: ) Matot ir skaitot tai, ka norit matyt : ) Apie meno jokias zinias niekur nesiskelbiau, juoba, kad ju ir neturiu. Mano igyta specialybe su vaizduojamuoju menu nesusijusi, meno istorijos knygu neskaiciau. Kadangi pati uzvedet tokia tema, tai ir paprasiau pavyzdzio. Jeigu kas gere ir tape gerdamas, tai jau cia to autoriaus problema, o ne etikos klausimas.
Jusu pastaroji zinute nurodo poziuri ir santyki su aplinka bei isankstini nusistatyma
Kaip visada kitų akyje krislą matai, savojoje rąsto nepastebėdama
Taip jau yra, kad ir mūsų charakteriai formuojasi ne tik šiame gyvenime, esam daugybės gyvenimų rinkinys.
beje, esu išgyvenus klinikinę mirtį, ir labai sąmoningai, man taip skaudėjo, kad norėjau tik vieno, kad visa tai kuo greičiau baigtusi, buvau neseniai pagimdžiusi, o skausmas toks, kad net vaikas buvo nebesvarbu, atsimenu paguldė ant operacinio stalo, aš labai stipriai kraujavau, galvojau greičiau, greičiau darykit kažką, kad tik nustotų skaudėt, ir staiga skausmas dingo, ir viskas sutemo, toks užėjo malonus nuovargis ir noras miegoti, girdėjau kaip kažkas pasakė baigta (o gal kažkokį kitą žodį, keista, kad dabar neatsimenu, kai tiek metų jis vis skambėdavo mano galvoje), kaip kažkas kažkur bėgo, kažkas žvangėjo, o tada absoliuti tamsa ir nieko nebuvimas. po to galėčiau sakyt, ten nieko nėra, kai žmogus miršta, jo tiesiog nebelieka.
o po to staiga vėl skausmas, kita palata ir diena, kai susiruošiau namo, pamenu buvo vakaras, ir tik viena mintis, grįžus po nesėkmingo beldimo į dangaus vartus, nu velniam aš ir vėl turiu kęsti tą prakeiktą skausmą.
tai va, galiu tik pasakyt, kad mirti yra malonu, tarsi iš lėto paskęsti narkotiniame miege, kam yra tekę užmigti nuo stiprių raminančių, tai žino kokia palaiminga būsena apima po truputėlį išsijunginėjant. tai ir mirštant taip pat.
As taip pat galeciau pritarti kad mirti yra malonu,atsimenu kai man sirdis stojo,is pirmo buvo labai baisu,kuo toliau to blogiau daresi,sneket nebegalejau,bet veliau kai jau visai su sirdele negerai buvo tai pamenu viso kuno nebejauciau,girdejau kaip aplink visi sneka kazka,bando kazka daryti,o man taip gera pasidare,vienodai sviete ar ta sirdis sustos galutinai ar ne,tokia palaima aplanke,tik guli ir jauti kaip gesti ir net nenori priesintis tam...
Tikriausiai tai gana svarbu - reikia sužinoti iš kur atėjau ir kur eisiu po mirties. Pvz. jeigu važiuoju į Klaipėdą iš Vilniaus, ir sustoju dienai Kaune, ir staiga pamirštu, iš kur važiuoju ir į kur - problema. Man reikia atgaivinti atmintį, kad žinočiau kodėl esu Kaune, ir ką man ten veikti, ir ką veiksiu toliau. Ir kodėl viskas taip o ne kitaip. Taip ir šis gyvenimas - reikia žinoti kas buvo prieš tai, ir ko laukti ateityje, ir koks tikslas apskritai. Šis gyvenimas laikinas ir problematiškas, panašiai kaip atsidūrus nežinomam mieste be atminties kiltų daug problemų ir neaiškumų.
Prieštaravimo tarp reinkarnacijos ir amžino gyvenimo nėra. Pasiekus tobulą ne-materialią būtį (virš materialaus kosmoso ribų), prasideda amžinas gyvenimas. Mes esam amžini jau dabar (siela - amžina, nepavaldi materialiam laikui ir erdvei, todėl neturi materialios pradžios ir pabaigos), bet kol kas visą amžinybę sukamės reinkarnacijų rate, įkliuvę į materialaus pasaulio žabangas. Pasiekę tobulumą, neturėsim reinkarnuotis, bet gyvensim pastovų džiaugsmingą dvasinį gyvenimą su Aukščiausia Dieviškąja Asmenybe, mūsų sielų Šaltiniu. Čia aprašiau ką savo vaišnavų mokymas apie tai.
O kam mums zinoti is kur mes ir kodel?
Siela amzina ir nepavaldi protui zino viska , o va protas zino tai ka nori zinoti is ko ir kyla konfliktas. Galim rinktis ar buti valdomiems proto/mintyjimo ar panirti i saves pazinima ir siekti gryzimo.Tam atminties gaivinti nereikia:) Tereikia pasinerti i save tyloje ir atrasit save su tikru zinojimu ka daryti ir kaip gyventi
O kam mums zinoti is kur mes ir kodel?
Siela amzina ir nepavaldi protui zino viska , o va protas zino tai ka nori zinoti is ko ir kyla konfliktas. Galim rinktis ar buti valdomiems proto/mintyjimo ar panirti i saves pazinima ir siekti gryzimo.Tam atminties gaivinti nereikia:) Tereikia pasinerti i save tyloje ir atrasit save su tikru zinojimu ka daryti ir kaip gyventi
Na, siela pasiklydo, ir jos žinojimas užgožtas. Siela žino, bet kur tas žinojimas dabar? Be to ji, ne Aukščiausiasis, net savo tyroje padėtyje nėra visažinė, todėl jos žinojimas ir gali būti užgožtas. Sielą reikia išbudinti, atskleisti. Tam jai duoti tam tikri įrankiai ir pagalba, tiek iš vidaus, tiek iš išorės, tarp tų įrankių - protas, kuris teisingai naudojamas (t.y. sielos interesams) gali padėti keliauti, neteisingai naudojamas (jo paties ar kūno interesams) - trukdyti ir sustabdyti kelionę, bei mazgioti po visą visatą ratais. Teisingai, jai reikia atminties apie ją pačią ir jos Šaltinį, bei amžinos paskirties vietą. Kitos atminties - apie prieš tai buvusias klaidžiojimų detales - nereikia, užtenka suvokti patį pasiklydimo faktą.
Mes matom, kad žmonės gimsta labai skirtingose padėtyse. Vieni labiau sėkmingi ir laimingi, kitų padėtis sunki, vieni turtingi, kiti skurdžiai, vieni sveiki ir gražūs, kiti - ligoti, invalidai ir bjaurūs. (Bet iš tikro visų padėtis yra sunki, skirtumai gana reliatyvūs). Būtų neteisinga jeigu tokie skirtumai egzistuotų be priežasties. Turi būti priežastis, ir kitaip kaip prieš tai buvusios egzistencijos mete susikurta atsakomybe nepaaiškinti šio gyvenimo likimų.
Galima būtų sakyti, kad Gerasis Kūrėjas taip viską ir sukūrė, su visokiais skirtumais be jokios reinkarnacijos. Vienas gyvenimas, kuriame gimsti tam tikroje padėtyje, viena mirtis ir viena pomirtinė būsena.
Bet tuomet mes negalim paaiškinti šio gyvenimo problematiškumo. Aukščiausias negali būti neteisingas, ir todėl mums uždėtos problemos, t.y. pats buvimas šiame pasaulyje, turi būti susiję su mūsų pačių egzistencine atsakomybe. Jeigu yra tik vienas gimimas, viena mirtis ir viena pomirtinė egzistencija, be preegzistencijos prieš gimimą, tada pereiname neužsitarnautus išbandymus. Nelieka mūsų visiškai laisvos valios, apsisprendimo galimybės, o tuo būdu ir išbandymas darosi beprasmiškas. Gimimas negali būti savaime nuodėmė, nes jis nėra mūsų valioje. Vadinasi, Viešpats mums turi suteikti pregzistencijoje galimybę iš karto pasirinkti absoliutų gėrį, ir tik toje būsenoje neišlaikę išbandymo, tampame šio pasaulio dalyviais, o ne einame į tobulą Viešpaties buveinę. Jeigu taip nebūtų, ir gimimas būtų savaime tapatus nuodėmei, tada tai reikštų, kad pagal sukurtą prigimtį mes nesame geros būtybės, o tada gėris iš viso būtų nepasiekiamas.
Aukščiausiasis turi tobulą sferą, kurioje nėra reinkarnacijos ir kūnų kaitos, kur gyvosios esybės egzistuoja savo natūraliais prigimtiniais dvasiniais pavidalais, išpildę Viešpaties joms suteiktą esmę ir vietą Jo gyvenime.
Tai, kad esame šiame pasaulyje reiškia, kad mūsų prigimtinis dvasinis būvis yra užgoštas, įžengėme į problemų sferą. Blogasis ar klaidingasis ego apgaubė mūsų sielą, ir tokiu būdu, per tą ego, tarsi su naro kostiumu vandenyje, esame šiame pasaulyje, šioje materialioje visatoje.
Tai kad esame šiame pasaulyje reiškia, kad visada siela yra apgaubta to klaidingojo ego, toliau, materialaus proto ir fizinio kūno. Kol siela nenusimeta klaidingojo ego, ji negali įžengti į Aukščiausiojo tobuląją sferą, nes ten egzistuojama tik tobulu dvasiniu pavidalu. Liekant šiame pasaulyje, ego apgaubta siela turi gauti tam tikras mokymosi priemones, galimybes. Fizinis kūnas laikinas, taigi, kas turi įvykti suirus fiziniam kūnui, jeigu siela dar Aukščiausiojo malone ir savo noru nepasiekė tobulumo (meilės Aukščiausiajam) būsenos? Ji dar nėra tobula, ir negali eiti į aukščiausiąją buveine. Kyboti vaakume jai irgi nebus jokios naudos - mokomasi per veiklą. Aukščiausiojo malone jai suteikiamas tolesnis tobulėjimo procesas - kitas fizinis kūnas.
Taigi, tokiu būdu reinkarnacija matoma kaip prasminga ir teisinga.
kazkodel nenuramino, o tik nuliudino tokie zodziai. Bet tik dar labiau imu manyti, jog visgi po mirties nera nieko. Visiskai nieko. Nei amzinojo gyvenimo, nei reinkarnacijos. O gaila, geriau butu tureti vilti, kad pvz. kitam gyvenime bus geriau. O pasirodo, kad nebus. Nes nebus kazko dar
Dieve, meldžiu tave išminties, kad suprasčiau savo vyrą; meilės, kad jam atleisčiau, ir kantrybės, kad pakęsčiau nuotaikų kaitą. Nes, Dieve, jei paprašyčiau stiprybės, mirtinai jį primuščiau. Amen.
kazkodel nenuramino, o tik nuliudino tokie zodziai. Bet tik dar labiau imu manyti, jog visgi po mirties nera nieko. Visiskai nieko. Nei amzinojo gyvenimo, nei reinkarnacijos. O gaila, geriau butu tureti vilti, kad pvz. kitam gyvenime bus geriau. O pasirodo, kad nebus. Nes nebus kazko dar
