Auditorijos baimė

Kažkur kažkada skaičiau straipsnį apie tai, kaip įvaldyti kalbėjimo prieš auditoriją meną. Taigi keli patarimai jau buvo čia minėti- nesikartosiu. Dar vienas, tada man pasirodęs labai juokingas, bet sako labai efektyvus būdas sutramdyti jauduliui. Reikia įsivaizduoti, kad tie, kuriems jūs turite kalbėti yra visiškai nuogi, pabandykite įsivaizduoti kaip jie nejaukiai jaučiasi ir narsiai ir užtikrintai dėstykite savo mintis. Tik svarbu pernelyg daug neįsijausti ir napradėti kikenti.
Ir dar, auditorijoje reikia pagauti dėmesingo ir malonaus žmogaus žvilgsnį (tai gali būti grupės draugas, mėgstamas dėstytojas ar šiaip maloni persona) ir kalbėti tarsi jam vienam. Jausdami jo palaikymą jausitės kur kas tvirčiau.

Dar iš patarimų būtų galvos pasukinėjimas, na kad pasimasažuotų sprando raumenys, nežinau, ką tai duoda, bet skaičiau, kad tai labai veiksminga Dar reikia giliai įkvėpti keletą kartų, nes kai susijaudina žmogus, jo kvėpavimas pasidaro labai paviršutiniškas ir negilus.

pas mane irgi tokia baime

Aš irgi turiu tokią baimę, nors kai kalbu, kiti jos nepastebi: man atrodo, kad visas balsas dreba, o kiti sako, kad visai ne Prieš kelis metus gyniausi bakalaurą, tai valandą prieš gynimą visai dingo balsas (tiesiogine prasme), kai pradėjau kalbėti, jaučiausi visai drąsiai, bet tik cypiau iš visų jėgų, nes visai nesigirdėjau, komisijos nariai neįstengė nesišypsoti, praėjus valandai, balsas atsirado kaip niekur nieko Tai vat kokia mistinė istorija

Turiu ir as sita baime, nors univere tikrai daug pristatymu teko daryt, bet vis tiek sirdis i kulnus lipdavo..Ir raudonuodavau, ir zodzius ne taip istardavau, net susvepluodavau, ko niekad siaip nebuna, ir balsas drebedavo, ir as drebedavau . Nors visi visuomet sakydavo, kad nesimato jokiu mano nervu ir pristatymas puikus.. Truksta man pasitikejimo savim, esu baile ir t.t. Gerai, kad dabartiniam darbe nera jokiu pasisakymu pries auditorija.

O pristatymu metu man asmeniskai padedavo tokios priemones: pirma, atsistoti, jei yra tokia galimybe, uz kokio stalo ar tos tumbos (nzn, kaip tiksliai ji vadinasi, bet tokios stovi daznai auditorijose, skirtos butent pasisakymams) - suteikia saugumo jausma, antra, rankose laikyti koki tusinuka ar popieriaus lapus - tie lapai labai padeda, jei pasimirsta kokia mintis ar siaip pasimeti, be to, nereikia mastyti apie tai, kur deti, kaip laikyti laisvas rankas, trecia, visuomet diena pries pristatyma pasidaryti santrauka tik su pagrindinemis mintimis, o ne istisu tobulu tekstu, ketvirta, jei yra galimybe, butinai pasiruosti skaidriu, zymiai lengviau ziurint i jas destyti mintis, akcentuoti esminius dalykus, galu gale kalba automatiskai gaunasi letesne, su pauzemis ir t.t., penkta, visuomet pasirepetuoti namie garsiai visa pristatyma po kelis kartus. Daugiau neprisimenu Bet sitos priemones isbandytos ir patikrintos...

Na mano ir darbas, ir mokslai- tiesiogiai susiję su auditorija. Ir veik kiekvieną dieną..Stažas jau nemažas- 15metų..Turiu prisipažinti, kiekvieną kartą jaučiu jaudulį, kartais patiriu netgi nemažą stresą..

Kartą vieno žymaus senyvo amžiaus aktoriaus-garsaus skaitovo, per savo kūrybinę karjerą turėjusio daugiau nei5000 koncertų, su kuriuo darėm bendrą projektą, paklausiau, ar jis vis dar jaudinasi prieš eidamas į sceną..Jo atsakymas buvo vienareikšmis- taip..Juk tai kiekvienąkart- kova, kai savo energija reikia iškovoti kitų dėmesį, pajungti jį sau ar net manipuliuoti žiūrovo emocijom...

Mano balsas nedingsta, nevirpa, nedreba- tam buvo mokslai ir ilga praktika apie taisyklingą kvėpavimą, balso pastatymą, vargonus kiekvieno žmogaus organizme ir etc...Vis tik turėjau ir aš problemėlę- kartais nei iš šio, nei iš to imdavo drebėti rankos..

Pažįstama psichologijos mokslų daktarė, kuri irgi prisipažino, kad jai nesvetima auditorijos baimė, pasiūlė kelis savo pačios naudojamus pratimus..Man jie padeda..Gal padės ir jums..

1.Prieš svarbų jums renginį rasti mažutę valandėlę ir praleisti ją vienumoje su malda. Tai neprivalo būti poteriai- maldelė gali būti sukalbėta savais žodžiais, tačiau būtiniausias dalykas - susikaupimas ir tikėjimas, kad tavo prašymas bus išpildytas..

2.Prieš renginį leisti organizmui "išsibijoti"- t.y. mintyse sufabrikuoti pačią didžiausią įmanomą nesėkmę būsimo renginio metu..Paleiskite savo fantaziją, tačiau stenkitės patikėti šiais savo išmonės vaisiais...Jūsų organizmas patirs stresą, fizeologija atitinkamai gaus adrenalino, todėl realaus renginio metu jis tai jau bus išgyvenęs , ir stresas nebesikartos..

Pabandykit pasinaudoti vienu iš šių būdų. Gal padės? Sėkmės...

oi.. ir kas nera isgyvenes tos auditorijos baimes! man tai is vis siemet pirma karta teko pries visa auditorija ir dar - pries nauja grupe skaityti darba! nes iki 2 kursi taip ir neteko, ai viena karta toki nedideli darbeli pristaciau bet ir tai is vietos! o cia.. kai atejau i nauja gruoe, nieko nepazystu, nezinau kaip sureaguos.. tai ir balsas drebejo, ir rankos dreko, ir nezinojau nei kaip stoveti nei kur ziureti. eina sau, atrodo vaikiska bet buvo nemalonu. Po to siaip ne taip jau issidrasinau.. bet ir tai dabar pries kiekviena pristatyma siek tiek nervatriopkes buna, bet as ir toki sau viena metoda taikau, kai mano draugas pasiule - sako, isivaizduok, kad auditorijoj nieko nera, tik as vienas.. negi tau baisu pries mane sneketi! tik sako per daug neisijausk
na is tiesu, vienu momentu padejo, nors ir sunku patiketi

Vienintelis dalykas padejes man atsikratyti auditorijos baimes buvo tai, kad pora dienu pasirodyma, tiesiog nusifilmuodavau viena savo kalba ir paskui perziuredama analizuodavau kas ir kaip. Po keletos tokiu savo irasu visam laikui atsikraciau savo baimes

Labutis
Neskaiciau ka kitos rase, gal ir pasikartosiu, o gal ir ne

Pas mane irgi buvo tokia problema, na jej tiksliau, dar pilnai jos neatsikraciau, bet vis, gal pades mano patirtis..

Kai tik pradejau studijuoti, reikejo begales pranesimu, pristatymu perskaityti, bei kalbeti savo zodziais...pimra raudonuodavau, rankos pabaldavo, akyse zvairavo viskas, bei kaip tu rasei balsas drebedavo, girdedavau kiekviena sirdies duzhy, o nuo to dar labiau nervavaus, nes galvojau, kad visi mato mano raudooona veida Geda juk
Ieskojau info kaip cia apsiraminti, geriau sedatifa (raminamos tabletes), bet ne velnio nepadejo, taigi nuspredziau pati kazka daryti.

Taigi, pradejau stegntis kalbeti KUO DAUGIAU, jei tik budavo kokiu pranesimu, iskarto imdavau juos, ir pirma eidavau pristatyti, stengdavausi namie pasiskaityti juos daaaug kartu, kad vos ne atmintinai mokedavau, ir kai iseidavau, is tos baimes, pradedavau skaityt, o kai atsimindavau kad reikia pakelt akis, zinodavau ka sakyti..

poto pries paskaitas, per pertrauka, stengdavaus nueiti i ta vieta is kurios reikia pranesineti, ir paziuredavau is tos vietos i auditorija, ne butinai ar yra zmones ar ne, tai padeda vien del to, kad pranesimo metu neissigastum pacios erdves

Taip pat galima pries pat pranesima, pakalbeti su pazystamais, ir pasakyti, zinai as bijau, ir jaudinuosi, jie tau pasakys zinoma "nesijaudint", bet vien tas dalykas, kad jei suklysi, nebus geda, nes jau zinos, kad jaudinies, o ant kitu nusispjauti

Susitark su kokiu nors pazystamu, arba jej yra geriausia drauge, kad ji visa pranesima ziures i tave rimtai ir klausysis, taigi kada noresi parodyti publikai, kad ne vien spogsai i lapa, pakelk akis i ta zmogu (drauge), ir jai pranesinek, ji bus rimta, nekalbes ne su kuo, taigi tau bus lengviau, kad kazkas taves klausosi, ir moraliskai palaiko...

IR svarbiausia, ziurek i kitus pranesejus, kurie patinka, isidemek ju elgesi, kas juose tau patinka, kas uzveda -pvz. dazniausiai buna gestu kalba, israiska veido, bei balso rimtumas, isitikinimas. Butinai reikia buti savimi pasitikinti nors ir ka bekalbetum, nors ir pacia paciausia nesamone, bet kalbek tvirtai ir aiskiai, geriau maziau bet garsiau ir tvirciau Kas nepatinka pranesejuose irgi isidemek, tai pades tau ne vien nekartoti ir gaudyti save per pranesimus kaip darai kazka pansaus, bet taip pat ir zinosi , kad ne viena tokia esi, kuri bijo ir jaudinasi

Dar yra daug patarimu, bet cia jau reikia analizuoti save, kodel tu bijai, ar vien tik del auditorijos baimes, ar del to, kad savimi nepasitiki sioje sferoje...

Vienu ir kitu atveju, to atsikratoma ne greitai, bet jej isigudrinsi kalbeti kuo daugiau, tu galesi net ir po puse metu smagiai zingsniuoti i tribuna ir buti antras Aristotelis Galiu tave nuvilti tik vienu dalyku, jeigu darai didele pertrauka po kalbejimu, atsiranda vel ta baime, nes paprasciausiai neatsimeni kaip tai yra...geriau tai praktikuoti nuolat...O tai gali daryti kiekviena diena, einant kur nors prieiti prie kokio zmogaus ir paklausti "o kiek valandu, aciu, geros dienos"...
Sekmes...labai tave palaikau, nes pati tokia esu

Aš irgi turiu tą baimę. Prieš kelerius metus vieną semestrą dirbau dėstytoja, tai tą baimę buvau lyg ir nugalėjus Aišku, jaudindavaus prieš kiekvieną paskaitą, nes teko skaityti ir srautines, kai susirenka apie 100 žmonių, bet kaskart bijodavau vis mažiau. Paskui pakeičiau darbą ir porą metų dirbau kolektyve, kurį sudarė 5 be galo draugiški darbuotojai Tuo metu su klientais bendrauti neteko, visą laiką sukausi tarp tų kelių kolegų, tai bendrauti su nepažįstamais vėl atpratau Neseniai vėl pakeičiau darbą (tokia jau aš nepastovi ) ir teko skaityti pranešimą didelei auditorijai. O siaube Visą savaitę drebėjau iš baimės. Kai teko kalbėti, baisiai džiūvo burna, drebėjo balsas, bet po to sulaukiau daug komplimentų Bet daugiau nenorėčiau tokio pasirodymo...

Ziuriu idomi tema labai, man buvo aktuali pries pusantru metu. Geriausia kai bijai stikliuka isgert ar valerjono kad paciai ramiau butu,, as tai asmeniskai nieko negeriau, snekejau su destytoju tai sako geriausia kai nieko neimi, kazkokia baime turi but. Is pradziu buna baisu, burna dziusta, bet paskui taip lengva buna, net nezinai kaip tave ivertins o tau buna viskas dzin po tokios itampos... Tai sekmes, merginos!

Kol mokiausi mokykloje,nemaniau,kad turiu tokiu problemu...bet karta per dideli pasitikejima savimi isejau nepasiruosusi ir.....supratau,kad neturiu ka pasakyti kazka pamykiau ir siek tiek atsitokejusi sugebejau kazkaip baigti kalba...
Nuo to laiko supratau,kad kalbeti pries auditorija man l didele problema...pasimetu,dziusta burna ir visi kita...bet kazkaip nesureiksminau sito iki bakalauro gynimo...va ten tai buvo Namie pasiruosiau kalba,nuejusi apsiziurejau ,apsipratau,bet kai isejau....baisu prisiminti.. viska pamirsau,teko nuskaityti nuo skaidriu,balsas drebejo,trukciojo,isdziuvo burna....o kai pasipyle klausimai,vos is padu neiskritau...kaip geda
Bet bandau kazkaip sau padeti,reikia tobulintis sioj srity,nes gyvenime dar daug bus progu kalbet pries auditorija...