Trylika metų, kol tave pamačiau

Keisciausia, kad mazyliai ateina ne tada, kai mes norim, o kai jie nori

Visada svajojau tapti itin jauna mama. Skaičiuodavau, kiek man bus, kai dukrai ar sūnui sueis aštuoniolika. Tačiau...
Svajonės ir liko svajonėmis, realybė labai jau nepadoriai užpakalį rodė, kai norėjosi, kad šypsotųsi likimas mums.
Dvylika metų ir keturis mėnesius teko pagalvę skalbti ašaromis vos vėl ir vėl prasidėdavo nelemtos moteriškos dienos. Jaučiausi lyg neteisingai akytas sūris, kai ne vietoje skylės atsiranda.
Vis prašydavau tuščių savo įsčių : „lai būna ten nors kartą pilnatvė“.
Medikai gūsčiojo pečiais nerasdami problemos, vienas gydytojas net sakė, kad reikia jam atsistatydinti, nes priežastis vis dar nerandama.
Ir kai jau visiškai nuleidom rankas, kojas, kai nutarėm, kad teks tik dviese mėgautis gyvenimu, kartą važiuodama į darbą pagalvojau :“ kaip gerai būtų tapti nėščia. Pora metų nereikėtų į darbą, streso nebebūtų, įtampos“. Būtent tokios mintys, o ne mintys, kad labai labai noriu vaikelio.
Po dviejų savaičių pilve pajutau kažkokį nepaaiškinamą pilnumą, tyliai nusipirkau testą ir nelaukus ryto padariau. Dvi juostelės reiškė euforiją, tylią, paslaptingą, neišrėktą. Vyras reagavo taip pat santūriai, nors viduje petardos sproginėjo ir varpai skambėjo.
Tai buvai Tu. Tu, mažas, lauktas greifurtukas (mes tave taip vadinom, kol gyvenai pilvelyje). Drugeliai plazdeno ne pilve, o galvoje, gyvenimo spalvos tapo ne ryškios, o RYŠKIAI saldaininių spalvų. Pamilau turbūt net savo priešus (jei tokių turėjau).
Bijojom džiaugtis ir tik apie dvidešimtą savaitę, po genetikos tyrimų, po kelių echoskopijų, kai ašaros tryško kaip pas cirko klounus, patikėjau, kad jau tikrai tave turėsim.
Liepos penktą, aštuntą valandą ryto, išvažiavom į Kauną daryti paskirtąją cezario operaciją. Baimės jokios, streso jokio, tik laukimas. Kada? Kaip? Kokia tu ar koks, nes tu, vis kaip tas likimas, rodei užpakaliuką, o ne tai kas tu esi 

Gydytojas šmaikštavo, kad aš turbūt susiruošiau į nėštukių madų demonstravimą ir kad man gal visai dar ne laikas gimdyti, nes nesimato skausmo išraiškų. Keli sąrėmiai, kurie buvo, man buvo lyg adatos dūris į mėšlungio sutrauktą koją.

Prieš darant operaciją su tėveliu kalbėjomės palatoj, kad jau tuoj galėsim tau pasakyti : „sveika atvykus į mūsų šeimą, ar matai kaip pasaulis tau šypsosi, kaip jis tavęs laukė“.
Daugiau tylėjom gal, nei kalbėjom, nes nekantrumas sumaišytas su laukimu buvo begalinis.

2008 liepos 5 11:45 TU! Tu pranešei pasauliui apie tai, kad jis tave pasitiktų ir kad mamos rankos, bučiniai visada būtų akstinas gyventi.
Aš verkiau, glaudžiau tave, kalbėjau operacijos metu su anesteziologe apie knygą, iš kurios pasiskolinau tavąjį vardą. Mėja Luknė nuo šiol tapo pačia gražiausia melodija, pačiu nuostabiausiu pasauliu sakiniu, kvapu ir tai, kaip mes tave mylim neparašysiu, nes nėra tokių švelnių raidžių.

Tu angelas, kurio įžengimas į šį pasaulį palydėtas rauda. Laimės rauda su džiugesio akordais.

Būk laiminga, dukra.
Tavo vardai, tai upės, o tai reiškia, kad visada būsi laiminga. Netiki? Lažinamės.

Tu šypsena būk, pavargusiam mano veide.

Gerumo lai tau nepristinga.

Šviesia viltimi būk.

Pavasariu vaiskiai gausiu.

Žmogumi būk, net kai žmogiškumas bei žmoniškumas lai būna tavo palydovai.

O mes, aš, tavo mama ir tėtis, būsime tavo vieta. Į kurią gera grįžti, iš kurios be rūpesčio galima ištrūkti, be kurios gyvenimas tampa keistas ir neapibrėžtas.

Mylim tave, mūsų išlauktas džiaugsme.

Visada svajojau tapti itin jauna mama. Skaičiuodavau, kiek man bus, kai dukrai ar sūnui sueis aštuoniolika. Tačiau...
Svajonės ir liko svajonėmis, realybė labai jau nepadoriai užpakalį rodė, kai norėjosi, kad šypsotųsi likimas mums.
Dvylika metų ir keturis mėnesius teko pagalvę skalbti ašaromis vos vėl ir vėl prasidėdavo nelemtos moteriškos dienos. Jaučiausi lyg neteisingai akytas sūris, kai ne vietoje skylės atsiranda.
Vis prašydavau tuščių savo įsčių : „lai būna ten nors kartą pilnatvė“.
Medikai gūsčiojo pečiais nerasdami problemos, vienas gydytojas net sakė, kad reikia jam atsistatydinti, nes priežastis vis dar nerandama.
Ir kai jau visiškai nuleidom rankas, kojas, kai nutarėm, kad teks tik dviese mėgautis gyvenimu, kartą važiuodama į darbą pagalvojau :“ kaip gerai būtų tapti nėščia. Pora metų nereikėtų į darbą, streso nebebūtų, įtampos“. Būtent tokios mintys, o ne mintys, kad labai labai noriu vaikelio.
Po dviejų savaičių pilve pajutau kažkokį nepaaiškinamą pilnumą, tyliai nusipirkau testą ir nelaukus ryto padariau. Dvi juostelės reiškė euforiją, tylią, paslaptingą, neišrėktą. Vyras reagavo taip pat santūriai, nors viduje petardos sproginėjo ir varpai skambėjo.
Tai buvai Tu. Tu, mažas, lauktas greifurtukas (mes tave taip vadinom, kol gyvenai pilvelyje). Drugeliai plazdeno ne pilve, o galvoje, gyvenimo spalvos tapo ne ryškios, o RYŠKIAI saldaininių spalvų. Pamilau turbūt net savo priešus (jei tokių turėjau).
Bijojom džiaugtis ir tik apie dvidešimtą savaitę, po genetikos tyrimų, po kelių echoskopijų, kai ašaros tryško kaip pas cirko klounus, patikėjau, kad jau tikrai tave turėsim.
Liepos penktą, aštuntą valandą ryto, išvažiavom į Kauną daryti paskirtąją cezario operaciją. Baimės jokios, streso jokio, tik laukimas. Kada? Kaip? Kokia tu ar koks, nes tu, vis kaip tas likimas, rodei užpakaliuką, o ne tai kas tu esi 

Gydytojas šmaikštavo, kad aš turbūt susiruošiau į nėštukių madų demonstravimą ir kad man gal visai dar ne laikas gimdyti, nes nesimato skausmo išraiškų. Keli sąrėmiai, kurie buvo, man buvo lyg adatos dūris į mėšlungio sutrauktą koją.

Prieš darant operaciją su tėveliu kalbėjomės palatoj, kad jau tuoj galėsim tau pasakyti : „sveika atvykus į mūsų šeimą, ar matai kaip pasaulis tau šypsosi, kaip jis tavęs laukė“.
Daugiau tylėjom gal, nei kalbėjom, nes nekantrumas sumaišytas su laukimu buvo begalinis.

2008 liepos 5 11:45 TU! Tu pranešei pasauliui apie tai, kad jis tave pasitiktų ir kad mamos rankos, bučiniai visada būtų akstinas gyventi.
Aš verkiau, glaudžiau tave, kalbėjau operacijos metu su anesteziologe apie knygą, iš kurios pasiskolinau tavąjį vardą. Mėja Luknė nuo šiol tapo pačia gražiausia melodija, pačiu nuostabiausiu pasauliu sakiniu, kvapu ir tai, kaip mes tave mylim neparašysiu, nes nėra tokių švelnių raidžių.

Tu angelas, kurio įžengimas į šį pasaulį palydėtas rauda. Laimės rauda su džiugesio akordais.

Būk laiminga, dukra.
Tavo vardai, tai upės, o tai reiškia, kad visada būsi laiminga. Netiki? Lažinamės.

Tu šypsena būk, pavargusiam mano veide.

Gerumo lai tau nepristinga.

Šviesia viltimi būk.

Pavasariu vaiskiai gausiu.

Žmogumi būk, net kai žmogiškumas bei žmoniškumas lai būna tavo palydovai.

O mes, aš, tavo mama ir tėtis, būsime tavo vieta. Į kurią gera grįžti, iš kurios be rūpesčio galima ištrūkti, be kurios gyvenimas tampa keistas ir neapibrėžtas.

Mylim tave, mūsų išlauktas džiaugsme.