Labutis visoms,
Mes su vyru laukėm lialiaus jau daugiau nei metus, lankiausi pas nevaisingumo specialistus, tad vyrui, kad vaikas bus nebuvo naujiena. Tačiau kadangi gandrai neskubėjo, tai ir atrodė, kad kada nors bus, bet ne dabar...
Taigi, po pirmojo skatinimo, aš visiškai ramiai nusiteikusi, kad nieko čia įdomaus neįvyks laukiu savo dienų ir negaliu suprasti, ar čia nuo vaistų ciklas sutrikęs ar čia kas darosi, pasidarau testą, kai vyras jau išėjęs į darbą ir ... du brūkšniukai. Noras tuoj pat griebti telefoną ir skambint, bet ussilaikiau. Kadangi pradėjus planuoti vaikelį nesitikėjau kad jis taip užtruks, tai jau buvau nusipirkus mažų batukų porą, tai aš juos įdėjau į kalėdinę vyro kojinę ir dar testuką įdėjau, dėl aiškumo. Grįžta vyras vakare iš darbo, sėdam vakarieniauti, o priešais kabo išsipūtusi kojinė, kadangi ten beveik kas vakarą būdavo visokių niekučių, tai jokio įtarimo nesukėlė. Pasiima vyras kojinę, kiša ranką vidun ir išsitraukia batuką, žiūri į jį ir sako, kad jam per mažas, o vaido išraiška pasimetusi pasimetusi.... Sakau tai bus dabar toks kam ji tiks... Tai va nors su ta mintimi, kad turėsim lialių vyras kai ir buvo apsiratęs, bet visgi labai pasimetė sužinojęs naujieną.
O mamai savo tai pasakiau labai greitai, nes susiklostė tokios aplinkybės, kadangi dirbame abi kartu darželyje, ateinu darban, o ten kažkokios žarnyno infekcijos protrūkis, aš panikoj į ašaras, nėštumo pradžia, o čia kažkokia infekcija, tai ir sakau jai, kad žinai aš laukiuos ir labai panikuoju, tai ji žinoma apšalus, bet pradėjo raminti, kad viskas čia gerai nesijaudink, nervai gali daugiau pakenkti nei ta infekcija.... O daugiau niekas ir nežino