na vat papasakosiu kaip buvo su tom mūsų dovanom, kur rašėm, tai parinkę žodžius užrašėm kiekvienam svečiui. aišku, kaip planavom, niekas atėjęs į balių nieko neimė, sako bijojo, bu galvojo, kad koks žaidimas bus nuo mūsų
bet ištaisėm viską po 12 na išėjo po 1 val, kai visi susėdom po fejerverkų prie stalo, mes abu atsistojom, padėkojom, jog atėjo, ir kad esam labai laimingi turėdami tike artimų žmonių. ir pakvietėm prie dovanėlių, atseit, kalbų rėžt nemokam, o ten parašyta, tai ką norim pasakyti. tai dovanėles išvinioję visi apsiverkė, na pataikėm.
sakė taip gražu ir taip širdį glosto. buvom be galo laimingi, kad visiem patiko:) o mamai buvau tokį paveikslą sukūrus, na kitą savaitgalį gal nufotkinsiu, ir jum įdėsiu, tai mane išlydint mama beveik visa tai buvo man linkėjus, na prisiminti pasakas, ašaras, pirmą žingsnį.. o aš jai kaip tik už visą tai dėkojau, ir dar pasakiau, ką man visa tai davė. tai gavos tiesiog stebuklas, tik mama nebegalėjo išvis ašarų sulaikyti, sako toks šiltas.. na vat ir nuo kalbų išsisukom, ir visiem širdį paglostėm. teta kitą dieną su dovanėle dar atėjo, ir sakė, jog mes esam patys nuosdtabiausi, jog esą labai laiminga.
tai vat, svarbu ne tai, ką ir už kokia kaina padovanosi, o tai, ką šalia parašysi, ir kaip pateiksi. draugas, ties jau vyras, burbėjo, jog čia durnai sugalvojau, o daba reik abiem daryti, bet po vestuvių yra labai laimingas.
