Lilian istorija

Su vyru buvom pragyvenę jau kelis metus, aš vis dažniau pagalvodavau, kad noriu vaikiuko, bet vyras vis stabdydavo mane, vis per anksti, vis nelaikas, vis milijonai planų ir reikalų, jau net pyktis dėl to buvom pradėję, nes man atrodė, kad nieko mums netrūksta, o ir tas mažiukas mūsų neapvalgys... Galiausiai 2006 metų rudenį susitarėm, kad po dviejų metų bandysim susilaukt savo atžalos, jei vyras gaus darbą, tai tada kliūčių kaip ir nebelieka. Taigi laukiau tuos du metus, atrodo ilgas laiko tarpas, bet prabėgo gana greitai, vyras gavo darbą, rugpjūčio pradžioje persikėlėm gyvent į naują vietą, na, ir užsiėmėm mažojo paieškomis kopūstuose.    Ilgai laukti nereikėjo, mėnesio gale mėnesinių nebesulaukiau, buvau jau iš anksto prisipirkusi nėštumo testų, vieną bandžiau daryt dar net nevėluojant mano dienoms, bet nusivyliau – neigiamas, pagalvojau, kad gal nepavyko, bet tos mano dienos taip ir nepasirodė ir vos joms pavėlavus vieną dieną iš karto pasidariau antrąjį testą, o šis jau aiškiai parašė „pregnant“. Palikau testuką tualete, kad vyras grįžęs rastų. Aišku, rado, atėjo pas mane su šypsenėle, bet vis dar pilnai netikėdamas, kad jau ir man pasakė, kad dar neskubėčiau, dar reikia įsitikint labiau, kažkodėl nėštumo testas jo neįtikino. O aš iš dalies buvau laiminga, iš dalies kažkokia pasimetus, keistas jausmas, juk taip norėjau, taip laukiau ir tuo pačiu tikėjausi, bet kai jau sužinojau apie savo nėštumą, užpludo visa krūva įvairiausių jausmų... Sekantį rytą kažkodėl pabudau labai anksti, nuėjau į tualetą ir ten savo siaubui pamačiau, kad pradeda teplioti, baisiausiai išsigandau ir susinervinau, taip prasidėdavo mano mėnesinės, iš pradžių tepliojimas, o tada jau ir kraujavimas, tai pagalvojau, kad viskas, tas testas mane apgavo arba kažkas negero vyksta, iš nervų net silpna pasidarė, akyse aptemo, turėjau net ant žemės atsisėst, paskui šiek tiek atsigavus, beveik verkdama nubėgau pas vyrą, pasakiau kas nutiko, jis pradėjo mane ramint, sakyt, kad taip būna, čia nereiškia, kad nesu nėščia ar kad kažkas blogai, nors jis ir gydytojas, bet vis tiek kažkodėl netikėjau juo, o ir pati buvau ne vienoj knygoj skaičius, kad taip gali būt, bet vis tiek kažkaip manau, nei viena nesitikim, kad tie dalykai, kurie „gali būt“ atsitiks būtent mums.
Po to įvykio keliavau registruotis į šeimos kliniką, pirmiausia susitikau su slauge, ji surinko mano duomenis, pasakiau, kad manau, kad esu nėščia, tai ten pat padarė nėštumo testą, kuris vėl buvo teigiamas (jau namie ne vieną spėjau pasidaryt iki to laiko), pasakiau jai apie tepliojimus, tai mane iš karto priėmė ir šeimos gydytoja, ji irgi ramino, kad čia nebūtinai reiškia, kad kažkas blogai, bet visgi reikia išsiaiškinti, buvau nusiųsta į ligoninę ultragarsui, labai pergyvenau, bet ten su vyru pirmą kartą pamatėm savo mažulytį kleckiuką, buvo septinta savaitė ir sužinojom, kad viskas gerai, gimdoj kraujavimo nesimato, mažojo širdutė plaka ir viskas kuo puikiausiai. Grįžom laaabai laimingi! Tepliojimai vis dar tęsėsi ir labai ilgai, virš 3 savaičių, tada savaitei nustojo ir vėl pradėjo tepliot, dar savaitę, bet tada pasižiūrėjau, kad tai nutiko būtent tuo laiku, kai turėjo būti mėnesinės, matyt, hormonai kvailiojo, bet mums viskas buvo gerai.
Tada baigėsi mūsų problemos, jaučiausi gana gerai, pykinimai prasidėjo tik būnant beveik 10 savaičių ir tai nieko baisaus nebuvo, nevėmiau kasdien, o jei pasitaikydavo, tai tik kartą per dieną. Sulaukėm 12 savaičių ultragarso, vaizdas buvo nuostabus, vaikutis kilnojo rankytes ir atrodė toooks gražus! Buvo nustatyta, kad mūsų mažiukas viena diena didesnis nei pagal mėnesines, gavom kelias nuotraukas, grįžus negalėjau atsižiūrėt į jas, internete susiradau tokio pat laiko ultragarso nuotraukų ir į jas žiūrėdama vis tiek mačiau, kad mūsų vaikas gražesnis nei tose nuotraukose, turbūt anksti man pasireiškė „pelėdos sindromas“, kai savi vaikai patys pačiausi. 
Būdama 17 savaičių suvažinėjau į Lietuvą aplankyt šeimos, ten būdama jaučiausi puikiai, visi labai rūpinosi ir gerai maitino, bet vis tiek sugebėjau numest tą patį vieną kilogramą, kurį taip sunkiai buvau priaugus. Kiekvieną dieną tiesiog rijau silkę, nors šiaip nebūdavau labai didelė jos „gerbėja“... Labai laukiau pirmųjų mažiuko judesių, tikėjausi, kad sulauksiu būdama Lietuvoj, bet nutiko šiek tiek kitaip. Grįžau namo pas vyrą, vėlai vakare atsigulėm miegot, gulėjau ant nugaros, nors jau stengdavausi taip nebedaryti ir pajutau „bum“ pilvo apačioje, akys išsiplėtė, miegai išlakstė, vyrui sakau, kad greitai dėtų ranką ir tada dar vienas „bum“, kurį jau jautėm abu.    Buvo 17 savaičių ir 2 dienos.
Vėliau sekė 20 savaičių ultragarso tyrimas, labai buvo smalsu sužinoti savo kleckiuko lytį, bet vaikas taip negalvojo – sėdėjo sukryžiuotom kojom ir tėvelių norai jam neatrodė itin svarbūs.    Mūsų net atsiprašė, kad lyties negali pamatyt, tik pasakė, kad GAL mergaitė. Bet buvom užtikrinti, kad tai yra visiškai sveikas, gražus mažytis vaikutis ir buvom laimingi.
Pilvas mano užaugo didžiulis, pasitaikė net klausimų, ar ne dvynukai, nors man pačiai atrodė, kad su dvynukais pilvai tikrai dar daug didesni... Bet pati aš jaučiausi puikiai nei man nugaros skaudėjo, nei dar kokie negerumai puolė, akušerė džiaugėsi, kad aš tobula nėščioji, jokių problemų su manim, jokių skundų ir kad tas nėra įprasta, kad nėščioji šitaip niekuo nesiskųstų. Bėdos buvo tik tos, kad lovoj naktį sunku apsiverst buvo ir kojos gale nėštumo gana stipriai tino ir nėštumo vidury pienligė buvo kartelį užpuolus, o daugiau nieko, man net galvos nei karto neskaudėjo per visą laiką.
Nėštumo gale akušerė čiuopdama pilvą pasakė, kad atrodo, kad vaikas sėdi arba yra skersas ir taip kelias savaites, man ir pačiai taip atrodė, nes judesius jaučiau pagrinde apie pilvo vidurį ir šiek tiek apačioj, nejaučiau jokių į šonkaulius įremtų kojų ir nieko panašaus... Bijojau cezario... Galiausiai paskyrė dar vieną ultragarsą nustatyti vaiko padėčiai, pergyvenau, jaudinausi, bet galiausiai sužinojom, kad vaikutis visgi galvyte žemyn įsitaisęs ir net laaabai žemyn, galvutė buvo per žemai dubenyje todėl niekas ir negalėjo jos apčiuopt. Labai buvau patenkinta, galėjau laukt natūralaus gimdymo, kokio ir norėjau. Ir tada sužinojom, kad turėsim mergytę! Nors mano nuojautos kažkodėl man sakė, kad bus berniukas, VISI ar beveik visi spėjimai, raganavimai, lentelės irgi rodė berniuką, pilvo forma berniukiška buvo, linija tamsi per visą pilvą, va, žmogau ir tikėk.
Akušerė dar prieš terminą pradėjo burt, kad jo gal ir nesulauksiu, laaabai jau pasiruošus gimdymui atrodžiau, bet tas terminas atėjo ir praėjo, o vaiko vis dar nebuvo... Su akušere aptarėm gimdymo planą, iš karto pasakiau, kad petidino nenoriu, dujas bandysiu, o apidūras tik tokiu atveju, jei jau tikrai negalėsi kentėt... Nenorėjau jokių nuskausminamųjų, kurie paveiktų mano mažutę ir šiaip norėjosi natūralumo, bet juk nebuvau gimdžiusi, teoriškai žinojau ko tikėtis, bet praktiškai, tai nebuvo išbandyta, taigi nežinojau, kaip aš pati laikysiuos, na, bet tikėjausi geriausio, buvau įsitikinus, kad viskas bus gerai. 
Pagaliau sulaukėm gegužės 10, aš vėl naktinėjau, skaičiau knygutę apie maitinimą krūtim, norėjau iki gimdymo „suskaityt“ visas knygas apie maitinimą, vaiko priežiūrą, nes čia mano pirmasis vaikutis, o aš kūdikio net rankose laikius nelabai esu... Taigi apie trečią valandą nakties (ar ryto, čia jau kaip kam) baigiau aš skaityt ir patenkinta, kad pavyko įvykdyti planus iki vaiko gimimo bandžiau užmigti, nelabai sekėsi, nes vyras šalia lovoj vis dar skaitė knygą, prieš pat 4 pajutau skausmą ir iš karto į galvą atėjo, kad tai sąrėmis, nors ir nejautus aš jų niekada, bet net nesuabejojau, kad čia TAI. Na, ir prasidėjo... Nebuvo ten jokių, kas 20 ar kiek minučių, kad dar įmanoma miegot ir panašiai... Maniškiai iš karto buvo kas 7-8 minutes ir apie miegą tik pasvajot, o jau norėjau jo, suimdavo normaliai, kad nugulėt negalėjau, tai keldavausi ir vaikščiodavau, klūpėdavau, truko sąrėmiukai irgi virš minutės kiekvienas, po kiek laiko jau jie kas 6 minutes pasidarė ir gana reguliarūs buvo, skausmui užėjus net pykint pradėdavo ir silpnumas užeidavo. Nors ir neabejojau, kad tai sąrėmiai, bet vis tiek galvojau gal dar dings jie, gal netikri, prisiskaičius, kad ir taip būna, kai kurios juk net po kelias paras sąrėmiauja... Apie 7 ryto su vyru nusprendėm pasiskambint į ligoninę ir žiūrėt, ką jie sakys, akušerė patarė išgert paracetamolio, palįst po dušu, užvalgyt ką lengvo pusryčiams ir jei vis dar sąrėmiausiu, ateit pasitikrint. Na, gėriau to paracetamolio – efekto jokio, paskui lindau po dušu, tai po juo bestovint ne vienas sąrėmis parėjo... Su valgymu nelabai kas gavosi, labai jau nenorėjau, tai porą vynuogių suvalgiau, vandens šiek tiek gėriau. Vyras irgi per naktį nemiegojęs buvo, tai paklausė ar gali nusnaust valandą ar dvi, kad paskui man padėt galėtų, tai aišku, sutikau, nemačiau bėdos dėl to. O į ligoninę kažkodėl nusprendžiau neskubėt ir gerai padariau, būtų gi atgal išsiuntę. Pasijungiau kompą, įlindau į SM, papasakojau nėštukėms naujienas. Sąrėmiukus lengviau iškęst buvo sėdint ant kamuolio. Paskui sugalvojau virtuvę susitvarkyt, mat indų krūva stovėjo, tai sumąsčiau, kad po gimdymo nebus nei laiko, nei noro juos plaut, o vaiko irgi nenoriu parsinešt į netvarkingus namus. Sąrėmiukai kas 5 minutes jau buvo, tai užėjus skausmiukui nustodavau indus plaut ir pralinguodavau klubais tą sąrėmį, paskui juokiaus, kad prašokau aš juos valso žingsneliu. Vėliau mano sąrėmiai pradėjo darytis mažiau reguliarūs, kai kurie kas 3 minutes, kai kurie kas 10 ir panašiai, bet skausmas nemažėjo, sugalvojau prisileist vonią, juk vanduo turėtų padėt atsipalaiduot, sumažint skausmą, na, bet išejo taip, kad begulint vonioj sugrįžo sąrėmių reguliarumas – kas 7 minutes ir jokio skausmo man tas vanduo nesumažino tik tiek, kad tarp sąrėmių baisiai miego užsimanydavau, pradėjau užmigt, taigi išsigandau, kad paskęsiu ir išsiridenau lauk iš tos vonios... Na, tada vaikščiojau po namus pirmyn atgal, vyrui vis dar leidau miegot, bet jau kokią 2 valandą ėjau žadint, sąrėmiai buvo kas 3-4 minutes, apie 3 vėl pasiskambinau į ligoninę, sakau jau tiek laiko sąrėmiauju, noriu, kad kas pažiūrėtų, kaip mums sekas, nes jau nebejuokinga, o dar tiek laiko nemiegojus. Pasakė ateit į ligoninę, mes gyvenam šalia ligoninės, tai neskubėdami apsirengėm ir nuėjom, liepė laukt, kol kas apžiūrės, tas laukimas, tai įgryso, gal pusvalandį ar daugiau laukėm, jau net nežinau, užėjus skausmui stovėjau į sieną atsirėmus, sėdėt neišėjo, galiausiai sulaukėm, kol kas priims... Nusivedė į vieną iš kambarių, paprašė šlapimo mėginio, tai tik vos vos sugebėjau įvarvint, nes beveik negėrus buvau... Buvau paprotinta, kad reikia man valgyt ir gert, nes tai ir man ir mano vaikui negerai. Paklausė vaikučio širdelės, viskas buvo gerai, tada sekė gimdos kaklelio apžiūra, rado tik 2-3 cm, na, ir pasakė eit namo, nes „namų ir sienos padeda“, o jie nelabai ką gali padaryt... Kadangi buvau labai pavargus, tai davė tabletę išgert, kad sumažintų skausmą ir galėčiau pamiegot kažkiek, kažkas panašaus į paracetamolį ten buvo... Išeinant iš akušerinio skyriaus, apsauginis mus išleisdamas, pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo, kad turbūt greitai grįšim, kažin kaip jis žinojo?.. Taigi grįžom namo, jokio tų vaistų poveikio nejaučiu, tarp sąrėmių bandau pagulėt ir iš karto užmiegu, bet užeina skausmas ir tuoj pat akys stačios, gulėt negaliu, galiausiai supykino ir „pamečiau“ aš tą jų tabletę... Gal valandai praėjus po grįžimo iš ligoninės gulėdama pajaučiau, kad kažkas šiltas varva, pasirodo vandenys, na, ir šliukštelėjo – vėlgi su niekuo nesumaišysi... Manau, man sekasi visgi – kitos galvoja, sąrėmiai ne sąrėmiai, vandenys ne vandenys, o man iš karto viskas aišku buvo, tvarkingai... O jau tų vandenų kiekis! Vis bėgo ir bėgo, užsilaiko šiek tiek ir vėl šliūkštelėja kas kelios minutės, kartu su vandenimis ir kamštis išėjo. Tada jau vyras skambino į ligoninę, vėl pasakė ateit. Tai tik išejus, nors ir buvau paketą įsidėjus, pajutau, kad kelnės iki kelių šlapios ir aš sėkmingai varvu toliau. Einant vis teko sustot kas kelias minutes, negalėjau eit užėjus sąrėmiui, vieno tokio sustojimo metu prasilenkėm su kaimynu – gydytoju, tai jis tik nusišypsojo pažiūrėjęs, maždaug – viskas su jumis aišku... Ligoninėj vėl tas pats – laukimas kol kas apžiūrės, o man jau visai „smagu“, dejuoju balsu, kad nebegaliu ir nerūpi ar kas girdi ir ką galvoja, per sąrėmius klūpėjau šalia kėdės, taip kažkaip lengviau buvo... Sulaukiau apžiūros, teko gult į lovą, o tas baisiai nesmagus dalykas buvo šiuo atveju... Prijungė prie aparatų, vėl tikrino kaklelį, jau 5 cm, su nubėgusiais vandenimis niekas namo eit nebeliepė, nuvedė į palatą, atėjo akušerė, prisistatė, aišku, vardo neatsimenu... Vyrui iš anksto jau buvau pasakius, kad bus mano advokatas, pasakiau, kad turbūt per skausmus aš net lietuviškai pamiršiu, o ką jau apie anglų kalbėt... O ko noriu, ko ne per gimdymą mes buvom aptarę iš anksto. Akušerė paklausė apie nuskausminimą, ko noriu, man kaip tik sąrėmis, kalbėt nelabai išeina, o didvyriškumas ir natūralumo troškimas jau beveik išgaravęs, tai turbūt būčiau epidūro prašius, bet kad tylėjau ir stipriai kvėpavau tuo metu, tai vyras pasakė, kad dujas imsiu. Gavau tą pypkę, per porą įkvėpimų supratau, kaip kvėpuot su ja ir kaip čia viskas veikia, tai ir likau prie to... Skausmas niekur nedingo ir nesumažėjo, bet vis tiek kažkaip dėmesį gal į tą kvėpavimą sukoncentruoji, kad padeda, aš tai sakiau, kad skausmas ir nedingsta, bet kažkaip viskas nebe taip labai rūpi...   Gimdyt aš turėjau tame skyriuje, kuriam vadovauja akušerės, be gydytojų, bet ten trūko akušerių (buvo sekmadienis, gal dėl to), tai iš pradžių buvau vienoj iš „daktariško“ skyriaus palatų, o paskui ta mano akušerė turėjo pereit į tą žemos rizikos skyrių ir pasiimt mane kartu. Vyras išbėgo parnešt mano daiktų, o aš likau apsikabinus savo „pypkę“, kai grįžo klūpėjau prie lovos, kvėpavau per sąrėmius ir kikenau tarp jų į jį žiūrėdama, pasiūliau ir jam pabandyt pakvėpuot, bet kažkodėl atsisakė.    Neilgai trukus atėjo vėl akušerė ir pasakė, kad keliausim į kitą skyrių, paklausė, ar galiu pati eit, o man kažkokia su viskuo sutikimo fazė buvo užėjus, tai sakau, aišku galiu, nors pati abejojau, galvelė apsvaigus buvo. Na, bet ji ir mano vyras nusprendė, kad geriau mane vežt, tai vežimą atsivarė. Vyras man apsirengt padėjo, tiksliau tai norėjo mane megztiniu pridengt, o aš sugalvojau, kad man būtinai rankas įkišt reikia į rankoves ir aišku patenkinta, išsišiepus tą savo planą įvykdžiau, tik kad apsivilkau ne normaliai, o taip, kad megztinio nugara man prieky buvo (megztinis susagstomas), tai vos ne tramdomieji marškiniai gavosi...    Kitoj palatoj vėl gavau „pypkę“ į rankas, apsivilkau naktinius ir vėl akušerė norėjo patikrint vaikiuko širdelę, paprašė atsigult, kažkas jai pasirodė ne taip tikrinant, širdies plakimas „šokinėjo“, atsivilko rimtesnį aparatą, prijungė diržus, susirūpino, kad vaikui kažkas negerai, o aš tuo metu stumt pradėjau pati to nesuprasdama... Manęs klausia ar nori stumt, o aš sakau – nežinau... Patikrina, ogi jau pilnas atsidarymas, šito niekas nesitikėjo, kad taip staigiai viskas vyks, tada pasidarė aišku ir dėl vaiko širdutės... Atėjo dar viena akušerė, lovos galą nuėmė, paruošė gimdymui, manęs jau niekas nebeklausė, kaip gimdyt noriu, nors prieš gimdymą žiūrinėjau pozas ir galvojau, kad tikrai negulėsiu, bet išėjo kaip išėjo... Stumt mokėjau, bet vis tiek sunkiai ėjosi, buvo keista, kad sąrėmių skausmas kažkur dingo, jaučiau tik didelį poreikį stumti ir tempimą... Akušerės liepė įsikabinti sau į šlaunis stumiant, paskui mano kojas sau ant klubų dėjo, galiausiai tuos laikiklius kojoms pritvirtino prie lovos, stengiausi pati kojas ant jų užkelt, akušerė norėjo padėt, tai netyčia jai su koja per veidą trinktelėjau , na, bet mano mandagumas ir gimdant niekur nedingo – iš karto atsiprašiau...    Stūmiau valandą, akušerės nenustodamos vis kartojo, kad labai gerai, šaunuolė ir dar pasistengt, tai galiausiai net susinervinau mintyse, kai jos sako, kad laaabai gerai, tai aš jau įsivaiduoju, kad vaiko galva jau beveik gimė, o kaip nieko taip nieko, tai kokia čia šaunuolė?! Paskui vyrui sakiau, kad man išsamiai, centimetrais reikėjo sakyt, kiek kas pasistūmėjo, o ne taip...    Stengėsi išsaugot nekirpusios, nors iš anksto pasiruošė, nujautrino, jei kartais reikėtų, nes atrodė, kad reikės... Ir teko visgi kirpt po valandos stūmimo, laukt nebebuvo galima, vaikiukui jau buvo nebelabai gerai... Kai prakirpo, mažosios galvytė gimė greitai, bet kūnelis deja užstrigo, mergytė buvo užlenkusi rankytę ir ji užstrigo už mano gaktikaulio, tai teko dar gerokai pasistengt su stūmimu, o akušerė pagaliau išlaisvino jos rankytę. Vos gimusią ją trumpam padėjo man ant pilvo, bet tik tam, kad nukirptų virkštelę ir iš karto paėmė apžiūrai, mergaitė buvo melsva, na, bet gydytoja ją apžiūrėjo, viskas jai buvo gerai, iš karto viskas atsistatė ir gavau savo mažąją atgal.
Kai ji gimė – neverkiau, iš pradžių buvau išsigandus, kad jai tik viskas būtų gerai, paskui žiūrėjau į ją, glosčiau, klosčiau, sunku buvo patikėt, kad čia mano vaikas ir kad šitas žmogiukas mano pilve tilpo. Užtat dabar apsiverkiu į ją žiūrėdama, džiaugiuosi viskuo, ką ji daro. 
Mažoji gimė 22.58 Anglijos laiku, 3560 gramų, ūgio nematavo, nors visiems atrodė netrumpa. Po 11 dienų jau svėrė 4 kilogramus ir buvo 55 centimetrų. Dabar mūsų mažiukei jau mėnesiukas, net nesitiki, be galo greitai jis praėjo... Ligoninės popieriuose radau įrašą – „difficult delivery“, prie gimdymo trukmės parašyta 3.35 val., nors aš pati suskaičiuoju 17 valandų nuo sąrėmių pradžios. Tik pagimdžiusi pasakiau vyrui, kad nieko čia tokio baisaus ir nebuvo, tik dėl vaiko pabaigoj buvau išsigandus, o daugiau...    Laukiau gimdymo, norėjau sužinot, ką tai reiškia, nebijojau to, o ir nebuvo ko bijot, aišku, skaudėjo, bet praėjo ir praėjo, nebijočiau ir antrą gimdyt kad ir dabar. Ir dar – džiaugiuosi, kad neėmiau epidūro ar kokių kitų „rimtų“ nuskausminančių.
Žinau, kad labai jau daug prirašiau, bet ši istorija yra labiau man pačiai, tai ir gavosi gana išsamiai, o jei kas perskaitėt, tai medalis jums!