QUOTE(Angelina 2007 @ 2010 01 13, 09:32)
Mes su vyru zinome, kad priemem sau didele pareiga ir atsakomybe krykstyti vaika be sakramentines santuokos, bei be krikstateviu baznytines santuokos.
Sveikos mergaitės. Tik norėjau patikslinti kai kurias detales, nes matau, klaida keliauja iš puslapio į puslapį, iš temos į temą
Dėl krikštijamo vaiko artimųjų pasikirikštijimo ar nepasikrikštijimo bei santuokos/ne santuokos. Viskas darosi paprasčiau, jei kunigą įsivaizduosime kaip banko paskolos išdavėją ar draudimo agentą: jis nori įsiūlyti kuo daugiau savo paslaugų. O tiesa yra labai logiška ir aiški: krikšto esmė yra dar 1 ( o ne visą būrį) pagonį paversti į krikščionį. Vadinasi visiškai nesvarbu kas vaiką pagimdė katalikai ar provoslavai, net musulmonai tėvai savo vaikui gali linkėti būti krikščionimi. O jei vaiką augina viena mama ar tėtis, arba tai vaikas iš antros santuokos, kuri, kaip žinia, nebegali būti bažnytinė (bažnyčioje tuokiama tik 1 kart). Todėl apie būtinybę būti bažnytinėje santuokoje tėvams ar krikštatėviams tai iš vis negalima kalbėti. To nė vienas kunigas negali reikalauti remdamasis bažnyčios teise, o daugių daugiausia gali paraginti susituokti, paprašyti, paskatinti... Kaip žmogus žmogų. bet ne todėl, kad be šito sakramento jis neturi teisės atlikti kito sakramento visai kitam žmogui. Todėl, miela Angelina, nesijauskit moraliai nusikaltus ar įsipareigojus, nes neturit pagrindo.
Antras dalykas dėl artimųjų apsikrikštijimo. Čia viskas labai panašiai. Šita situacija panaši į pvz., anonominių alkoholikų klubo santvarką, kurią rodo holivudo filmuose. Ten naujokui paskiriamas kaip ir globėjas toks pats buvęs alkoholikas, kuris skatintų naujai istojusį laikytis blaivybės, pakontroliuotų jį, teiktų moralinę paramą. Taigi dabar pakeiskime žodį "alkoholikai" į "pasikrištiję" ir gausime visiškai teisingą istoriją apie krištijamo ir pasikrikštijusių žmonių santykius. Išvada: kunigas negalėjo reikalauti, kad tėvai būtų pasikrikštiję, tačiau jis privalėjo įsitikinti, kad krikštatėviai (naujojo krikščionio) globėjai tikrai pakrištyti. Naujas krikščionis turi gauti tinkamus vedlius į krikščionybės pasaulį ir krištas ir yra tam skirtas. Jūsų vaikas tokio vedlio neturės.
Ir pabaigai: krikštynų esmę, mano nuomone, kiekvienas žmogus suvokia tik brandoje. Todėl pasirinkimą, kuo žmogus bus - krikščionimi, musulmonu ar visai bedieviu jis padarys nepriklausomai nuo to, ar buvo pakrikštytas, ar kaip kitaip ritualais susaistytas su kitomis religijomis. Mes taip pat ruošiamės krikštyti savo antrą vaiką ir mūsų motyvai yra labai toli nuo religinių: mes norime, kad vaikas papildomų dovanų ir dėmesio gautų iš dar dviejų žmonių, kad sustiprėtų mūsų dviejų šeimų ryšiai, kad vaikas galėtų su dar dviem suaugusias praleisti savo atostogas, kad galėtų rinktis daugiau gyvenimiškos patirties, kad paklausti ir sužinoti jis galėtų iš didesnio rato žmonių... Taigi viskas labai praktiška ir materialu. Religingumo neįpūsį per krikštą, todėl graužtis dėl kažkokių tūkstantmečių papročių neverta. Tikiu, kad jūs savo vaikiukui linkite pačių gražiausių vaikystės metų ir už tai jis padėkos
Sėkmės visoms, ir pabaigai palinkėsiu ne gražios krikštynų šventės, bet gražaus krikštavaikio ir krikštatėvių bendravimo!