Kai meiles jausmo apimti
Sukuret zemiskaji kuna
Krito zemyn zvaigzde sviesi
Ieskodama tevu svelnumo
Nekalto kudikio riksme
Dangaus palaima nuskambejo.
Nuo siol privalot but drauge
Vardan Zmogaus,kuris atejo...
QUOTE(redwitch @ 2009 12 14, 22:49)
Vakaras.....Šeimyna jau sumigus....sūnelis ir dukrelė giliai miega.....O aš skaitau šią kertelę ir asšaros rieda kaip pupos......Pamiršau visas problemas ir vargus....Tik dabar supratau kokia aš esu laiminga.....
Labai jau panasios minys is mano... 
kad ir bura asaros, bet sirdy tai.... nu nepakartojamas jausmas ...
Mano mažas žmogau
Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti
Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
(kuryba ne mano ,tačiau autoriaus neradau
)
Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti
Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.
Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
(kuryba ne mano ,tačiau autoriaus neradau
)
QUOTE(Alacka @ 2010 03 20, 09:17)
Vaikystė
1. Vaikyste, tu lyg pienių pumpurėlis,
Kuris į dangų stiebiasi aukštai.
Vaikyste, tu lyg sniego lopinėlis,
Kurį ištirpdo saulės spinduliai.
Tu kaip dangaus skaidriausioji mėlynė,
Kaip debesėlis plaukiantis gelme,
Tu kaip žvaigždelė vakarinė,
Kuri sužimba danguje.
Tu vasarų ir uogų raibalynė,
Žalių pavasarių švelni gama.
Tu visada pirma ir paskutinė,
Tu man brangi, nes tik viena esi.
2. Spalvoti akvareliniai dažai...
Maži pirštukai tylai liečia lapą...
Svajonėm apsupti lengvi jausmai
Ir saldžiai rožinis meduolių kvapas...
Ten burtai, pildantys pelenės svajones,
Ten linksmos dainos niekad nenutyla.
Ten nuskubėjo nepalaukdamas manęs
Vaikystės juokas, į beribę tylą...
Sustok... Palauk... Aš ateinu...
Aš vėl atbėgu į vaikystę...
Tik ranką duok, nes man baisu
Tikėjimo šviesoj paklysti...
1. Vaikyste, tu lyg pienių pumpurėlis,
Kuris į dangų stiebiasi aukštai.
Vaikyste, tu lyg sniego lopinėlis,
Kurį ištirpdo saulės spinduliai.
Tu kaip dangaus skaidriausioji mėlynė,
Kaip debesėlis plaukiantis gelme,
Tu kaip žvaigždelė vakarinė,
Kuri sužimba danguje.
Tu vasarų ir uogų raibalynė,
Žalių pavasarių švelni gama.
Tu visada pirma ir paskutinė,
Tu man brangi, nes tik viena esi.
2. Spalvoti akvareliniai dažai...
Maži pirštukai tylai liečia lapą...
Svajonėm apsupti lengvi jausmai
Ir saldžiai rožinis meduolių kvapas...
Ten burtai, pildantys pelenės svajones,
Ten linksmos dainos niekad nenutyla.
Ten nuskubėjo nepalaukdamas manęs
Vaikystės juokas, į beribę tylą...
Sustok... Palauk... Aš ateinu...
Aš vėl atbėgu į vaikystę...
Tik ranką duok, nes man baisu
Tikėjimo šviesoj paklysti...
QUOTE(@@vandeniuke@@ @ 2010 04 10, 14:39)
Mažoje degtukų dėžutėje, ant kurios negrabiai vaikiškomis raidėmis (beveik hieroglifais) užrašyta "Stebuklas", ilsisi drugelis. Visai jaunas, vos šįryt gimęs drugelis. Suglaudęs sparnelius, užmigęs amžinu miegu, senoje degtukų dėžutėje, mažo vaiko rankutėje, ilsisi drugelis. Vaikutis tą "stebuklą" neša savo mamytei parodyti:
- Mamyte, žiūrėk aš tau atnešiau stebuklą, -ir ištiesęs savo putlią rankutę parodė mamai degtukų dėžutę.
- Aš žinau, kad jis mirė, bet jis juk tik vieną dieną tegyveno... -liūdnai ištarė berniukas, kai mama nustebusi atidarė dėžutę.
- Bet juk stebuklų būna, mamyt? Juk būna? Tu man skaitei pasaką, kur rašė, jog žmogus per savo gyvenimą gali padaryti 1 stebuklą. Mamyt ar galėtum padaryti stebuklą ir atgaivinti drugelį?
- Aš negaliu, aš savo stebuklą jau padariau, juk esi tu... Bet tu, mažyli, gali, tereikia labai norėti ir jis įvyks.
Vaikutis nudžiugęs, labai susikaupė, užsimerkė ir be galo karštai panorėjo, kad drugelis pabustų iš miego, išskleistų savo sparnelius ir pakiltų aukštai į padangę. Jis taip norejo jog net įsivaizdavo tai, taip aiškiai lyg viskas vyktų tikrovėje. Ir visai netikėtai, drugelis pabudo iš miego ir visai taip, kaip berniukas įsivaizdavo, išskleidęs saprnelius "stebuklas" nuplasnojo į gestančią saulę...
- Mamyte, žiūrėk aš tau atnešiau stebuklą, -ir ištiesęs savo putlią rankutę parodė mamai degtukų dėžutę.
- Aš žinau, kad jis mirė, bet jis juk tik vieną dieną tegyveno... -liūdnai ištarė berniukas, kai mama nustebusi atidarė dėžutę.
- Bet juk stebuklų būna, mamyt? Juk būna? Tu man skaitei pasaką, kur rašė, jog žmogus per savo gyvenimą gali padaryti 1 stebuklą. Mamyt ar galėtum padaryti stebuklą ir atgaivinti drugelį?
- Aš negaliu, aš savo stebuklą jau padariau, juk esi tu... Bet tu, mažyli, gali, tereikia labai norėti ir jis įvyks.
Vaikutis nudžiugęs, labai susikaupė, užsimerkė ir be galo karštai panorėjo, kad drugelis pabustų iš miego, išskleistų savo sparnelius ir pakiltų aukštai į padangę. Jis taip norejo jog net įsivaizdavo tai, taip aiškiai lyg viskas vyktų tikrovėje. Ir visai netikėtai, drugelis pabudo iš miego ir visai taip, kaip berniukas įsivaizdavo, išskleidęs saprnelius "stebuklas" nuplasnojo į gestančią saulę...
Laba diena visoms sioms poetems,kokie grazus ir neispasakyti tie zodziai eilerasciai istorijos..aciu jum skad rasote cia ir prireikus greitai gali atrasti kazka yprasto reto ir grazaus..uzbegau paklausti gal kartais turite zodziu eiliu eilerasciu mamai pagimdziusiai dukryte..na busiu kriksto mama ir noreciau zodi tarti ir mamytei ,tai gal kanors panasaus turite?paskauciau cia viska be tkolkas nieko nerdau ,gal praleidau 
Šie žodžiai ne mano, bet labai įstringantys į širdį...
Ei, mamyte!..
Keliu plastikinę taurę už Tave ir už visas mamas, kurios sėdėjo per
naktį su sergančiu vaiku ant rankų, o valydamos skranduko nepriimtus
sumuštinius, gimtadienio tortą ir sultis sakė: "Viskas gerai,
branguti, mamytė šalia".
Už mamas, kurios ištisą naktį vaikščiojo po namus su verkiančiu
kūdikiu. Už visas mamas, kurios bėgo į parduotuvę su atpiltu pienuku
plaukuose, pieno žymėmis ant palaidinės ir sauskelnėmis rankinėje. Už
visas mamas, kurios kepė daugybę sausainių mokyklos žiburėliui ir
siuvo naujametinius kostiumus. Ir už visas mamas, kurios to nedarė,
nes dirbo, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Už mamas, pagimdžiusias kūdikius, kurių niekada nepamatys. Ir už
mamas, kurios priglaudė tuos kūdikius ir dovanojo jiems savo meilę. Už
visas mamas, kurios žiūrėjo vaikų vaidinimus, koncertus ir varžybas,
kad paklaustos vaikų: "Ar matei mane?", galėtų iš visos širdies
pasakyti: "Be abejo, nė už ką nebūčiau praleidusi". Už visas mamas,
kurios vaikui prekybos centre nukritus ant žemės ir verkiant dėl
porcijos ledų, šaukė ant jo, o vėliau nekentė savęs, kad nesusivaldė.
Už visas mamas, kurios savo atžaloms pasakojo, iš kur atsiranda
vaikai. Ir už visas mamas, kurios norėjo, bet taip ir neišdrįso.
Už visas mamas, kurios ne vieną kartą tą patį vakarą skaitė pasakėlę
prieš miegą. Ir skaitė dar kartą - "Dar tik vieną pasakėlę". Už visas
mamas, kurios iki mokyklos mokė vaikus užsirišti batų raištelius. Ir
už visas mamas, kurios vietoje to pasirinko kibukų užsegimus. Už visas
mamas, kurios mokė sūnus gaminti valgį ir siūti, o dukteris būti
drąsiomis ir stipriomis. Už visas mamas, kurios automatiškai pasuka
galvą, kai minioje mažylį išgirsta šaukiant "Mama", net jei žino, kad
jų vaikas yra namie arba suaugęs.
Kantrumas?
Paguoda?
Platūs klubai?
Sugebėjimas maitinti kūdikį, gaminti pietus ir siūti sagą į marškinius
tuo pačiu metu? O gal tai jausmai? Gal tai skausmas, kurį jauti, kai
matai savo vaiką išnykstantį minioje kitų vaikų, kai jis pirmą kartą
eina į mokyklą? Troškimas nuvažiuoti ir apkabinti savo vaiką, kur jis
bebūtų, išgirdus žinias apie gaisrą, avariją ar kitą nelaimę?
Už jaunas mamas, įsisukusias į sauskelnių keitimo rutiną ir bandančias
rasti laisvą minutę pamiegoti. Ir už didelių vaikų mamas, kurios
mokėsi ir vis dar mokosi paleisti.
Keliu plastikinę taurę už Tave ir už visas mamas, kurios sėdėjo per
naktį su sergančiu vaiku ant rankų, o valydamos skranduko nepriimtus
sumuštinius, gimtadienio tortą ir sultis sakė: "Viskas gerai,
branguti, mamytė šalia".
Už mamas, kurios ištisą naktį vaikščiojo po namus su verkiančiu
kūdikiu. Už visas mamas, kurios bėgo į parduotuvę su atpiltu pienuku
plaukuose, pieno žymėmis ant palaidinės ir sauskelnėmis rankinėje. Už
visas mamas, kurios kepė daugybę sausainių mokyklos žiburėliui ir
siuvo naujametinius kostiumus. Ir už visas mamas, kurios to nedarė,
nes dirbo, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Už mamas, pagimdžiusias kūdikius, kurių niekada nepamatys. Ir už
mamas, kurios priglaudė tuos kūdikius ir dovanojo jiems savo meilę. Už
visas mamas, kurios žiūrėjo vaikų vaidinimus, koncertus ir varžybas,
kad paklaustos vaikų: "Ar matei mane?", galėtų iš visos širdies
pasakyti: "Be abejo, nė už ką nebūčiau praleidusi". Už visas mamas,
kurios vaikui prekybos centre nukritus ant žemės ir verkiant dėl
porcijos ledų, šaukė ant jo, o vėliau nekentė savęs, kad nesusivaldė.
Už visas mamas, kurios savo atžaloms pasakojo, iš kur atsiranda
vaikai. Ir už visas mamas, kurios norėjo, bet taip ir neišdrįso.
Už visas mamas, kurios ne vieną kartą tą patį vakarą skaitė pasakėlę
prieš miegą. Ir skaitė dar kartą - "Dar tik vieną pasakėlę". Už visas
mamas, kurios iki mokyklos mokė vaikus užsirišti batų raištelius. Ir
už visas mamas, kurios vietoje to pasirinko kibukų užsegimus. Už visas
mamas, kurios mokė sūnus gaminti valgį ir siūti, o dukteris būti
drąsiomis ir stipriomis. Už visas mamas, kurios automatiškai pasuka
galvą, kai minioje mažylį išgirsta šaukiant "Mama", net jei žino, kad
jų vaikas yra namie arba suaugęs.
Kantrumas?
Paguoda?
Platūs klubai?
Sugebėjimas maitinti kūdikį, gaminti pietus ir siūti sagą į marškinius
tuo pačiu metu? O gal tai jausmai? Gal tai skausmas, kurį jauti, kai
matai savo vaiką išnykstantį minioje kitų vaikų, kai jis pirmą kartą
eina į mokyklą? Troškimas nuvažiuoti ir apkabinti savo vaiką, kur jis
bebūtų, išgirdus žinias apie gaisrą, avariją ar kitą nelaimę?
Už jaunas mamas, įsisukusias į sauskelnių keitimo rutiną ir bandančias
rasti laisvą minutę pamiegoti. Ir už didelių vaikų mamas, kurios
mokėsi ir vis dar mokosi paleisti.
TU
TU - jūros lašelis nuo skruosto nukritęs,
TU - mano pasaulis, ir mano viltis,
TU - meilės krislelis širdin įsikibęs,
Leki per pasaulį atmerkęs akis...
TU - mano delnuos išsiskleidęs žiedelis,
TU - saulėtas juokas ašaros spindesy,
TU - didis žmogus... ir dar mažas vaikelis...
Mano angelas sargas darganotam kely...
"Tėvo gerumas perkopia kalnus, motinos meilė perbrenda jūras.
Japonų patarlė
TU - jūros lašelis nuo skruosto nukritęs,
TU - mano pasaulis, ir mano viltis,
TU - meilės krislelis širdin įsikibęs,
Leki per pasaulį atmerkęs akis...
TU - mano delnuos išsiskleidęs žiedelis,
TU - saulėtas juokas ašaros spindesy,
TU - didis žmogus... ir dar mažas vaikelis...
Mano angelas sargas darganotam kely...
"Tėvo gerumas perkopia kalnus, motinos meilė perbrenda jūras.
Japonų patarlė
...Jis susiranda akutėmis tavo akis ir nusišypso. Jokios kitos akys nežiūri į tave taip besąlygiškai pasitikėdamos ir niekas kitas tau nesišypso taiip nesavanaudiškai. Vienas kitam esate tie, kuriems kartu gera. Diddžiausios pasaulio audros, regis, nurimsta.
... Jis stipriai įsikimba tau į pirštą prieš miegą.
-Kaip gerai, kad esi, - sako jo žvilgsnis.
-Visada būsiu, - atsako tavasis.
Tiesiog sėdi šalia, lauki ir nesrūpini, kad laikas tirpsta nieko neveikiant. Prisimeni, kaip vaikystėje norėjai, kad kas nors saugotų tavo miegą. Jauti, kaip svarbu taip būti, todėl būni tiek, kiek reikia. Kol delnukas tampa besvoris ir tavo pirštas išslysta.
... Rytas ar vakaras, diena ar naktis - dabar vis tiek. Viso pasaulio laikrodžiai staiga netenka [rasmės. Nes laikas ne eina, o auga. Išaugti marškinėliai ir aukštyn lipančios žymės durų staktoje papasakoja daugiau, nei prabėgusios valandos. O tu bent kartą gyvenime ne sensti,o augi kartu.
... Akimirka, kai į tave pirmą kartą išsitiesia mažos rankutės, yra lyg pakylėjimas. pati švenčiausia.
... Užmiegi įsitikinusi tuo, ką susžinojai vaikystėje: pasakos baigiasi laimingai. Vėl sapnuoji Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, gerąją Raudonkepuraitę ir grybų karą. Turbūt nė nesitikėjai, kada kada nors dar sugebėsi. Užmigti ant pasakų knygos.
... Delnu perbrauki jo skruostą- vaikiškas nerimas dingsta. Paimi ant rankų - riksmas nutyla. Pagavęs tavo žvilgnsį nurimsta. Esi lyg geroji pasakų fėja: užtenka pirštų galiukais prisiliesti ir stebuklas įvykęs. Dabar esi galingesnė už pačius galingiausius.
.. Kai kaimynė rytą isteriškai kaukši laiptais, ilgai cypina automobilio signalizaciją ir susinervinusi pagaliau nubirbia į smoge skendintį miesrtą, tu atveri langą ryto gaivai, apsikabini savo mažylį ir dar ilgai guli mėgaudamasi ramybe. Tai primena saulėtus vaikystės rytus, kai apkabinusi mėgstamą meškutį pasinerdavai į animacijos pasaulį. Kol mama neišjungdavo televizoriaus.
... Vaikas regės pasaulį tokį, kokį jam parodysi. Girdės tai, ką išmokysi išgirsti. Supras taip, kaip apie jį jam kalbėsi.Dar viena galimybė daug ką pradėti iš naujo ir savo gyvenimą nuspalvinti mėgstamomis palvomis.
... Pagaliau turi žmogų, kuris tavęs nuolat laukia. Kai skambina nusiplūkęs vyras:"Grįžk, be tavęs neužmiega", leki namo lyg ant sparnų. Kartais tai vargina, bet kur kas dažniau suteikia pasitikėjimo.
... Kai draugės klega apie nuolaidas, nepataisomai išlepintus vyrus ir kitus moteriškus niekus, tavo mintys sukasi tik apie jį. Tik kai kažkas trečiąkart pliaukšteli per petį:"Ar girdi?", sugrįžti iš ten, kur dabar jis yra. Nurausti, kai kas nors pagiria jo protingas akis. Žaviesi kiekvienu jo judesiu, nagų pusmėnuliukais ar susiraičiusia plaukų sruoga. TAVO AKYS ŠYPSOSI NET TADA, KAI TAM JĖGŲ NEBETURI LŪPOS...
... Jis stipriai įsikimba tau į pirštą prieš miegą.
-Kaip gerai, kad esi, - sako jo žvilgsnis.
-Visada būsiu, - atsako tavasis.
Tiesiog sėdi šalia, lauki ir nesrūpini, kad laikas tirpsta nieko neveikiant. Prisimeni, kaip vaikystėje norėjai, kad kas nors saugotų tavo miegą. Jauti, kaip svarbu taip būti, todėl būni tiek, kiek reikia. Kol delnukas tampa besvoris ir tavo pirštas išslysta.
... Rytas ar vakaras, diena ar naktis - dabar vis tiek. Viso pasaulio laikrodžiai staiga netenka [rasmės. Nes laikas ne eina, o auga. Išaugti marškinėliai ir aukštyn lipančios žymės durų staktoje papasakoja daugiau, nei prabėgusios valandos. O tu bent kartą gyvenime ne sensti,o augi kartu.
... Akimirka, kai į tave pirmą kartą išsitiesia mažos rankutės, yra lyg pakylėjimas. pati švenčiausia.
... Užmiegi įsitikinusi tuo, ką susžinojai vaikystėje: pasakos baigiasi laimingai. Vėl sapnuoji Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, gerąją Raudonkepuraitę ir grybų karą. Turbūt nė nesitikėjai, kada kada nors dar sugebėsi. Užmigti ant pasakų knygos.
... Delnu perbrauki jo skruostą- vaikiškas nerimas dingsta. Paimi ant rankų - riksmas nutyla. Pagavęs tavo žvilgnsį nurimsta. Esi lyg geroji pasakų fėja: užtenka pirštų galiukais prisiliesti ir stebuklas įvykęs. Dabar esi galingesnė už pačius galingiausius.
.. Kai kaimynė rytą isteriškai kaukši laiptais, ilgai cypina automobilio signalizaciją ir susinervinusi pagaliau nubirbia į smoge skendintį miesrtą, tu atveri langą ryto gaivai, apsikabini savo mažylį ir dar ilgai guli mėgaudamasi ramybe. Tai primena saulėtus vaikystės rytus, kai apkabinusi mėgstamą meškutį pasinerdavai į animacijos pasaulį. Kol mama neišjungdavo televizoriaus.
... Vaikas regės pasaulį tokį, kokį jam parodysi. Girdės tai, ką išmokysi išgirsti. Supras taip, kaip apie jį jam kalbėsi.Dar viena galimybė daug ką pradėti iš naujo ir savo gyvenimą nuspalvinti mėgstamomis palvomis.
... Pagaliau turi žmogų, kuris tavęs nuolat laukia. Kai skambina nusiplūkęs vyras:"Grįžk, be tavęs neužmiega", leki namo lyg ant sparnų. Kartais tai vargina, bet kur kas dažniau suteikia pasitikėjimo.
... Kai draugės klega apie nuolaidas, nepataisomai išlepintus vyrus ir kitus moteriškus niekus, tavo mintys sukasi tik apie jį. Tik kai kažkas trečiąkart pliaukšteli per petį:"Ar girdi?", sugrįžti iš ten, kur dabar jis yra. Nurausti, kai kas nors pagiria jo protingas akis. Žaviesi kiekvienu jo judesiu, nagų pusmėnuliukais ar susiraičiusia plaukų sruoga. TAVO AKYS ŠYPSOSI NET TADA, KAI TAM JĖGŲ NEBETURI LŪPOS...
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave.
Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, palieku, pamirštu, ir pažymiai ne patys geriausi... Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Ne visada išgirstu, ką man sako tavo tikros ir tariamos ligos, tavo kaprizai, tavo tylus liūdesys.
Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, - alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.
Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį. Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.
Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, palieku, pamirštu, ir pažymiai ne patys geriausi... Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Ne visada išgirstu, ką man sako tavo tikros ir tariamos ligos, tavo kaprizai, tavo tylus liūdesys.
Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Tik tu taip gali, mano vaike. Aš mokausi iš tavęs.
Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim. Nedėkok, kad maitinu ir aprengiu, - alkaną ir sužvarbusią tu mane sušildai.
Niekada nesijausk man skolingas. Apsikabinkime stipriai,nes galėjome ir nesusitikti.
Tyras dangaus gabalėli, ačiū, kad nukritai man į širdį. Kad angelo rankomis laikai mane ir lydi.
QUOTE(*GAILĖ* @ 2010 06 05, 23:04)
mano gyvenimo prasmė
glūdi vaiko šypsenoj,
slepias jo mažam delne,
gyvena žvilgsny jo
kai rytmetį pabudęs
įremia nosytę mažą
į šiltą skruostą mano
mano gyvenimo prasmė
žengia netvirtus žingsnius
kūdikio mažom pėdutėm,
slepias naiviame kodėl,
liejas akvarelėje,
tapomoj gležnų rankučių.
Nieko daugiau neturiu-
Tik savo vaikus.
Tik nerimą amžiną.
Tik baimę dėl jų.
Tik džiaugsmą
Mažų didelių pasiekimų.
Tik didelį
Vienintelį
jų laimės troškimą.
***
mama,
pasakyk man,
ar lengva tau
būt mama
kaip tu užmiegi
naktimis,
kai širdį drasko
nežinia?
Kaip tu ištvėrei
Mano ligas?
Kaip išbudėjai
Nerimo naktis
Dienas
Mama,
Patark man,
Kaip mylėt vaikus
Bet nesisavint jų
Kaip atsiduot jiems
Ir pamiršt
Savus planus.
Kaip išgyvent jų verksmą,
Jų ligas,
Jų būsimas kančias,
Jų nesėkmes.
Kaip???
Kaip man apgint juos
Nuo visų?
Nuo visko?
Mamyte,
Na kodėl man taip sunku,
O gal net neįmanoma to padaryti?..
glūdi vaiko šypsenoj,
slepias jo mažam delne,
gyvena žvilgsny jo
kai rytmetį pabudęs
įremia nosytę mažą
į šiltą skruostą mano
mano gyvenimo prasmė
žengia netvirtus žingsnius
kūdikio mažom pėdutėm,
slepias naiviame kodėl,
liejas akvarelėje,
tapomoj gležnų rankučių.
Nieko daugiau neturiu-
Tik savo vaikus.
Tik nerimą amžiną.
Tik baimę dėl jų.
Tik džiaugsmą
Mažų didelių pasiekimų.
Tik didelį
Vienintelį
jų laimės troškimą.
***
mama,
pasakyk man,
ar lengva tau
būt mama
kaip tu užmiegi
naktimis,
kai širdį drasko
nežinia?
Kaip tu ištvėrei
Mano ligas?
Kaip išbudėjai
Nerimo naktis
Dienas
Mama,
Patark man,
Kaip mylėt vaikus
Bet nesisavint jų
Kaip atsiduot jiems
Ir pamiršt
Savus planus.
Kaip išgyvent jų verksmą,
Jų ligas,
Jų būsimas kančias,
Jų nesėkmes.
Kaip???
Kaip man apgint juos
Nuo visų?
Nuo visko?
Mamyte,
Na kodėl man taip sunku,
O gal net neįmanoma to padaryti?..
Mažas berniukas priėjo prie motinos, kai jinai ruošė vakarienę ir padavė popieriaus lapą. Motina nusišluostė rankas su prijuoste ir pradėjo skaityti:
Už žolės nupjovimą: 20 lt
Už šios savaitės savo kambario sutvarkymą: 4 Lt
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2 Lt
Broliuko - kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1 Lt
Šiūkšlių išnešimas: 4 Lt
Už gerus pažymius: 20 Lt
Už kiemo valymą ir grėbstymą: 8 Lt
Iš viso skolinga: 59 Lt
Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:
Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.
Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilės kaina tau: nemokama.
Kada berniukas perskaitė, ką jo motina parašė, su didelėm ašarom akyse tiesiai pažvelgė į ją ir pasakė: "Mama, aš tave labai myliu". Tada jis paėmė tušinuką ir didelėm raidėm parašė: "Apmokėta su kaupu".
Už žolės nupjovimą: 20 lt
Už šios savaitės savo kambario sutvarkymą: 4 Lt
Apsipirkimas parduotuvėje už tave: 2 Lt
Broliuko - kūdikio prižiūrėjimas, kai eidavai į parduotuvę: 1 Lt
Šiūkšlių išnešimas: 4 Lt
Už gerus pažymius: 20 Lt
Už kiemo valymą ir grėbstymą: 8 Lt
Iš viso skolinga: 59 Lt
Motina pažvelgė į jį, ir berniukas pamatė jos akyse prabėgant prisiminimus. Ji paėmė tušinuką ir parašė:
Už devynis mėnesius, kai aš tave nešiojau savyje: nemokamai.
Už visas naktis praleistas prie tavęs gydant ir meldžiantis už tave: nemokamai.
Už visus pastangų metus ir pralietas ašaras: nemokamai.
Už visas naktis, praleistas baimėje dėl tavo ateities: nemokamai.
Už žaislus, maistą, drabužius, ar netgi tavo nosies nuvalymą: nemokamai.
Sūnau, kai visą tai sudedi, mano meilės kaina tau: nemokama.
Kada berniukas perskaitė, ką jo motina parašė, su didelėm ašarom akyse tiesiai pažvelgė į ją ir pasakė: "Mama, aš tave labai myliu". Tada jis paėmė tušinuką ir didelėm raidėm parašė: "Apmokėta su kaupu".
