Troškimas, Viltis, Nerimas, Laukimas, Džiaugsmas, Baimė, Tikėjimas, Skausmas, Meilė...ir dar daug kitų jausmų ir būsenų aplankė mane belaukiant savojo stebuklėlio.
Troškimas. Vieną dieną supratau: atėjo laikas mažučiam žmogeliukui užpildyti tuštumą mūsų gyvenime. Juo labiau, kad nesu labai jauna, o laikas nenumaldomai bėga.
Viltis. Pradėjome su vyru šauktis vaikelio. Tik mėnesiai skubėjo, o vaikelis visiškai nesiteikė ateiti. Nors viduje jaučiau Nerimą, bet Vyliausi ir Tikėjau, kad ateis diena, kai galėsiu Džiaugtis. Neklydau, vieną rytą atsikėlusi supratau, jog po aštuonių mėnesių būsime trise.
Laukimas.Nėštumas nebuvo nei sunkus, nei lengvas, nuolat apimdavo nenusakomas Švelnumas savo mažajam pilvelio gyventojui. Kartu aplankė ir Nerimas bei Baimė, ar tikrai viskas gerai, ar vaikelis sveikas. Sunkiausia pasidarė Laukti, kai gydytojų nustatytas gimdymo terminas atėjo ir praėjo, o mažiukas (žinojome, kad bus sūnutis), neparodė noro paskubėti. Termino dieną išsiruošiau į ligoninę patikrinti vaikučio širdies toniukų. Viskas tvarkoje, tačiau visaapimantis Nerimas manęs nepalieka, vėliau su juo guliausi, nuo šio jausmo ir nubusdavau. Pažiūrėjusi gydytoja konstatavo: "kaklelio atsidarymas 3 cm, jei prasidės sąrėmiai, ateik. Laukiu...sąrėmių vis nėra. Paniškai kasdien skaičiuoju judesius, mažylis dažnai neramus, jaudinuosi, ar tikrai viskas gerai.
Po dviejų dienų vėl išsiruošių į ligoninę. Širdelės tonai geri, atsidarymas jau 5 cm, tačiau... jokių sąrėmių. Po keleto dienų - vėl į ligoninę. Baimė kamuoja vis labiau,jaučiu, viskas trunka per ilgai. Gydytoja pasižiūri echoskopu: viskas lyg tvarkoje, tik vaikutis guli nevisai taisyklingai: galvute žemyn, bet į priekį veiduku, o ne pakaušiu, todėl priš gimstant dar turės apsisukti. Verdiktas:jei per porą dienų neprasidės gimdymas, teks skatinti.Sunkiai pareinu namo, bet ši kartą jaučiu: jau greitai...Vakare pradedu jausti ritmingus gimdos susitraukimus. "Tikriausiai sąrėmiai"-pagalvoju, bet kodėl be Skausmo?. Dėl viso pikto pradedu skaičiuoti: kartojasi kas 15 min. Po poros valandų - kas 10 min. Naktis, visi miega, o aš guliu ir kalbinu mažiuką, prašau, kad apsisuktų. Miegas visiškai neima, šalia šnopuoja vyras, kažkodėl apima Ramuma. Nusnūstu, bet jaudulys greitai mane pažadina. Jau 3 ryto, skaičiuoju... sąrėmiai kas 5 min. Dabar jau būdrauju ir stebiu: pilvelis susitraukia, vėl atsipalaiduoja, pertraukėlė, vėl sąrėmis. Keista, kodėl Neskauda. Gimdau aš, ar negimdau? 4 val. ryto pilvelis susitraukia kas 2-3 min. Švelniai žadinu vyrą: eime, turbūt jau laikas. Be to ir nuojauta sako, kad neklystu, greitai glausiu prie savęs stebuklėlį. Prieš išeinant užsuku į vonios kambarį. Išgirstu "pakšt", jaučiu, kaip bėga vandenys.Pagaliau, dabar jau tikrai nedaug liko. Pasitikrinu:vandenys jau žalsvi, matosi gleivių. Ir vėl vis stiprėjanti Nerimas. Susiimu, jaučiu, viskas turi būti gerai. Išeiname į ligoninę, ji čia pat už kelių žingsnių. Dabar pajutau šiek tiek skausmingą pilvo susitraukimą. Apsidžiaugiau,: iš tikrųjų gimdau. Kol kas esu pakankamai Rami. Vyras, man atrodo, iš viso gerai nesuvokia, kas vyksta. Tiesiog vykdo mano nurodymus: paimk tą, padėk ten ir pan. Tačiau abu jaučiame šio įvykio reikšmingumą: juk tuoj, tuoj mūsų gyvenimas pasikeis nepažįstamai ir mes abu šito be galo Trokštame.
Ligoninėje gydytoja pasižiūri: kaklelis atsivėręs 7 cm., vandenys rodo, kad vaikelis pernešiotas, bet dar nėra labai blogai. Greitai nusiprausiu ir keliauju į gimdyklą, kurioje jau laukia vyras. Sąrėmiai stiprėja, bet nėra labai blogai. Į gimdyklą įeinu su Šypsena. Prijungiama aparatūra, skaičiuojanti vaikučio širdelės tonus ir sąrėmių stiprumą. Aparatas rodo, kad sąrėmiai- 100 balų, tarp sąrėmių 1 minutė.. Gydytoja Nusišypso: jau greitai, kažkur po 3 val. Pažiūriu į laikrodį : dabar 5 ryto, vadinasi kažkur 8 jau turėsime mažiuką. Sąrėmiai darosi vis Skausmingesni. Tiksliau jie ne tiek skaudūs, kiek nemalonūs, plėšiantys iš vidaus. Sėdžiu ant kamuolio, atsirėmusi į vyrą ir stengiuosi kvėpuoti. Vyras bando kalbinti, bet galiu tik linktelėti, papurtyti galvą ar Nusišypsoti (tiksliau perkreipti lūpas). Kažkodėl imu visa Virpėti. Drebulys, atėjęs iš vidaus nuolat nukrečia nuo galvos iki kojų, negaliu jo valdyti, nesuprantu kodėl... Laikas atrodo sustojo, laikrodžio rodyklės lyg priklijuotos nenori slinkti tolyn. Tarp sąrėmių nelieka tarpų. Vienam baigiantis iškart prasideda kitas. Nuo jų gniaužia kvapą, bet vis tiek stengiuosi kvėpuoti, kad vaikučiui užtektų deguonies. Žvilgteliu į laikrodį: pagaliau laikas šiek tiek pajudėjo, nors keletą minučių, paskui dar keletą ir dar keliasdešimt ir dar... Atėjusi gydytoja vis paklausia, ar atsirado stūmimo jausmas. Papurtau galvą -ne. Tai Laukiam, Nusišypso ir išeina. Laukiu, atrodo jau visą amžinybę Laukiu. Šalia gimdykloje girdžiu, kaip moteris rėkia, rėkia garsiai, veriamai. Vyras Baimingai pasižiūri į mane : ir tau taip bus?. Nežinau, atsakau. Kol kas nėra Skausmas toks stiprus, kad norėtum rėkti. Jis tik toks Sekinantis, Atimantis jėgas, Nepaliaujamas, Gniaužiantis kvapą, bet kad būtų labai stiprus? Ne, tikrai pakenčiamas. 8 ryto. Atėjo gydytoja, pasižiūri - 10cm. " Ar nori stumti?"- paklausia. Ne, vėl papurtau galvą. Dar kiek Palaukiam. "O kaip dabar?" - Ne... Atvežamas echoskopas: mažiukas nepasislinko nei trupučio, jaukiai susisukęs kamputyje . Pradeda strigti širdelės tonai. Gydytoja susižvalgo su akušere: cezaris, nusprendžia. Aš su Baime pasižiūriu į vyrą, i gydytoją - tikrai reikia? Tikrai, atsako. Duoda pasirašyti krūvą popierių. Drebančia ranka, suriesta sąrėmių sukeverzoju kažką panašaus į parašą. Vyras palydi iki operacinės (jis liko koridoriuje ir stebėjo operacija, nes sienos stiklinės ). Operacinėje ateina anesteziologė ir bando mane suriesti, kad galėtų atlikti spinalinę nejautrą. Praeina dar kiek laiko. Aparatas, skaičiuojantis vaiko širdelės tonus cypsi vis dažniau. " kiek turiu laiko?" klausia anesteziologė? "Nei kiek" - vien lūpomis sušnibžda gydytoja. Darysime bendrą nejautrą - paaiškina man. Linkteliu, dėl savo mažiuko ištversiu viską. Uždeda kaukę, pasižiūriu: gydytoja stovi su rankose iškeltu skalpeliu. Ir viskas...
Nubundu nežinau kada. Jaučiu kažkokią keistą tuštumą, jaučiuosi lyg kažkur būčiau erdvėje. "Čia jūsų sūnelis"- išgirstu verksmą, "labai panašus į tėtį". Tada suvokiu: viskas gerai, kartu užplūsta Palengvėjimas, Laimė, Džiaugsmas, Meilė, visa jausmų simfonija. Ištiesiu rankas ir gaunu mažą ryšulėlį, kuris ant mano rankų stebuklingai nutyla, tik savo primerktom akytėm tyrinėja mane, tada sumirksi, sučepsi lūpytėm. Akušerės padedama priglaudžiu prie krūties. Sūnutis atrodo geriau žino ką reikia daryti nei aš. Valgydamas užsimerkia ir galiausiai užmiega. Šalia sėdi vyras, paglosto, tai sūnų, tai mane, matau, kad jam, kaip ir man trūksta žodžių, tvenkiasi ašaros.... Mažasis stebukliukas kalba už mus. Žinau, kad jis sujungė mus taip, kaip niekas daugiau sujungti negali.
Dabar mano mažiukui beveik 6 mėn. Auga stiprus ir sveikas, pernešiojimas jokių pasekmių neturėjo. Vyras, pamatęs, kaip kartais vaikučiams būna sunku ateiti į šį pasaulį, išgyvenęs didelę Baimę dėl sūnaus ir manęs stengiasi daug padėti, žaidžia su mažyliu, rengia, maudo ir daro viską, ką ir aš. Ir nėra didesnės Laimės, kai pasilenki ties mažylio lovele ir esi apdovanotas plačiausia Šypsena ir vaikišku Krykštavimu.
Labai graži istorija.... prasmingi ir gilūs žodžiai...Daug Meilės, Džiaugsmo ir Laimės jūsų šeimynai
Gražu
Sėkmės šeimai ir kuo geriausios kloties gyvenime
Sėkmės šeimai ir kuo geriausios kloties gyvenime
grazuuu ir labai jausminga, skemes jums
labai grazu, aprasymas jaudinantis, net asaros kaupias. Aukit diduciai ir sveikuciai
Labai gražu, net susigraudinau...
labai gražiai aprašyta šaunuolė mamytė,sėkmės
tiesiog neimanoma sulaikyti asaru,nes taip grazei aprasyta sito mazo stebuklelio gimimo istorija
sekmes jums visiems
sekmes jums visiems
labai graži istorija sėkmės jums augant
Grazus ir romantiskas pasakojimas. Sekmes augant
asaru neymanoma sulaikyti,bet dziaugiuos uz jus