Aš tokia naivi, galvojau, kad negimė dar tas, kuris įsakinės man... Be reikalo... Pasirodo, aš pagimdžiau jį pati.
Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko namų židinys. (Airių patarlė)
Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui!
/Garrison Keillor/
/Garrison Keillor/
Jei tėvai nori, kad jų vaikai skraidytų aukštai, jie turi elgtis kaip ereliai.
/ Z. Ziglaras/
/ Z. Ziglaras/
"Jeigu nori tapti tvirtu, patariu ką nors užauginti: vaiką, augalą, dar ką nors...Tada supranti savo galimybių ribas." Banana Yoshimoto
Kartą vienos mamos paklausė, kurį iš savo vaikų ji labiausiai myli. Ji tik nusišypsojo ir net nesusimąsčiusi atsakė:
- Mylimiausias vaikas tas, kuriam atiduodu savo meilę ir širdį:
Tas, kuris serga kol pasveiks;
Tas, kuris kelyje kol sugrįš;
Tas, kuris pavargo kol pailsės;
Tas kuris alkanas kol bus sotus;
Tas, kuris siekia savo tikslo kol pasieks;
Tas, kuris mokosi kol išmoks;
Tas, kuris verkia kol nusiramins;
Tas, kuris turi rūpesčių kol juos išspręs.
Tas, kuriam reikia pagalbos kol nereikės..
Ir liūdnai pridūrė:
- Ir tas, kuris mane pamiršo ir paliko kol prisimins ir sugrįš...
- Mylimiausias vaikas tas, kuriam atiduodu savo meilę ir širdį:
Tas, kuris serga kol pasveiks;
Tas, kuris kelyje kol sugrįš;
Tas, kuris pavargo kol pailsės;
Tas kuris alkanas kol bus sotus;
Tas, kuris siekia savo tikslo kol pasieks;
Tas, kuris mokosi kol išmoks;
Tas, kuris verkia kol nusiramins;
Tas, kuris turi rūpesčių kol juos išspręs.
Tas, kuriam reikia pagalbos kol nereikės..
Ir liūdnai pridūrė:
- Ir tas, kuris mane pamiršo ir paliko kol prisimins ir sugrįš...
Auksas - ne tas, kas blizga, o tas, kuris bėgioja po namus, nevalgo košės ir daro betvarkę 
Klaidžioja FB, tikiuosi autorystė nurodyta teisingai.
Žodžiai , sakiniai sudėti taip, kad ašaros pradeda riedėti savaime... nerealūs....
Dalia Junčytė
Rugpjūčio 28 d., 10:42 ·
.
...Ir vieną dieną jie suaugs. Pakampėse nesimėtys kreidelės ir flomasterių kamšteliai, svetainės spintos durelės nebus nusėtos pirštų antspaudais, jokių gėlių ir širdelių ant aprasojusio virtuvės lango, jokių dantų pastos pėdsakų ant vonios veidrodžio, jokių muilo gabaliukų, sugrūstų į kriauklės skylę, jokių graužtukų už sofos, jokių akmenukų jūsų kišenėse, jokių trupinių jūsų lovoj, o visi iki vieno suslapstyti saldainiai bus savo vietose. Ateis tokia diena, kai galėsite perskaityti ištisą knygos skyrių ir niekas nei kartelio jūsų nepertrauks prašymu prisukti lėlei koją, užrišti batų raištelius arba paduoti flomasterius nuo viršutinės lentynos. Visi jūsų parkeriai ir pieštukai bus savo vietose, o atsidarę šaldytuvą lėkštutėj su pyrago likučiais nepamatysite vos nago juodymo didumo trupinėlio, palikto vien tam, kad nereikėtų plauti lėkštutės. Vieną dieną galėsite ramiai praeiti pro žaidimų automatus neieškodami kišenėse smulkių, o prekybos centre galėsite dirbtinai neskubinti žingsnio, praeidami pro žaislų ir saldainių skyrius, galėsite pirkti bet kokius sūrelius, traškučius ar dribsnius nesukdami galvos, kokios jie formos, spalvos ir kokius prizus juose galima rasti. Ateis diena, kai prisipjaustysite į salotas kiek norėsite svogūnų ir niekas nesakys Fe!, o greta sekmadieniais valgo hotdogus. Galėsite sau ramiai vakarieniauti prie žvakių šviesos ir niekas nebandys paskrudinti žvakės liepsnoje pupelės arba morkos gabaliuko, kad būtų skaniau ir niekas jums neprimins penkis kartus per vakarą, kad leistumėte užpūsti žvakę, kai viskas pasibaigs. Ateis diena, kai jums nereiks maldauti leisti ramiai pašnkėti telefonu, galėsit šnekėtis visiškoj tyloj: jokių šokių, jokių spygavimų, jokios pantomimos, jokio zyzimo tyla. Vieną dieną ištiesinsit savo miegamojo lovatiesę, švarią, glotnią, be jokių šokolado ar sulčių dėmių, padėsite televizoriaus pultą šalia televizoriaus, tvarkingai sudėliosite drabužius lentynose ir jums nereiks sakyti: aš norėčiau, kad viskas taip ir liktų. Nes viskas būtent taip ir liks. Niekas nenurankios riešutų nuo torto, kurį ką tik iškepėte rytdienos svečiams, o jo šonai nebus apgramdyti, o paskui dar pastebimiau aplyginti pirštais. Ateis dienas, kai galėsite valandų valandas mirkti kvapnioje vonioje ir niekas nevarys iš proto belsdamas į duris ir klausinėdamas: mamyte, ar tu jau greitai? Jokių šlapių bučinių purvinom lūpom, jokių apkabinimų taukuotom rankom, jokio kikenimo tamsoj, prisiglaudimų šlapiais skruostais vidurnaktį susapnavus košmarą, jokių kvailų klausimų ir akivaizdžiai melagingų atsakymų, jokių absurdiškų pasiteisinimų, jokių kaprizų, ožių ir prašymų iš fantastikos sferos. Vieną dieną jie suaugs ir jūsų gyvenimas pasikeis. Jūsų namai bus ramūs, švarūs, tvarkingi, bet tušti ir vieniši, tada prisiminsite ir ilgėsitės praėjusių dienų ir to elgesio...
Mielieji, džiaukitės ir branginkite kiekvieną akimirką!
Žodžiai , sakiniai sudėti taip, kad ašaros pradeda riedėti savaime... nerealūs....
Dalia Junčytė
Rugpjūčio 28 d., 10:42 ·
.
...Ir vieną dieną jie suaugs. Pakampėse nesimėtys kreidelės ir flomasterių kamšteliai, svetainės spintos durelės nebus nusėtos pirštų antspaudais, jokių gėlių ir širdelių ant aprasojusio virtuvės lango, jokių dantų pastos pėdsakų ant vonios veidrodžio, jokių muilo gabaliukų, sugrūstų į kriauklės skylę, jokių graužtukų už sofos, jokių akmenukų jūsų kišenėse, jokių trupinių jūsų lovoj, o visi iki vieno suslapstyti saldainiai bus savo vietose. Ateis tokia diena, kai galėsite perskaityti ištisą knygos skyrių ir niekas nei kartelio jūsų nepertrauks prašymu prisukti lėlei koją, užrišti batų raištelius arba paduoti flomasterius nuo viršutinės lentynos. Visi jūsų parkeriai ir pieštukai bus savo vietose, o atsidarę šaldytuvą lėkštutėj su pyrago likučiais nepamatysite vos nago juodymo didumo trupinėlio, palikto vien tam, kad nereikėtų plauti lėkštutės. Vieną dieną galėsite ramiai praeiti pro žaidimų automatus neieškodami kišenėse smulkių, o prekybos centre galėsite dirbtinai neskubinti žingsnio, praeidami pro žaislų ir saldainių skyrius, galėsite pirkti bet kokius sūrelius, traškučius ar dribsnius nesukdami galvos, kokios jie formos, spalvos ir kokius prizus juose galima rasti. Ateis diena, kai prisipjaustysite į salotas kiek norėsite svogūnų ir niekas nesakys Fe!, o greta sekmadieniais valgo hotdogus. Galėsite sau ramiai vakarieniauti prie žvakių šviesos ir niekas nebandys paskrudinti žvakės liepsnoje pupelės arba morkos gabaliuko, kad būtų skaniau ir niekas jums neprimins penkis kartus per vakarą, kad leistumėte užpūsti žvakę, kai viskas pasibaigs. Ateis diena, kai jums nereiks maldauti leisti ramiai pašnkėti telefonu, galėsit šnekėtis visiškoj tyloj: jokių šokių, jokių spygavimų, jokios pantomimos, jokio zyzimo tyla. Vieną dieną ištiesinsit savo miegamojo lovatiesę, švarią, glotnią, be jokių šokolado ar sulčių dėmių, padėsite televizoriaus pultą šalia televizoriaus, tvarkingai sudėliosite drabužius lentynose ir jums nereiks sakyti: aš norėčiau, kad viskas taip ir liktų. Nes viskas būtent taip ir liks. Niekas nenurankios riešutų nuo torto, kurį ką tik iškepėte rytdienos svečiams, o jo šonai nebus apgramdyti, o paskui dar pastebimiau aplyginti pirštais. Ateis dienas, kai galėsite valandų valandas mirkti kvapnioje vonioje ir niekas nevarys iš proto belsdamas į duris ir klausinėdamas: mamyte, ar tu jau greitai? Jokių šlapių bučinių purvinom lūpom, jokių apkabinimų taukuotom rankom, jokio kikenimo tamsoj, prisiglaudimų šlapiais skruostais vidurnaktį susapnavus košmarą, jokių kvailų klausimų ir akivaizdžiai melagingų atsakymų, jokių absurdiškų pasiteisinimų, jokių kaprizų, ožių ir prašymų iš fantastikos sferos. Vieną dieną jie suaugs ir jūsų gyvenimas pasikeis. Jūsų namai bus ramūs, švarūs, tvarkingi, bet tušti ir vieniši, tada prisiminsite ir ilgėsitės praėjusių dienų ir to elgesio...
Mielieji, džiaukitės ir branginkite kiekvieną akimirką!
Jei Dievas nori moteriai pasakyti komplimentą, jis dovanoja jai dukterį, jei apginti - sūnų
Nėra nieko liūdnesnio šiame pasaulyje, kaip atsibusti Kalėdų rytą ir nebūti vaiku...
