Auditorijos baimė

aš turiu nemažai patirties kalbėjimo prieš auditoriją. Visų pirma dirbu darbą, kur dažnai reikia atsistoti ir pasisakyti prieš auditoriją.
Patikėkite, iš pradžių tikrai nebuvo lengva kalbėti, kai į tave žiūri kaip minimum 50 akių. Bet pripratau ir dabar jokių problemų. Paskui įsidarbinau dar ir dėstytoja aukštojoje mokykloje dirbau 2 metus papildomai, antraeilėse pareigose. Vienu žodžiu, kuo labiau auditorijos bijojau, tuo dažniau prieš ją pasisakydavau, ir persilaužiau

Pavasarį gyniausi kursinį pas dėstytoją, kurio labai bijojau, bet matyt iš to trizniojimo jau "perdegiau", nes ilgokai laukiau eilėj ir mačiau, kaip kiti šlapi ir raudoni išeidavo , tai nuėjau ir sau mintyse pasakiau, kad svarbiausia netylėt, geriau jau nusišnekėt kažką, pajuokaut, bet netylėti, nes užvers klausimais, sunervuos ir sukirs Akurat - nors sakė, kad pats darbas galėjo būt geresnis bet apsigyniau gerai ir pažymį gavau gerą Nors nuėjus drebėjau , bet pradžioj persimetėm keliom frazėm "ne į temą", pats dėstytojas toks "raminantis" žmogus, tai ir nebuvo labai baisu.

norint nebijoti auditorijos...reikia kuo dazniau kalbeti auditorijai...

Aš irgi turiu tokią problemą. Kai reikia, tai susikaupiu ir pasakau, ką reikia, dažnai netgi visai neblogai gaunas. Iš kitos pusės, visada jaučiuosi siaubingai, visa stresuota, pilvą skauda, prakaitas pila. Ar yra būdų ne tik išmokti padaryti tai, kas reikia ir padaryti tai gerai, bet ir atsipalaiduoti (tuo labiau, kad nėra ko). Alkoholio įkalimo kaip išeities nematau.

Oi, baikit su alkoholiu Kad ir labai mažiukas kiekis- blokuoja atmintį. Jau geriau pasimylėt prieš einant į auditoriją Dar labai padeda grimasos ir eilėraščių skaitymas prieš didelį veidrodį. Tikrai. Kol pati sau atrodysit juokinga ir sarmatysitės- kompleksas neišnyks. Kai maivysitės su malonumu (įsivaizduokite, kad bendraujate su žmonėmis, gestikuliuokite...)- lengviau bus ir prieš auditoriją. Kas turi mažų vaikučių- dažnai pasitaiko situacijų, kai reikia Kalėdiniam renginy ar daržely ekspromtu kokią užduotį atlikti, pašokti (nu, klasika)- daugelis susigūžta, neina, sarmatyjasi, o tai geriausios pamokos scenos baimei nugalėti. Jau geriau pult pirmai nuo kėdės, ir kaip bus, taip bus. Yra daug gyvenimiškų situacijų, kur galima lavinti laisvesnį bendravimą. Pvz. ateina dvi draugės į koncertą, o po jo atlikėjui ar dainininkui gėlių paduot negali Eik tu, ne, eik tu, neee, tu eik Čia visur pamokos

man tai daryti prezentacijas nera sunku,kai esi viska pasiruoses, issirinkes suprantama tema...bet siaip labai seminaruose nepatinka,kai destytojai vardais klausineja, kai juolab nelabai supranti..tai sedi visa laika ir galvoji,kad tik nepaklaustu...

Reikia, matyt, tam tikros akimirkos ar aplinkos, kurioje save pergudrautum.. As visa laika labai bijojau auditorijos.., veida ismusdavo raudonis Ir scenos baime turejau.., bet vistiek lipdavau ant scenos pasirodymams. Tikriausiai reikia atsidurti ten, kur zinai, jog niekas nepasakys, kad esi neteisi... ir turi zinoti apie ka kalbi ar ka darai. Dabar tokiu dalyku nebeatsitinka

Zinoma, seni patarimai.. isivaizduoti, kad visa auditorija kokie nors juokingi zmoguciai, bet kas, kas kelia juoka.. Nesiulau susijuokti, zinoma

Turiu ir aš šią problemą ir jau praradau viltį ,kad kada nors viskas susinormalizuos.Mokyklos lsikais buvau gana iškalbi dalyvaudavau skaitovų konkursuose,vesdavau renginius ir buvo viskas gerai,bet vedant vieną vakaronę mano balsas taip pradėjo drebėt,kad vos pabaigiau skaityti tekstą.Jau tikriausiai ne raudona buvau,bet violetinė...ne tik draugės,bet ir mokytojai klausinėjo kas nutiko.Paaiškinimo neturėjau,pati nieko nesupratau.Nuo tada ir prasidėjo visos bėdos-eilėraščio jau nesugebėdavau padeklamuoti.Metai ėjo ,o problema liko tokia pati-Kalbėti prieš būrelį žmonių neįstengiu-balsas dreba.O jei reikėtų perskaityti tekstą tai tikriausiai nualpčiau.Bandžiau,stengiausi maniau,kad priprasiu nors kiek ,bet jokios pažangos.Labai dėl to kompleksuoju.

baimė visada yra... aš šiaip esu drovi irgi, nemėgstu būti dėmesio zonoje... bet neturiu kažkaip tokios panikos. svarbu žinoti ką sakyti.. išmokti... bent jau... pasiruošti. pamenu bakalaurus, magistrus, kai reikėjo gintis. kol lauki savo eilės, atrodo mirsi iš jaudulio, ir kuo arčiau tavo eilė, tuo baisiau... kojos nelaiko. bet kai jau ateina tavo eilė, nuėjai atsistojai, ir matai tik komisija, aplink susirinkusių nematau o ir vienodai jie pasidaro.. viską pasiruošusi, viską žinai, tai tiesiopg pristatai darbą, atsakai ir viskas. jaudulys tuo momentu dingsta. o pastebėjau, kad kartais streso būklėje man net geriau sekasi atsakinėti ir sugalvoti ka nors ekstra.

dabar dirbu pedagogini darbą, esu profesijos mokytoja. Pamenu pirma diena mokykloje. galvojau tikrai mirsiu, isivaizduokit ateiti i moksleiviu klase... aciu dievui mokykla profesine, tai moksleiviai jau ne mazi, bet vistiek.... atrode kvepuoti net sunku... daug baisiau nei gintis magistrini. o ir pedagoginio darbo nei mokiausi, nei dirbau, niekas nepatare, prieme i darba ir taip ant pirmos dienos plika basa isvare... Pasiimu dienyne, o ten 33 mokiniai ir visi vaikinai. dar silpniau pasidarė (nors is tolimesnes praktikos isityikinau, kad geriau 30 vaikinu, nei 12 merginu ). bet paskui kai pamaciau kad moksleiviai po 12 klasiu, siek tiek lengviau pasidare, jau vistiek protingesni, nei po 10 klasiu. Na ir nieko, viskas praejo gerai. ir grupe buvo gera. aisku, kai dabar po keliu metu prisimenu savo pirmas dienas, tai juokas ima.... aisku, jaudulys pries kiekviena nauja grupe yra, nes nezinai kokiu sulauksi ziurovu, bet jau nebe taip baisu.... pripranti...

Taip, reikia kuo dažniau persilaužinėti ir savaime su ta baime susigyveni. Sakau iš asmeninės patirties.

Turėjau ir aš tokią baimę, mokykloje nesugebėdavau kalbėti prieš auditoriją. Viskas susitvarkė kai įstojau į aukštąją, ten reikėdavo daryti įvairius pristatymus, ir tiesiog pripratau prie kalbėjimo prieš auditoriją, susiėmiau ir įveikdavau savo baimę, tiesiog nuostabus jausmas, kai įveiki savo baimes kita vertus matyt tai nebuvo labai didelė baimė, tiesiog reikėjo susiimti ir priprasti prie to tai yra darbas su savimi, nusiteikimas, nors aišku suprantu, kad ne visiems pavyksta prieš svarbias kalbas aišku būna jauduliukas, bet ne toks didelis kaip anksčiau

Labai padeda įsiteikimas, jog ta tema, kuria kalbi, auditorijoje esi „asas“. Reikia būti tiek stipriai pasiruošusiam, kad galėtum drąsiai pasakyti: atsakysiu į bet kokį klausimą, klausytojai toje temoje „žali“. Ir reikia bent jau suvaidinti, kad labai labai stipriai pasitiki savimi. Veikia. Patikrinta.