. Žodžiu, mums reikia saugiklio (čia jis perdegė ir buvo kaltininkas to, kad nebeveikia ventiliatorius, šiaip, aišku, ačiū jam, nes kitu atveju... ai, tyliu) ir izoliacijos. Turim gražaus laiko, kol atvės pagrindinės mašinos detalės. Pirmiausia aplankom visas statybinių, elektros prekių ir panašias parduotuves. Randam tik izoliacijos. Tokio saugiklio, kokio mums reikia nieks nei matė, nei apie jį ką girdėjo. Aš jau rezgu planą, kaip važiuosim namo naktį, kai vėsu, o dieną ilsėsimės, bet mintis nutraukia vyras: -Žiūrėk, kiviai.
Tikrai, pirmą kartą matau augančius kivius. Tik nusiskinti kažkaip nedrįstu. Šventoj vietoj...
Taigi, paieškų dalis baigta, nes ir parduotuvės jau uždaromos, einam link tikslo.
Bažnyčioje vyksta pamaldos, o lauke, kas mane labai nustebina, klausoma išpažinčių.
Iš arti fotografuoti pasikuklinom, bet šalia parašyta, kokia šalis ar kokia kalba. Lietuvos neradom
Taip bevaikštinėjant ir laikas prie mašinos atėjo. Laidelius vyras apvyniojo izoliacija, o saugiklį padarė pats Aš jau buvau pripratusi prie jo tokių išradimų, bet vis tiek žiūrėjau kaip varlė akis išpūtus. Viskas, sako, važiuojam...
Ir ne vienas toks, o visi sutikti. Net užsirašau kaimo pavadinimą Vilusi ir įsidėmiu, kad čia nedraugiški vairuotojai. Gerai, kad įvažiuojam į platesnį kelią ir visi piktumai išgaruoja. Netrukus ir pasienis. Mes jau Bosnijoj.
Vaizdai lyg panašūs, bet lyg ir kiti. Kaimai atrodo skurdesni.
Kalnai lygesni.
Ir mečetės, mečetės, mečetės... Didesniuose kaimuose net ne po vieną ar dvi...
O mes važiuojam į Medžiugoriją... Kažkaip maniau, kad bus katalikiška šalis...
Bet palikime juos ramybėje su jų tikėjimu. Vėl ta navigacija. Šiuo kartu rodo, kad reikia sukti nuo pagrindinio kelio. Pasukam. Pavažiuojam kelis kilometrus ir... normalus kelias baigiasi. Lieka kažkoks siauras, akivaizdžiai mums nepravažiuojamas šunkelis į kalną. Na, žinote, ponia (o gal pone) GPS, jūs kaip sau norit, o mes bandysim normaliu keliu važiuot, ačiū.
Ir neapsirinkam. Privažiuojam Medžiugoriją. Tradiciškai pirmas apžvalgos ratas mašina, bet... kažkaip keistai pradeda kilti viena rodyklė... perkaito variklis... Tokioj šventoj vietoj...
Truputį pralekiam su vėjeliu, kol jį kiek ataušinam ir sustojam ieškoti priežasties. Kaip moteriškei nelabai man ką sako tie terminai, bet suprantu, kad nebeveikia vienas ventiliatorius, aušinantis variklį ir dar ten kažkokie laideliai išsilydė/prasitrynė. Žodžiu, mums reikia saugiklio (čia jis perdegė ir buvo kaltininkas to, kad nebeveikia ventiliatorius, šiaip, aišku, ačiū jam, nes kitu atveju... ai, tyliu) ir izoliacijos. Turim gražaus laiko, kol atvės pagrindinės mašinos detalės. Pirmiausia aplankom visas statybinių, elektros prekių ir panašias parduotuves. Randam tik izoliacijos. Tokio saugiklio, kokio mums reikia nieks nei matė, nei apie jį ką girdėjo. Aš jau rezgu planą, kaip važiuosim namo naktį, kai vėsu, o dieną ilsėsimės, bet mintis nutraukia vyras: -Žiūrėk, kiviai.
Tikrai, pirmą kartą matau augančius kivius. Tik nusiskinti kažkaip nedrįstu. Šventoj vietoj...
Taigi, paieškų dalis baigta, nes ir parduotuvės jau uždaromos, einam link tikslo.
Bažnyčioje vyksta pamaldos, o lauke, kas mane labai nustebina, klausoma išpažinčių.
Iš arti fotografuoti pasikuklinom, bet šalia parašyta, kokia šalis ar kokia kalba. Lietuvos neradom
Taip bevaikštinėjant ir laikas prie mašinos atėjo. Laidelius vyras apvyniojo izoliacija, o saugiklį padarė pats Aš jau buvau pripratusi prie jo tokių išradimų, bet vis tiek žiūrėjau kaip varlė akis išpūtus. Viskas, sako, važiuojam...
Ir išvažiavom. Į Mostarą.
Po truputį vakarėjo, tad kiek pasižvalgę pro mašinos langą ir konstatavę, kad šioje šalyje likę daugiausia karo žymių, nutarėm ieškoti nakvynės. Taip... Ir kokio velnio mes palikom Medžiugoriją, kur kone prie kas antro namo kabėjo užrašas Sobe. Čia nieko panašaus.
Randam viešbutuką. Gražus toks, su baseinu... Viskas užimta. Klausiu, kur dar kažką galima rasti. Paaiškina. Važiuojam į kitą miesto pusę. Taip, randam hostelį nelabai aiškiame kvartale. Aš einu pasiklausti kainos ir vietų, labai jau įdėmus ir ne itin malonūs žvilgsniai žvelgia į mane nuo staliuko. Vietų yra. Kainos jau nebepamenu, nes pasilikti ten nelabai norėjau. Pasirodo, vyras taip pat. Dabar mąstau, gal tiesiog mes jau pervargę buvom, gal... bet ta vieta ir ten buvę žmonės mums nepatiko. Na, ką padarysi. Sudie, Mostare, gal kada dar grįšim, kai tu svetingesnis būsi turistams ir kai mes ne tokie pavargę būsim, o dabar į Sarajevą.
Temsta. Gražūs vaizdai už lango ima slėptis. Aš vis stebiu ženklus, juk kažkur čia turėtų būti kempingas jokios informacijos. Ir apie kitas nakvynės vietas nieko, lyg čia būtų ne pagrindinis šalies kelias. Štai ir visiškai sutemsta. Pravažiuojam kažkokį ženklą su nuoroda į sobę, grįžtam, pasukam, pravažiuojam keliomis gatvelėmis nieko. O ką daryt? Važiuojam toliau. Kažkoks didesnis miestelis. Jablanica. Štai ir nuoroda į viešbutį. Pagaliau.
Hmmm... Fojė vaizdelis kaip senam tarybiniam viešbuty. Iš kažkur išlenda viena moteriškė. Nesusišnekam. Išlenda kita, kažką pavertėjauta, suprantu, kad kambarių yra, visas viešbutis tuščias. Kainą pasako. Ji mus tenkina, bet neturim vietinių pinigėlių. Klausiu, kaip su eurais. Jau kai paskaičiuoja, vos ne dvigubu kursu. Na, nieko sau. Nuveda į kambarį. Ką ten kambarį, visi apartamentai, bet vieni tokiam viešbuty... Apsimetusi kvailele perklausiu, kiek ten eurų. Moteriškė kažkur išlekia, kažkam skambina, grįžta, sako 30 eurų. Mes turim 100 arba 25. Grąžos neturi, mažiau neima, sako, palikit pasus. Na taip, ne kartą teko palikti pasus, bet čia. Nežinau kodėl, bet mes iš čia išvažiuojam. Tikrai nesam išrankūs, bet tiesiog jautėm, kad ši vieta ne mums.
Vėl į kelią. Kažkoks miestukas, o už jo net dvi nuorodos: kempingas ir apartamentai. Užsukam į pirmuosius. Skambinam. Ateina šeimininkė, nuveda mus į pirmą aukštą, kuris įrengtas svečiams: virtuvė, dušas ir keli kambariai, o koks kiemas... Mmm... Ir tik 15 eurų. Pasaka. Kaip paskui išsiaiškinam, miestelis vadinasi Ostrožac. Ir tokia kvaila minti šmėsteli galvoj, gal tikrai Ostrogo vienuolyno šventasis Vasilijus Ostrožka mums padeda... Taip ir nugrimztu į sapnų karalystę.
Po truputį vakarėjo, tad kiek pasižvalgę pro mašinos langą ir konstatavę, kad šioje šalyje likę daugiausia karo žymių, nutarėm ieškoti nakvynės. Taip... Ir kokio velnio mes palikom Medžiugoriją, kur kone prie kas antro namo kabėjo užrašas Sobe. Čia nieko panašaus.
Randam viešbutuką. Gražus toks, su baseinu... Viskas užimta. Klausiu, kur dar kažką galima rasti. Paaiškina. Važiuojam į kitą miesto pusę. Taip, randam hostelį nelabai aiškiame kvartale. Aš einu pasiklausti kainos ir vietų, labai jau įdėmus ir ne itin malonūs žvilgsniai žvelgia į mane nuo staliuko. Vietų yra. Kainos jau nebepamenu, nes pasilikti ten nelabai norėjau. Pasirodo, vyras taip pat. Dabar mąstau, gal tiesiog mes jau pervargę buvom, gal... bet ta vieta ir ten buvę žmonės mums nepatiko. Na, ką padarysi. Sudie, Mostare, gal kada dar grįšim, kai tu svetingesnis būsi turistams ir kai mes ne tokie pavargę būsim, o dabar į Sarajevą.
Temsta. Gražūs vaizdai už lango ima slėptis. Aš vis stebiu ženklus, juk kažkur čia turėtų būti kempingas jokios informacijos. Ir apie kitas nakvynės vietas nieko, lyg čia būtų ne pagrindinis šalies kelias. Štai ir visiškai sutemsta. Pravažiuojam kažkokį ženklą su nuoroda į sobę, grįžtam, pasukam, pravažiuojam keliomis gatvelėmis nieko. O ką daryt? Važiuojam toliau. Kažkoks didesnis miestelis. Jablanica. Štai ir nuoroda į viešbutį. Pagaliau.
Hmmm... Fojė vaizdelis kaip senam tarybiniam viešbuty. Iš kažkur išlenda viena moteriškė. Nesusišnekam. Išlenda kita, kažką pavertėjauta, suprantu, kad kambarių yra, visas viešbutis tuščias. Kainą pasako. Ji mus tenkina, bet neturim vietinių pinigėlių. Klausiu, kaip su eurais. Jau kai paskaičiuoja, vos ne dvigubu kursu. Na, nieko sau. Nuveda į kambarį. Ką ten kambarį, visi apartamentai, bet vieni tokiam viešbuty... Apsimetusi kvailele perklausiu, kiek ten eurų. Moteriškė kažkur išlekia, kažkam skambina, grįžta, sako 30 eurų. Mes turim 100 arba 25. Grąžos neturi, mažiau neima, sako, palikit pasus. Na taip, ne kartą teko palikti pasus, bet čia. Nežinau kodėl, bet mes iš čia išvažiuojam. Tikrai nesam išrankūs, bet tiesiog jautėm, kad ši vieta ne mums.
Vėl į kelią. Kažkoks miestukas, o už jo net dvi nuorodos: kempingas ir apartamentai. Užsukam į pirmuosius. Skambinam. Ateina šeimininkė, nuveda mus į pirmą aukštą, kuris įrengtas svečiams: virtuvė, dušas ir keli kambariai, o koks kiemas... Mmm... Ir tik 15 eurų. Pasaka. Kaip paskui išsiaiškinam, miestelis vadinasi Ostrožac. Ir tokia kvaila minti šmėsteli galvoj, gal tikrai Ostrogo vienuolyno šventasis Vasilijus Ostrožka mums padeda... Taip ir nugrimztu į sapnų karalystę.