Tapdamas tėvu, žmogus nepasirašo sutarties,bet jo pareigos nematomu rašalu išvardytos. Yra straipsnis, kad tu turi remti savo vaiką, netgi jei daugiau niekas jo nepalaiko. Tai tu turi atstatyti tiltą,netgi jei pats vaikas jį sudegino.
QUOTE(AGFA @ 2011 01 22, 21:27)
Mano mažas žmogau
Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti
Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti
Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
,o kas autorius? 
QUOTE(Varinija @ 2011 01 28, 19:56)
cia daznai raso savo kuryba, tai manau autore ta mama...
ATSISVEIKINIMAS SU VAIKYSTE
Tu dabar tik šešėlis,
Tik bespalvė migla,
Vysta vaikiškos gėlės -
Čia joms vietos nėra.
Tu - tai mano vaikystė.
Neberasiu tavęs
Ir daugiau nenuklysiu
Sapnuose pas svajas.
Mirė užmirštos fėjos,
Dingo burtai kažkur,
Karalaitės nuėjo
Amžinybės taku.
Kaip norėčiau sugrįžti
Pas nakties glamones...
Tyliai tyliai nusvirti
Į jos įsčių gelmes.
Tu dabar tik šešėlis,
Tik bespalvė migla,
Vysta vaikiškos gėlės -
Čia joms vietos nėra.
Tu - tai mano vaikystė.
Neberasiu tavęs
Ir daugiau nenuklysiu
Sapnuose pas svajas.
Mirė užmirštos fėjos,
Dingo burtai kažkur,
Karalaitės nuėjo
Amžinybės taku.
Kaip norėčiau sugrįžti
Pas nakties glamones...
Tyliai tyliai nusvirti
Į jos įsčių gelmes.
QUOTE(Christin @ 2011 01 29, 11:38)
cia daznai raso savo kuryba, tai manau autore ta mama...
Ne, autorė ne ta mama.
Autorė Eglė Brazdžiūnienė
Kaina
Lai nežino mūsų vaikai,
Kokia kaina ramių jų naktų
Ir ką reiškia mums tokie draugai,
Už kurių - kaip už sienos - saugu.
Kai gyvenimą ramų, nuobodų
Mes išmainom į ginklą delne,
Lai nežino, ką reiškia būt "stogu",
Kada remias visi į tave.
Kai kreivai nusišypso likimas
Ir kai laukt tenka šitaip ilgai...
Tylumoj, pasaloj tas laukimas...
Lai nežino to mūsų vaikai.
Nuo visų juos uždengčiau širdim.
Juos labiau už gyvybę myliu.
Tegu lieka tylia paslaptim,
Kokia kaina ramių jų naktų.
(Jolanta_Š, prieš pusvalandį kokį, taigi - dar neapšlifuota )
Lai nežino mūsų vaikai,
Kokia kaina ramių jų naktų
Ir ką reiškia mums tokie draugai,
Už kurių - kaip už sienos - saugu.
Kai gyvenimą ramų, nuobodų
Mes išmainom į ginklą delne,
Lai nežino, ką reiškia būt "stogu",
Kada remias visi į tave.
Kai kreivai nusišypso likimas
Ir kai laukt tenka šitaip ilgai...
Tylumoj, pasaloj tas laukimas...
Lai nežino to mūsų vaikai.
Nuo visų juos uždengčiau širdim.
Juos labiau už gyvybę myliu.
Tegu lieka tylia paslaptim,
Kokia kaina ramių jų naktų.
(Jolanta_Š, prieš pusvalandį kokį, taigi - dar neapšlifuota
)
QUOTE(Jolanta_Š @ 2011 02 25, 16:11)
Kaina
Lai nežino mūsų vaikai,
Kokia kaina ramių jų naktų
Ir ką reiškia mums tokie draugai,
Už kurių - kaip už sienos - saugu.
Kai gyvenimą ramų, nuobodų
Mes išmainom į ginklą delne,
Lai nežino, ką reiškia būt "stogu",
Kada remias visi į tave.
Kai kreivai nusišypso likimas
Ir kai laukt tenka šitaip ilgai...
Tylumoj, pasaloj tas laukimas...
Lai nežino to mūsų vaikai.
Nuo visų juos uždengčiau širdim.
Juos labiau už gyvybę myliu.
Tegu lieka tylia paslaptim,
Kokia kaina ramių jų naktų.
(Jolanta_Š, prieš pusvalandį kokį, taigi - dar neapšlifuota )
Lai nežino mūsų vaikai,
Kokia kaina ramių jų naktų
Ir ką reiškia mums tokie draugai,
Už kurių - kaip už sienos - saugu.
Kai gyvenimą ramų, nuobodų
Mes išmainom į ginklą delne,
Lai nežino, ką reiškia būt "stogu",
Kada remias visi į tave.
Kai kreivai nusišypso likimas
Ir kai laukt tenka šitaip ilgai...
Tylumoj, pasaloj tas laukimas...
Lai nežino to mūsų vaikai.
Nuo visų juos uždengčiau širdim.
Juos labiau už gyvybę myliu.
Tegu lieka tylia paslaptim,
Kokia kaina ramių jų naktų.
(Jolanta_Š, prieš pusvalandį kokį, taigi - dar neapšlifuota
)Nieko nereik slifuoti,viskas tobula!!!!Aciu!
QUOTE(Lideta @ 2011 02 25, 17:22)
QUOTE(Varinija @ 2011 02 25, 17:23)
Ačiū, mergytės
Tiesa, jis vienu posmeliu ilgesnis, bet vidurinįjį - padorumo vardan - rašydama į forumą praleidau 
...Du patys gražiausi žiedai,
Iš niekur išaugę -
Iš kernagiško NIEKADOS...
Maži dar mano vaikai
Išmaldauti išlaukti
Du - patys brangiausi - po laimėtos kovos.
(irgi Jolanta_Š - absoliutus ekspromtas specialiai Jums, mergytės, taigi, atleiskite, bet juodraštinis variantas, sukaukšėtas klaviatūra tiesiog čia )
Iš niekur išaugę -
Iš kernagiško NIEKADOS...
Maži dar mano vaikai
Išmaldauti išlaukti
Du - patys brangiausi - po laimėtos kovos.
(irgi Jolanta_Š - absoliutus ekspromtas specialiai Jums, mergytės, taigi, atleiskite, bet juodraštinis variantas, sukaukšėtas klaviatūra tiesiog čia
)
Sveikutės,
Žaviuosi, mamytės, Jumis ir Jūsų kūrybiškumu
Jolanta, puikus ekspromtas
Šaunuolė 
Žinoma, būtų labai negarbingai, jei kas "pasiskolintų" eiles visam. O Jūs jas užsirašinėjate sau, suvedinėjate į savo rinkinį? O gal siunčiate į spaudą? Juk mintis nebloga, ane?
Žaviuosi, mamytės, Jumis ir Jūsų kūrybiškumu
Jolanta, puikus ekspromtas
Šaunuolė Žinoma, būtų labai negarbingai, jei kas "pasiskolintų" eiles visam. O Jūs jas užsirašinėjate sau, suvedinėjate į savo rinkinį? O gal siunčiate į spaudą? Juk mintis nebloga, ane?
Laiškas vaikui
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave.
Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, palieku, pamirštu, ir pažymiai ne patys geriausi... Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Ne visada išgirstu, ką man sako tavo tikros ir tariamos ligos, tavo kaprizai, tavo tylus liūdesys.
Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, - alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.
Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį. Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.
Autorius nežinomas....tiesiog atkeliavo interneto keliais..bet šis laiškas toks teisingas ir akivaizdus, kad skaitant jį užplūsta ir ašaros ir pajunti, kas yra sąžinės graužimas.
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave.
Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, palieku, pamirštu, ir pažymiai ne patys geriausi... Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Ne visada išgirstu, ką man sako tavo tikros ir tariamos ligos, tavo kaprizai, tavo tylus liūdesys.
Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, - alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.
Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį. Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.
Autorius nežinomas....tiesiog atkeliavo interneto keliais..bet šis laiškas toks teisingas ir akivaizdus, kad skaitant jį užplūsta ir ašaros ir pajunti, kas yra sąžinės graužimas.
