QUOTE(saulėlydis* @ 2009 07 13, 12:19)
Turėjau omeny ir tą didelį - D.Jonušienė "Vėžio užkliptam žmogui baisiausia -vienatvė"
Vėžio užkluptam žmogui baisiausia vienatvė
Danutė JONUŠIENĖ
LR korespondentė
2009-07-11
Susirgus onkologine liga skausmas kyla ne dėl fizinės negalios. Didžiausią skausmą sukelia vienatvė. Ligoniui būtinas geras žodis, artimojo prisilietimas. Tuo įsitikinęs Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas brolis Benediktas Jurčys.
Vieta, kur Klaipėdoje turėtų iškilti Šv.Pranciškaus onkologijos centras, dar tuščia. Bet brolis Benediktas, vienas šio centro sumanytojų, neabejoja, kad pagalbos ligoniams įstaiga bus pastatyta.
Kartą nuvykęs su vienuoliais į vietą, kur turėtų prasidėti statybos, jis ilgai meldėsi.
Po maldos nusivylė nieko neįvyko, nebuvo jokio ženklo, ar Dievas pritaria šiam sumanymui.
Bet vos tik pranciškonai pasuko atgal, jų akys užkliuvo už pievoje gulinčio žmogaus. Prisiartinę jie pamatė mieguistą moterį. Ji guodėsi, kad slaugė vėžiu sergantį savo brolį ir labai pavargo.
Netoliese esančioje Klaipėdos onkologijos ligoninėje pacientų artimiesiems nėra kur naktį prisiglausti. Todėl ji atėjo į pievą pailsėti.
Po šio susitikimo naujojo centro sumanytojai nurimo. Ženklo, kad eina tinkamu keliu, jiems jau nereikėjo.
Centro statyba kainuos iki 6,5 mln. litų. Pranciškonai tikisi, kad jis bus pastatytas tik už paaukotas lėšas.
- Kuo skirsis šis centras nuo tų, kurie veikia jau dabar? pasiteiravau brolio Benedikto Jurčio.
- Tai nebus vien gydykla, visas paslaugas žmonės galės gauti veltui. Čia bus įvairių paslaugų, ligoniams bus taikoma psichoterapija, meno ar muzikos terapija.
Pavyzdžiui, sergantiems piktybinėmis kraujo ligomis pacientams šiame centre bus paruošti specialūs sterilūs kambariai.
Esame numatę įsigyti ir mobiliąją chemoterapijos įrangą, kad galėtume nuvežti ją pas ligonį į namus.
- Ko labiausiai trūksta vėžiu sergantiems žmonėms? Kodėl jiems sunku grumtis su liga?
- Didžiausią skausmą sukelia vienatvė. Ligos patale žmogus lieka vienas. Nesvarbu, ar jis patiria nerimą, liūdesį, netikrumą ar džiaugsmą, jis tai išgyvena vienas.
Pavyzdžiui, po chemoterapijos žmogus guli vienas namuose. Su kuo jam kalbėti apie savo baimes, apie artėjančios mirties nuojautą?
Ligoniui reikia jautraus klausytojo, pašnekovo, o jo artimieji taip įsikinkę į darbus, kad viską užmiršta, netgi tai, kad visi kada nors mirsime.
Sunkiai sergančiojo priežiūra gali apsunkinti sveikų žmonių dalią, bet jei žmonės myli vienas kitą, kodėl jie turėtų vengti sunkumų?
Sergantiesiems onkologinėmis ligomis vien vaistų nepakanka. Manyčiau, nepakanka net ir labiausiai patyrusio gydytojo pagalbos. Tokiam ligoniui būtinas žodis, artimojo prisilietimas. Tačiau paguoda jokiu būdu negali būti paviršutiniška. Dažnai prislėgti kančios ligoniai susigūžia, užsidaro savo kiaute.
- Jeigu ligonis vengia kito žmogaus, vadinasi, yra blogai. Taip neturėtų būti. Turime rasti kelią į kenčiančio žmogaus širdį.
Liga nepakeičia žmogaus, tik sustiprina jo vienišumą. Reikia, kad jis išsikalbėtų, nebūtų psichologiškai nuvargęs, nes kovoti su vėžiu dažnam pritrūksta jėgų.
Būti silpnam nėra gėdinga, nes tik tas, kuris yra silpnas, gali suvokti savo lemties trapumą.
Vėžys, kaip ir kitos ekstremalios situacijos, padeda atrasti gyvenimo prasmę.
Susirgęs žmogus turi galimybę daug ką apmąstyti.
Jis pradeda kitaip matyti pasaulį, pasikeičia jo vertybės. Kad įvyktų toks praregėjimas, kartais prireikia psichoterapeutų, socialinių darbuotojų, dvasininkų pagalbos.
- Kodėl jums rūpi sergantys piktybinėmis ligomis? Yra ir kitų sunkiai sergančių ligonių, kuriems reikalingas dėmesys.
- Su onkologiniais ligoniais mes pradėjome bendrauti prieš devynerius metus. Matome, kiek daug žmonių miršta nuo vėžio, o juk jie galėtų pasveikti.
Ši liga siaučia kaip epidemija po širdies ir kraujagyslių ligų vėžys yra antroji priežastis, dėl kurios dažniausiai šalyje miršta žmonės.
Esu įsitikinęs, kad jei rūpinsimės ligoniu taip, kaip rūpinamės savimi, vėžys nebeplis.
- Ne paslaptis, kad tam tikra dalis sergančių žmonių palūžta, nes gyvenimas jiems netenka prasmės. Ką daryti?
- Man skaudu girdėti, kad kasmet Lietuvoje apie 1,5 tūkst. žmonių pasitraukia iš gyvenimo savo noru. Tai tęsiasi jau du dešimtmečius suskaičiuokime, kiek netekome žmonių.
Kiek jų pasitraukia vien dėl onkologinės ligos? Manau, tikrai nemažai. Iki šiol jaučiame baimę, nes ne visi ligoniai turi galimybę normaliai gydytis. Tai siaubinga.
Įsivaizduokite, susergi vėžiu, o tavo piniginė tuščia. Ką daryti?
Kaip vyras turi pranešti žinią apie vėžį žmonai? Kaip elgtis moteriai, jeigu ji bijo, kad, sužinojęs apie vėžį, nuo jos nusigręš sutuoktinis? Ar jis ją mylės, jeigu ji neteks krūties, gimdos ar kiaušidžių?
Per devynerius metus, kai bendraujame su onkologiniais ligoniais, įsitikinau, kad daugelis iki šiol nemoka tinkamai suvokti ir priimti žinios apie ligą.
Todėl norime padėti ne tik ligoniams, bet ir jų artimiesiems būti kartu.
Iš penkių brolių pranciškonų, įsikūrusių Kretingoje, trys savo gyvenimą skyrėme onkologiniams ligoniams.
Mane tam verčia pasiaukoti ir rūpestis dėl žmogaus orumo. Nuo pat ligos pradžios vėžiu sergantis žmogus susiduria su panieka, pažeminimu, atskyrimu. Jis dažnai šią žinią sutapatina su mirtimi.
Globoti ligonius sena pranciškonų tradicija. Prieš 800 metų ordino steigėjas Pranciškus, įveikęs pasibjaurėjimą raupsuotaisiais, ėmė jais rūpintis.
Pranciškonai tada gyveno kartu su atstumtais ligoniais. XII-XIII amžiuje beveik už kiekvieno miesto sienos veikė specialios ligoninės raupsuotiesiems tiksliau, tai buvo tik lūšnos.
Kadangi raupsais užsikrečiama, ligoniai turėdavo vaikščioti su skambaliukais, vilkėti specialius drabužius, jie neturėjo paveldėjimo teisės, juos nužudydavo arba išvarydavo į negyvenamas vietas. Raupsai anais laikais reiškė socialinę mirtį.
Manau, kad šiais laikais panašiai jaučiasi žmonės, paliesti vėžio.
- Ar sunkmečiu neatsitiks taip, kad jūsų kuriamas centras taps tik oro pilimi?
- Daug kur šalyje sustojo statybos. Tačiau mes statome dvasios namus, o lietuvis iš prigimties yra statytojas.
Esame pasiruošę permainoms, turime tos jėgos, kuri galėtų pakeisti visuomenę.
Turime ir talkininkų, į šį tarptautinį projektą įsitraukė ir Didžiosios Britanijos labdaros organizacija Macmillan Cancer Support, turinti patirties, kaip dirbti su vėžiu sergančiais žmonėmis.
Britai moko mūsų savanorius.
*********
kadangi straipsnis jau archyvuotas tai gal ne visos galit prieiti paskaityti.
*********
Gal aš esu iš tų laimingųjų? Turiu su kuo pakalbėti apie savo baimes, savijautą, savo jausmus - turiu nuostabią draugę, puikų vyrą. Jis nepaprasta ypatinga mano atrama. Nejaučiu jokios socialinės atskirties. Manau, ne tiek visuomenė atskiria mus, kiek mes patys save atskiriam nuo visuomenės...Paliatyvios terapijos, tikrai rimtos, reikia, nes našta tampama dirbantiems artimiesiems paskutinėmėis dienomis, va tada jie palūžti gali. Darbas, slauga, slauga, darbas, dar prisidededa suvokimas su visam netenkama brangaus, net gal brangiausio žmogaus.
*********
Kalbama apie piniginius dalykus, man pagrindinės išlaidos kelionės į Kauną; vaistai juk kompensuojami....na dar visokie papildomi: šįkart tepaliukai, bet gaunam juk neįgalumo išmokas. Sunku tam, kas gyvena tik iš tų išmokų, nėra antrosios dirbančios pusės. Tada tikrai sunku.
*********
vaivorykštė nuostabi.
Tikriausiai beveik visos pas mus besilankančios . Labai tikiuosi, kad ir mano mamytė taip pat jautėsi ir jaučiasi... 
Bet kiek yra ,nuo kurių nusisuka draugai (pas mus vienas kitas ir iš giminaičių toks yra - nuo pat sužinojimo apie mamytės ligą, ją jau "palaidojo" . Tokių ir nereikia. ) , vyrai, vaikai. Kai mamytė gulėjo ligoninėje, prisižiūrėjau. Moterys grįžta po lašinimų, ir turi išvaikyti namuose susirinkusias pagėrusių gaujas, apeiti per kelias dienas neapeitą ūkį, ir pan., ir dar išklausyti vyro priekaištus, kad neva ji apsimeta , kad jėgų nėra. Arba ateina dukra pas mamą ir : " ...mama, greičiau krapštykis - manęs mašinoje laukia... į darbą ir taip vėluoju..." 
(mintyse klausdavau, ar ponia negalėjo keliom minutėm anksčiau atsikelti, kad taip nesiskubintu - vis tik mama...), arba kai negali mamos parsivešti iš ligoninės, nes su draugais prie ežero yra susitarę važiuoti...Mama pasisėdinėdama suoliukais suoliukais iki autobuso stotelės. Galėtų taksą pasikviesti, bet " ai - nueisiu palengva, ir litas pasitaupys). Kraupdavau nuo tokių vaikų, ir stebėdavausi moterų sugebėjimu dar nusišypsoti, greitiems darbeliams paprasčiausiai jėgų ir sveikatos nebūdavo... Ir taip graudu palikdavo, kai tose situacijose susižvelgdavom su mamyte ir tokį dėkingumą jos akyse matydavau... Ir tas jos ištartas - ačiū... Man tikrai nereikia jos dėkingumo. Man tik reika dar vienos ir dar vienos dienos , dar ir dar vienos valandos kartu su ja praleistos... 
