Tikiuosi, kad ir toliau ši tema džiugins visus P I R M A T E M A
Štai jau ir pradedu antrą temą apie gražiausius, mieliausius, brangiausius šioje žemėje žmones - V A I K U S Tikiuosi, kad ir toliau ši tema džiugins visus
P I R M A T E M A
Tikiuosi, kad ir toliau ši tema džiugins visus P I R M A T E M A
Tu šiandien panaši į lėlę,
Kuria taip džiaugiasi tėvai.
Mažytė nuostabi mergytė
Suteikus dieviškas viltis.
Tegul gi tavo laimės kraitę
Minkštai iškloja ateitis.
Sulaukus sūnelio
Šiandieną dar tiktai žmogutis,
O greitai - didelis žmogus.
Užaugsi džiaugsmui ir paguodai,
Dabar gi - kelio tik pradžia.
Tebūna jis jaukus ir šiltas,
Kaip patalėlis lopšyje.
Apžiūrinėjau Akropolyje nuotraukas ir užkliuvo akys už šių žodžių
Mažasis žmogeli,
Yra vienas kelias...
Per motinos įsčias,
Jos tylų laukimą,
Per kantrią dejonę,
Sapnų abejonę...
Mažasis žmogeli,
Atrasi sau kelią,
Per motinos ilgesį,
Tėvo laukimą,
Į šitą pasaulį
Pabusti po saule...
Kuria taip džiaugiasi tėvai.
Mažytė nuostabi mergytė
Suteikus dieviškas viltis.
Tegul gi tavo laimės kraitę
Minkštai iškloja ateitis.
Sulaukus sūnelio
Šiandieną dar tiktai žmogutis,
O greitai - didelis žmogus.
Užaugsi džiaugsmui ir paguodai,
Dabar gi - kelio tik pradžia.
Tebūna jis jaukus ir šiltas,
Kaip patalėlis lopšyje.
Apžiūrinėjau Akropolyje nuotraukas ir užkliuvo akys už šių žodžių
Mažasis žmogeli,
Yra vienas kelias...
Per motinos įsčias,
Jos tylų laukimą,
Per kantrią dejonę,
Sapnų abejonę...
Mažasis žmogeli,
Atrasi sau kelią,
Per motinos ilgesį,
Tėvo laukimą,
Į šitą pasaulį
Pabusti po saule...
Pingviniuk, aciu uz grazias eiles, mintis 
Kiek daug garziu zodziu radau vaikiuko krikstynoms ir toliau teskit sia nuostabia temele
Kiek daug garziu zodziu radau vaikiuko krikstynoms
ir toliau teskit sia nuostabia temele
QUOTE(VEJUNE @ 2009 07 14, 10:03)
Istorija apie du kūdikius
Nėščios moters įsčiose kalbasi du kūdikiai. Vienas jų tikintis, kitas - ne.
Netikintis: Ar tu tiki į gyvenimą po gimimo?
Tikintysis: Žinoma. Juk akivaizdu, kad po gimimo gyvenimas tęsiasi. Mes esame čia, kad taptume pakankamai stiprūs ir pasiruoštume tam, kas laukia mūsų po gimimo.
Netikintis: Tai kvailystės! Po gimimo jokio gyvenimo negali būti. Ar tu gali įsivaizduoti, kaip toks gyvenimas atrodytų?
Tikintysis: Na, smulkmenų nežinau, bet aš tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir kad mes galbūt patys vaikščiosime ir valgysime savo burna.
Netikintis: Kokia nesąmonė! Neįmanoma pačiam vaikščioti ir valgyti burna. Tiesiog juokinga! Juk mes pririšti prie virkštelės, kuri mus maitina. Žinai, ką aš tau pasakysiu: neįmanoma, kad būtų gyvenimas po gimimo todėl, kad mūsų gyvenimo aprūpintojas - virkštelė - yra labai trumpa.
Tikintysis: Aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas po gimimo yra galimas. Tiesiog viskas bus kitaip. Galima kai ką ir įsivaizduoti.
Netikintis: Bet juk iš ten dar niekas niekada nesugrįžo! Taip jau yra, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir apskritai, gyvenimas - tai kentėjimas tamsoje.
Tikintysis: Ne, ne! Aš tiksliai nežinau, koks bus gyvenimas po gimimo, tačiau bet kokiu atveju mes pamatysime mamą ir ji mumis pasirūpins.
Netikintis: Mamą? Tu tiki į mamą? Ir kur gi ji yra?
Tikintysis: Ji yra apie mus. Ji visur, mes joje esame ir dėka jos judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume gyventi.
Netikintis: Visiška nesąmonė! Aš nemačiau jokios mamos ir todėl akivaizdu, kad jos nėra.
Tikintysis: Nesutinku su tavimi. Tu tiesiog neįsiklausai. Juk kai viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja ir pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad tikrasis mūsų gyvenimas prasidės tiktai po gimimo.
Nėščios moters įsčiose kalbasi du kūdikiai. Vienas jų tikintis, kitas - ne.
Netikintis: Ar tu tiki į gyvenimą po gimimo?
Tikintysis: Žinoma. Juk akivaizdu, kad po gimimo gyvenimas tęsiasi. Mes esame čia, kad taptume pakankamai stiprūs ir pasiruoštume tam, kas laukia mūsų po gimimo.
Netikintis: Tai kvailystės! Po gimimo jokio gyvenimo negali būti. Ar tu gali įsivaizduoti, kaip toks gyvenimas atrodytų?
Tikintysis: Na, smulkmenų nežinau, bet aš tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir kad mes galbūt patys vaikščiosime ir valgysime savo burna.
Netikintis: Kokia nesąmonė! Neįmanoma pačiam vaikščioti ir valgyti burna. Tiesiog juokinga! Juk mes pririšti prie virkštelės, kuri mus maitina. Žinai, ką aš tau pasakysiu: neįmanoma, kad būtų gyvenimas po gimimo todėl, kad mūsų gyvenimo aprūpintojas - virkštelė - yra labai trumpa.
Tikintysis: Aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas po gimimo yra galimas. Tiesiog viskas bus kitaip. Galima kai ką ir įsivaizduoti.
Netikintis: Bet juk iš ten dar niekas niekada nesugrįžo! Taip jau yra, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir apskritai, gyvenimas - tai kentėjimas tamsoje.
Tikintysis: Ne, ne! Aš tiksliai nežinau, koks bus gyvenimas po gimimo, tačiau bet kokiu atveju mes pamatysime mamą ir ji mumis pasirūpins.
Netikintis: Mamą? Tu tiki į mamą? Ir kur gi ji yra?
Tikintysis: Ji yra apie mus. Ji visur, mes joje esame ir dėka jos judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume gyventi.
Netikintis: Visiška nesąmonė! Aš nemačiau jokios mamos ir todėl akivaizdu, kad jos nėra.
Tikintysis: Nesutinku su tavimi. Tu tiesiog neįsiklausai. Juk kai viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja ir pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad tikrasis mūsų gyvenimas prasidės tiktai po gimimo.
Jo dar nėra, bet mes abudu žinom,
Kad jis ateis mažytis ir švelnus.
Mes jaučiame trečios širdies plakimą,
Ir kas bebūtų jis - dukrelė ar sūnus, -
Mes nesidžiaugt, nelaukti jo negalim,
Ir šis laukimas dvigubai džiugus -
Ateina naujas, laukiamas žmogus.
Gal saulė švies, gal žvaigždės degs, mirgės?
Ne, niekur, niekada žmogaus gimimas
Dar neturėjo taip gilios prasmės...
Just. Marcinkevičius
Kad jis ateis mažytis ir švelnus.
Mes jaučiame trečios širdies plakimą,
Ir kas bebūtų jis - dukrelė ar sūnus, -
Mes nesidžiaugt, nelaukti jo negalim,
Ir šis laukimas dvigubai džiugus -
Ateina naujas, laukiamas žmogus.
Gal saulė švies, gal žvaigždės degs, mirgės?
Ne, niekur, niekada žmogaus gimimas
Dar neturėjo taip gilios prasmės...
Just. Marcinkevičius
//Visa, kas yra didinga pasaulyje, nublanksta prieš kudikiu didinguma.
Dievulis saugoti tave prisakė,
Kasdien už rankos aš vedu tave,
Kad rodyčiau tau tą, ko tavo akys
Nepamatys, kai vaikščiosi gatve.
Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos,
Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal.
Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino,
Pagalbos mano šiandien reiks tau gal.
Esu aš tavo angelėlis sargas,
Tave Dievulis siuntė prižiūrėt.
Būt su tavim man laimė, o ne vargas,
Juk gera angelą ir tau turėt.
Kasdien už rankos aš vedu tave,
Kad rodyčiau tau tą, ko tavo akys
Nepamatys, kai vaikščiosi gatve.
Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos,
Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal.
Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino,
Pagalbos mano šiandien reiks tau gal.
Esu aš tavo angelėlis sargas,
Tave Dievulis siuntė prižiūrėt.
Būt su tavim man laimė, o ne vargas,
Juk gera angelą ir tau turėt.
"Tik pati moteris žino, ar jai užteks meilės pradėti gyvybę. Tai meilės valia rinktis. Nesvarbu, ką kalba kiti, nesvarbu, kiek ji turi pinigų ar užgaidų, viena širdis težino, ką reiškia prarasti - vienaip ar kitap. Supranti?"
Iš Ami McKay knygos "Gimdymo namai"
"Didžiausias įrodymas, kad Dievas pasitiki žmogum yra gimstantis kūdikis"
Kažkas panašaus jau buvo, bet gražu
Iš Ami McKay knygos "Gimdymo namai"
"Didžiausias įrodymas, kad Dievas pasitiki žmogum yra gimstantis kūdikis"
Kažkas panašaus jau buvo, bet gražu
Sūnui
Šią naktį sapnavau, kad mes abu
Kažkur skubėjome. Šešėliai draikės tamsūs.
Ir daužėsi širdis, ir buvo man baugu,
Kad nepaleisčiau mažos dar tavo rankos.
Išbėgom iš tamsos į gražų, šviesų miestą.
Taip buvo gera jausti prie savęs, žinot esi šalia.
Galvojau, kad dabar tikrai ilgai jau būsim dviese
Ir vaikščiosim žiedais nuspalvinta pažįstama žeme.
Aš nežinau, kodėl geri sapnai taip greitai baigias.
Diena praėjo. Nebuvo laiško, nė žinios,
Tik svajone sugrįždavau į sapną, lyg apsvaigęs,
Nuo vizijos - pačios šilčiausios artumos.
Pasaulis didelis, žmogaus keliai toli nuklysta,
Namai, kaip paukščiui lizdas tik trumpam.
Išsiskleidžia sparnai ir neuždrausi skristi,
Kaip savo laimę susirast užaugusiems vaikams.
Dabar džiaugiesi jų darbais, sėkme, gražiu gyvenimu,
Jauties laimingas tuo, ko nors prašyti sau nebedrįsti,
Gal tik vilties, kad niekados sūnaus neliksi pamirštas,
Tikėjimo, jog kaip buvai, taip ir esi jo mylinčioj širdy.
Galėtum, laimintum net ir dabar kiekvieną žengtą žingsnį,
Apsaugotum nuo blogio, nuo žmonių piktų akių
Ir norisi, kaip norisi iš metų gilumos iškelti, prisiminti
Visas dienas, kada vadindavo taip švelniai tėveliu.
2009-05-21
2009-05-23 07:38:44 skroblas
Papildyta:
Sūnui
Įdėta į Gyvenimo gėlė: eilėraštis Laiminu tave žvilgsniu - sukurk šviesos pasaulį!
Laiminu tave žodžiu - parodyk tamsai saulę!
Laiminu tave. Daryk tai, ką turi daryti.
Tegu tavo akių šviesa nusiminusiam įžiebia viltį.
Esi stiprus, šviesus ir laisvas - auksinis saulės spindulys.
Kur tu tik eisi - grožis skleisis, gyvenimas gėle pražįs!
/Irena Barvydė/
Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.
Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms...
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,
Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai - tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.
O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
A.Bukontas
Šią naktį sapnavau, kad mes abu
Kažkur skubėjome. Šešėliai draikės tamsūs.
Ir daužėsi širdis, ir buvo man baugu,
Kad nepaleisčiau mažos dar tavo rankos.
Išbėgom iš tamsos į gražų, šviesų miestą.
Taip buvo gera jausti prie savęs, žinot esi šalia.
Galvojau, kad dabar tikrai ilgai jau būsim dviese
Ir vaikščiosim žiedais nuspalvinta pažįstama žeme.
Aš nežinau, kodėl geri sapnai taip greitai baigias.
Diena praėjo. Nebuvo laiško, nė žinios,
Tik svajone sugrįždavau į sapną, lyg apsvaigęs,
Nuo vizijos - pačios šilčiausios artumos.
Pasaulis didelis, žmogaus keliai toli nuklysta,
Namai, kaip paukščiui lizdas tik trumpam.
Išsiskleidžia sparnai ir neuždrausi skristi,
Kaip savo laimę susirast užaugusiems vaikams.
Dabar džiaugiesi jų darbais, sėkme, gražiu gyvenimu,
Jauties laimingas tuo, ko nors prašyti sau nebedrįsti,
Gal tik vilties, kad niekados sūnaus neliksi pamirštas,
Tikėjimo, jog kaip buvai, taip ir esi jo mylinčioj širdy.
Galėtum, laimintum net ir dabar kiekvieną žengtą žingsnį,
Apsaugotum nuo blogio, nuo žmonių piktų akių
Ir norisi, kaip norisi iš metų gilumos iškelti, prisiminti
Visas dienas, kada vadindavo taip švelniai tėveliu.
2009-05-21
2009-05-23 07:38:44 skroblas
Papildyta:
Sūnui
Įdėta į Gyvenimo gėlė: eilėraštis Laiminu tave žvilgsniu - sukurk šviesos pasaulį!
Laiminu tave žodžiu - parodyk tamsai saulę!
Laiminu tave. Daryk tai, ką turi daryti.
Tegu tavo akių šviesa nusiminusiam įžiebia viltį.
Esi stiprus, šviesus ir laisvas - auksinis saulės spindulys.
Kur tu tik eisi - grožis skleisis, gyvenimas gėle pražįs!
/Irena Barvydė/
Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.
Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms...
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,
Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai - tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.
O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
A.Bukontas
Dievulis atnešė lyg angeliuką,
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį ir krykščiantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.
Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingas bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.
( nurašytas iš atviruko )
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį ir krykščiantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.
Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingas bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.
( nurašytas iš atviruko
)
Dukrytei...
Atėjai tu į šitą pasaulį, kai žiema varvekliais lašėjo,
Kai saulė, pūgų nepabūgus, žemėj pirmąją šilumą sėjo.
Žiūrėjau į miegantį veidą, į surauktą mažą nosytę
Ir vis patikėt negalėjau, kad tai ne stebuklas - dukrytė.
Tu mano mažutis varnėnas... Daigelis žolytės žalias...
Tu mano žibutės žiedas... Tu baltas lengvas drugelis...
Pavasaris pumpurus krovė, žilvičiai kačiukais žydėjo
Ir džiaugsmas, tave apkabinus, bangom mano širdį užliejo.
Žiūrėjai akytėm melsvutėm į mėlyną mėlyną dangų,
O aš patikėt negalėjau, stebuklą laikau kokį brangų.
Sekiojai žvilgsniu peteliškę, juokeisi iš kaukiančio vėjo,
O aš, laimingiausia pasauly, dienas sustabdyti norėjau.
Bet laikas nestodamas lėkė, pavasarį vasara keitė...
Vieną rytą, sparnais suplasnoję, gandrai išnešė mano mergaitę.
Paliko man miegą neramų ir ašaras, bėgančias skruostais.
Ir širdį - suskilusią, liūdną, kurios nieks negali paguosti.
Dukryte, svajonių mergyte, kiek visko tau noriu parodyt...
Kiek daug noriu tau pasakyti... Deja, manyje springsta žodžiai...
Kaip smarkiai tavęs pasiilgau!!! Mažyčių švelnučių pirštukų...
Linksmos nekaltos šypsenėlės... Seilėtų pirmųjų butukų...
Jau niekas nebus taip, kaip buvo. Jau niekad tavęs nepaliesiu...
Bet tol, kol aš būsiu pasauly, tave, dukružėle, mylėsiu...
Atėjai tu į šitą pasaulį, kai žiema varvekliais lašėjo,
Kai saulė, pūgų nepabūgus, žemėj pirmąją šilumą sėjo.
Žiūrėjau į miegantį veidą, į surauktą mažą nosytę
Ir vis patikėt negalėjau, kad tai ne stebuklas - dukrytė.
Tu mano mažutis varnėnas... Daigelis žolytės žalias...
Tu mano žibutės žiedas... Tu baltas lengvas drugelis...
Pavasaris pumpurus krovė, žilvičiai kačiukais žydėjo
Ir džiaugsmas, tave apkabinus, bangom mano širdį užliejo.
Žiūrėjai akytėm melsvutėm į mėlyną mėlyną dangų,
O aš patikėt negalėjau, stebuklą laikau kokį brangų.
Sekiojai žvilgsniu peteliškę, juokeisi iš kaukiančio vėjo,
O aš, laimingiausia pasauly, dienas sustabdyti norėjau.
Bet laikas nestodamas lėkė, pavasarį vasara keitė...
Vieną rytą, sparnais suplasnoję, gandrai išnešė mano mergaitę.
Paliko man miegą neramų ir ašaras, bėgančias skruostais.
Ir širdį - suskilusią, liūdną, kurios nieks negali paguosti.
Dukryte, svajonių mergyte, kiek visko tau noriu parodyt...
Kiek daug noriu tau pasakyti... Deja, manyje springsta žodžiai...
Kaip smarkiai tavęs pasiilgau!!! Mažyčių švelnučių pirštukų...
Linksmos nekaltos šypsenėlės... Seilėtų pirmųjų butukų...
Jau niekas nebus taip, kaip buvo. Jau niekad tavęs nepaliesiu...
Bet tol, kol aš būsiu pasauly, tave, dukružėle, mylėsiu...
