Čia gyvena VILTIS...

Sveikute, Ifauru . Jau buvau pradėjusi manyti, kad išvykote kur į kelionę svetur pailsėti... Tikiuosi, kad mamytė laikosi neblogai, na, nežiūrint kraujo spaudimų... Ir Jūs gal pailsėjote būdama arčiau prie gamtos ir žemės. Tikriausiai ir darbelių mamytei padėjote nuveikti? Derliaus laikmetis prasidėjo... Ar mamytė šeimininkaujasi darže ar sode? Kaip Jūsų gydymas vyksta? Ar darėtės kokius tyrimukus?

Ačiū, mes taip pat laikomės. ..Mums didžiausia bėda šiuo metu - svoris. Jei jis ir toliau taip kils - bus nekas... Mums užburtas ratas. Mamytė valios nelabai turi laikytis dietų, bet šiek tiek stengiasi mažinti maisto kiekį. Ypač dabar, kai tiek daug uogų, daržovių. Bet - akivaizdu - to nepakanka... Reiktų daugiau judėti, pasimankštinti, bet kadangi mts. stubure ( du slanksteliai beveik "pasibaigę"), nieko negalima...
Vakar nuvažiavome susilašinti Zometos. Gydytojai truputi pabėdavojau, kad mamytei kulšį skauda ir yra neramu, ar neina toliau mts. Prieš daugiau kaip metus labai panašus skausmas buvo. Rastos naujos mts. , vėl švitinimai ir chemijos...Tokia gera gydytoja (ačiū jai) iškart nusiuntė rentgenui. Tai mts. nerodo, o rodo osteoporozinius pakitimus. Nežinau , ar geriau tai ar ne, bet mes labai džiaugėmės , kad nieko pikto. Aišku, kauliukų retėjimas taip pat blogai . Klausiu, ką galim padaryti, kad tai pristabdyti? Sakė, kad viską jau darome - lašinam Zometą, kitų priemonių nėra. Klausiau apie ryklio taukus - nieko tai nepadės. Į kauliukus kimba naudojamas Letrozolis. Taip kad vieną gydom, o kitur griūna (tfu,tfu,tfu...). Vėl užburtas ratas...
Bet šiaip viskas gerai, nuotaikos neblogos ir savijauta nebloga. Džiaugiamės , kad taip yra, ir ačiū Dievuliui kiekvieną dieną....
Ir Jūsų mamytei Dievo palaimos ir sveikatos su stiprybe.

Niekur toli neišvykom - tik į kaimą su minimalia civilizacija. Nelabai ir finansai kažkur toli lėkti neša, o ir jūrą pamatyt planuojam rugpjūtį - šiemt toliausias taškas
Tikrai gerai buvo atitrūkti nuo darbų, nors "basa" mamos galva vis primindavo realybę. Tiesa, jau kelių mm baltas pūkas yra Mama kruta. Gal kaip jūsiškė - prisisėjus, prisisodinus dar visko. Dar su porais žaidėm - mama griovelius darė, o aš sodinau.
Judėtų ir daugiau, bet gal limfostazės, gal ir šiaip - kojos sunkios, patinusios. Diuretikų per daug nesinori - kad kalio neišvarytų, nes širdis, tiksliau spaudimas kažkaip mėgsta pašokinėti....Na, turbūt jau rašiau, kad KT parodė metastazių sumažėjimus po keletą mm...Aršioji chemo baigta, bet avastinas tęsiamas, taip kad kas 2 savaitės tenka po 120 km atlaikyti, be to, kas antrą kartą gausim FU (MAYO schema, po 5 FU kas 28 dienas). Kaip seksis - sunku pasakyti. Klausiau gydytojos - kiek taip gydys - sakė "iki pablogėjimo". Nuskambėjo žiaurokai. Kaip ir jokio atokvėpio ir neduoda. Nes kai bus pablogėjimas - vėl radikali chemija...

Dėl svorio aš irgi truputi prisibijau - per metus, nuo operacijos, mama priaugo arti 20 kg. Aišku, žarnyno opracija, tąsyk ir numesta buvo virš 10 kg normalaus svorio. Bet dabar jau sveria daugiau, negu prieš diagnozes. Juda nelabai daug, nelabai lankstosi (stoma), tai truputi neramus, juo labaiu, kad genetika tukimui stiproka...

Bet šiuo metu užsiėmusi savo 70-mečio reikalais - tikrasis buvo liepą, o su giminaičiais švęsti planuojam per Žolinę Kalbas ruošia, svečius kviečia...

O dėl kauliukų jūsų mamytės...Sesės pažįstama dirbo vaistų įmonėje, kuri gamino/fasavo kalcį. Tėvams irgi buvo problemos su kaulų retėjimais. Tai vis parnešdavo brokuoto. Po pusmečio gydytojai stebėjosi, kas atsitiko, kad tyrimai pagrėjo. Bet ar mūsų atvejais kalcis gerai - jau reikėtų pasiksultuoti...

Tai Jusų mamytės gydymas toks kaip ir mano - iki pablogėjimo. Tik ligelės skirtingos, vaistukai skirtingi ir vartojimas skiriasi. Mums pasakė, kad tą vaistą (Letrozolį) reiks gerti visą gyvenimą.... Na, o jei kas - tai vėl chemija...
Kalcį mums reikia vartoti būtinai. Tai mamytė su pertraukėlėm geria. Nors tyrimai, kiek darėme , rodo normą. Bet nereikia norėti - juk ir amžius jau yra - 66 metukai. Svoris dar prisideda kaip šalutinis poveikis, nes Letrozolis tą duoda... O per metus irgi priaugome 12 kg. Bet mes jau jo ir taip turėjome prieš ligelę. Mamytė visą gyvenimą buvo apkūni - kraujas ir pienas...

Jei galvelė pasidengė pūkeliu, netrukus Jusų mamytė jau puikuosis ir garbanomis... Ir gerai, kad galva yra kitais rūpestėliais užimta. Gerai, kad yra noras suruošti šventę. Tepraeina linksmai ir pakiliai mamytės gimtadienis.

Daktarai labai mėgsta viską nurašyti vienai ligai, ypač jei ta liga vėžys...deja aš juk tą pačią patirtį turėjau...Kai pakliuvau į Klaipėdos ligoninę su užsikimšusiu žarnynu, jie atliko operaciją..mama kai kalbėjo su daktaru, kaip operacija praėjo, jis sakė: oi viskas gerai, operacija lengva...ir kas mane pribloškė, jis pasakė mamai, "žinot, operacijos metu aš apžiūrėjau ir kitus jos organus, o jie pasirodo net nepaveikti vėžio " ir žinot po jo tokios nuostabios operacijos, kai jis žvalgėsi ryškiai ne ten kur reikėjo, nes po jo operacijos aš pakliuvau į reanimaciją, ten per kelias dienas į komą.....ir tada daktarai mano mamai pasakė, o ko jūs tikitės, juk jai vėžys bet juk man buvo blogai tik su žarnynu.....Daktaras darydamas tokia super duper kabutėse operaciją praleido, kad žarnyne paliko skylutę...nuo kurios aš per kelias dienas nusilpau, nes vėmiau be perstojo, viduriavau, nusilpau, tada sekė baisusis sepsis....visi organai atsakė, patys bedirbo tik inkstai, o tada koma..................mama griebė mane leisgyvę, pati susiorganizavo reanimobilį bei felčerius ir išvežė mane į Vilnių, beje Klaipėdos reanimacinio sk. vedėjas ją išlydėjo labai paguodžiančiais žodžiais : kam jūs stengiatės, stebuklų nebūna.....O dabar norėčiau nueiti pas tą vedėją ir pasakyti, pažiūrėkit, vis gi stebuklų būna

Va čia pavyzdys, kaip gydo puikiai daktarais kai pamato diagnozę "vėžys", tada knaisiojasi po organus operacijos metu, ir visai ne po tuos po kuriais turėtų knistis ir taip praleidžia svarbius dalykus, tokius kaip skylė žarnyne, kuri privedė mane prie gyvybės ir mirties slenksčio

Na taip sita diagnoze, tai daugeliui zmoniu atrodo, kad tai mirties nuosprendis, bet kai taip mano ir daktarai, tai vargu ar jie verti dirbti sita darba, nejau jie nemato, kaip zmones kabinasi, sveiksta ir pasveiksta. Tu stipri ir dvasiskai, ir psichologiskai, ir fiziskai - iveiksi visas pasitaikiusias kliutis gyvenime....
Teciui ir po pirmos operacijos buvo prasidejas peritonitas, tik 30 proc. ji isgyvena, o jis atsilaike, tai priemem kaip zenkla, kad viskas bus gerai, o cia vieno tyrimuko reikejo ir jo nepadarem salia kitu daugybes, stipruolis jis pas mus buvo, be darbo gyventi negalejo, po chemijos jau lekdavo kapstytis darze ir baige taip blogai, ai as cia su savo bedom, bet taip skauda, o neturiu net kam issipasakoti ....

Apie kokį čia kalbate?

O skaudės ilgai....Laikas geriausias gydytojas. O išsipasakoti labai reikia - netgi gydytojai pataria...

Domogintare, skaitydama tavo postus girdžiu nebylų kaltės jausmą...jūsų kaltės nėra, priimkit tai, kas įvyko kaip likimą. Ne kart sakiau, susirgęs vėžiu - nebūtinai mirs nuo vėžio... Visų atvejų nesužiūrėsi.
Aš saugojausi, kiek galėjau maistu - kad tik kuo mažiau cholestrolio būtų, kuo mažiau riebalų, sportavau, kad tik sveikesnė būčiau (tokia ir buvau). Mamytės ir tėvelio giminėje visi paliko pasaulį po insultų. Nuo to ir saugojausi... Man likimas skyrė ligą-visai iš kito profilio. Visko nesužiūrėsi, visų galimų aplinkybių neįvertinsi, neįmanoma. Įvyko, kas įvyko...Net jei ir buvo galimybių išvengti, ne visuomet supranti, kas vyksta, ne visuomet daeina, tik po to, kai įvyksta, atrodo, kaip mes taip galėjom...Galėjot, nes neįtarėt, nematėtė, nesupratot, tai taip žmogiška.

Labas
Šis kaltės jausmas, tai yra didžiausias blogis , kurį sau užsikraunate.Ne mes valdome pasaulį ir žmonių likimus ir todėl negalime sau užsikrauti Dievo sprendimų.Jie yra tokie kokie yra.Nenorėkime būti reikšmingesni už Likimą , Dievą, už kito Gyvenimą.

Ketvirtadienį dariausi momogramą, tai rentgenologės kolegei - gydytojai, pasidariusiai tyrimus ir markerį, kolegos nenorėjo pripažinti kiaušidžių vėžio, o kai pripažino, jau visur metastazės.Štai taip būna.

Aš gyvenu savo pocheminį laikotarpį, kuris išsidirbinėja jau dvi savaites.Rugpjūčio 12-ą paskutinis kartas.Norėjau pasidaryti tarpinį markerį, bet pabūgau.Nusprendžiau geriau nežinia , negu manęs netenkinantis žinojimas.Juo labiau, kad dabar gaunu tai kas reikia.

Skaičiau, kad nano technologijos jau atrastas būdas , 100 proc. išgydyti kiaušidžių vėžį.taigi reikia , ypaš jums jaunoms atsilaikyti, išsikovoti laiko, nes gydymas tobulėja ir stebūklų bus vis daugiau.

Baigiau antidepresantus, patingėjau nueiti pas gydytoją, nusprendžiau gyventi savo jėgomis, deja nepavyko.Teks vėl eiti vaistų.Šis tinklapis man šiuo metu emociškai per sunkus, todėl kol kas lendu į savo urvelį.



Sėkmės , sveikatos ir stiprybės visoms.

Vakar vakare buvome nuėjusios iki miesto, kaip ten gera....aš tiek laukiau tos šventės, nepatinka man žmonių minios, tačiau man taip patinka vaikščioti, žiūrinėti visokias smulkemas, pirkti širdžiai mielus daikčiukus sau, dukrytei, mamytei, na tiksliau visiems mylimiems žmonėms...Laukiau tos šventės, jau maniau, kad eilinį kartą būsiu ligoninėj, nes visas šventes šiais metais, net gi savo dukrytės ketverių metukų gimtadienį aš praleidau viena, palatoje, atskirai nuo savo princesytės Vakar vaikščiojau ir tiesiog "kaifavau", ryte pabudusi galvojau, kad vėl noriu ten...ir dabar galvoju tą patį, rytoj paskutinė diena, kai bus mugė bet kad ten norint eiti turi plačiai atverti kišenę, ypač kai eini su mažu vaiku....mažoji vakar pašokinėjo ant batuto, pasivažinėjo su traukinuku koks geras jausmas matyti ją linksmą ir laimingą...tada aš jaučiuosi neapsakomai. Turbūt didžiausias kiekvieno tėvelio ar mamytės gyvenimo tikslas, kad vaikas augtų laimingas (tik ne mano ex, jam niekas nerūpi deja)....
Kelios savaitės beliko mano judrumo...kai galiu važiuoti, vaikščioti su mažute, kažką veikti, kažkur nuvykti ir tada bus...nežinau kas bus, baimė mane matyt bando visai užvaldyti, mane gąsdina ta nežinia pačios operacijos, ateities, kas jei nepavyks....o kas jei viskas pavyks, kaip reikės gyventi, iš ko gyventi, kada greičiausiai leis daktarai išeiti į darbą, ir kur rasiu aš tą darbą...Dievuliau brangus, kaip man baisu...pati nebežinau ko noriu, žinau tik viena, noriu labai labai noriu...gyventi...auginti dukrytę, glostyti jos garbanotus plaukučius dabar, paskui kai ji taps paauglė, kai ji tekės už nuostabaus vyro...kai ji lauksis vaikelio.... ai va apsižliumbiau.................



Na kaip tai neturi???? O kam mes čia??? Mes juk viena kitą palaikom, kai reikia paguodžiam, kai reikia pastūmėjam, o kai reikia ir niu niu niu parodom
Nesijausk kalta...nors lengva kalbėti mums, tačiau bent jau pasistenk, tėvelis tavo pragyveno tiek kiek Dievulis jam davė, deja mums atrodo kad per mažai, nes labai labai stipriai prisirišame ir mylime.......
Laikykis, išsikalbėk, ik nelaikyk savyje, nes tai baisiausia likt vienai su savo mintimis...žinau deja iš savo patirties
Apkabinu...



Aš visą šį laiką nuo pat pirmos minutės kai išgirdau žodžius "tau III stadijos vėžys ir labai piktas"... nuo pat tada iki dabar gyvenau be jokių antidepresantų, kovojau pati, kabinausi, bandžiau, tačiau kai apsilankiau prieš keletą savaičių pas daktarus tartis dėl operacijos, ir išgirdau kad man teks amputuoti visą dešinę kojytę nuo pat dubens....tada nebe atlaikiau jei ne dukrytė tikrai jau būčiau iškeliavusi į aną pasaulį deja savo pačios pastangomis galvojau išprotėsiu, rėkiau, verkiau, vėl rėkiau.......paskui atėjo mažytė ir paklausė, " mamyte, kodėl tu verki", tada aš susikaupiau ir pasakiau"mažyte, man tiesiog labai liūdna"....tada ji puolė visus aplinkui klausinėti kas nuskriaudė mamytę tada labai greitai padariau savo sprendimą, kad kad ir koks būtų galutinis daktarų sprendimas, aš neleisiu amputuoti kojytės, nusprendžiau geriau gyventi pusę metų ar metus, tačiau vaikščioti susikibus rankytės su dukryte, nuvežti ją prie jūros, padūkti namuose, nei tapti visiškai neįgalia ir vistiek nežinia kiek gyventi .....
Noriu, kad mane dukrytė prisimintų visada tokią kokia aš esu iki šiol: visada besišypsanti, nors ir sunkiai vaikščiodama, tačiau vistiek linksmai judri......Tada trūko, kažkas mano viduje ir jau verkdama mamai teištariau, kad aš daugiau nebegaliu, nebepatemsiu, nebeiškęsiu, man jau per daug ir paprašiau kad nuvažiuotų pas šeimos daktarę vaistukų...
Nežinau kaip jums mergytės, bet mane sunkiai veikia tie vaistukai, kokia buvau tokia esu, tačiau vakarais staugiu ne savo balsu į kokį rankšluostį ar pagalvę, kad mažytė neišgirstų...Nesakau, kad taip būna kas vakarą, tačiau būna manau per dažnai


Šiandien aš labai labai kūrybinga, parašiau visą litaniją, gal laikas knygą rašyti

Apkabinu visas, palaikau mintyse ir kas vakarą miniu jus savo maldose

ugnin*uke, turiu pažįstamą, jai chondrosarkoma židinys prie klubo sąnario. Lietuvos gydytojai žadėjo amputuoti kaip ir tau koją nuo klubo. Prikalbinau vykti į Vokietiją Berlyną Helios kliniką. Ten yra sarkomų centras. Tai, kai ji nuvyko - vokiečiai pasakė tokių operacijų su galūnės pilnu šalinimu neatliekame seniausia. Turi kitokias metodikas. Tai buvo jos atveju. Tavo atveju, gal ir kas nors panašiai būtų. Jie turi kitokią gydymo patirtį, centrai yra centrai. Ten situacija truputį kitokia nei tavo: giminės surinko pinigėlius, tai galėjo vykti. Bet aš manau, jei tau Lietuvos medikai primygtinai sakytų, jog būtina amputuoti, gal prašykis konsultacijos Vokietijoje, tų pačių savo medikų, jog siųstų. Juk jeigu Lietuvoje nėra taikomas gydymas be amputacijos, tai gal gali išimites tvarka suorganizuoti gydymą, t. y. operaciją užsienyje, kurią ligonių kasos apmokėtų. Mano pažįstamos pasitarę vokietijos specialistai neoperavo, paliko stebėjimui, jos G 1. mažos diferencijos, t. y. lėtaeigis navikas. Lyg būtų privalumas, bet visiškai nepasiduoda cheminiam gydymui.
Jau 2 metai, kai stebima. Kai pagalvoji - tiek laiko būtų su amputuota arba sužalota koja, nes sakė, jog koją net jei neprireiktų amputuoti, valdys iš dalies -bus jos vilkimas. Jau buvo sutartas operacijos laikas, bet, kai paprašė pasirašyti dėl amputacijos, jei operacijos metu paaiškėtų, jog ji reiklainga, ji atsisakė pasirašyti.
Kita vertus, internete, kai domėjausi jos liga, radau tokių žmonių nuotraukų, kaip atrodo po amputacijos, tai pavyzdžiui, Danijoje ar Olandijoje įdeda tokius protezus, su kuriais net dviračiu gali važiuoti. Tik aišku, jau kaina tokių protezų turėtų būti stulbinanti ir lietuviui neįkandama.



Aš tą patį darydavau duše, klykdavau, pasileidus vandenį...saviesiems ašarų stengiuosi nerodyti, nes juos tik prislėgsiu ir įvarysiu į širdį papildomą nerimą, jau jo ir taip ten yra. Man iškart diagnozavo IV stadiją, pagal statistiką 5 metų sulaukia 10-15 procentų. Jei žiūrėti prognozių, tai pas mane buvo vien neigiami požymiai. Aukštas diferencijos laipsnis, ne hormoninis, ne HER tipas, daugiažidiniškumas, ribotas gydymas, jaunas, palyginant amžius, prieš menopauzinis ir t.t. Pirmi-antri ligos metai buvo labai sunkūs, vėliau patikėjau jog esu gimusi po laiminga žvaigde. Dabar vėl sunkoka...mane labai remia vyras, jis sako negalvok apie rytdieną, nes nežinai kokia ji bus.
Gal ugnin*uke tavo operacija pavyks ir viskas bus gerai, žinau, turi tu savąją patirtį ir tai labai baugina. Bet juk atlaikei 6 chemijas, o problemos su žarnynu buvo tik patį pirmąjį kartą, kitos chemijos praėjo be tokių komplikacijų. Taip ir su operacija - ji pavyks. Išgąsdinti turėjo ir Mou išėjimas, šitoks optimizmas, viltis ir tikėjimas. Bet tie dalykai padėjo jai gyventi savo pusmetį, bandyti kabintis. Sunkus tas pusmetis buvo, bet buvo. Kartais atrodo, kas tas pusmetis, bet jei kas nors bandytų iš mūsų atimti pusmetį, ar nesipriešintumėme tam atėmimui?
**********
Labai padėjo šis forumas, nes drąsindama kitus, pati drąsėdavau ir tikėdavau sėkme...

Ugn*Inyte Neužsikrauk sau minčių, kas bus toli toli. Turi vieną didį tikslą - matyti užaugusią dukrytę... Bet dabar į tai eik mažesniais žingsniukais. Pirmiausia koncentruokis ties operacija, kai ji bus atlikta, galvok kaip greičiau sustiprėti, kai matysi, kad stiprėji, dar gulėdama pradėk galvoti apie darbą... ir t.t. Nes toks didelis minčių srautas dėl nestabilios ateities (turiu galvoje finansinę) gali tikrai varyti į neviltį. Kuo būsį tvirtesnė, stipresnė ir sveikesnė ( O TAIP IR BUS, NES TU TO NORI) , tuo labiau galėsi dirbti ir uždirbti. Bet, kad taip būtų , tai reikia padaryti palaipsniui... Juk yra toks senas pasakymas. Jei norėsi nulaužti šluotos ražus visus iš karto - to padaryti nepavyks, bet jei lauži po vieną ar keletą - tai padarysi. Tik tam prireiks šiek tiek daugiau laiko...
Baimė labai slogus dalykas ir įvairiose akistatose ji tiesiog mus užvaldo. Gal reikia paprašyti, kad raminančius vaistukus į kitus pakeistų, jei tie buvę visai nepadėjo...
Kad bent truputi dūšelė pailsėtų... Stipriai apkabinu, nors to, aišku, per maža... Sveikatytės Tau , malonių akimirkų ir sėkmės...

***

Ugn*Inuke, Adis, Gabija, Ragnez, Romantike, Ifauru Mamyte, SVETA, Saulėlydžio meile,Vi brangiausias, Shaiba, linartina, Siracusa,arūne, babania, Deganti ir visos ir visi , kurie žygiuojate šiuo keliu.... , - Jūs didvyrės ir didvyriai, tiek patyrę per trumpą laiką ir tiek pergyvenę , tiek žinantys ir galintys savo žinojimu pasidalinti su kitais........ir ką galima pasakyti žodžiais, jei į tuos žodžius net netelpa MEILĖ, GĖRĖJIMASIS JUMIS, JŪSŲ STIPRYBE, KANTRYBE, VALIA, NORAIS, TROŠKIMAIS IR SIEKIAIS....Tebūna Jūsų kelias Jūsų norų išsipildymu grįstas........Jūs esate GYVENIMAS....

Šiandien lankiausi Vilniaus katedroje, grįžau kažkokia įkvėpta ir pakili. Už Jūsų sveikatytes malda , uždegta žvakelė. Ugninuke - ir už Tave. Šiuokart tik tiek galiu ...

Ramios naktelės,Mergytės...

Aciu Jums Adis, jus esate visada mano paspirtis, visada Jusu eilutes perskaitau net po kelis kartus, nes jose randu tiek vidines jegos, su tuo kaltes jausmu, turbut dar ilgai gyvensiu, bet jis jau ne toks stiprus, kaip buvo pirma nakti, kai suzinojau, kad Tevelis isejo, buvau Turkijoje, kai uzuojauta pareiske teta, o mamyte pries penkias min. melavo, kad reikia grizti, nes tetis renimacijoje, greiciausiai kresulys, nors jis buvo namie ir isejes, tada taip save kaltinau, nes pati reikalavau Avastino, galvojau, kad tai jis buvo mirties priezastis, bet po skrodimo paaiskejo, kad tai buvo kraujagysliu uzkalkejimas ir nieko bendro su veziuku, kad ir taip tas infarktas butu ivykes, bet nuo to nelengviau mano Mamytei, nes ji neturejo nitro glicerino, kas butu isgelbejas gyvybe, taip ir laikomes, nors turi rasti jegu ir vaidinti stipruole, nes Mamos sveikata ir braska.
Siandien buvau Tecio ispuoseletam sode, reikejo pjauti zole, bet vienoje vietoje, jis visada pjaudavo tik su dalgiu ir ka teko paimti dalgi i rankas, na visai neblogai sekesi, galvoju, kad tai buvo Tecio rankos, taip gerai jauciausi .....

Miela Gabija, pailsekite jeigu reikia ir grizkite, nebijokite nieko, as sau sakydavau taip, viltis mirs paskutine, jeigu nepades gydymas, tai dar lieka stebuklas, kuriu tikrai daug zinau, net artimu zmoniu rate, kuriems pries 30 metu, buvo like tik du men, o gyvena iki siol ir dar daug daug.

Ugninuke, tikek ir Tu stebuklu, tu turi maza stebukleli, tikek ir dar vienu. Bandyk suzinoti, kiek kainuotu koncultacija uzsienio klinikoje, na tiesiog yra geru zmoniu, gal pavyktu isvykti, gal iseitu surinkti suma, na isties gal ligoniu kasos kompensuotu, jeigu situacija neeiline. Na mums sake, kad mums duoda pacius naujausius vaistus, ta ka duotu ir Amerikoje, teko ir paciai dometis tais vaistais is ties, salia biologines terapijos ejo ir kitas brangus vaistas, bet mes dalyvavom studijoje, gal ir Tavo situacijoje yra kokia studija