Mokėjimas laukti, pagarba ir pasitikėjimas.. - Romantiškiausias mano gyvenimo vakaras...

Paskaiciusi aprasytas istorijas, nusprendziau aprasyti ir savaja, nes manau, jog ji verta demesio, idomi, intriguojanti ir dar be pabaigos, besitesianti...
Priesistore: kalbant apie vyriskaja lyti, ne su vienu vaikinu draugyste neissirutuliojo iki rimtu santykiu. Buvau ir esu su charakteriu ir savo nuomone. Visada buvau isdidi ir ori mergina. Matydama, jog su vaikinu nieko neiseis, net nesileisdavau i avantiuras. Todel visur ir visada buvau viena ir del to labai viduje kentejau. Matydavau savo bendraamzias, veliau drauges studentes su draugais ir sirdi sugeldavo,as viena... Bet negalejau saves pakeisti, perlipti pe savo isitikinimus, neiseidavo ir viskas... Kol viena karta, nepasirode jis...
Trecio studiju kurso pradzia - rugsejis. Sauleta diena. Nuotaika gera kaip niekad. Su draugem per pietu pertrauka nutarem eit i valgykla pavalgyt, kadangi mane 3 metus is eiles isrinko grupes seniune, linksmai aptarinejom grupes reikalus stovedamos eileje nusipirkti patiekalui. Salia manes stovintis blondinas, pradejo kalbint... Jis ka nors pasako, o as jam atkertu..., viskas su juoku, sypsena ir isdidziai. Visaip stengiausi parodyt, jog man vienodai, turbut, jog labai gera nuotaika buvo. Pvz: jis klausia ar skaniai cia valgyt duoda, o as jam atkertu, butu neskanu, as cia nevalgyciau. Sako, gal duosi numeriuka, o as atkertu, as gal neduosiu. Kaip tik susimokejau uz patiekala ir su padeklu nuejau prie draugiu staliuko. Tiesa, taip ir nepaminejau svarbiausio... Salia jo stovejo draugas, labai grazus, rudom, zibanciom akim, tamsesnio gymio... Jis pasirode toks vyriskas, buvo rimtas ir klausesi musu pokalbio, neistare ne zodzio... Stai cia ir visa pradzia...
Pavalgius, nunesiau padekla ir iseinant is valgyklos mane susistabdo tas pats grazuoliukas, mano rudaakis.. Kaip ir pridera, labai graziai, vyriskai papraso tel. numerio.. Nenorejau pasirodyt, jog stai paprasei nr. ir istirpau, bet jis tikrai labai kulturingai.. korekt... Truputi pasimetu, pasakau, jog 8 val. vakare isidesiu kita kortele, jei nori tada ir paraso. Pasakiau varda, telefono nr. ir issiskyrem. Ir tiesa pasakius, nemaniau, jog is to kas iseis, per daug grazus ir tobulas, kaip mano supratimo - tikras vyras. Tiesiog net ne mano nosiai... O 8 val. vakaro sugalvojau spontaniskai... Bet kaip sakiau, 8 val. vakaro taip ir padariau, radau, jo sms, jog susitiktume. As jam pamajakinu patikrint nr., o jis iskarto man atskambina.. Tad pasikvieciu dar 2 drauges ir stai mes jau prie tvenkinelio.. Jis ir buvo su 2 draugais. Tiesa pasakius, daug bendravom ir is to bendravimo ir rimtumo net nesupratau, ar as jam patikau.. Po to mus parveza namo, padekoja uz kartu praleista laika.. Kita vakara vel susitinkam.. Tik si karta zaidem boulinga. Paprastai, draugiskai bendravom, zaidem ir tiek.. Is to vakaro iki siol manyje gyvena vienas prisiminimas. As ant dancio buvau prisiklijavus blizguti, taigi, jis tiesiai i akis ziuredamas ir visai salia budamas paklause: kas cia pas tave ant dantuko? Mane ismuse karstis, ismuse is veziu, kai perkunas is giedro dangaus, atsokau atbula ir atsoviau, cia blizgutis...tada as jau supratau...trauke jis mane net begediskai... bet laikiausi is paskutiniuju... Ta vakara isisnekejom, jog jis kariskis, jog buvo grizes atostogu ir ryt turi isvaziuot, nes tarnyba ne lietuvoj. Taip ir baigesi tas vakaras.
Po to prasidejo sms is uzsienio, pradejau rasyt laiskus, bet to buvo mazai, pradejo vis dazniau ir dazniau man skambint ir visada rasdavom ka kalbet... As buvau kaip ant sparnu.. bet bijojau skubeti ir viska sugriauti, todel neskubejau.. Stengiausi islaikyti atstuma. Po keliu menesiu jis neiskentes, taip ir jam budinga, atsargiai, vyriskai prisipazusta sms, jog mane isimylejo.. Tada degiau viduje, nakti nejo miegot, susikaupt, bet jam tuo paciu neatrasiau..dar po kokio men. iki paryciu neuzmigdama, skaiciau jo visas sms, net verkiau, bet tada gerai supratau, jog laukiu jo sms kaip oro, gyvenu musu pokalbiais... Ir taip viska vidui isgyvendama .. isdrisau parasyti.. Nezinau, tai meile ar ne ir kaip tai pavadint, bet negaliu ir nenoriu gyvent be tavo zinuciu, balso ir nenoriu taves netekt... Jauciu, jog tave isimylejau... Taigi, mus rysys nenutruko...ir per atstuma.. Stai ir atejo jam atostogos.. Ir stresavau ir stovedavau ir ziuredavau i veidrodi ar as jam patiksiu, net repetavau, ka jam sakysiu, drebejau is jaudulio jo laukdama. Nakti sunku buvo miegot. Stai jis skambina, sako, paaiskink, kaip rast tavo namus, as aiskinu, tete isgirdes neiskentes sako, kaip tu cia pasakoji nieko nesupras, as zinodamas pasiklysciau kai tu aiskini. Tevams pranesiau, jog turesiu sveciu. Va cia tai jiems buvo staigmena. Na, bet jei pas mane svecias, tai ir reik priimt kaip pridera. Jis atvyksta, o cia stalas nukrautas laukia. Atvykus, kukliai paksteli i zanduka. Sodinu prie stalo, rankos dreba...kas cia bus..o jis stipriai suspaudzia mano ranka ir stengiasi parodyt, jog viskas gerai... Tada dingo visa itampa. Pradejom kalbet ir atrodo, jog ji seniai pazistu, bendros temos, paprastumas, bet kartu ir mandagus, tiesiog grazus bendravimas. Nenoriu detalizuoti musu artumo akimirku. Jos tik musu. Neaprasinesiu pirmo bucinio ir t.t. Tik galiu pasakyti, jog ir dabar rasydama viska isgyvenu, prisimenu viska ka kartu praleidom neuzmirstant jokiu smulkmenu, noriu verkt is dziaugsmo, pasijutau ir svarbi, ir reikalinga, be galo grazi. Viskas, ko reikia, norint jaustis lyg ant sparnu... Gaila, tik jo atostogos baigesi.. Turejo isvykt. Abu isgyvenom, bet tikejom, kai myli, gali viska iskesti ir islaukti. Pries issiskiriant, jo buvo reiksmingiausi zodziai: nenoriu graziu pazadu, sekt pasaku, norint but kartu, turim apsirupint..noriu, jog mums nereiktu vargt, as turiu uzdirbti pinigus. Jam isvykus, tesiau studijas, jis dirbo del musu ateities. Rasiau begale laisku, gavau tiek pat sms... Svarbiausia, kas mus laike vienas prie kito-pasitikejimas. Pasitikejom vienas kitu. As jam net parasydavau, jei koks vaikinas uzkalbindavo, bet visada sakydavau, bet man svarbiausias ir reik tik taves. Taip 2 metus gyvenom, laiskais zinutem ir jo atostogom.. Nusprendem, jog gyvensim ne LT. Grizes manes per atostogu pasiimt i uzsieni labai susirgo. Manem, jog net neisgyvens. Lietuvos medikai nerado ligos. Pagulde i ligonine. Pas ji nuvykus i ligonine, sedim, jis nusilpes, istraukia man is plauku gumyte ir tariam vienas kitam priesaikos zodzius, maudami gumyte ant pirstu. Ta diena isejus is ligonines norejau staugti, nukristi, numirti ir neatsikelti, bet turejau but stipri. Man net mama pradejo sneket, ziurek, moteru vyrai numirsta ir su vaikais buna ir vaikeli nieko nepakeisi, suprantu, jog sunku, taip nenuleisk ranku, gal dar viskas susitvarkys. Turbut visa daro lemtis. Su juo serganciu isvaziuojam gydytis i ta sali kur jis tarnauja, cia jam nors draudimas yra, nemokamai gydyt, tai ne Lt, gal nors liga ras. Isivaizduokit, gerai, kad nors jis buta buvo is anksto isnuomaves, tai jis i ligonine, as svetimoj sali, bute, viena.. Susizinojau kaip susirast ligonine, kasdien pas ji per diena budabau, palaikiau, nors jis ir piktas budavo, nusivyles.. Bet as apie nieka kita negalvojau, kad tik pasveiktu. Ir ka, sioj sali tikrai jam liga rado, kai isejo i lauka pirma karta pasivaiksciot, supratau, jog jis pradejo sveikt, bus viskas gerai. Einu salia jo, nesiekiu kojom zemes ir verkiu, jis sako kas yra ko verki.. O man per tiek laiko tiek sukaupta, tiek isgyventa, tarsi didelis akmuo nusirito nuo krutines, nezinojau kur detis ir kas darosi... Stai tokia mano istorija.. Jau metai gyvenam kartu.. sia vasara mes cia-uzsieni susituoksim.. Iki siol isliko didele pagarba, pasitikejimas vienas kitu. Nepatikesite, bet sutikau nuostabu vyra. Valgyt daro, skalbia, kambarius tvarkom ir plaunam kartu. Suranda proga, o kartais ir be progos man surengia staigmena, dazniausiai pusryciais, vakariene, nes i virtuve kai jis yra manes net nedaleidzia. Tiesiog megsta gamint valgi. Vyrai moterims surengia staigmenas, jog jos ju neuzmirsta, isimintiniausios. O man kiekviena diena suteikia nauja dziaugsma, galimybe buti kartu. Visas tas laikas ir sugebejimas islaukt, bendra patirtis mus suartino. Galima parsyti romana is mano istorijos. Kiekvienas jo grizimas is uzsienio per 2 metus buvo laukiamas, isgyventas ir ypatingas. Tiesa, grizes per velykas pasipirso, tai ir buvo kazkas labai grazaus, isgyventa. Jis isbuciavo visus mano ranku pirstumus atsiklaupes ant kelieniu, kaip visada ramiai, vyriskai isdeste, jog del manes yra pasirenges viskam, jog as buciau laiminga, ne jis...
Kiekviena kart vis labiau ir labiau ji isimyliu... Ne veltui kalbu apie likima. Susipazinom visai atsitiktinumo deka, kai draugas jam pasiule pavalgyt studentu valgykloj. Turejom tik 2 dienas t.y 2 vakarus vienas kita geriau pazinti ir to uzteko.. Turim ir daug bendrumu. Mus vardas toks pats tik gimine kita. Jis kariskis uzsieni, o as tarnavau savanore LT, nes tai man buvo idomu ir uzsidirbdavau sau pinigeliu. Visada norejau but nepriklausoma nuo tevu. Kai ruosiausi isvaziuot su juo i uzsieni, labai tevai pergyveno, nenorejo, zinot, ju vaikas isvaziuoja ir ne trumpam... Bet kai jis susirgo, reikalas prispyre, niekas net nieko nesake, mate, jog taip geriausia. Manau ir cia nagus prikiso likimas. Viska sudesto i savo vagas. Uzbaigdama tepridursiu, jog mano istorija dar tik prasideda, toks mano gyvenimas, idomus, truputi kitoks, nuo pat mazens, bet tai jau atskira istorija. Jei mano istorija sudomino, pabaigai desertas... Siu metu rugseji gims dukryte. Is meiles, laukiama. Mes zinom, jog tetis del mus daro ir padarys viska, jog butum laimingi...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis