Gražios mintys apie vaikus

Vaikystė yra nemirtinga. Ji yra amžinai jauna, ji niekados nepavargsta, jos balsas visada krykštaujantis, o spalvos neišblunka nuo karščiausios vasaros saulės, jų nepaslepia dulkės, nesuėda prakaitas. Ji visada pažymėta amžinu antspaudu, pačiu reikšmingiausiu antspaudu. Jis yra svarbesnis už antspaudą su valdovo veidu, jis yra brangesnis už brangiausią monetą - tai yra motinos veido antspaudas, ir juo visada paženklinta vaikystė.
V.Jasukaitytė

Vaikystė. Pats gražiausias ir, neabejotinai, pats TIKRIAUSIAS gyvenimo laikas. Laikas, kai tikrai gyvenome – kasdien ir mokėjome džiaugtis paprastais dalykais. Nežinojome žodžių „gyvenimo prasmė“ ir nesprendėme sudėtingų būties klausimų. Ir ne todėl, kad buvome maži, kvaili ir nieko nesupratome. Vaikai supranta labai daug. Jų mąstymas yra paprastas ir supratimas paprastas, bet toks teisingas ir tikras, kokio mes, suaugę, nebesuprantame. Didieji pasaulio filosofai tai suprato ir stengėsi mokytis iš vaikų. Vaikystėje mes tiesiog gyvenome, savo paprastą gyvenimą, tokį, kokio dabar, būdami protingi, turėdami ne vieną diplomą, ieškome. Ieškome ir mokomės. Mes nebemokame tiesiog paprastai gyventi, einame į seminarus, pas psichologus, garbūs lektoriai moko, kaip reikia išmokti džiaugtis, kaip tapti laimingu, kaip rasti gyvenimo prasmę. Vaikystėje mes negirdėjome žodžio problema. Paprašykite dabar vaiko atsakyti į kokį nors ,jūsų manymu, sudėtingą klausimą, jis atsakys , labai greitai. Ir atsakymas jo bus labai paprastas. Toks paprastas, kad mums dar reikės sugebėti „nusileisti“ iki to paprastumo, kad suprastume. Vaikų niekas nemokė – eikite ir džiaukitės pirmuoju sniegu. Vaikystėje turėjome tikrus draugus, pykti mokėjome, bet trumpai, ir taip greit vėl susitaikydavome. Dienos prabėgdavo taip greit – bėgiojome, važinėjome dviračiu, šokinėjome per virvutę, žaidėme kamuoliu, mergaitės – žaisdavome namus, berniukai – karą. Mokėjome svajoti ir apie tai kalbėtis, kad būsime kosmonautai, balerinos, ledų pardavėjai. Dabar einame į sporto salę. Vasarą` bėgame ant bėgimo takelio. Dažnai tai darome todėl, kad reikia. Reikia turėti gražų kūną, numesti tuos keletą kilogramų. Mus suaugusius moko, kaip turime teisingai valgyti – kiek kartų per dieną, ko, kiek. O ar atsimenate, kai buvome vaikai, mes valgydavome tada, kada pasijausdavome alkani, ir kiek kovodavo mūsų mamos, kad įbruktų mums maistą, tada, kai nenorėjome valgyti.
Kaipgi taip mes, suaugę, paprastus dalykus pavertėme sudėtingais? Kodėl iš mūsų gyvenimo dingo tokie paprasti dalykai kaip nuoširdumas, atvirumas, tikėjimas, užuojauta ir pagalba kitam, tiesos sakymas? Žmones, kurie dar tai turi, išsaugojo, dažnai pašaipiai pavadiname naiviais. O patys, išdidūs, savimi patenkinti, „išsikovoję „ vietą gyvenime, jaučiamės nelaimingi.
Kiekvieno mūsų viduje gyvena vaikas. Tas, iš praeities, nesugadintas suaugusiųjų gyvenimo taisyklių. Mes jį giliai savyje uždarėme ir neleidžiame, kad primintų paprastas paprasto gyvenimo tiesas. Mes neleidžiame, nes privalome (taip manome) būti stiprūs, tvirti, ir gink dieve, neleisti pasirodyti jokioms emocijoms. Nebemokame net verkti. Taip ir gyvename. Jei tai galima pavadinti gyvenimu. Vietoje to, kad išlaisvintume savyje slypintį vaiką su visu tuo, ko mums taip trūksta, mes sukuriame ištisą mokslą – kaip būti laimingu ir džiaugtis gyvenimu. Ir išdidžiai mokomės... Vaikai iš mūsų nusijuoktų...

Milda Le