bet darbas, kuriame reikia daug bendrauti, ir siokia tokia gyvenimo patirtis ta katastrofiska baime jau sumazino iki sveiko jaudulio 
patariu ruostis pasisakymams, ismokti triuku, kai susikoncentruoti i kalbejima, o ne jauduli. Dabar kalbedama auditorijai suprantu, kad tai greitai baigsis, o kazkas gedinancio ir baisaus nelabai gali ir nutikti na, juk nekalbame kiekviena karta visai Zalgirio arenai
Tik aišku nepradėkit nuo kokių labai svarbių pranešimų prieš labai didelę ir piktą auditoriją. Man dar padėjo pranešimo filmavimas, po to pasižiūri, ką blogo darei ir sakei (viskas atrodo daug baisiau nei stovint prieš auditoriją ) ir kitąkart stengies nebekartot klaidų.
anksčiau paniškai bijojau kritikos, mokyklos laikais visiškai nesireikšdavau.. tačiau įstojus į universitetą viskas pasikeitė, nuolatiniai pristatymai, diskusijos ir panašus dalykai privertė perlipti per save ir nebijoti pasakyti savo nuomonės.. galiausiai visi klysta, kartais nusišneka be abejo prieš svarbius atsiskaitymus, gynimus balsas dreba, bet reikia išmokt pasitikėt savim 
nors negaliu sakyti, kad apskritai kalbejimas pries zmoniu (nepazistamu) auditorija, kai visi susmeige akis klausosi, neikiek nepadejo. aisku,man paciai padejo ir tai, kad kalbu apie tai, kas man isties idomu ir kur as kazka nutuokiu.
