Įkraunama...
Įkraunama...

Gražios mintys apie vaikus

Deramai užauginti vaiką galima tik ten, kur yra sukurta meilės erdvė.
V. Megre
Atsakyti
Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinčios šiapus rojaus vartų. (Dr. Davies)
Atsakyti
user posted image
Atsakyti
Motinos rankos - tai švelnumo kūrinys; saldus miegas palaimina ant jų gulintį vaiką.

/Viktoras Hugo/
Atsakyti
Žmogaus gyvenimas - kaip dykuma. Jame tėra smėlis, kol Dievas padovanoja dukterį. Kas neturi dukros, turėtų įsidukrinti, nes mergaitės širdyje prabyla laiko slėpinys ir prasmė.

Dažnai mes dainuojam savo vaikams lopšines, kad patys galėtume miegoti.

/Kahlilis Džibranas/
Atsakyti
Jei vaikas niekada nejautė jums neapykantos, vadinasi, niekada nebuvote tėvas.

/Bette Davis/
Atsakyti
Tam, kad vaikas išsaugotų įgimtą nuostabos jausmą, jam reikalingas mažiausiai vienas suaugęs, kuris patirtų tai kartu, vėl atrastų džiaugsmą, susijaudinimą ir paslaptingumą pasaulio, kuriame mes gyvename. - Rachel Carlson -
Atsakyti
Vaikai - tai inkarai, išlaikantys motiną gyvenime.

/Sofoklis/
Atsakyti
wub.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Averita: 09 lapkričio 2012 - 08:59
Jeigu iki keturesdešimties metų žmogaus kambarys neprisipildo vaikų klegesio, tai jis prisipildo košmarų.

/Šarlis Ogiustenas Sent - Bevas/
Atsakyti
QUOTE(Pingvinukas @ 2012 11 09, 10:16)
Jeigu iki keturesdešimties metų žmogaus kambarys neprisipildo vaikų klegesio, tai jis prisipildo košmarų.

/Šarlis Ogiustenas Sent - Bevas/



šventi žodžiai... žinau ką tai reiškia.... ir visia nesvarbu amžius.... 12 m kentėm košmarus, kol pagaliua turim savo dvi stebukliukes- dukrytes thumbup.gif wub.gif
Atsakyti
Tikra istorija iš vaikų darželio gyvenimo.
Visi prisimenam dar darželyje sutiktas savo pirmas meiles. Tada tai buvo taip rimta, dabar prisimminus šypsomės…Keturmetę rudaakę Gabiją įsimylėjo Danielius. Visa vaikų grupė apie tai žinojo. Kartą Gabrielius pribėgo prie Gabijos , apkabino, ją pabčiavo ir pasakė – “aš tave pabučiavau, todėl dabar turėsime tuoktis”. Gabija pradėjao graudžiai verkti, auklėtoja net negalėjo jos ilgai nuraminti. Galiausiai ji tarė su šypsena – “Gabija, tuoktis nėra blogai, gal dar anksti, bet Danielius tavęs palauks:)”. Gabija atsakė – “aš niekada nesituosiu, mano mama sakė tėčiui, kad jis sugadino jai gyvenimą, aš taip nenoriu, kaip mama…”. Ir vėl pradėjo verkti…
Liūdna, graudu, gaila…
Mūsų vaikai, nors mums atrodo, kad jie dar labai maži ,– stebi mus, klausosi, daro savo mažose galvelėse savas išvadas. Jie mūsų elgesio atspindys. Kažkas yra pasakęs – vaikų auklėti nereikia, jie vistiek bus tokie kokie esame mes…
Atsakyti