Auditorijos baimė

jei giniesi darbą ir ten yra komisija su komisijos pirmininku, tai gali pasirinkt vieną žmogų, t.y. komisijos pirmininką. O jei tai yra pristatymas kolektyvui virš 50 žmonių, tai jau negali sau leist prabangos kalbėt vienam. Nes kiti gali pradėt kalbėtis ir gausis triukšmas, kuris tikrai nepadės tavo pristatymui. O žmonės einantys į pristatymus, konferencijas ar dar kokį viešą renginį, realiai tikisi gero pristatymo, kurio metu tikisi išgirsti ką nors naują.
Tiesiog reikia pasistengti, kad taip ir būtų O pranešėjas visada pirmiausia atrodo, kaip savo srities, apie ką kalba specialistas. to ir tikisi atėję žmonės

Taip pat ir as turiu sia baime .. Atrodo ir pasiruosus normaliai bunu ir nestresuoju labai pries kalbejima, bet kai jau kalbet reikia, tai pradeda balsas drebet ir uzsmirstu puse pasakyt, nes baigt viska kuo greiciau noris ..

Atrodo moksluose jau esu sena vilkė - pabaigiau bakalaurą, magistrinį, dabar studijuoju doktorantūroje, tad atsiskaitinėti prieš auditoriją jau teko ne kartą, bet kiekvieną sykį drebu kaip kokia epušė atsiprašant. Mano susijaudinimas akivaizdus, šnekėdama įsitempiu kaip styga, gerklė džiūsta, liežuvis prie gomūrio limpa Na kaip kokiai mažvaikei. Su viešu šnekėjimu susiduriu tik atsiskaitinėjimų metu... Nei viename mano darbe to nereikėdavo, studentams vedu laboratorinius, kur paprastai prieinu tai prie vienos porelės tai prie kitos, beje jie jaunesni, tai kažkaip jokio streso nejaučiu... Aplamai nesu labai drovi,bet ... kas man darosi su tais atsiskaitymais... Pykstu, kad nesusitvarkau su savim, juk man jau 27, na ne piemenė lyg ir... Aišku, šioks toks progresas jaučiasi - bakalaurą gindamąsi iš to jaudulio pradėjau veltis, įtariu, ne vienas ir ne du mane už protiškai atsilikusią palaikė
Prieš atsakinėdama stengiuosi perpmąstyti kiekvieną sakinį, kartais net kalbą pasirašau, pasirepetuoju, permąstau kokių klausimų galiu sulaukti, bet atsistojus vistiek daugiau mažiau sutrinku... Ypač susimėtau sulaukus klausimų ( būna, kad jų neišgirstu , prašau pakartoti). Ir tai kenkia, nes dėl tokio baimingumo atrodo, jog aš tiesiog silpnai pasiruošus, kvaila ar pan. Be to gera para iki atsiskaitinėjimo aš pradedu stresuoti ( kartais net vidurius paleidžia nuo įtampos )
Kaip susitvarkot su tuo viešu kalbėjimu? gal galit ką patart apart to "įsivaizduok, kad visi nuogi" - jaudinčiausi, net jei ir būtų jie nuogi Ar kas turėjot tokių problemų? Ar įmanoma jas išspręsti, ar aš pasmerkta amžiams? Dar man labai svarbus yra auditorijos bei joje sėdinčių klausytojų skaičius. Tarkim atsakinėdama iki dešimt-dvidešimt klausytojų dar jaučiuosi pusėtinai, o jei jų daugiau... tai man nekas

Manau, tau reikia stengtis kuo daugiau tokiuose viesuose pristatymuose ir pan. dalyvauti ir galiausiai tai pasidarys isprasta ir visai nebaisu. Man lygiai taip pat anksciau budavo, kai mokiausi, tai dazniausiai net nenueidavau i tokius atsiskaitymus (kazkokiu stebuklingu budu dauguma destytoju i tai visiskai nekreipe demesio ). Per bakalauro gynima taip tyliai kalbejau, kad beveik niekas manes negirdejo. I pacia pirma konferencija isvis nenuejau, nes pabudau is ryto su 39 laipsniu temperatura (nors kita ryta jau vel buvo normali ). Per antraja konferencija vadovas uz mane paskaite pranesima (man net nebesiule skaityti ). Na kai baigiau magistrantura ir istojau i doktorantura, supratau, kad tai man is tikruju problema ir kad tokiu situaciju vengimas man tikrai nepadeda, tai nutariau isidarbinti destytoja (nors siaip pedagoginio darbo neplanavau dirbti). Teko destyti pratybas, is pradziu buvo labai baisu, bet studentai pasitaike labai draugiski (nors desciau visu nekenciama dalyka), tai pamazu uzsigrudinau. Veliau dalyvavau keliose konferencijose, tai visai nebebaisu buvo. Dabar tai jau net per daug atsipalaidavus kartais bunu Sekmes

as ir lb bijau kalbeti ir kitais metais reiks gintis bakalura , bet va atradau viena perparat bet siek tiek padeda , buvo egzamina spas viena lb jau bjauria destytoja , tai isgeriau valeriono tablete ir taip ramiai sedejau per egzamina nei sirdis drebejo nei jaudinaus nieko, bet tai laikina nzn ar padetu bakalaurui

Kaip tik dabar rašau diplominį darbą tema "Studentų viešo kalbėjimo psichologinė analizė". Pasirinkau šią temą, nes dauguma mano pažystamų žmonių pasisakė, kad jaučia stresą, nerimą, baimę kalbėti viešai. Tačiau ne taip lengva rašyt šia tema, kaip iš pradžių pasirodė. Lietuvoje niekas kaip supratau nėra tyrinėjęs šio dalyko, užsienio tyrėjų kol kas neradau. Mokslinių straipsnių taip pat. Taigi, jei pavyks parašyti sėkmingai, pasidalinsiu svarbiausiomis išvadomis

Man buna panasiai, as atrodo psichologines baimes ir nejauciu, nei jokio jaudulio ar itampos pries tuos kalbejimus (juo labiau, kad dazniausiai tenka kalbeti grupei zmoniu, su kuriais kasdiena susiduriu ir jie yra visi savi), BET.. turbut pasamoneje kazkas yra, nes buna nueinu ramiausiai, pradedu kalbet, ir su kiekvienu zodziu pradedu vis labiau jaudintis. Ir tas jaudulys pasireiskia fiziskai - tai paraustu, tai balsas kazkoks gergzdziantis pasidaro Ir niekaip negaliu suprast del ko na, nes tikrai, isankstinio jaudulio kazkokio visai nejauciu, atrodo pries pranesima kalbeciau ir kalbeciau, turiu tiek pasakyt ir svarbiausia, NORIU pasidalinti savo mintimis, bet kai visu zvilgsniai susminga i mane, kazkas pasidaro.. o ka darau, tai stengiuos nekreipt i tai demesio, galvoju, na ir kas, kad kiti mato, jog jaudinuos, juk as pati matydama kaip kiti jaudinas pries auditorija negalvoju nieko blogo, blogiausia, kad maziau idomu klausyt ju, bet paklausai ir pamirsti, tai kalbant svarbiausia susikaupti ir susikoncentruoti ties tuo, ka pasakoji, ir jei pradeda balsas drebet ar pan. negalvot "vajej man dreba balsas, kaip atrodau.." o ignoruot tai ir nenusimusti nuo savo minciu, man padeda nes butent del to ir painiojies, pamirsti, kad galvoji apie jauduli, o ne apie tema. Reikia itikinti save, kad "Na ir kas, kad paraustu, klausytojams nuo to nei silta, nei salta, jiems rupi, ka sakau" nes taip ir yra

Radau šiek tiek idomios info: kad patiriamas stresas viešo kalbėjimo metu gali būti socialinės fobijos išraiška. O socialinė fobija - tai aukščiausio laipsnio drovumas. Ir dar - jaudinamės todėl, kad visiems būdinga įvertinimo baimė. Be to, labai svarbu pasitikėjimas/nepasitikėjimas savimi.

Jei kalbu prieš kolegas, arba nepažįstamus žmones, jų gali, kad ir šimtas būti, man kaifas kalbėti viešai. Kai žinau, kad temą išmanau geriausiai iš klausančių Žinoma, jauduliukas visada yra, bet jį nugalėti padeda:
1. Apsiskelbimas artimiausiems kolegoms, kad jaudinies arba jų informavimas, kad kalbant tau kalbant drebės balsas. Tada nebaisu, nes gi tipo žino kad jaudinies.
2. Diskusijos/juokučiai su kolegom prieš pristatymą, tada tas išmetimas į viešo kalbėjimo erdvę ne toks netikėtas būnas, ir nedrebančiu, linksmu, savu balsu toliau tęsi toliau kitą temą.
3. Atsistojus prieš auditoriją, įsivaizduot kad esi kito žmogaus, kuris kietai šneka, vietoje, t.y. prisimint kokie dalykai kito žmogaus retorikoj imponuoja, pvz. įtaigus balso tembras, tvirtas tribūnos "laikymas".

Sarmi, įdomi ir aktuali tema, lauksim išvadų

Tas tai tikrai, pas mane daug sociofobijos pozymiu Nepaisant to, bent jau destyti ar daryti pranesimus konferencijose visai nebebijau

Aktuali ir idomi tema, daug ką galėčiau parašyti iš asmeninės patirties (kas vyksta kalbėjimo metu), bet kai reikia tai pagrįsti moksline literatūra - stop Mes diplominį rašom tris metus (2 metus kursinio forma nagrinėjam ta pačią temą), o jau kitais metais užbaigsim ir ginsim pabaigtą darbą. Kas bus idomaus rašymo metu būtinai parašysiu Jei jūs kažką naujo suprasit, rasit, ar sužinosit taip pat pasidalinkit.
Bet svarbiausia kaip tą nerimą, stresą nugalėt. Darbo vadovė vienareikšmiškai teigia, kad tai imanoma tik per patirtį, t.y. tai darant daug kartų. Juk pagalvojus, dėstytojai, mokytojai pastoviai kalba prieš auditoriją ir jeigu kiekvieną kartą išgyventų diskomfortą, manau nedirbtų to darbo. Kita vertus, daugumoje šalių organizuojami specialūs seminarai, kuriuose žmonės nugali šią baimę. Todėl, kad baimė apriboja veiklą, kurioje galbūt mes privalome, galime ir sugebėtume dalyvauti, jei ne tas nemalonus jaudulys...

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tai tiesa. Teko vesti užsiemimus grupėms, pirmą kartą buvo kiek keista ir nedrąsu, tačiau po kelių užsiėmimų pati savimi stebėjausi, kaip tai yra nebaisu, netgi teikia malonumą. Manau taip yra dėl to, kad atrandi savąjį auditorijos "aš", kuris susideda iš įgūdžių, balso tono, gestikuliacijos, ir vienas viešas kalbėjimas po kito, ir nebegalvoji apie tuos įgūdžius, kaip čia ką pasakyt, visi į mane žiūri, su tuo susigyveni ir pripranti. Kitą vertus, tie įgūdžiai prarandami, o galbūt dingsta užtikrintumo savimi jausmas.

Dabar taip jaučiuosi, nes ilgą laiką nieko nekalbėjau viešai, o artėja darbo gynimas. Paniškai bijau kalbėti prieš žmones, kuriuos gerbiu ir kurie yra labai protingi. Tiksliau jaudulys ima ne dėl komisijos, o dėl savęs. Baisiausia įžanginė dalis, darbo pristatymas. Net dabar jaudinuos, kai įsivaizduoju, kad reiks ateiti, pasisveikinti ir varyti monologą. Nu čia baisiausia. Klausimai geriausia dalis, nors jų visi ir bijo, na bet gyvas kontaktas, viskas gerai. Bet pati pradžia .. Baisiausia, kaip kažkas minėjo, kad gali pagalvoti, kad protiškai atsilikus Nes būna kad balsas kaip nesavas, pradedu kalbėt, po minutės kalbėjimo suprantu kad visą tą minutę rėkiau, staigiai nuleidžiu garsą, tikriausiai juokinga būna, ir dar tuo metu sau mintyse kalbu, kad ššš viskas gi gerai, nu bet toks jausmas, kad kaip sapne būna kad nori rėkt bet balso nėra, tai čia irgi panašiai, atrodo kad balso nevaldai Retai tokios situacijos būna, bet na pvz per gynimus tai labai nelaikas, tai nuo dabar bandau su savim dirbt, ale ką daryt, kai praktikos nėra, nekalbu kasdien prieš iškiliausius mokslo protus