Gražios mintys apie vaikus

Arba - surinkai puokste, padovanok mociutei

Dar nukopijuoju is kitos temos, be galo grazu

...Stebėjau nedidelę juodą dėmelę ultragarso aparato ekrane. „Taip, tikrai laukiatės, - išgirdau patvirtinimą. - Vaisius vienas. Atspausdinsiu nuotraukėlę prisiminimui.“ Išėjau iš klinikos. Temo. Automate nusipirkau kavos ir pamažu pasileidau šlapiomis gatvėmis. Praeiviai zujo aplink – skubėjo moterys, nešinos maisto pirkinių krepšiais, menų mokyklos studentai su instrumentų futliarais ir eskizų aplankais. Brovėsi į stotelėn atsliuogusį autobusą. Skubėjo namo. O aš neturėjau kur skubėti. Svarsčiau, gal jau seniai neturiu namų, tik sienas viename pilkame name miesto pakrašty. Užsukau į knygyną ir, suradusi nėščiosioms skirtą knygą, atsiverčiau ties šeštąja savaite. „Mano širdis priklauso tau, mama! Jau atsirado širdelės dūžiai, ji pradėjo pumpuoti kraują.“

Vėl išėjau į pažliugusią gatvę. Palto kišenėje paslėptoje rankoje mėšlungiškai gniaužiau ir lamdžiau klinikoje gautą juodai baltą popierėlį, kuriame - ta vos gramą tesverianti būtybė, aukštyn kojom apvertusi mano pasaulį.

Grįžau namo, paskubomis sumečiau daiktus į kelioninį krepšį ir prieš vidurnaktį jau rakinau išsinuomoto namelio ant ežero kranto duris. Norėjau pabėgti nuo miesto, triukšmo, minios, skambančių telefonų ir mirgančių kompiuterių ekranų. Pabūti su savimi. Apsispręsti. Sudėlioti savo ateities mozaiką.


Prabudau dar prieš švintant. Gulėjau ir žiūrėjau į juodą gelmę viršum savęs. Mieste niekuomet nebūna tokios tamsos (net pačią juodžiausią nakties valandą), kai negali įžiūrėti jokių kontūrų, jokių siluetų, tarsi būtum aklas. Artinosi rytas. Pripildžiau taurę vynu, įsisupau į vilnonį apklotą ir pro stiklines lodžijos duris basomis išėjau tiesiai ant liepto. Mane pasitiko atšiauri statiška priešaušrio šviesa, be atspindžių ir šešėlių žaismo. Rodės, nenešanti savyje jokio gyvybės prado.

Paukščiai dar nečiulbėjo. Palei kitą krantą visiškoje tyloje plaukė gulbė. Lygiu kaip stiklas ežeru, vos paliestu brėkštančio ryto. Lėtai ir oriai, tarsi didžiuodamasi savo nepaprastu baltumu, kontrastuojančiu su aplinkine niauria pilkuma – plieno spalvos dangumi, plikašakiais medžiais, dumblėtas ir įmirkusias pakrantes nugulusiais pernykščiais balsvais nendrių stagarais.

Sustojau liepto gale. Pėdos tik pusiau rėmėsi į paskutinę, kiek nuskilusią lentą, pusiau – kyšojo ore. Niūniavau mėgstamą vaikystės dainelę, į taktą vos vos linguodama visu kūnu, tarsi balansuodama ant šios ribos ir mėgindama laimę, ar svorio centras netyčia nepasislinks ežero pusėn ir nenublokš į šaltą gelmę.

Mane išgąsdino šnaresys. Atsigręžusi pamačiau vos už kelių metrų nuo liepto pakrantės viksvų pusiau pridengtą valtį ir žvejį – pagyvenusį vyriškį pavargusiu, raukšlių išvagotu veidu. Pasisveikinome.

- Atleiskit. Galvojau, kad namelis tuščias, kitaip nebūčiau taip arti plaukęs. Dažniausiai čia atvažiuoja linksmos triukšmingos kompanijos. Tuomet girdėti net iš tolimiausio ežero pakraščio, - pasakė vyras, kuisdamasis ant valties suolelio išdėliotose dėžutėse ir tvirtindamas masalą. Akimirką stebėjausi, kaip mikliai ir kažkaip keistai juda jo pirštai, kol suvokiau, kad jis turi tik pusę dešinės plaštakos – be nykščio ir rodomojo pirštų.

- Vadinasi, aš netipiška viešnia, - nusišypsojau. – Ieškojau čia tylos ir erdvės apmąstymams.
- Puikus rytas filosofijai.

Abu nusijuokėme.

Ėmėme kalbėtis. Apie žuvis, apie vėlyvą pavasarį, pamėlusias nuo šalčio mano kojas ir daugelį gyvenimo smulkmenų. Staiga man pasirodė, kad kelias paskutines savaites būtent šito žmogaus aš ieškojau – svetimo, nepažįstamo, abejingo mano gyvenimui; žmogaus, kuris negailės ir nemokys. Tik išklausys. Ir niekada daugiau jo nesutiksiu. Ir niekada nesigraušiu, jog pasakiau per daug, ar ne taip... Tuomet, kai jis, įžvelgęs mano žodžiuose ironijos ir nihilizmo gaidas, pasakė: „Nereikia jaunystėje taip pesimistiškai žiūrėti į pasaulį“, aš ryžausi.

- Nedaug gero mačiau paskutiniu metu, - atsakiau. - Išsiskyriau su vyru, kurį labai ilgai mylėjau. O gal vis dar myliu. Nekaltinu jo dėl nieko. Turbūt mes susitikom ne tuo laiku ir ne tomis aplinkybėmis. Gal turėjome per didelių lūkesčių ir neįgyvendinamų vizijų. Ilgai stengėmės išbristi iš jausmų tuštumos, iš abejingumo vienas kitam, vis gailėdamiesi kartu praleistų metų ir vedini šiltų prisiminimų. Bet nepavyko...

Šis žmogus leido man išsikalbėti. Tai užmesdavo, tai suvyniodavo valą. Man rodėsi, jis nė nesiklauso. Bet buvo nesvarbu. Gal net geriau. Norėjau tik pasakyti garsiai viską, kas kaupėsi ilgus mėnesius, nes ištarti žodžiai įgyja kitokią prasmę ir atveria kitokį suvokimą nei sąmonės užkaboriuose įkyriai besisukančios mintys.

Baigiau savo liūdną monologą ir pažvelgiau į vyriškį. Jis irgi žiūrėjo į mane giedru žvilgsniu, kokiu žiūrima į dėl menkniekio pravirkusį vaiką.

- Buvau panašiai jūsų amžiaus, kai padėdamas draugui lentpjūvėje netekau pirštų (turbūt pastebėjote). Tuomet man atrodė – gyvenimas baigtas. Turėjau mesti darbą, baiminausi, kad moterys manęs nebemylės. Bet svarbiausia – aš pats savęs nemylėjau. Pabėgau į kaimą, toliau nuo to gyvenimo, kur per dieną dešimtis kartų sveikindamasis turi paduoti ranką ir kęsti suglumusius žvilgsnius. Jau daug metų aš auginu obelis. Ten mano sodas, - mostelėjo suluošinta ranka kiton ežero pusėn. - Dar mėnuo ir viskas žydės. Per visus metus labiausiai laukiu ne derliaus, o žydėjimo meto.
Kai saulė skverbiasi pro baltas šakas.

Jei būsite čia – ateikite pažiūrėti. Tai gydo sielą. Kartais klausiu savęs – koks ir kur aš būčiau, jei turėčiau visus pirštus. Ar galėčiau štai kaip dabar gerti kavą ir žiūrėti, kaip rūkas palengva traukiasi nuo ežero paviršiaus, kaip pateka saulė, įkelti gandralizdį greta savo namelio, žiūrėti, kaip ant mano obelų mezgasi ir auga vaisiai. Ir atsakau sau – aš laimingas ir nenoriu žinoti, koks būčiau, jei kažkas gyvenime būtų nutikę kitaip. Viskas taip, kaip ir turėjo būti. Tad gal ir jūsų gyvenimo permainos tik į gera. Tikėkite tuo.

- Aš laukiuosi, - pasakiau.

Jis neskubėdamas suvyniojo ritę ir iš naujo užmetė meškerę.

- Tai kodėl geriate? – paklausė.

- Tai pirma taurė, - pasiteisinau. Patylėjau, giliai įkvėpiau šalto ryto oro ir pridūriau: - Be to, nežinau, ar gimdysiu...

Pirmą kartą pasakiau tai garsiai ir viduje tarsi sudiegė kažkas. Pasakiau nepažįstamam, kuris netrukus nuplauks ir pamirš žodžius, kurie štai jau savaitę tūnojo manyje, opėjo tarsi pūliuojanti žaizda, tvinko ir pagaliau išsprūdo lauk.

Pasmerkti negimti ar pasmerkti gyventi be tėvo? Ilgėtis, pavydėti kitiems, galbūt kęsti pašaipas. Dėliojau mintyse negailestingus proto argumentus. Ne to gyvenime norėjau. Sau ir savo vaikui. Norėjau lauktis mylima ir mylinti. Pasakyti vyrui šią žinią ir matyti, kaip jis juokiasi, o gal verkia iš laimės. Būti kartu, kai naujas žmogus atmerks akis pasauliui. Budėti drauge, kai sirgs. Dviese vesti į pirmąją klasę. Ar lengva būti vieniša motina? Mylėti ir kentėti už du?

Ilgai sėdėjome tylėdami. Kiekvienas savo mažame pasaulyje: vyriškis – valtyje, vos siūbuojamoje mažų bangelių, aš – šezlonge susisupusi į pledą, šąlančiomis rankomis sūpuodama vyną savo taurėje. Žiūrėjau, kaip garuoja jo kava aplamdytame aliuminio puodelyje.

- Šįryt nekimba, - vyras suvyniojo valą, atsargiai paguldė meškerę į valties dugną ir nuleido vandenin irklus.

– Parašykite jam laišką, - pridūrė sukdamas valtį pirmagaliu į krantą.

- Vyrui? O ką tas pakeis? Jis jau apsisprendė. O jei ir grįžtų – viskas tebus tik prievarta sulipdytos šukės.

- Ne. Savo vaikui. Parašykite jam laišką prieš apsispręsdama, - pasakė nuplaukdamas. – Ir likite sveika.

Žiūrėjau kaip jis tolo kito kranto link ir galop pradingo pilkose lengvo vėjo šiurenamose viksvose, kur ežeras darė lankstą. Atrodė, kad su juo nuplaukė ir dalis skausmo; man buvo lengviau.

Leidau dieną be tikslo stebeilydamasi į ežerą pro panoraminį lodžijos stiklą, tuštindama vyno butelį, bandydama užsimiršti ir negalvoti, nors būtent apsispręsti čia atvažiavau. Didžiulė varna kažką ilgai krapštinėjo liepto lentų tarpuose. Vakarop ėmė plakti įkyrus lietus. Pamaniau – paauglystėje lyjant mėgdavau rašyti ilgesio ir melancholijos sklidinas eiles įsivaizduojamam mylimajam. Ir tuomet atsiminiau laišką, kurį galėčiau parašyti savo galbūt negimsiančiam vaikui.

Netikusi mintis – pamaniau. Bet visą vakarą ji man nedavė ramybės. Atsiguliau ir vėl atsikėliau iš lovos. Ilgai stovėjau prie lango ir žiūrėjau į vandenį. Galiausiai išsiviriau kavos ir atsisėdau prie virtuvės stalo ryškiai geltonu subraižytu paviršiumi. Nežinojau, kaip pradėti. Piešiau betiksles linijas ir figūras lapo pakraščiuose.

„Labas, mano vaike...

Dar neturi nei akių, nei rankų. Bet jau turi širdį. Ar ne keista? Tai kiek gi ji sveria, toji tavo širdelė? Man būtu lengviau tikėti, kad šiandien tu tesi beformis ląstelių raizginys, kuriame dar nėra nieko žmogiško ir nieko dieviško...

Mąstau, ar jauti, ką noriu padaryti? Sulaužyti pamatinį gamtos dėsnį, kad mirtis ateina tik po gyvenimo. O gal tu jau gyveni kažkur, man nesuvokiamų parametrų erdvėje, laukdamas kūno, kaip materijos savo žemiškajai kelionei? Taip, bijau bausmės... Kad tu kažkada pasitiksi mane tunelio gale, kur nelaukia šviesa, ir paklausi: „Mama, kodėl neleidai man gyventi?“ Bijau, kad, eidama gatvėje pro moterį, stumiančią vaikišką vežimėlį, praleisdama per pėsčiųjų perėją namo skubančius mokyklinukus, galvosiu, kad mano vaikui dabar būtų vieneri, dveji, treji... Ir taip - visą likusį gyvenimą... su širdgėla ir kalte, kurios neišpirksiu“.

Lietus liovėsi. Visiškoje tyloje girdėjau tik savo kvėpavimą. Gal ta tyla buvo duota man išgirsti. Išgirsti tai, ką gali pakuždėti tik širdis, jei leidi jai prabilti – apie kokį troškimą gyventi dunda mažas nepailstantis būgnelis mano įsčiose, apie kokią meilę verkia skaudanti siela...

Dar ilgai rašiau. Kol baigėsi kava, kol vėl pradėjo lyti. Verkdama, kartais juokdamasi. Savaites ir mėnesius. Pats ilgiausias laiškas pasaulyje... Dar nebaigtas. Rašiau ir šiandien:

„Šukavau tau plaukus. Braukiau pirštais per ilgas auksines gijas, plonas lyg voratinklio siūlai (vaikystėje ir aš tokias turėjau). Ir išdavikė ašara nejučiomis nuslydo skruostu. Kokia tu jau didelė, dukra... Man taip norėtųsi sustabdyti laiką ir ilgai ilgai mėgautis šiomis akimirkomis – kol dar pakeliu tave ant rankų, kol dar užmiegi mano glėbyje, klausydama pasakos. Aš niekada nemokėsiu tau paaiškinti, kaip myliu tave. Tu esi man tūkstančiai švyturių ant nematomo kranto.“

Mama

verkiau skaitydama...kazkada ir man teko tokia dalia- nuspresti del negimusio zmogucio gyvenimo...dziaugiuosi, kad nusprendziau taip, kad siandien galiu apkabinti ta maza stebukla...

Būnant su vaiku gyja siela. Fiodoras Dostojevskis

Vaikai yra kiekvieno vargšo turtai. Anglų posakis

Didis tas žmogus, kuris nepraranda vaiko širdies. Mencijus

Mamos sriubos puodas

Gyvenime apstu vertybių, kurias priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kol kas nors netikėtai neparodo jų vertės. Taip nutiko ir su mano mamos sriubos puodu.
Ir šiandien tebematau jį, stovintį ant viryklės, besipuikuojantį visu savo išdaužyto baltai mėlyno emalio grožiu; viduje burbuliuoja, o garai virsta tarsi iš besiveržiančio ugnikalnio. Įėjęs į kiemą visada pajusdavau tą gardų, apetitą keliantį ir raminamai veikiantį aromatą. Ir visai nesvarbu, ar tuo metu mama maišydavo puodą ilgu mediniu šaukštu, ar ne – žinojau, jog esu namie.
Jos „minestra“ recepto neturėjo. Ši sriuba visada virta kūrybiškai. Taip buvo nuo pat motinos vaikystės, prabėgusios šiaurės Italijoje, Pjemonto kalnuose. Sriubos virimo paslaptį ji sužinojo iš savo nonos (močiutės), kuri paveldėjo ją per daugelį nonų kartų.
Mūsų didelei imigrantų šeimai mamos sriuba garantavo sotumą. Tai buvo verdantis saugumo simbolis. Receptas buvo spontaniškai kuriamas iš to, ką tuo metu buvo galima rasti virtuvėje. Sriubos turinys atspindėjo mūsų šeimos ekonominę padėtį. Tiršta pomidorų, makaronų, pupų, morkų, salierų, svogūnų, kukurūzų ir mėsos sriuba reiškė, kad Buskaglijų šeimai viskas klojasi puikiai. Skysta buvo skurdesnio laikotarpio atspindys. Maisto niekada neišmesdavome – tai buvo laikoma nuodėme prieš Dievą. Taigi viskas anksčiau ar vėliau atsidurdavo minestros puode.
Sriubos virimas mamai buvo šventas dalykas. Maisto gaminimas prilygo Dievo apvaizdos garbinimui. Kiekviena į puodą dedama bulvė ar vištienos gabaliukas buvo palydimi padėkos žodžiu. Ir dabar, skaitydamas Biblijos Išminties knygos žodžius: „Ji keliasi dar neišaušus ir ruošia savo šeimai valgį… O atsikėlę vaikai ją vadina šventąja“, – visada prisimenu mamą.
Tiesa, kartą mamos sriubos puodas privertė mane pasijusti nejaukiai; bijojau, kad per jį neprarasčiau naujojo mokyklos draugo. Solas buvo liesas, tamsiaplaukis berniukas. Jo tėvas buvo daktaras, o šeima gyveno prabangiausioje miesto dalyje, todėl labai stebėjausi, kad jis su manimi draugauja. Naujasis draugas dažnai kviesdavo mane pietų į savo namus. Jo šeima turėjo virėją, kuri vilkėjo balta uniforma ir triūsė virtuvėje prie blizgančių indų. Maistas buvo geras, bet prėskas, stokojantis to nuoširdumo, kurio netrūko iš pajuodusių puodų semiamam mano namų valgiui. Namų atmosfera derėjo prie maisto. Viskas buvo be galo oficialu.
Solo motina ir tėvas buvo mandagūs, bet pokalbis prie stalo skambėjo nenatūraliai ir prislopintai. Jie netgi nė karto neapsikabino! Artimiausias Solo ir jo tėvo ryšys kurį pastebėjau, buvo rankos paspaudimas.

Mūsų šeimoje glėbesčiuotis buvo įprasta, taip darė visi: vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės. O jei nepabučiuodavai mamos, ši kaipmat susirūpindavo: „Kas atsitiko, ar tik nesergi?“
Bet tuo metu viso to gėdijausi.
Žinojau, kad Solas norėtų papietauti mano namuose, bet būtent to norėjau mažiausiai. Mano šeima skyrėsi nuo kitų. Nė vieno vaiko namuose ant viryklės negaruodavo puodai, o vos grįžusiems mamos neįbrukdavo į rankas dubens ir šaukšto kaip manoji.
„Amerikiečiai taip nesielgia“, – mėginau įtikinti mamą.
„Aš – tai ne jie, – išdidžiai atkirsdavo ji. – Esu Rozina. Ir tik visiški kvailiai nenori mano sriubos.“
Galiausiai Solas aiškiai paklausė, ar galėtų ateiti į mano namus. Turėjau sutikti. Žinojau, kad mamai tai suteiktų daug džiaugsmo. O aš nerimavau. Buvau tikras, kad pietūs su mano šeima atgrasys mano draugą.
„Mama, kodėl nevalgome amerikiečių maisto – mėsainių arba keptų viščiukų?“
Mama įbedė į mane akmeninį žvilgsnį, ir aš supratau, kad antrą kartą geriau neklausti.
Tą dieną, kai užėjo Solas, buvau tikras „nervų kamuolys“. Mama ir kiti devyni mūsų šeimos nariai iš karto ėmė glėbesčiuoti mano draugą ir tapšnoti jam per petį.
Po akimirkos sėdėjome prie masyvaus, dėmėto, puošniai raižyto stalo – tėčio pasididžiavimo ir džiaugsmo. Stalą dengė ryškiaspalvė šventinė klijuotė.
Ir, žinoma, vos tėčiui baigus kalbėti maldą, visiems po nosimis garavo dubenys sriubos.
„Na, Solai, ar žinai, kas čia?“ – pasiteiravo mama.
„Sriuba?“ – klausimu atsakė Solas.
„Jokia čia sriuba, – kategoriškai išrėžė mama. – Tai minestra!“
Ir ji, išraiškingai gestikuliuodama, ėmė kalbėti apie minestros galią. Ši sriuba esą gydanti galvos skausmą, peršalimą, širdį, virškinimo sutrikimus, podagrą ir kepenų ligas.

Pačiupinėjusi Solo raumenis, mama užtikrino, kad nuo šios sriubos mano draugas tapsiąs toks stiprus kaip italų-amerikiečių herojus Čarlzas Atlantas.
Net susigūžiau įsitikinęs, kad paskutinį kartą matau Solą. Jis, be jokios abejonės, daugiau nė kojos nekelsiąs į keistuolių, kalbančių su juokingu akcentu ir valgančių neįprastą maistą, namus.
Mano didžiai nuostabai, Solas išvalgė savo dubenį ir du kartus paprašė pakartoti. „Labai skanu“,- šliurpdamas prisipažino.
Atsisveikindamas Solas pasakė: „Tu turi puikią šeimą. Norėčiau, kad mano mama taip skaniai virtų. Ir pridūrė: „Vaikine, tau labai pasisekė!“
,,Man pasisekė?“-mąsčiau žiūrėdamas įkandin gatve einančio besišypsančio ir ranka mojuojančio Solo.
Šiandien suprantu, koks laimingas buvau. Žinau kad tas šiltas jausmas, kurį prie mūsų stalo jautė Solas buvo ne tik nuo mamos virtos minestros sklidusi fizinė ir dvasinė šiluma. Šį jausmą skatino giedras džiaugsmas prie stalo susirinkusios šeimos, kurioje tikroji vertybė buvo meilė.
Mama mirė prieš daugelį metų. Tądien, kai ją palaidojom, kažkas užsuko ugnį po verdančiu minestros puodu, – šlovingoji era užgeso drauge su ta liepsna. Bet mano sielą ir šiandien tebešildo ta dieviška meilė ir pasitikėjimas, kitados burbuliavę tarp pikantiškų sriubos produktų. Su Solu esame draugai jau daugelį metų. Jo vestuvėse buvau vyresniuoju pabroliu. Visai neseniai buvau pakviestas į jo namus pietų. Mano draugas apkabino visus savo vaikus, o šie paeiliui apkabino mane. Tada jo žmona atnešė garuojančius sriubos dubenis. Tai buvo tirštas vištienos sultinys su daržovėmis ir mėsos gabaliukais.
„Ei, Leo, – pasiteiravo Solas, – ar žinai, kas čia?“ „Sriuba?“ – šypsodamasis paklausiau. „Sriuba!“ – pasipiktino jis. – Tai vištienos sultinys! Gydo peršalimą, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Labai sveika kepenims!“ – pamerkė akį Solas. Ir vėl pasijutau esąs namie.
Autorius: Leo Buskaglija

Kūdikystė mažučiais delniukais
Brėžia savo gyvenimo taką,
Šlepsi mažas dailus kamuoliukas
Ir vis šneka, ir šneka, ir šneka...

Lango stiklas pirštukų padeliais
Lyg pėdutėmis nutapinėtas.
Čia kiekvienas močiutės daiktelis
Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.

Knieti imti, paliesti, pažinti,
Palaižyti, pagriebus į saują,
Greitai jau nemokės apsiginti
Net žema senučiukė indauja.

Į neramų sapnelį atklysta
Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos.
Ant putnučių skruostukų pražysta
Šypsenėlės - beraustančios uogos.

Koks trapus kūdikystės ėjimas,
Į laimingo gyvenimo tąsą,
Koks mąslus sueities išlikimas
Laiko laiptais gyvenimą neša.

Vaikai-gyvenimo džiaugsmas,o vyrai-silpnybė.Vieną sykį pasidavus silpnybei,džiaugiesi visa gyvenima

Ateinanciam vaikeliui

Įaugai į mane,
Į mano kūną,
Dar nepažįstantį tavęs,
Į mano sielą -
Būseną bekūnę
Ir į mintis
Kasdienes ir šventas.
Įaugai šaknimis,
Kaip medis jaunas,
Išleisdamas kaskart
Naujus ūglius
Ir nuolat manyje
Dvi jėgos kaunas,
Kovodamos už
Nuosavus namus.
Ir vis dažniau
Užvaldo tavo jėgos
Ir mintyse kaskart
Daugiau tavęs.
Ir netgi potvyniams
Širdies atlėgus
Jau nebelaukiu
Kas iš jų išves.
Suaugom šaknimis,
Širdim suaugom,
O mintys įsileidžia
Tik tave,
Neatpažįsta jokio
Kito draugo ir šakos,
Išsiraizgę erdvėje.
Įaugai į mane-
Net mano kūnas,
Dar nepažįstantis tavęs
Jau linksta, šliejasi,
Lyg pataikūnas
Ir tiesia į tave
Savas šakas.
Įaugai į mane... ..."
Papildyta:
Glaudžiuos mamyt prie tavo rankų,
Taip šilta,gera ir jauku,
Kai busiudidelė suprasiu
Kokia brangi esi man tu.
Nepyk mamyt,kad as nemiegu
Ir nakti būna tau sunku,
Žinok užaugus dovanosiu tau savo meilę su kaupu
Papildyta:
Isiklausykite ka sako isminciai
Ir paprase moteris laikanti ant ranku kudyki, pasakyk apie vaikus mokytojau, ir jisai bylojo:
Jusu vaikai nera jusu
Jie atejo per jus, bet ne is jusu
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso
Jus galit atiduoti jiems savo meile, bet ne mintis
Nes jie turi savasias...
Jus galit priglausti ju kunus , bet ne siela,
Nes ju sielos gyvena rytojaus namuose, kuriu jus net svajonese negalite aplankyti.
Jei galite, siekite buti i juos panasus, bet nesistenkite padaryti juos panasius i save...


Vaikelis tavo...


Kodėl neleidai pamatyt saulytės
ir atsitūpt prie skruzdėlytės?
Kodėl neskinsiu aš žiedų,
nepinsiu vainikėlio?
Nekrykštausiu vaikų būry
ir nedainuosiu lėlei?
Kodėl neleidai man pravirkti?
Kodėl dainelę, juoką nužudei?
Kam pašaukei tu juodą mirtį?
Kodėl pati nepravirkai?
Kodėl?
Juk aš vaikelis tavo...
Aš būčiau glostęs tavo plaukus.
Tau ašarytę būčiau braukęs.
O geros geros tavo rankos -
prie jų aš būčiau prisiglaudęs.
Džiaugsme ir liūdesy - abu...
Argi tau vienai nebaugu?
Kodėl?
Juk aš vaikelis tavo...
Aldona G.


Lauk manęs, mama...

Aš noriu gyventi, Mama,
Aš noriu tave mylėti
Aš noriu statyti namą
Sodinti vyšnias prie klėties...

Tegu tai dar bus negreitai
Ir teks su manim pavargti
Aš noriu žemėn ateiti
Tau pirmąjį žodį tarti...

Ir pirmąjį žingsnį žengti
Apsaugomas Tavo rankų
Aš noriu, Mama, gyventi
Pažint Tavo veidą brangų...

Aš noriu krykštaut ir siausti
Mylėti žmogų ir gėlę
O kartais Tavęs paklausti
Ko širdį, Mama, sugėlė...

Aš būčiau stiprus ir doras
Senatvėj Tave paremčiau
Nejaugi, Mama, nenori
Kad gimčiau aš ir gyvenčiau...

Lemtingą rytą ankstyvą
Sutiki mane, kaip moki
Juk Tau aš, Mama, jau gyvas
Lauki manęs, nebijoki

Paskalsins Viešpats kąsnelį
Užteks tos pačios pastogės
Tad leiski, Mama, į kelią
Tarnauti Dievui ir žmogui.
Valdereza Puišytė
Papildyta:
Sūnui

Mažos tavo pėdutės- man už viską gražesnės
Tavo šypsena, juokas – už dainas man mieliau
Ir pirmieji žingsneliai, pirmas žodis ištartas -----
Tai stebuklas! Stebuklas, sūnau….

Tu mažytis stebuklas – už visatą didesnis,
Tu brangesnis už viską – už gyvybę svarbiau,
Aš pasakas visas pasaulio tau paseksiu,
Už dieną tą, kai verkdamas tu paskelbei Pasauliui-----

“Aš - gimiau!”

SŪNAU

KĄ BESAKYČIAU TAU, SŪNAU,
TIK AŠ VIENA ŠIRDY ŽINAU
KĄ REIŠKIA JAUST BEVEIK METUS
KAD TUOJ... JAU TUOJ MUMS GIMS SŪNUS.

KĄ BEDARYČIAU AŠ, SŪNAU,
ŽINOK, KAD IŠ VISOS ŠIRDIES TIK TAU
KASDIEN, KASNAKT LINKIU, MELDŽIU
TU BŪK ŽMOGUM - NE SAULE, AKMENIU... IR NE MEDŽIU.

KĄ BEGALVOTUM TU, SŪNAU,
TAU IŠ VISOS ŠIRDIES SAKAU:
"BRANGIAUSIAS ŠIAM GYVENIME ESI.
TIK DĖL TAVĘS MAN KIEKVIENA DIENA ŠVIESI!"

LAUKIMAS

GERA ŽINIA APLANKĖ MŪSŲ ŠIRDIS
PAČIAM GAIVAUS BIRŽELIO VIDURY.
NAUJA GYVYBĖ-NAUJOS VILTYS,-
LAUKIMO DŽIAUGSMAS NETELPA ŠIRDY.

DABAR JAU PUSMETĮ GYVENAME KARTU
KASRYT, KASDIEN, KAS VAKARĄ JAUČIU,
KAIP BELDIESI, LIETI, MIEGI,
O GAL IR TU LIETINGĄ RUDENĮ LIŪDI?

KELIS DAR MĖNESIUS - KAIP VIENAS
MES BŪSIME VISUR IR VISADA KARTU.
BET VIENĄ GRAŽIĄ DIENĄ, ŽIEMĄ
RIKSMU PRANEŠI MUMS:"GYVENTI ATEINU!"


Jei pašaukei

Jeigu tu pašaukei, mamyte,
Mane iš nebūties gyvent -
galėsiu saulę aš išvysti,-
Džiaugsmu širdelė ims plazdent.

šitos dienos aš lauksiu lauksiu,
Prabėgant mėnesių kelių...
Lyg sapne, laimės neištversiu,
skubėsiu takučiu tyliu

į šiltą glėbį, pas mamytę,
Prie tavo mylinčios širdies.
- Ak, ką jaučiu, tartum matyti,
Tuoj durklas kraują man pralies...

Girdis, kažkas galanda ietį,
štai ji, prie pat prie pat manęs...
Apsaugok, gelbėk, mielas tėti!-
Vienintelio šaukiuos tavęs.
- O nežudyki manęs, mama,
Būsiu geriausia iš visų,-
šventos gamtos medeliai šlama,
Baimėj sukaustyta esu!..

Kai tau atslinks juodžiausios naktys,
Ir niekas durų nepravers,
Pro juodą naktį pamatysi,
Patirsi džiaugsmą iš dukters.

Ji skaudžią ašarą nušluostys -
Pro neviltis saulelė švies,
Kurią norėjai nužudyti,-
Tau bus arčiausiai prie širdies.

Prieš kūdikį jei aštrus kardas
Tavo kaip Erodo pakils -
Ji vardo motinos neverta,-
žudike!- tau dangus prabils.

Dieve, globoki jauną šeimą,
Motinoms meilę sugrąžink!
Lydėki jas sava palaima,
Negimusį kūdikį apgink!

http://www.rasyk.lt/...iai/130126.html



“Kiekvienas iš vaikystės turim sodą – užburtą vietą, kurioje spalvos – šviesesnės, oras – minkštesnis, o rytas – kvapnesnis, nei kada nors vėl.”
/Elizabeth Lawrence/



Vaikas tampa dovana savo broliams ir seserims, tėvams ir visai šeimai. Visas gyvenimas virsta dovana kiekvienam žmogui, kuris davė gyvenimą kitam.
Jonas Paulius II

Берегите своих детей,
Их за шалости не ругайте.
Зло своих неудачных дней
Никогда на них не срывайте.

Не сердитесь на них всерьез,
Даже если они провинились,
Ничего нет дороже слез,
Что с ресничек родных скатились.

Если валит усталость с ног
Совладать с нею нету мочи,
Ну а к Вам подойдет сынок
Или руки протянет дочка.

Обнимите покрепче их,
Детской ласкою дорожите
Это счастье ? короткий миг,
Быть счастливыми поспешите.

Ведь растают как снег весной,
Промелькнут дни златые эти
И покинут очаг родной
Повзрослевшие Ваши дети.

Перелистывая альбом
С фотографиями детства,
С грустью вспомните о былом
О тех днях, когда были вместе.

Как же будете Вы хотеть
В это время опять вернуться
Чтоб им маленьким песню спеть,
Щечки нежной губами коснуться.

И пока в доме детский смех,
От игрушек некуда деться,
Вы на свете счастливей всех,
Берегите ж, пожалуйста, детство...

Įeik vidun. Ar nepažįsti,
Meni, kuo kvepia kūdikystė?

Pavasariu - šviesiu, ankstyvu,
Pumpurėliu berželio gyvu.

Džiovintais vėjy vystyklėliais
Ir stebuklingais tepalėliais.

Šviežiom skiltelėm obuolių,
Gardžiausiu žemėj pieneliu.

O taip ! Bet aš gerai jaučiu,
Kad tarsi žydinčiu medžiu
Visų pirma,
Visų pirma -
Ji kvepia mylinčia mama.

Ji kvepia mylinčia mama -
Jaukiausia žemėj šiluma...

Mano mažas žmogau


Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti
Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.