Gražios mintys apie vaikus

Ryškiausi pokyčiai po vaikų gimimo yra šie:
-Vaikų klegesys tampa tavo namų muzikiniu fonu.
-Didžiausia svajonė - išsimiegoti.
-Pradedi pastebėti visas nėščias moteris ir mažus vaikus. (Kur jie buvo anksčiau?)
-Knygų lentynas papildo naujausios knygos apie vaikų auklėjimą.
-Namų interjeras įgauna naują tendenciją - žaislai, žaisliukai...ar yra nors viena vieta namuose be jų?
-Pusryčiai - 15 val. tapo įprastu reiškiniu.
-Pradedi suprasti teletabius. Jie tau netgi patinka.
-Įgauni sugebėjimą užmigti vos padėjus galvą. Dažnai šalia vaiko. Su drabužiais.
-Žurnalus moterims pakeičia žurnalai vaikams ir apie vaikus.
-Šlubuoja atmintis: nebeprisimeni, kada paskutinį kartą buvai kine/teatre ar restorane be vaikų.
-Iš kitos pusės lavėja matematikos įgūdžiai - žinai vaiko kiekvieną priaugtą gramą ir centimetrą.
-Tapai visavertės mitybos eksperte (nori, kad vaikas gautų kuo daugiau vitaminų).
-Tapai medicinos eksperte - žinai ką ir kuo gydyti, dar ir draugei patarsi, susirgus jos vaikui.
-Tačiau auklėjimo ekspertės įgūdžiai greitai išgaruoja. Taip lengva būdavo auklėti svetimus vaikus.
-Pradedi suprasti, ką norėjo pasakyti tėvai: „Kai turėsi savo vaikų, mus suprasi". Tėvai buvo teisūs.
-Atsiskleidžia mamos neįtikėtinos kūrybinės galios - kaip kitaip surengsi smagią šventę ar paįvairinsi paprastą dieną?
-Susidraugauji su visomis kiemo moterimis, kurios augina vaikus.
-Kūnas irgi keičiasi: tampi panaši į pop muzikos karalienę - Madoną (matėte jos rankų raumenis?).
-Tavo smegenys dirba kaip interneto paieškos sistema Google. Per dieną iškyla šimtai klausimų: Kodėl nemiega? Per ilgai miega? Nevalgo? Kodėl visą dieną valgė? Kodėl neramus? Kada iškelti į kitą kambarį? ir panašūs klausimai.
-Padidėjo mano širdis. Nežinojau, kad taip beprotiškai mylėsiu savo vaikus.

Jelena.R, ačiū

Šita mintis Padidėjo mano širdis. Nežinojau, kad taip beprotiškai mylėsiu savo vaikus.

Tu palauk....
Jis jau greitai, jau greitai ateis,
Dar minute, sekunde viena.
Dar atodusis ilgas, gilus
Nesvarbu ar dukra, ar sunus
Jis jau skuba pasaulin, jauti?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks
Pakentek, o chalatai balti
Ji pirmieji sioj zemej sutiks.
Bet...minute pavirto diena
Ir tas skausmas be galo astrus
Suzinos gal dukrele kada
Koks tas kelias pasaulin sunkus.
Tu verki. Tu sypsais. Tu juokies.
Laimingiausia paliks si diena
Ir i dukra taip svelniai ziuri
Panasi, panasi i tave.
Toks mazytis, mazytis zmogus,
Su rankytem, kojytem matai
Isbuciuosi visus pirstelius
Gal po tukstanti kartu tikrai.
Laimingiausia paliks si diena,
Jis uzaugs, bus stiprus ir grazus,
Nezinos tik sunus amzinai
Koks tas kelias pasaulin sunkus.

Labai seniai buvo vaikas, pasiruošęs gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Kaip aš gyvensiu žemėje būdamas toks mažas ir bejėgis?
Dievas atsakė:
- Iš daugelio angelų, aš išsirinkau vieną tau. Ji lauks tavęs ir rūpinsis tavimi.
- Bet pasakykite man, čia Danguje, aš nieko kito nedarau kaip tik dainuoju ir šypsausi. To man pakanka, kad būčiau laimingas.
- Tavo angelas dainuos tau ir šypsosis kiekvieną dieną. Ir tu jausi savo angelo meilę ir būsi laimingas.
- Ir kaip aš sugebėsiu suprasti ką žmonės man sakys, jei aš nemoku jų kalbos?
- Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, kuriuos kada nors esi girdėjęs ir su kantrybe bei rūpesčiu, mokys tave kaip kalbėti.
- O ką man daryti, kai norėsiu kalbėti su Jumis?
- Tavo angelas sudės tavo rankas kartu ir mokys tave, kaip melstis.
- Aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas apsaugos mane?
- Tavo angelas gins tave, net jei reikės rizikuoti savo gyvybe.
- Bet aš liūdėsiu, nes daugiau nematysiu Jūsų.
- Tavo angelas visada kalbės su tavimi apie mane ir mokys kaip grįžti pas mane, nepaisant to, aš visada būsiu šalia jūsų.
Tuo metu Danguje buvo daug ramybės, bet jau buvo galima išgirsti balsus iš žemės, ir vaikas paskubomis tyliai paklausė:
- O Dieve, jei aš jau iškeliauju, prašau pasakyk man mano angelo vardą.
- Tavo angelo vardas neturi jokios reikšmės, tu kviesite savo angelą žodžiu: Mama.

Svarbiausia, ko tėvai gali išmokyti savo vaikus, tai kaip gyventi be jų. T.A.CLARK

Gimęs kūdikis – tai dievas. Ir tik augant jis po truputi tampa žmogumi.

Siandiena tu dar tik maza zvaigzdele
Tolimame gyvenimo krante,
Nuo tavo juoko nyksta rupesciu raukslele,
Nusvinta sypsena teveliu veiduose.
Ne dienomis - valandomis tu augi ir stipreji,
Noresi saule pasivyt,pagaut,
Mes linkim be vargu ir rupesciu
Sveika,stipria ir didelia uzaugt.

Is mano mamytes kurybos ,gal kuriai pravers gimtadienio proga 2 metu mergaitei:


Mergina jau 2 metu
Viska girdi,viska mato
Tik pasako dar ne viska,
Gudrumu akeles tviska.

Auk linksmute ir laiminga,
Ne gudruole,bet protinga,
Dziugink mama,dziugink teti,
Laime jiems tave tureti.

Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką:

„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.

Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais - geras darbas.

Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.

Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis.

Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli.

Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti - padeda.

Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu.

Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi savimi, ir aš panorau tapti savimi pačia.

Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei, kai manei, jog aš nematau.“

Apie dvasinį žmogaus gyvenimą: „Puoselėk savo vidinį sodą: jis visur tave lydės. Ir suteiks tau jėgų gyventi.“

Apie tai, koks svarbus yra žmogui šiltas, jaukus apkabinimas: „Kad išgyventume, reikia keturių apkabinimų per dieną; kad įstengtume eiti į priekį, reikia aštuonių apkabinimų per dieną; kad augtume, reikia dvylikos apkabinimų per dieną“.

„Pasakyk ką nors malonaus žmogui, kurį myli. Dabar“

„Gyvenimas – tai ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tučtuojau. Gyvenimas – tai visa, ką tu turi. “
Papildyta:
Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir
susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos
stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas
brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių
vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir
paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant
prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų
banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai.
Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai
nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja
pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!
Šeimininkas nuėjo i nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio
rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
- Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų
laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė
mergina dangaus
mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę,
kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė: -Ar šis vėrinys
nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano
paslaptis.
- Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų
vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar syki suvyniojo į
Žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą,
kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.

Kai ką tik gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Gabriel Garcia Marquez

Vaikystė - tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę...
/A. de Sent-Egziuperi/


Vaikui daug kas savaime aišku. Ilgainiui pradedi stebėtis
/Peter Høeg/

Dukrai

Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,

Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia.

Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau - didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.

Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum

Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau - jis greit praeina.

(R.Danys)