QUOTE(norge @ 2004 04 03, 17:28)
Musu biudzetas bendras, kitos minties net nebuvo. Juk net juridiskai sutuoktiniai turi bendra jungtine nuosavybe. Apie moraline sio dalyko puse ne nekalbu.
Mes prie altoriaus neprisiekinejom "ir varge, ir laimeje", tik metrikacijoj antspaudelius susidejom. Bet esme ne kur ir kam prisieki, o kad butu tokia vidine nuostata seimyniniame gyvenime.
Pamenu, pirmas mano atlyginimas visas iki cento buvo skirtas vyrui aprengti. Kadangi jis buvo "vargsas studentas" su kedais, pora dzinsu ir marskineliais, o gavo darba, kur su tokia apranga neileidzia.
Veliau pora metu jis daugiau nei as uzdirbo. Po to mano pajamos gerai isaugo ir as daugiau uzdirbau. Dar veliau del jo karjeros ir seimos geroves as "pristabdziau arklius", ir jis eme uzdirbineti daug daug daug daugiau...
Dabar nedirbu, auginu vaikus. Ir mastau, ar verta is vis grizti i darba. Bet ne apie tai daina. VIsada visada musu pinigai buvo bendri. Kazkaip i tuos pinigus mes nelabai susirupine ziurim. Jei ir negrisciau i darba, zinau, kad nesulauksiu priekaistu, kad esu jo islaikoma. Todel, kad is tikruju as nesu jo islaikytine. As esu jo mylima moteris, jo zmona, jo vaiku mama. Esu jo gyvenimo dalis. O jis - mano gyvenimo dalis. Musu didziausias turtas- musu seima. Kuriam bendrus planus ateiciai. Kokie dar atskiri biudzetai?????
Duok Dieve, kaip sakoma, ir toliau taip! baisiai karti mano patirtis - 12 metu gyvenom, vyras pinigus uzdirbinejo, as vaikus auginau. Namus tvarkiau, grazinau. Saziningai sedejau, kol i mokykla isleidom. Turiu specialybe, bet vyras buvo pasakes: ne tavo reikalas, pinigai - mano rupestis. tai ir nesirupinau. Ir se tau! Skiriames! Su baisiausiais priekaistais, kad niekad duonos i namus neparnesiau. Nors pora paskutiniu metu turejau mazyti uzsiemima, bet viska, ka uzdirbdavau, isleisdavau negalvodama - rubams ( ne savo - visu), dovanoms ir t.t. Nors buciau pasitaupiusi... As irgi VISADA galvojau, kad esu jo gyvenimo moteris, kad sukure seima, tik ja ir turime rupintis, del jos gyventi...