Pirmiausiai, kad nekiltų papildomų klausimų, iš karto pasakysiu, kad esu ne šiaip besidomintis šiais klausimais, o statybos technikas (baigęs specialybę Pramoninė ir civilinė statyba prieš beveik 20 metų) keletą paskutinių metų dirbantis būtent vėdinimo srityje. Šioje ilgoje diskusijoje mačiau dalyvaujant ir keletą savo kolegų, kurie bandė profesionaliai atsakyti į kai kuriuos klausimus, komentuoti pasisakymus. Aš gi pabandysiu tiesiog pateikti pagrindinę informaciją vienoje vietoje, kad vėdinimo klausimais besidomintys žmonės žinotų kas tai yra ir kam to reikia. Nesu įrangos gamintojo atstovas, nesu nė vienam jų įsipareigojęs ar prisiekęs ištikimybę dirbu/dirbau praktiškai su visais Lietuvos rinkoje esančiai įrangos tiekėjais, taip pat teko vykdyti projektus užsienyje.
Nežiūrint to, kad mes sąmoningai stengiamės pabūti gryname ore, ar kai kurie dirbame lauke, visgi didžiąją laiko dalį daugumas praleidžiame patalpose. Gerbiu nuomonę, kurią išsakė diskusijos dalyvė, pasisakiusi, kad gyventi pernelyg sterilioje aplinkoje yra irgi nesveika. Bet visgi aš manau net ir ji, bei kiti šios nuomonės šalininkai sutiks, kad gyventi nevėdinamose patalpose žmogus tiesiog negali, nes dėl žmonių iškvepiamo anglies dvideginio, buitinių prietaisų išskiriamų jonų, bei kitais būdais patalpų ore susidarančių priemaišų oras nevėdinamoje patalpoje tampa tiesiog netinkamas kvėpavimui. Dėl šios priežasties vėdinimas ne tik reikalingas, bet ir būtinas, bei turi būti pakankamas, kad oras patalpoje ne šiaip atsiskiestų grynu oru, bet pilnai būtų pašalinamos žmogaus sveikatai žalingos oro priemaišos. Diskutuoti ir ginčytis galima įvairiai, tačiau ne iš neturėjimo ką veikti o dėl objektyvių priežasčių Lietuvoje galioja normatyviniai aktai, o konkrečiai Oro kaitos reglamentas STR 2.09.02:2005, kurio 1 priedas nustato Oro kiekio projektines reikšmes. Paprastai kalbant tai yra lentelė, kurioje nurodomi oro kiekiai, kurie turi būti tiekiami į įvairios paskirties patalpas. Šie skaičiai yra ne liaudiškai tariant iš lempos, o nustatyti vadovaujantis ilgalaikiais tyrimais, praktiniais stebėjimais ir panašiai, todėl sakyčiau, kad šie duomenys yra tinkamas pagrindas pradėti apmąstymus ir skaičiavimus, kokio kiekio oro reikia patalpoje, kad joje jaustumės gerai. Norint tiksliausių duomenų reiktų atlikti skaičiavimus vadovaujantis būtent šiuo reglamentu, bet paprastumo dėlei dažniausiai, skaičiuojant vėdinimo sistemos pajėgumus gyvenamuosiuose namuose, yra naudojama vidutinė reikšmė, ir laikoma, kad oras patalpose turi pasikeisti ne mažiau nei 1 kartą per valandą pageidautina, ne mažiau, nei 1,5 karto, kad žmonės jaustųsi gerai ir komfortiškai. Tokiu būdu gryno oro, reikalingo patalpoms kiekį galime apskaičiuoti tiesiog padauginę patalpų plotą iš aukščio (gauname patalpų tūrį) ir gautą reikšmę padauginę iš 1,5 (tiek kartų oras turi pasikeisti per valandą). Tarkime turime 150 m2 namą, patalpų aukštis siekia apie 2,7 m, tai tokiu atveju būtų reikalingas 150x2,7x1,5=607,5 m3/val. oro kiekis.
Kai žinome ko mums reikia, galime svarstyti kaip tai pasiekti. Pirmiausiai žmogus gali būti suklaidintas statybininkų naudojamų terminų. Manau dažnas esate girdėję išsireiškimą kvėpuojančios sienos, kvėpuojantis namas ir panašiai. Ką tai reiškia? Gal tokiam namui nebereikia vėdinimo? Jei Jūsų namas pastatytas iš natūralių medžiagų, kurios praleidžia orą (pavyzdžiui rąstiniai namai, arba mūriniai namai tinkuoti kalkiniu skiediniu ir dažyti kalkiniais dažais, bei kitos panašios medžiagos), tai leidžia orui sąlyginai laisvai cirkuliuoti konstrukcijose, neleidžia sienų viduje kauptis drėgmei (nes ji kaip patenka ten, taip iš ten ir pašalinama). Visa tai labai gerai ir reikalinga norint tinkamos ir sveikos aplinkos (bei pastato ilgaamžiškumo). Bet manau, kad net ir ne specialistui yra pakankamai aišku, kad per mūrines, ar tegu ir rąstines sienas patalpos oras nepasikeis 1,5 karto per valandą. Taigi kvėpuojančios konstrukcijos ir vėdinimas nėra vienas ir tas pats, nors abu šie veiksniai yra svarbūs ir reikalingi sveikai aplinkai.
Taigi mums reikia kažkokiu būdu paduoti reikiamą gryno oro kiekį į patalpas. Gana daug žmonių šioje vietoje ištaria: aš atsidarau langą ir prisileidžiu to oro tiek, kiek man reikia. Gal tai būtų ir gerai, jei tai būtų taip parasta, bet...
1. Visą laiką atviro lango nelaiko niekas, taigi kažkuriuo metu to oro nebeprisileidžiate tiek kiek reikia pavyzdžiui naktį, kai miegate (o beje, jei pasinagrinėjote reglamentą, tai pastebėjote, kad miegamuosiuose reikia didesnio oro kiekio, nei sakysim svetainėje ar valgomajame ir tai neatsitiktinai).
2. Laikysit atvirą langą vasarą - prisileisite į vidų vabzdžių, žiedadulkių ir t.t.
3. Laikysit langą atvirą žiemą tai išleisit taip brangiai kainuojančią šilumą (beje paskaičiuota, kad vėdinant tokiu būdu iki 20 %, arba tiesiog penktadalis šilumos išleidžiamas į lauką. Prisiminkite kiek jums per mėnesį kainuoja namo šildymas, penktadalį šios sumos padauginkite iš 7 tiek mėnesių vidutiniškai namas yra šildomas per metus, ir pagalvokite kiek gero galima būtų nuveikti už šią sumą kaip variantas, investuoti į ekonomiškesnę vėdinimo sistemą)
Taigi, jei darinėti langus ne variantas, gal verta susimontuoti orlaides į langus? Vabzdžiai nebepateks, jas lyg ir galima reguliuoti, yra netgi tokių, kurios reguliuojasi pačios. Kuom ne variantas? Atvirai pasakius pats norėjau jas įdėti, keisdamas langus sename bute. Kaip ne keista mane perkalbėjo būtent vadybininkė, pas kurią planavau užsisakyti langus, nors iš esmės ji turėtų būti suinteresuota jas parduoti (ji tiesiog davė draugišką patarimą, nes buvome pažįstami). Pasirodo yra nemaža tikimybė, kad šios orlaidės žiemą užšals ir kadangi tokiu atveju nebesireguliuos, šilumos nuostoliai bus praktiškai kaip su atvirais langais, arba nebevyks vėdinimas priklausomai nu to, kokioje padėtyje orlaidė užšals. Žodžiu daiktas geras, bet galimybės ribotos.
Tarkime atmetame orlaides languose, bet gal galim tiesiog įrengti orlaides sienose pavyzdžiui už tam skirtų radiatorių, per kuriuos praeidamas grynas oras pašyla, ar jei nėra tokios galimybės, orlaidės gali būti su elektriniu pašildymu. Taip tai galimas problemos sprendimas ir ganėtinai plačiai naudojamas pavyzdžiui Skandinavijos šalyse. Įrengimas ganėtinai paprastas ir iš pirmo žvilgsnio netgi pirminė investicija nedidelė. Bet klausimas: kur dedasi šiltas patalpos oras, kurį pakeičiame grynu, paduodamu per orlaidę? Jis išmetamas į lauką kartu su šiluma. Kai kas pasakys, kad yra orlaidžių, veikiančių tuo pačiu principu, kaip ir rekuperatorius šviežias oras, paduodamas į patalpą pereina per šilumokaitį, kuriame iš patalpos išeinantis oras atiduoda savo šilumą. Taip, tokių modelių yra, bet... vadovaujantis higienos normomis ir statybos reglamentais pastato išorėje oro paėmimo anga turi būti per 6 m nuo oro išmetimo angos (tiesioje sienoje) tam, kad oras nesimaišytų. Kita vertus patalpos viduje taip pat norint pasiekti, kad vyktu tinkama oro apykaita, oro tiekimas ir ištraukimas turi būti maksimaliai nutolę vienas nuo kito. Taigi visa tai įvertinus tokių orlaidžių (ale rekuperatorių) įrengimas nėra toks jau puikus sprendimas, nors vėlgi tai yra geriau, nei nieko ir tam tikrais atvejais tai tikrai gali būti bene geriausias sprendimas deja ne tobulas.
Tokiu būdu žingsnis po žingsnio artėjame prie to baubo, vadinamo rekuperacine vėdinimo sistema ir jos širdies rekuperatoriaus. Kas tai per biesas ir su kuo tai valgoma? Paprastai sakant tai vėdinimo įrenginys su šilumos grąža, kuris leidžia nuolat priverstiniu mechaniniu būdu vėdinti patalpas nedarinėjant langų ir beveik neprarandant šilumos (rekuperatoriai, priklausomai nuo jų tipo, grąžina į patalpą nuo 60 iki 90 % šilumos (be papildomo pašildymo). Skamba gražiai, įdomiai, bet žmogus toks jau sutvėrimas, kad į viską, kas atrodo gražiai, žiūri įtariai ir nevalingai mąsto
: per kur čia mane bando išdurti? Mąsto ir kaip taisyklė prisimąsto visokių baubų sau ir kitiems gąsdinti. Taigi pavardinsiu keletą iš šitų labiausiai paplitusių mitų apie rekuperacines sistemas:
Mitas Nr. 1. Rekupercinės sistemos brangios.Brangu lyginant su kuo? Visų pirma kainos dabar nėra jau tokios ir aukštos, lyginant su namo ar netgi buto kaina. Paties rekuperatoriaus kainos prasideda nuo ~ 2000 Lt butams ir ~ 4000 Lt. namui. Visa vėdinimo sistema gyvenamajam namui su medžiagomis, įranga ir profesionalių montuotojų darbu gali kainuoti nuo 7000 litų nedideliam namui iki 12000 13000 tikrai dideliam namui (virš 300 m2 bendrojo ploto). Turint omeny, kad naudodami rekuperatorių Jūs neišmesite į lauką penktadalio šilumos, tokia vėdinimo sistema jums PILNAI atsipirks per keletą metų vien dėl šios savybės. Kaip nemokamą priedą prie to jūs gausite nuolat atsinaujinantį šviežią orą patalpose, oras į patalpas pateks praėjęs per filtrus, taigi be stambių dulkių, žiedadulkių ir vabzdžių. Jei to dar per mažai, rekuperatorius jums nuolat palaikys pastovią santykinę drėgmę patalpose ir pašalins perteklinę drėgmę. Taigi kur tas brangumas? Ir kokiu kitu būdu galite visa tai gauti pigiau?
Mitas Nr. 2. Rekuperacinės sistemos eksploatacija yra brangi.Naujos kartos rekuperatoriai yra komplektuojami su ekonomiškais ventiliatoriais, kurie naudoja ~ 70 W/h. Tokiu būdu sąnaudos būtų 0,07 W/h x 2 (du ventiliatoriai rekuperatoriuje) x 24 (valandos per parą) x 30 (dienų per mėnesį) x 0,42 (elektros tarifas perkant brangiausiu bendruoju tarifu) = 42 Lt/mėn. Realiai tinkamai sukonfigūravus ir sukonfigūravus rekuperatorių jis dirbtų tik apie 5 valandas per parą (jums nebūtina vėdinti patalpų, bent jau pilnu pajėgumu, kai esate darbe. Padarius vėdinimo ciklą patalpose tai yra pakeitus orą patalpose rekuperatorius gali kurį laika nedirbti, arba dirbti tik palaikymo režimu, ir panašiai) taigi sąnaudos gali nukristi iki 10 Lt./mėn. Naudojant rekuperatorių su ne tokiu ekonomišku ventiliatoriumi ir nesuprogramavus jo eksploatacija gali kainuoti kiek brangiau, bet tikrai ne tiek, kad būtų galima ją pavadinti labai brangia. Kai kas prisimins dar tai, kad rekuperatoriuose yra elektrinis oro pašildymo elementas. Bet noriu priminti, kad jis skirtas ne oro šildymui, o jo pašildymui tam atvejui, jei jūs norite kompensuoti minimalius šilumos nuostolius rekuperacinėje sistemoje. Tačiau turint omenyje tai, kad modernūs rekuperatoriai grąžina į patalpą iki 90% šilumos, o paprasčiau kalbant, jei lauke yra 20, o patalpose + 20 laipsnių temperatūra, tai rekuperatorius tieks į patalpas apie +18 laipsnių temperatūros orą be papildomo šilumos šaltinio, taigi tos sąnaudos kaip ir nebereikalingos šį skirtumą jums lengvai išlygins pati pastato šildymo sistema. Kitos sąnaudos tai katą per metus išvalyti filtrus ir jei jie labai užsiteršę (kas gali atsitikti kartą per 3-5 metus), pakeisti juos (filtrai kainuoja nuo 20 iki 40 Lt, priklausomai nuo klasės). Taigi kaip ir nebėra pagrindo gąsdinti kitus ir save aukštomis eksploatacijos kainomis.
Mitas Nr. 3. Rekuperacinė sistema tinkama tik naujai statomam namui, o sename pastate jos neįsirengsiu.Iš patirties galiu pasakyti, kad beveik 50% šių sistemų montuojame ne naujos statybos pastatuose. Visada galima rasti kaip sistemą sumontuoti per daug neardant konstrukcijų ir nekenkiant bendram estetiniam patalpų vaizdui. Be abejo tai padaryti paprasčiau naujai statomame pastate, kuriame vėdinimo sistema numatyta nuo pradžių, bet teigti kad senos statybos pastate tokios sistemos įrengti negalima būtų tikrai neteisinga.
Ar rekuperacinė vėdinimo sistema yra vienintelis, tobulas ir nepakeičiamas sprendimo variantas? Žinoma ne. Aplinkybės gali reikalauti ir kitokių sprendimų, bet iš to, kas šiuo metu yra prieinama Lietuvoje tai yra vienas efektyviausių ir ekonomiškai naudingiausių sprendimų. Galiausiai ir pačių rekuperatorių technologijos tobulėja, keičiasi jų efektyvumas, ekonomiškumas, bei po kiek laiko gal galima bus tai padaryti dar geriau ir už mažesnę kainą. Kaip sakoma, tobulėjimui ribų nėra. Bet šiai dienai tai yra tikrai vertinga investicija į namą.
Šis mano pasisakymas gavosi gana netrumpas ir atsiprašau, jei kam pritrūko kantrybės viską skaityti, bet ir tema yra be galo plati, įdomi ir apie ją galima labai daug ir ilgai kalbėti. Jei kam kyla daugiau klausimų, mielai atsakysiu į juos šioje temoje, arba jei parašysite man asmeninę žinutę.
