Naujagimio lankytojai

Net nebuvo vidinio poreikio lįst. Net apie gimdymus neskambinėdavom ir neklausdavom "ar jau, ar jau", nors vienas mažylis ir labai vėlavo. Visada patys nauji tėveliai paskambindavo kitą ar dar kitą dieną ir pranešdavo, kad jau sulaukė. O kai pranešdavo pasidžiaugdavom ir neklausdavom "kada kada jau galim pamatyt?". Gal mes tokio "kiripimo" su vyru. O gal dar ir dėl to, kad patys nenorėtumėm to lipimo ant kulnų.
Kodėl daug kas taip nori tuos leliukus iš karto lankyt?

juk jau rašiau, tai tradicija. Kaip man mama aiškino: "gimdymas - skaityk, kad viena koja esi karste" ir tai, kad vaiko gimimas buvo prilyginamas "stebuklui". Na, kaip ir pasveikinimas atlikus tokį žygdarbį. Net ir tuomet, kai šalia būti negalėjo net vaikučio tėtis ir net pačios gimdyvės matydavo tik, kai atnešdavo maitinti, lankymas buvo per langą. Bent jau susimosikuoti rankomis, raštelius perduoti kartu su lauknešėliais ir tikėtis, kad per pastato langą pamatysi leliuką. Būtent taip su tėčiu ėjom sesės žiūrėt, man buvo 4metai, lygiai taip pat ėjom pusseserės žiūrėt. Jei be komplikacijų, buvo tradicija tėčiui parsivežti namo ir balius tą pačią dieną. Štai, atvykimo dieną giminės ir artimieji ateidavo pasveikinti bei įteikti kokią nors reikšmingą dovanėlę. ( Tai nieko bendro neturėjo su alkoholio vartojimu).

Vienok, nesuprantu, to užsidarymo ir veidelių raukymo. Jei žmonės yra bendraujantys ir namuose nesėdi, yra daugiau/mažiau organizuoti, nedaro iš kiekvieno mažmožio tragedijos, tai kodėl ir šiuo gyvenimo atveju reikia atsiriboti nuo visų ir visko. Na, ir dar kiti privalo žinoti, kad visai susisuko protelis Jau minėjau, po turimos patirties su kitų šeimų keistu elgesiu, vienodai jau šviečia ir tai, kad moteris buvo per plauką nuo mirties ir kad naujas žmogus į pasaulį atėjo. Net ir specialus kvietimas susipažinti su nauju šeimos nariu, jau nebeįdomu. Kiekviena šeima gyvena savo ritmu, poreikiais, tai dėl kitų nenoro arba jau atsiradusio noro rodytis nebekeičiu planų

Visame kame, kaip ir šiame "reikale" pasigendu pakantumo. Vienos piktinasi tomis, kurios jau būriais po poros valandų svečius priiminėja, kitos galvas linguoja vai vai tiki prietarais susiraukę ir niekam nerodo mėnesį tris ar dar ten kiek. Kodėl (vėl aš su savo kodėl ) turi visi būti vienodi? Ir Jūsų pasisakyme yra tokios pašaipos: :veidėlių raukymo", "kodėl reikia atsiriboti", "keikvieno mažmožio tragedijos", "susisuko protelis". Kas Jūs tokia, kad galite tesiti? Nu Jums gal į kitą pusę susisuko? Koks kieno reikalas. Kaip šeima nori - taip ir elgiasi, kuria tradicijas. O kad nebekeičiant dėl kažko nenoro planų, o dėl kažkieno noro iš kart parodyti vaikutį jau keičiat? Kažkaip labai į vienus vartus.

a kur matot pasipiktinimą? Norėjau tik pasakyti, kad atsiribojimas ( ok, ok, susireikšminimas, rašau tiesiai šviesiai), tik atstumia nuo savęs. Minėjau, kad kviečia ir nori bendrauti, bet dabar jau aš nebenoriu.

Kas dėl veidelių raukymo - ką daryti, jei atsiduri tarp kūjo ir priekalo? Mama tempiasi lankyti sūnėno ir tuo pačiu krikštasūnio, na ir tuo pačiu mano tikro pusbrolio, su kuriuo labai labai artimai bendrauta, pagimdžiusią žmoną, nes: 1. tokia tradicija; 2. dar nesėdi ant savo užpakalio ir gyveni pagal tėvų dūdelę. Na, ir nieks nesitiki šokių, dainų iš gimdyvės, bet ir į surauktą veidelį, kad ir tas 15min žiūrėti... hmm, ačiū Arba, jau minėtu manuoju atveju nevedę ir bevaikiai vyro draugai galėjo laisvai lankyti dar ir ligoninėj, o jau jų vėliau atsiradusios žiežulos ( išaiškinimui dar daug daug ne į temą tektų pasakot, tiek to) žmonos net ir pačios pasikvietusios į namus raukosi iki šlykštumo. Beje, vėliau pačios skambindavo pasitarti dėl vaikučių ir dar prašydavo savo aukso gabalėlius pasaugoti nors kelias val, nes... namie kaukia sirena ištisai, o jau pas mane vaikas bent kažkiek pamiega. Neperdedu. Pasikartosiu, nesu labai jau kompanijos žmogus ir man amžinos šventės nereikia, bet po tokių pamokų lengvai galiu pasakyti ne.
Tai ar vis dar pakantume klausimas?

Sakiau ir sakysiu, visais atvejais pabandyk į kitą pusę pereiti ir į situaciją pažiūrėti kito žmogaus akimis. Aš jau pažiūrėjau ir net nebeklausiu, kada galima lankyti, nebeįdomu. O kai grįžtu į savo pusę, be sąžinės graužimo galiu durų neatidaryti ir telefonu neatsiliepti. Susireikšminu, nebijau prisipažinti. Lengvinanti aplinkybė - tik kai kurių žmonių atveju

Matyt neatidžiai skaitot: 1. ar nekeista, jei vaikas slepiamas iki 2 metų? Sutinku draugų giminaičius parduotuvėj ir klausiu, kaip bendri pažįstami gyvena, kaip mažylė, gaunu atsakymą, kad ir jų pro duris neįsileidžia. 2 metus Ar tai neatsiribojimu laikoma? Beje, mergaitė tai fiziškai ir protiškai sveika buvo, ir dabar yra.; 2. Mažmožiais vadinu nemokėjimą tvarkytis buityje ir savo išvaizda. Neteisiu, nemoka, tai nemoka. Atsisako, lygiai taip pat galiu tokį patį argumentą pateikti. Tai kurie kuriuose vartuose stovi? ; 3. Susisuka protelis, iš dainos žodžių neišmesi. Kai pradedami taikyti dvigubi standartai. Patys lįsti į akis turi teisę, tačiau jiems lįsti į akis - net pagalvoti negalima.

Nesupratot, neįdomu bet kuriuo atveju. Planai nekeičiami nei vienu, nei kitu. Juk tie patys draugai ne po vieną vaiką pasigimdo

Prisiminiau. Vienoj darbovietėj privalėjau eiti lankyti Vedėjos mintis buvo, kad mes bendraamžės ir gan neblogai sutarėm. Kaip valdžiai atsakyti, kai viename kabinete dviese dirbi ir per jos gerą širdį turi darbo vietą ir darbo papildomai užsidirbti? Ok, ir ką kita pusė tokiu atveju mąsto, kad man labai jau ten cekava ir truks plyš labai labai reikia? Ačiū D, bent toji moteris nuoširdžiai džiaugėsi svečiais.

2 metus slepti vaika ir niekam nerodyt tai cia kazkaip jau sakyciau ne visai sveika gal zinoma kiekvienas daro kaip jam atrodo geriau ar kaip zmogus nori, bet man vistiek nesuvokiama

Ogo Peskaičius man jau aiškiau - daug nuoskaudų pas Jus šia tema. Vedę, nevedę, iš kieno kišenės gyvena, pažįstamų giminaičiai, žiežulos, ne taip pažiūrėjo, sprendžiama kas moka, kas nemoka buityje ir savo išvaizda rūpintis ir dar n peripetijų. Kažkokia "santa barbara".
Papildyta:


Bet tai čia rašo apie pažįstamų giminaičius - žodžiu kažkelintas vanduo nuo kisieliaus. Galimas daiktas, kad čia sugedęs telefonas - kol visą giminę, o po to draugų draugų lūpas perėjo gandas tai iš kokio mėnesio - trijų gavosi, kad tik į pirmą klasę kai vedė, vaiką į žmones išleido

O ar ne pati rašot, kad visi mes skirtingi? Normali, reali Santa Barbara.

Jau verčiat situaciją aukštyn kojomis. Draugų šeima - tai vyro draugas nuo vaikystės, kartu mokėsi mokykloj, kartu studijavo, kartu pas mergas lakstė, mano vyrui paėmus mane į žmonas, vos ne kartu gyveno. Ar per mažai draugas? Giminaičiai - draugo pusbrolis, su kuriuo kartu augo ir beveik panašiai laiko vyro bendrauta. Per mažai yra draugo artimas giminaitis? O laiką nesunku paskaičiuot, Kaunas - mažas kaimas, nei padauginta, nei sumažinta. Taigi, 2 metai ir yra du metai.

Skirtingi skirtingi - jūsų postai tai iš vien liudija
O dėl tos situacijos, nors ir neįtikėtina ji, bet tikiu tikiu. Maža ką. Nors man tai nei šilta nei šalta, kad kažkas taip elgiasi. Gal ir radikaloka, bet jiems tai, matyt, norma.

pirmieji lankytojai jau buvo tik grizus namo, bet tai man pati brangiausia kriksto mama ir kriksto dukryte

as labiau buciau norejusi jai lankytojai butu palaukia koki menesiuka,bet gavosi,kad jau I ligonine verzesi ir neklause ar galima. man pirmom dienom norejosi ramiai buti su vaiku,nes ir pati nekaip jautiesi, o cia svecius priiminek.
bet zinoma kiekvienai mamai savaip,pvz. mano drauge,net buvo ant manes uzpykus,kad menesi laiko neaplankiau jos

Netikiu prietarais. Jau pirmąją savaitę sulaukėm lankytojų

nieko nenorejau matyt ligoninej po reanimacijos.nes vos su dukryte issikapstem.bet vyro mama vos is reanimacijos i palata perkele atvaziavo.ne palaikimui..o paziuret i ka dukra panasi...zodziu...