reinkarnacija ar amžinasis gyvenimas?

manau dauguma domisi is smalsumo, nors viduje yra baime- palikti si pasauli su ne atliktais darbais, kurios gryzus reikes vel daryti ir pabaigti, bet jau zymei sunkesniom salygom..

smalsumas galbut, baime galbut, taciau tik ne del neatliktu darbu : )

sakydmas "dauguma" jus tiesiog "overgeneralise" (nezinau tokio termino lietuviskai).

zymiai sunkesnem salygom... : ))))


turiu drauga is kurio ismokau toki posaki, jis man labai patiko:

"neapsikraukit"

cia slengas, 'nekrauk' man savo nesamoniu, arba 'nesikrauk' del nieku..
tik kaip matau ne visems iseina 'nesikrauti' del svietimu nieku..



draugiskai.

Tikriausiai tai gana svarbu - reikia sužinoti iš kur atėjau ir kur eisiu po mirties. Pvz. jeigu važiuoju į Klaipėdą iš Vilniaus, ir sustoju dienai Kaune, ir staiga pamirštu, iš kur važiuoju ir į kur - problema. Man reikia atgaivinti atmintį, kad žinočiau kodėl esu Kaune, ir ką man ten veikti, ir ką veiksiu toliau. Ir kodėl viskas taip o ne kitaip. Taip ir šis gyvenimas - reikia žinoti kas buvo prieš tai, ir ko laukti ateityje, ir koks tikslas apskritai. Šis gyvenimas laikinas ir problematiškas, panašiai kaip atsidūrus nežinomam mieste be atminties kiltų daug problemų ir neaiškumų.

Prieštaravimo tarp reinkarnacijos ir amžino gyvenimo nėra. Pasiekus tobulą ne-materialią būtį (virš materialaus kosmoso ribų), prasideda amžinas gyvenimas. Mes esam amžini jau dabar (siela - amžina, nepavaldi materialiam laikui ir erdvei, todėl neturi materialios pradžios ir pabaigos), bet kol kas visą amžinybę sukamės reinkarnacijų rate, įkliuvę į materialaus pasaulio žabangas. Pasiekę tobulumą, neturėsim reinkarnuotis, bet gyvensim pastovų džiaugsmingą dvasinį gyvenimą su Aukščiausia Dieviškąja Asmenybe, mūsų sielų Šaltiniu. Čia aprašiau ką savo vaišnavų mokymas apie tai.

O kaip vaisnavu mokymas siulo siekti tobulumo? Kokiom priemonem. Kaip ta atminti atgaivinti : )

As galvoju materialios keliones ir dvasines keliones palyginimas nera adekvatus... Kodel? Pirmiausia todel, kad siela viska zino o proto gaivink negaivines jis kitaip sumodeliuotas.
Sakysim ar man reikia zinoti pries pradedant tapyti koki kurini as sukursiu ? Nemanau. Kurinys gali isaugti ir pats savaime. Ir jis bus dieviskas. Tad dvasinei kelionei nieko konkretaus is anksto zinoti nereikia. Jei Dievas to butu norejes, mes turetume praeitu gyvenimu atminti.
Pvz yra praeiti ir ateiti reginciu zmoniu, bet paklauskite ar tai dovana, bausme ar pareiga. As manau kad nedaznas tokios dovanos realiai noretu...

Na taip, palyginimas nebuvo pats geriausias Aš irgi negalvoju, kad praeitų gyvenimų konkretybių žinojimas gali daug kuo padėti. Bet apskritai žinoti principinius situacijos bruožus - kad prieš tai buvo gyvenimai, ir ateity jie bus, ir kad vyksta tam tikras tobulėjimo procesas - vertinga. O jei mums ką reiks konkretaus prisiminti, tai mums ir primins tada kai to reiks.

Apskritai - žinoti, ko noriu, ir norėti to, apie ką žinau - sąmoningos laisvės praktinis įgyvendinimas. Tam tikro konkretaus žinojimo apie svarbiausias esmes - neišvengiamai reikia.



Pagrindinis dalykas, kurį vaišnavų mokymas siūlo atsiminti - kad esu siela, turinti amžiną asmenišką ryšį su absoliučia palaiminga Dievo Asmenybe. Pamiršti materialius dalykus, taip pat ir visą materialių įspūdžių aruodą iš praeitų gyvenimų materialiose visatose, ir atgaivinti dvasinę atmintį, dvasinį būvį, sukaupti ne-materialius įspūdžius.

Procesas arba priemonės aprašomos taip (čia trumpai esmė, šiaip iš įvairių pusių ir labai išsamiai įvairiais aspektais procesas aprašomas daugelyje šventraščių ir knygų):
tikėjimas, susikaupęs dvasinis kraitis (sraddha) --> bendravimas su šventais dvasiniais mokytojais (sadhu-sanga) --> užsiėmimas dvasinės tarnystės praktika (bhajana-kriya) --> nevertingų vidinių dalykų (materializmo, ydų, užterštumo) atkritimas (anartha-nivritti) --> gilus tvirtas tikėjimas (nistha) --> dvasinių dalykų tikrojo skonio pajutimas (ruci) --> dvasinio prisirišimo stadija (asakti) --> pirminė dvasinio tobulumo stadija, pasireiškianti meilei Dievui (bhava) -->koncentruota tyra dvasinė meilė Dievui, tobulumas (prema).

Šiai epochai pagrindine dvasinio tobulėjimo praktika skelbiamas šventų Dievo vardų šlovinimas.

Čia parašiau sutrumpintą atsakymą, išsamesnis, jeigu domina: http://wonderful.forumlt.com

Gražios dienos

Kai kurie pripažinti dailininkai tapo tik būdami girti. Ar jų kūriniai išties dieviški?

Ar tu įsitikinus, kad ne Dievas, o žmogus nenori atkurti atmintį? Ir jei tu nenori atsiminti, tai nereiškia, kad to nenori šimtai žmonių...

o girtas zmogus tai jau ne dievo kurinys ?

Kalba eina apie tai, ką sukuria girtas žmogus Juk ir kai kurie poetai kuria gulėdami psichiatrinėse ligoninėse (pavardžių etikos sumetimais neminėsiu)

As tiesa sakant ponia nelabai suprantu ka jus cia bandot pasakyt: ) Dailes istorijos neeismanau taip gerai kaip jus, tad butu labai dziugu jeigu apsviestumete savo intelektine sviesa ir parodytumete arba bent jau ivardintumete konkretu kurini (aut. ir pav.) , kuris buvo nutapytas neblaivios busenos. Man butu labai idomu paziureti kas tai do sedevras ir nuspresti dieviskas ar ne : )))
Ir dar jeigu kurinys pripazintas, dar nereiskia, kad jis sedevras... Kas ji ir kodel pripazino... zmones prisigalvoja keiciausiu dalyku, pvz kisti mazu mergaiciu kojytes i kaladeles, lauzyti kojas kad isgauti "lotoso pedute" ir pan : ) Karpyti gyvunam ausis ir uodegas vardan grozio : )))

Man vistik idomu ka mes konkreciai turetume atminti, nes as nemanau, kad zmogaus siekis yra atkurti praeitu gyvenimu atminti. Galbut kosmine, visuotine, kad suprasti kas ta visata, kas ta prasme, kas ta kuryba, kas dieviskas, bet tikrai ne tam, kad suprasti kodel tavo santykiai su jadvyga ar petru nedziuginantys...

Mirabella, dailės istoriją mokiausi tada, kai net gimus nebuvai. Nemanyk, kad esi vienintelė visoj SM, kažką nutuokianti apie meną.
Pavardžių neminėsiu etikos sumetimais.

: ) Matot ir skaitot tai, ka norit matyt : ) Apie meno jokias zinias niekur nesiskelbiau, juoba, kad ju ir neturiu. Mano igyta specialybe su vaizduojamuoju menu nesusijusi, meno istorijos knygu neskaiciau. Kadangi pati uzvedet tokia tema, tai ir paprasiau pavyzdzio. Jeigu kas gere ir tape gerdamas, tai jau cia to autoriaus problema, o ne etikos klausimas.

Jusu pastaroji zinute nurodo poziuri ir santyki su aplinka bei isankstini nusistatyma