Senoji fotografija

Sansara viskas aisku dekui. Matyt jai po tevo labaratorijos buvusios rusyje tokios asociacijos reiks ir man uzsiimti tuo. Padrasinai

kam nepatinka foto-filosofija, siulau praleisti si posta

skaitau visai ne apie fotografija, bet aptikau man idomiu intarpu - cia filosofo T.Sodeikos pamastymai apie fotografijos ir kino prigimti ir ne tik. man buvo idomus momentai apie tikroves vaizdavima, spalvos/ juodai baltos juostos rysi su tikroviskumu, mintis apie fotografija kaip daikta ir kt. cituoju kiek sutrumpintai.

Priartėjus prie šių dienų problematikos, neįmanoma nepaklausti, kaip laiko suvokimą keičia šiuolaikinės medijos?

SODEIKA. Tai vienas įdomiausių ir sykiu vienas kebliausių klausimų ne vien dėl to, kad mes susiduriame su santykine naujove, juk fotografija egzistuoja ne daugiau nei pusantro šimto metų, o kinui apie šimtas metų. Tai naujovės, prie kurių nesame įpratę tokiu mastu, kad galėtume apie jas šnekėti kaip apie tam tikrą objektyvią duotybę, nustatydami tam tikrą distanciją. Nors, kita vertus, gal kaip tik distancijos stygius laiko temai netgi parankus. Yra bent keletas reikšmingų autorių, pavyzdžiui, Susana Sontag arba Roland’as Barthes’as, kurie analizuoja fotografijos prigimtį ir laiko aspektu. Paminėjęs Barthes’ą, norėčiau ką ne ką priminti iš jo paskutiniojo veikalo, kuriame šiek tiek kitaip nei ankstesniuose darbuose bandoma pažvelgti į jam rūpimus dalykus, konkrečiai į fotografijos prigimtį. Man pačiam bene labiausiai imponuoja Barthes’o pasiūlyta perskyra, kurią jis įvardija vartodamas lotyniškus terminus punctum ir studium. Pats Barthes’as, tiesą sakant, griežtai neapibrėžia nei vienos, nei kitos sąvokos ir jų turinį galima suprasti iš konteksto, o iš pastarojo darosi aišku, kad Barthes’as čia bando išskirti tą kiekvienos fotografijos aspektą, kuris gali būti papasakotas, kitaip sakant, kuris mums pateikia tam tikrą objektyvaus laiko seką, ir tuos momentus, kurie negali būti papasakoti ir kurie pačiam Barthes’ui kaip tik ir yra svarbesni. Punctum yra dūris, kuris mums tarsi sminga į akį. Punctum yra tai, kas netikėta pačiam fotografui. Fotokorespondentai mėgina savo žiūrovams papasakoti tam tikrą istoriją. Bet Barthes’as atkreipė dėmesį į tai, kad netgi tokio tipo nuotraukose neišvengiamai atsiranda tam tikrų momentų, kurių fotografas nenumatė, ir kaip tik jie virsta savotiškais tikrovės patirties katalizatoriais. Tai yra dabarties momentas, kuris nepaisant to, kad fotografijoje užfiksuota dabartis yra „dabartis“ kabutėse, fotografijos gali būti pakankamai senos ir juose matomų žmonių veidai jau seniai nebetekę tokio pavidalo, kokį matome nuotraukoje. Visa ta tikrovė gerokai pasikeitusi ir vis dėlto atidžiai žiūrėdami į tokius vaizdus, manau, galime patirti tai, ką Barthes’as ir turi omenyje, kalbėdamas apie šituos „dūrio“ momentus. Kitaip tariant, fotografijoje, kad ir kaip tai atrodytų keista, manyčiau, galime pastebėti tokį dabarties išgyvenimo momentą, kuris šiaip jau kasdieniame gyvenime ar specialesnėse mūsų gyvenimo srityse dažniausiai neimamas domėn. Jeigu pavyksta išvysti tą sukrečiantį nuotraukoje užfiksuotą momentą, tai praeitis tarsi grįžta. Šiuo atžvilgiu Marcelio Prousto pastangos grąžinti prarastą laiką įgauna visiškai naują mediją. Proustas savo daugiatomiame romane bent keliose vietose paliečia šią fotografijos temą. Bene įdomiausias epizodas yra tas, kai Marcelis, apsilankęs pas savo senelę, pamato ją skaitančią ir patiria šitą vaizdą tarsi nuotrauką. Jis taip sukrėstas, kad tikrovė, neapibrėžta, sunkiai įkomponuojama į kontekstą, sunkiai įprasminama tikrovė, jį tuo metu paliečia. Praėjus daugeliui metų, prisimindamas šitą savo gyvenimo epizodą ir sąmoningomis pastangomis bandydamas atgauti tą prarastą laiką, Marcelis jį išskiria kaip ypač reikšmingą įvykį.


Kino sugebėjimas fiksuoti laiką yra prieštaringas dalykas. Viena vertus, jis fiksuoja ir mums atveria praeities žmones, kurių jau nėra, ir taip, atrodytų, priartina mus prie mirties suvokimo. Antra vertus, banalusis kinas priverčia užsimiršti, tarsi iškristi iš laiko. Ar egzistuodamas kaip banali vartotojiška medija kinas neišnaudoja savo resursų?

SODEIKA.
Barthes‘o supratimu, fotografija laiko perteikimo atžvilgiu pranašesnė už kiną. Sunku pasakyt, kada šis pranašumas baigiasi. Galbūt spalvotas kinas ima modifikuoti šitą patirtį. Bet kuo dėta spalva, kai šnekame apie laiką? Man atrodo, kad režisieriai, kurie dabar grįžta prie juodai baltų juostų ir filmuoja naudodami tarsi „primityvią“ techniką, tai suvokia. Suvokia nebūtinai taip, kad galėtų tai įvardyti, suvokia greičiau intuityviai, jog spalva ir laikas kažkokiu paslaptingu būdu yra susiję. Aš taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, kaip ten yra. Kai dar buvau jaunas, man buvo aiškinama, kad „normalus“ žmogus sapnuoja nespalvotus sapnus. O spalvotus sapnus tik išskirtiniais atvejais sapnuoja išskirtiniai sapnuotojai. Negalėčiau pasakyti, ar mano šios nakties sapnas buvo spalvotas, ar ne (apskritai neprisimenu, ką šiąnakt sapnavau). Bet dabar, kai bandau susieti spalvą ir laiką ir darau tai mąstydamas apie kino mediją, tas kadaise į apyvartą paleistas Holivudo įvardijimas kaip „sapnų fabriko“, manau, įgauna daug gilesnę prasmę, negu tąsyk buvo turėta omenyje. Kinas yra tam tikra sapno rūšis. Jei žiūrėdamas filmą pasijuntu tarsi įtrauktas į jį, tai sykiu pasijuntu įtrauktas į jį taip, lyg sapnuočiau. Čia ima veikti kažkokia savita sapno logika, kurią intuityviai pagavo Eisensteinas, kai pradėjo naudoti montažą. Sapnuose viskas vyksta panašiai kaip gerai sumontuotame filme. Perėjimai nuo vieno vaizdo prie kito, šitų perėjimų ritmas suteikia filmams sapno pobūdį, o sykiu – ir tam tikro žavesio.
Bet kuo čia dėtas laikas? Sapno metu išgyvenamas laikas, ko gero, daugeliu požiūrių yra artimas tai laiko patirčiai, kurios ieško Husserlis, bandydamas prisikasti iki bet kokia forma aptinkamo laiko galutinio pagrindo ištakų. Tai toks laikas, kuriame, kaip yra pastebėta daugybę kartų, daugybėje vietų įvairiausiomis progomis, visiškai tobulai dalyvaujama. Yra specifinė sapno logika, kuri daug pasako psichoanalitikui, bet šiuo atveju man rūpi ne psichoanalitinė sapno interpretacija, atskleidžianti sapnuojamo turinio rišlumą, o greičiau priešingai – tam tikras paradoksalumas. Jis buvo pastebėtas dar Elėjos mokyklos filosofų, kai bandoma į loginę formą įsprausti judėjimo faktą, kitaip sakant, faktą, kuriuo remdamiesi mes pirmiausia ir įgyjame laiko patirtį. Sapnas šiuo atžvilgiu yra ta sritis, kurioje atsidūrę tarsi dovanai gauname kažkokią ypatingą laiko patirtį. Jeigu įvardydami Holivudą kaip „sapnų fabriką“, į šitą palyginimą pažiūrėsime ne vien tik kaip į žaismingą metaforą, kyla klausimas, ar nėra taip, kad kinematografas yra „onirinė technologija“, sapnų kūrimo technologija, kurioje, kalbant apie laiką, galima būtų išskirti daugybę įdomių dalykų. Sakyčiau, ta sapninė laiko patirtis tampa ganėtinai intriguojančia tema. Bet kaip spalvotas filmas siejasi su specifine laiko patirtimi, šitai man dar lieka mįslė. Negalėčiau pasakyti, ką gi keičia spalvos, kurios lyg ir turėtų sustiprint tikroviškumo įspūdį. Bet, nežinau sutiksit su tuo ar ne, žiūrint juodai baltus filmus ir lyginant juo su spalvotais, galima aptikti tam tikrą paradoksą. Juodai baltuose filmuose tikrovės yra daugiau negu spalvotuose. Aišku, spalvoti spalvotiems nelygūs, yra režisierių ir operatorių, kurie labai subtiliai sugeba parinkti spalvinę gamą ir pagauna tą ribą, kurią peržengus, pernelyg spalvingas pasaulis paradoksaliai tampa pernelyg netikras. Kuo reiškiasi ta netikrovė? Sakyčiau, pasaulis iškrenta iš siužetinio laiko, kuris bet kuriame filme veikia kaip savotiška ašis. Tai, be abejo, labai specifinis laikas. Jis gali būti kupiūruotas, gali būti suraizgytas įvairiais mazgais, čia gali būti „laiko kilpos“, kuriomis grįžtama į praeitį, gali būti daromos įvairios paralelės, laikas gali būti sutankinamas arba išretinamas. Tai yra tokios laiko modifikacijos, kurias tokio tipo technologija, kaip kinas, daro įmanomas. Kadangi mus dabar domina gyvoji laiko patirtis, tai visos tos laiko modifikacijos, kurias bandžiau įvardyti, darosi ne tokios svarbios. Tuo tarpu spalva tampa žymiai reikšmingesnė. Ką tai galėtų reikšti? Aš neprisimenu, ar esu sapnavęs spalvotų sapnų, ar ne. Kai atsibundi ir bandai prisimint, pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, tai būna siužetas arba bendra nuotaika, bet vizualinis sapno komponentas kažkaip nublanksta, taip ir lieka neaišku, buvo ten spalva ar ne. Bet aišku viena, kad yra sapnų, kuriuose tikrovės patirtis išgyvenama labai intensyviai, taip, kaip būdami budrios sąmonės niekada nepatiriame.
Baigdamas šią temą, dar norėčiau priminti minėtąsias meditacines praktikas, tiesiogiai susijusias su tokiais sąmonės pokyčiais, į kurių sąrašą įsirikiuoja ir sapnuojančios sąmonės būsenos. Medituojanti sąmonė nėra sapnuojanti sąmonė, tai jau yra tam tikros rūšies pakeistinės sąmonės forma. Tos pačios rūšies kaip ir sapnas, o sykiu kaip ir kinas.

Bet kaip kinas ar kitas vizualinis menas keičia mūsų patirtį?

SODEIKA. Kai lyginame fotografiją ir kiną, tai svarbu tam tikro tarpininko buvimas ar nebuvimas. Kai nuotrauka atspausdinta fotopopieriuje, ji tampa tokiu pačiu realiu daiktu, kokie yra ir „natūralūs“ daiktai, tokiu pačiu, kaip bet kuris medis ar žolės stiebelis. Bet kokią nuotrauką galime pasidėti čia ir apžiūrinėti. Kai turime reikalą su filmuota medžiaga, taip tiesiogiai jau nepasižiūrėsi. Reikalinga tam tikra aparatūra ir tam tikra laikmena, kuri fiksuoja judantį vaizdą. Žiūrint plika akimi ji mums nieko nesako. Net ir senos kino juostos, kurias iškėlęs prieš šviesą gali pasižiūrėti, kas tuose kadruose pavaizduota, mums rodo tiktai atskirus fragmentus, daugiau nieko. Bet kai vaizdą įrašome naudodami modernesnes technologijas, tai tuomet jis darosi visiškai abstraktus. Šiuo atžvilgiu senos nuotraukos, kurios guli albumuose, pranašesnės netgi už skaidrę, kurią norėdamas pasižiūrėti tu turi naudoti tam tikrą aparatūrą. Kiek laiko dabar turiu sugaišti, kol galiu pasižiūrėti vaizdą, kuriame užfiksuota, pavyzdžiui, mano tėvų jaunystė? Išsitraukti nuotrauką ir ją pasižiūrėti trunka akimirką. Tai visiškai natūraliai įsikomponuoja į natūralų mano dienos ritmą ir šitai aš galiu padaryti, juo labiau kad nuotrauka gali kabėti ant sienos ir tada jokių judesių nereikia, pakeičiu vien žvilgsnio kryptį ir matau tai, kas man rūpi. Kai dėl judančio vaizdo, kino, videomedžiagos, tai čia jau nepadarysi taip paprastai.

tikras filosofas. atsakymas į klausimą nedaug kuom siejasi su klausimu... bet mintys įdomios, ypač spalvos, kaip informacijos, reikšmę (dabar pats suabejojau, kokius sapnus sapnuoju. visuomet galvojau, kad spalvotus).

p.s. reportažo iš varžybų nebus. eilinį kartą buvau paėmęs aparatą ir eilinį kartą padariau tik kelis kadrus. labai sunku vienu užpakaliu dvi kėdes užsėsti (perkeltine prasme, žinoma ). mane kas kart apima toks jaudulys prieš varžybas, kad apie nieką kitą negaliu galvoti ir koncentruojuosi į jas. likome antri. sėkmė nusišypsojo mūsų priešininkams ir finale nuo starto netyčia iššovus komandos nariui buvau nudažytas aš ir dar vienas žaidėjas. 3 prieš 5 nelabai jau pakovosi tiesa, baigiamasis etapas bus rugsėjo 5 d., tik nežinau, Viilniuje ar Klaipėdoje. Bet rugpjūčio 22 d. Vilniuje vyks tarptautinės (jei taip galima jas vadinti) varžybos. tikslesnę informaciją pateiksiu vėliau.

p.p.s. mačiau bent kelis žmones su aparatais (ne žaidėjus) tad nuotraukas tikiuosi kokiam forume pamatyti.

Turiu šiek tiek laiko, tai verčiu temą šiek tiek atgal



Sansara, maladiec!!!



Andriuska jau atsakė išsamiai. Jei tu neskubi, tai pavartyk skelbimus pas mus. Aš anksčiau ar vėliau važiuosiu, tai atvežčiau.



Pala pala Atsiprašysi dar jo



Skaitmeninius kelis į flickr'ą sumečiau. Iki juostų dar rankos neprieina. Paėmęs skaitmeną į rankas visą laiką keikiausi. Įmontuotas eksponometras toks "tūpas" daiktas. Anksčiau žavėjausi nikono matricinio ekspozicijos matavimo algoritmu ir mokėjau juo naudotis. Dabar nebeišeina. Padarai kadrą, perkalta. Ekspokorekcija -0,3. Perkalta. -0,7. Perkalta. -1,3. Per tamsu



Sunku pasakyt, patinka ar nepatinka, kol neperskaitai, žmogus Įdomių minčių yra.

Žaviuosi žmonių sugebėjimais reikšti savo mintis. Čia be bajerio ir sarkazmo. Niekada nepagalvočiau, kad norint kažkur pasižiūrėti tereikia "pakeisti vien žvilgsnio kryptį" Aš sakyčiau "pasižiūrėčiau", bet, kita vertus, tai būtų ne visai teisinga, nes neaišku kaip aš pasižiūrėčiau. Pasukčiau galvą. O gal pasisukčiau visu kūnu. Čia gi viskas aišku - "pekeisti vien žvilgsnio kryptį".

Andriuska, sillwio, Aha, su tuo išlaikymu supratau viską.
Hm, nusipirkau pačia pigiausią dvylikos kadrų juostelę.
Įsidėjau, prifotkinau. O po to kai reikėjo susukti, kažkaip labai sunkiai sukosi.
Per jėgą nebent.
Nu kažkaip susukom atrodo, atidarom, o visa juostelė kitoj pusei nei turėtų būt.
Netgi galas išsitraukęs iš to... Nemoku pasakyti.
Ir dar galas nuplėštas. Tai nieko nesupratau.
Galbūt per daug kadrų norėjau išfotografuoti.
Ta prasme, gal kai norėjau užvest užraktą (juostelė tuo metu jau buvo pasibaigusi) ir išplėšiau juostelę iš to laikiklio, kur visa juostelė susisuka.
Kitą kart išfotografuosiu dešimt kadrų ir tada jau suksiu.

Tai vat, tokia mano patirtis.

Turėjai pajausti, kada juosta baigėsi. Gali būti, kad sukant atgal nutraukei, jei neatjungei užrakto (yra specialus mygtukas tam, žr. instrukciją).

jei "susukdama" pridėjai jėgą - reiškia nutraukiai juostą. susukant reikia atlaisvinti mechanizmą, laikantį priimančiąją ritę (jei ji būtų laisva, juosta nebūtų įtempta, o tai reiškia bangavimą ir iškraipymus kadre, netikslią kadrų apskaitą ir kadro/tarpkadrinio dydį). pažiūrėk instrukcijoje. zenituose tas realizuota įvairiai: vienam buvo užteko tik paspausti nuleistuko mygtuką, kitam reikėdavo pasukti tokią "lėkštelę", kurios centre buvo mygtukas. namuose turiu 2 (antro modelio) fedą, dabar nepamenu, kaip ten pasileidžia priimančioji ritė.

silwio, andriuska, nu tikrai nepajaučiau, kada juosta baigėsi.
Man atrodo, esmė tame, kad neatlaisvinau užrakto...
Nes kai atidarai fotoaparatą ir yra ta užrakto ritė su spygliukais. Tai per tuos spygliukus ir buvo nuplyšus juosta.
Kai pabandžiau pasukti priimančiąja ritę su pirštais, ji sukasi, nors mano galva turėtų suktis lengviau. Tačiau užrakto ritė nė į vieną pusę.
Nu bet kaip tą užraktą atjungt neįsivaizduoju, ieškau instrukcijos dabar.

Didelis ačiū jums.

sveika įstojus į klubą man buvo lygiai tas pats tai nusprendžiau, kad ne man tokia rimta technika

Stikline, dėkui.
Man atrodo, kad tau reiktų dar kartą pamėgint.
Iš pirmo karto retai viskas pavyksta.
Nenuleisk rankų.

Taigi įdėjau linką į instrukciją prieš kelis postus

Sillwio, nu tikrai, man jokios nuorodos nerodo.