Čia gyvena VILTIS...

Pabandysiu visur, labai ačiū už patarimus tik šitie darbeliai dar ne pardavimui
Manau jau nuo rytojaus imsiuosi rimtai dirbti, nes reikia kelis užsakymus atlikti. Gera, kai kažkas nukreipia mintis kitur.....kažkas iš mūsų piešia...kažkas medituoja....kažkas veria.... kiekviena randame savo kamputį, kuriame nors kiek užsimirštame....
Virpa visas mano kūnas, vos tik pagalvoju apie laukiančią operaciją, man taip baisu...........aštunta operacija, didelė rizika, auglys dubens kaule šalia stuburas......tiek laiko gulėti lovoje, kažin ar sugebėsiu iškentėti viską?? Sunku kai operacija paskiriama už mėnesio, geriau staigiai, tada nėra laiko prisigalvoti visokiom nesąmonėm

Keista atrodo lyg viena būčiau forume...

Babania turbūt negreit pasirodys.....laikykis mergyt, meldžiuosi už tave, meldžiuosi už mus visas....

Ne viena. Perduok linkėjimus nuo manęs mielajai babanytei.
Sunkus laukimas, turėjau dvi operacijas: abi buvo ant karštųjų, Neteko patirti to, ką tau tenka. Sugebėsi išgulėti, tu labai stipri. Bus nelengva, bet...dėl savo ir savo dukrytės ateities. Išguli kažkaip po insultų ir traumų, gal paskirs reabiltaciją kokią nors. Palangoje yra reabilitacijos ligoninė, netoli namučių...
Pasiklausinėk apie galimų pragulų priežiūrą (jei kartais jos būtų, gal nebus, bet apsidraudimui), būna kažkokų patiesalų apsaugančių, bet vėl kaina.
Ar bandei kreiptis į socialinį skyrių vienkartinių pašalpų? Į metus galima 1 kartą gauti, ten pat pasiteirauk ir dėl mano minėtų patiesalų, gal nors kiek kompensuos?
Ugnin*uke stenkis negalvot, nieko nepakeisi...priimk šį mėnesį kaip atostogas, gal pavyks nustumti mintis į šalį, stiprėk, valgyk daugiau, kad svoris bent per 1-2 kg padidėtų. Ar dabar gali vaikštinėti kiek nors, ar pabūni prie jūros, gamtoje?

Sveikos,
Mou šeimai ir artimiesiems ,bei visiems ją pažinojusiems užuojauta.
Domogintare,užuojauta dėl tėvelio.
Aš šiandien sėdėjau ligoninei prie tėvelio savo ,nes jis pastoviai miega ,po chemijos krito labai stipriai hmoglobinas ,jam labai silpna . bet dar baisiau kad jis pats nekovoja,jis nesitiki kad pasveiks. taip sunku klausyt kai jis taip sako ,o dar gavo tik pirmą chemija ,ir dar neaišku kiek jų reiks. rašau ir verkiu nes nežinau kaip jam padėt ,kaip paguost ,o dar baisiau matyt kad jis silpsta .....

Ugn*Ine ,
Tau mano linkėjimai be žodžių.

Per chemoterapijas pirmąsias paras aš ištisai miegodavau: 4-5 paras, būdavo silpna, tai nieko. Hemoglobinas jei nenukritęs žemiau 90 ir nieko. Atsistatys. Bet jei nėra tikėjimo gydymu, blogiau... Nežinau, kaip padėti, gal bandyti klausti, kodėl netiki gydymu, kodėl nenori nors kiek ilgiau pagyventi, kodėl save priskiria prie jau nesančių. Čia sunku patarti, žmogaus nepažįstant. Jūs pati žinot savo tėtį. Mano tėtis net nesišneka apie ligą, ignoruoja ją, lyg nebūtų. Nevažiuoja pas gydytojus. Nenori nieko girdėti nei apie save, nei apie mane. Tuoj nutraukia kalbą ir nusuka poklabį į šalį. Elgiasi taip lyg gyventų iki 100 metų. Planai, darbai...Jam rudenį bus 79 metai, sode stato namą...

Aciu mergaites uz palaikyma, labai sunku man daug rasyti, bet Jums leidus as ir toliau liksiu Jusu siltame buryje ir kiekvienai kuom galesiu, tuom padesiu .

Ugninuke, Tu man nuo pirmu eiluciu tapai kazkuom brangi ir artima, as su Tavim ir linkiu Tau ir toliau tokios tvirtybes. Iskentejai tiek daug ir toliau taip laikykis.

Sveta, Tu sauni moteris, dziaugiuosi, kad teko su Tavim susipazinti ir arciau.

Aciu kekvienai, is cia kaip vampyras semiausi stiprybes, ziniu ir visko ko reikejo tevelio palaikymui. Dabar noriu atiduoti duokle ir padeti Jums.
Papildyta:


Zinokit, kad Jusu vyras turi angela sarga, vienos chemijos metu, mano tetis gulejo su Jusu vyru vienoje palatoje ir grizes namo labai pergyveno, kad jis nusivyles ir nusimines, parejo namo su skaudancia sirdimi, kad paliko jauna vyra nusiteikusi ne itin optimistiskai. Perduokit vyrui, kad ji saugo is dangaus.., kad jis turi nepasiduoti, taip kaip dare mano tetis ir cia esantys zmones...

Sveikute, Viltis turi būti bet kokioje stadijoje. Pirma ji, ar ketvirta. Jei jos nelieka, tai gyventi ir išgyventi labai sunku. Galėtumėt paskaityti pačias pirmas temeles - Čiauškutės patyrimus (jos dėka atidarytas šis forumas). Manau rastumėt daug informacijos ir būtų atsakyta į kai kuriuos klausimus. Apie netradicinius gydymo būdus taip pat daug kalbėta. Kiekvienas pasirenka savo gydymą. Vieni vartoja šalia tradicinio gydymo žoleles, grybus ir t.t. ( Vilcacora, Befunginą...), kiti po gydymo musmirytes, rupužyčių antpilus. Dar kiti visai nieko nenaudoja, nes nepasitiki ar tiesiog netiki kad gali padėti, dar kiti mano, kad tai galės išbandyti bet kada, kai jau nebeskirs jokio gydymo ir visa kita bus jau išsemta... Kiek ligoniukų, tiek nuomonių ir įvairių variantų. Visi kas pereina ar eina šiuo keliu atranda savo kelelį. Kas vienam tinka, kitam gal nepriimtina. Todėl jei bus pasakyta, kad geriausia vartoti tą ar kitą preparatą, jis Jums gali visiškai netikti. Jei vartoji ir jo veksmingumu netiki, tai geriau išvis mesti tai daryti. Visose ankstesnėse temelėse mergaitės dalinosi savo patyrimais , nuomonėmis. Apie savipagalbos grupes ... Vyksta įvairios paskaitos sergantiesiems ir jų artimiesiems įvairiomis temomis , kas eina šiuo keliu. Seniau apie tai mus labai informuodavo mūsų Adis - kas , kur ir kada vyks. Bet dabar vasara, tai gal tas "užklasinis" gyvenimas iki rudens šiek tiekapstojęs... Yra ligoninėse psichologai ir t.t. Jei nenuleis Jūsų dėdė rankų, tikrai atras sau tinkamus sveikimo būdus. Jokiu būdų nepasiduokit, gydykitės ir gyvenkit... Ir jokiu būsu "nenurašykit" savęs .



Ugn*Inuke, Linkiu Tau atrasti savyje stiprybės ir įveikti šiuos barjerus, tegu tas laukimo laikas būna užpildytas kuo lengvesnėmis mintimis. Angelas Sargiukas budi visada šalia. Ir kad tas pooperacinis laikas neprailgtų ,o rezultatai atpirktų visą Tavo naštą, kurią Tau teko pakelti .

Ramune, Silpna dėl to kad mažas hemoglobinas ir , aiškų, vaistukų poveikis. Gal taip tėvelio organizmas reaguoja į chemiją. Mano mamytei labai krisdavo visas kraujukas. Blogai, kad jis nekovoja (gal nelabai tinkamas žodis ). Jei pats ligoniukas be vilties, tai artimiesiems labai sunku įtikinti bus, kad ji atsirastų. Gal reiktų kažkokių pavyzdžių iš interneto, iš spaudos ištraukti ir duoti jam paskaityti, kad su tokia diagnoze gyvenama. Aš pačioj mamytės ligos pradžioj rinkau po trupinėlį iš visur tokias istorijas, kartais lyg tarp kitko papasakodavau neįpareigojant nuodugniai klausytis, "išeinant" iš pokalbio (o mūsų stadija nuo pat pradžių paskutinė). Atsirasdavo vėliau jau ir klausimų apie smulkmenas... Juk nė vienas nesidžiaugia šia diagnoze ir kiekvienas praeina sunkesnį ar lengvesnį suvokimo kelią. Vieni į JĮ žiūri kaip į priešą ir kaunasi su juo, kiti prisijaukina ir gyvena draugiškai , dar kiti gražiai paprašo išsinešdinti, dar kiti... Parašysiu gal ir per daug drąstiškai. Kartais žmogui reikia ne tik paguodos . Būna kad griežtas tonas, pasakymas apie meilę ir kad kenčia ne vien ligoniukas, tarsi atveria jam akis, ir jis pamato, kad tikrai yra dėl ko verta stengtis gyventi... Bet visa tai taip trapu ir individualu, kad vienos taisyklės čia nerasime, o ir apskritai - jokios tai taisyklės. Tai ieškojimas geriausio ir mažiausiai skausmingo, nes skauda ne tik kūną , bet ir dūšią...
Linkiu tėveliui atrasti noro gyventi ir nepasiduoti ...

***

Adis , Ar dukrytė jau namučiuose? Jei taip, ar patenkinta kelione? Ar rado viena poilsėlio?

Visas visas apkabinu Stiprybės ir drąsos visoms besigydančioms

Prie mūsų jungiasi dar viena šauni moteris - galvos smegenų piktybinis auglys. Operacija KMUK atrodo pavyko sėkmingai - jau per 10 parų. Pati ji nėra kaunietė, tad dabar abejoja dėl tolesnio gydymo. Tiksliau, ką rinktis: Kauną ar Vilnių?

Gal yra susidūrusių su šia sritimi ir galėtų ką patarti?

Ugn*ine, laikykis.

Labas vakaras,
reatai beužsuku, nes atostogauju Vyrui pertrauka tarp chemo. Niekur nesiblaškom. Liedžiam laiką ramiai senelių sodyboje, kurioje dabar gyvena tėvai. Mums ten gera ir ramu, nesinori grįžti ir į miestą. Parvažiuojam tik dėl to, kad MB reikia darytis kraujo tyrimus. Visa savaitė kraujas nekyla. Neutrofilų 0,4; trombocitų 25 Leidžiasi neupogeną, bet kažkaip be rezultatų... Na, gal rytojaus tyrimai jau bus gersni, nes šiandien ir žvalesnis atrodė.

***
Kaip ir visos, blogai jaučiuosi dėl Modestos. Telšiai nuo Mažeikių geras 50 km. Blaškiausi tarp noro, poreikio ir baimės nuvažiuoti atsisveikinti su ja.... Namiškiai nelabai norėjo, kad važiuočiau.. Gal ir gerai... Nieko nebepadėsi, o prisiminti geriau tokią, su kokia susipažinau (nors ir ligoninėje, griežtos izoliacijos palatoje). Nebuvau jos mačiusi, o kepurėlę nunėriau ir per didelę. Tai per Velykas nusivežiau vašelį ir pataisiau. Tada ir su Babania susipažinau... Galiu patvirtinti, berods Adis, žodžius, kad ji pasirodė visai kitokia nei sudaro įspūdį iš savo postų. Aš jai jau tada sakiau, kad reikia keisti nicką
Modesto gimtadienis spalio mėnesį. Ji man sakė, jog ši - mėgstamiausia jos daina. Pasiklausykim... įsiklausykim...ir ištarkim dar kartą "sudie"...
Užuojauta šeimai.
***
Domogintare- užuojauta dėl tėvelio... Gyvenimo paradoksai... Jau ne vieną atveją girdėjau, kad sirgę vėžiu, serga visai ne nuo jo....
***
Ugn*Ine- gerai, kad atsivėrei, išsiklabėjai. Baisu pagalvoti, kaip tau sunku. Kas padeda rūpintis dukryte? Mama? Gerai, kad yra į ką atsiremti. Tikiuosi, kad santykiai su tėvais pakankamai geri? Tavo darbeliai labai mieli. Jei tik užsiimsi rimtai vėrimu, tikrai duosiu užsakymą, nes man patinka puoštis karoliais, vėriniais
***
Babanyt, neužsidaryk, pasirodyk
***
Gero vakarėlio visoms

Nuo šios ligos pernai netekau draugės, gydytojos, o šįmet pavasarį operavo klasioką. Neurologai stipriausi Kaune, tai jei operacija būtų visu 100% sakyčiau tik Kauno klinikos. Dabar sprendimas priklauso nuo daugelio dalykų: visų pirma, kur arčiau? Antra: kur gyvena daugiau artimų, brangių žmonių: giminių, draugų. Koks planuojamas gydymas ir kaip dažnai reiks atlikti tyrimus ir kokius. KMUK turi gerus spinduliavimo įrenginius. SVETA K. siuntė spinduliuotis į Kauną, o ne į Vilnių, nors Vilniaus hematologai labai stiprūs...tai tokie mano būtų pastebėjimai.

Ačiū, Adis.