Apkabinkite ir priglauskite savo vaikus - ypač mažus berniukus - kuo dažniau. Tyrimai rodo, kad 6 metų amžiaus berniukai yra gavę tik šeštadalį tokios nuoširdžios meilės, kokia buvo skirta to paties amžiaus mergaitėms. Ziglaras Zigas
Jauna pora užėjo į pačią gražiausią miesto žaislų parduotuvę. Vyras ir moteris ilgai apžiūrinėjo spalvingus žaislus, pakabintus ant lubų, išrikiuotus lentynose, išdėliotus ant prekystalių. Čia galėjai rasti verkiančių lėlių, elektroninių žaidimų, miniatiūrinių viryklių, galinčių iškepti tortą ar pyragaitį.
Tačiau sutuoktiniai niekaip negalėjo išsirinkti. Jiems į pagalbą atskubėjo maloni pardavėja.
- Mes turime mažą dukrelę,- ėmė aiškinti jai moteris. Visą dieną ji būna namie viena. Mes grįžtame tik vėlai vakare.
- Mūsų dukrelė beveik nesišypso,- tęsė vyras. Norėtume jai nupirkti kažką tokio, kas padarytų ją laimingą,- vėl kalbėjo moteris,- ypač tada, kai mūsų nėra namie Ką nors, kas ją pradžiugintų, kai pasilieka viena.
- Man labai gaila,- mandagiai nusišypsojo pardavėja.- MES NEPARDUODAME TĖVŲ.
Iš knygos Rožės dvelksmas: trumpi pasakojimai sielai /Bruno Ferrero/
"Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti. J. Aputis"
Keista, kad pirmuosius dvylika žmogaus gyvenimo mėnesių tėvai laukia, kada kūdikis pradės vaikščioti ir kalbėti, o paskui kelerius metus bando priversti vaiką ramiai ir tyliai sėdėti...
Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.. (J. Marcinkevičius)
Kai kūdikėlio akys šviesą pirmąkart išvysta, Mamos krūtinė pieno ašarom pražysta Ir angelo ranka, užrašius naują antraštę ant knygos, Atverčia pirmą lapą mažojo kelionės.
* * *
Jis toks išsigandęs, Apkabink, nuramink, pavaišink Saldžiu nektaru - savo pienu.
Jis visko čia bijo, Šalia prisiglausk, Jam reikia paklausyt mamos širdies plakimo.
Jis vis dar suglumęs, Papasakok jam, Koks didis užaugs ir kaip jį mylėsi.
Nuo šiolei jis tau Angelas besparnis bus, o tu jam Žvaigždele šioj žemėj šviesi.
* * *
Kalbėk, kalbėk ir dar kartą kalbėki Švelnius žodžius į ausį savo vaikui. Sakai, jis nesupranta? Bet užtat jau girdi Ir jaučia meilę, sklindančią taip aiškiai. Myluok, bučiuok ir dar kartą myluoki Ant savo rankų spurdantį mažylį, Nes tik jausmai pradžiugint širdį gali Ir tik nuoširdume esmė tikroji slypi.
* * *
Pažvelk, ar kada nors, kur nors dar pamatysi Tokį švelnumą? Vos prisilietus prie jo, atgyja vaikiškos svajonės atminty.
Pažvelk, ar kur nors, kada nors dar pamatysi Tokį tyrumą? Jį ant rankų paėmus, krikšto šventumą giliau suprast imi.
Pažvelk, ar kur nors, kada nors dar pamatysi Tokį nekaltumą? Kai plačios, tyros akys į tave pažvelgia, - nukryžiuotas pasijunti.
Pažvelk, ar kur nors, kada nors dar pamatysi Tokį tobulumą? Jį pabučiavęs pradedi bijot, kad nesuteptų žmonės svetimi, Ir iš visos širdies jį saugoti imi...
* * *
Svarbu ne vien žiūrėt, svarbu matyti, Kur vaikas žengia pirmą žingsnį: Laimės ar nelaimės link. Svarbu ne vien klausyt, svarbu išgirsti Kiekvieną ištartą jo žodį: Jis pilnas džiaugsmo ar gėlos? Svarbu ne vien augint, svarbu mylėti, Nes taip trumpao kartu jums skirta būt - Užaugs, išskris, susuks sau lizdą, Jame augins savo mažus vaikus...
