Augintinis su dokumentais ar be jų?

Vat kaip šito žmonės nesupranta . Veislę kūrė žmogus. Tik todėl ji išvis yra. Veislės nori, bet veislynai vistiek lieka durniaus vietoje. Taigi jeigu ne tie veislynai, tai ir tų veislių nebūtų.

Apskritai, kas yra tas "geras šuo". Atsakykite sau į šį klausimą ir suprasite, kad tų "gerų šunų" pilna visur. Krūva mišrūniukų atitinka "gero šuns" aprašymą. Tam tikros veislės atstovas ir "geras šuo" skirtingos sąvokos.

Seterių mama, bet aš kalbėjau apie Nr.2 kraštutinį variantą. Negi niekada vadoje nepasitaiko "labai sunkių vaikų"? Žinau, kad čia ne ta tema. Bet man šiaip įdomu. Kur atsiduria "sunkūs atvejai"?

jus kalbate, ir man jusu del aklumo ir neisprusimo tiesiog gaila.. kai kurie zmones skaito, domisi, ir iesko visur pliusu ir minusu...o ne kaip oziai traukia i viena puse...



koks elitas, jus turbut net nezinote ka sis zodis reiskia.. prie ko sunys ir elitas, atsipeikekit.

ir, jei dar nezinojote, - idealiu sunu nera, bent tokiu nesu sutikusi.. kaip ir zmoniu..
p.s. keista, bet jusu postuose vien pinigai pinigai, kas grazins, kas kompensuos..... Atsipeikekit!.. koktu net skaityti

nusipirkti gerą veislinį šunį iš gero veisėjo ne toks ir paprastas uždavinys - ieškokite atidžiai, domėkitės porą metelių norimos veislės reikalais ir praktiškai nėra procentų, kad apsiriksite o tas kas lekia kaip akis išdegęs, tai be abejo, kad gali ir pralošti kažkurioje vietoje net su dokumentiniu

as nemanau kad visoms verta pulti ir tiek nuosirdziai aiskinti zmogui, kuris yra kurcias........ nenori, lai neperka dokumentinio suns, kame cia beda .... Kai zmogus klausia, domisi bei visada atviras kito nuomonei, savu isitikinimu nebijo koreguoti aiskinimosi eigoje ir neziuri i kita kaip i priesa - taip, tokiam zmogui verta dusia atvert ir pasakoti tikrai vertingus dalykus . O tokie egzemplioriai kaip minetoji ponia dazniausiai eina per gyvenima mokydamiesi ne is svetimu, bet is savu klaidu.. Bet tai jau ne musu problema.

Atrodo, kad do22 manymu, veisejai ir kilmingu sunu "gynejai" bedokumenciu ar tuo labiau misrunu nelaiko sunimis ar bent laiko juos prastesniais. Jei butumet paskaiciusi bent kelis psl atgal, suprastumet, kad visi sunys yra sunys, visus juos reikia myleti, priziureti, aukleti, rupintis ir t.t. Niekas neperka kilmingu sunu del popieriuko, del parodu (na beveik niekas, deja visokiu zmoniu yra) - absoliuti aduguma perka kilminga suni tam, kad zinotu, kokios isvaizdos suo uzaugs, kokio temperamento, aktyvumo lygio, charakterio savybiu is jo tiketis.
Taip pat rastumet pasisakymu, tvirtinanciu, jog kilmes dokumentai ir ya tik kilmes dokumentai - jie nurodo suns potevius. Garantijas suteikia pirkejo tinkamai ir atsakingai pasirinktas veisejas, bendras susitarimas. Niekas negali suteikti garantiju, kad suo per savo desimtmeti ar ilgiau truksianti gyvenima nesusirgs, nes tai neimanoma.
Man tik liko vienas neaiskumas - ka jus vadinate "broku"? Net ir patys geriausi sunys gali susilaukti brokuoto suniuko, t.y., neteisingas tai veislei sakandis, neleistinos ar nepageidaujamos spalvos, uodegos luzis, nenusleidusios patinelio seklides ir t.t. Bet tai nera labai rimtos problemos. Priesingai, nei paveldimos ligos - displazija, girneliu isnirimas, akiu ligos, nervu sistemos ligos, klausos sutrikimai - visoms sioms ligoms isvengti tiriami tevai ir kergiami kuo sveikesni palikuonys. Dar neteko niekur skaityti apie "veisliniu" bedokumenciu sunu "veisejus", kurie kergiamiems sunims butu atlike siuos tyrimus. Geriausiu atveju is ju isgirsi "tevai sveiki, pas veterinarus lankomes reguliariai, jokiomis ligmos neserga". Logiskai mastantis zmogus gana greitai suprastu, kas yra geriau

"Sunkus vaikas" tai labai realiatyvi sąvoka.. Bet jeigu kalbėt apie kraštutinumus, tai pas mane nėra buvę nei ekstremaliai bailių nei agresyvių ir visiškai nevaldomų šunų. Kadangi parduodu šuniukus gerokai paaugintus, pati įdedu daug darbo į jų socializaciją, tai atiduodama juos į naujus namus jau galiu matyt ar nebus elgesio problemų..
O jeigu pasvarstyt "kas būtų jei būtų".. tai jeigu toks visiškai blogas ir ekstremalus variantas pasitaikytų, tai bandyčiau pati kiek įmanoma pati taisyt situaciją ir padaryt tą šunį maksimaliai patogiu..Tokį tik dovanočiau, apie pardavimą kalbos negali būt, ir tik tuomet, kai įsitikinčiau, kad jis gali gyventi kitur, nekeldamas didelių rūpesčių naujiems savininkams.. Ir be abejo stengčiausi jam parinkt tinkamus šeimininkus ir tinkamą aplinką.. Gal toks šuo, priklausomai nuo jo problemų pvz. turėtų gyvent vienas, be kitų gyvūnų, gal šeimoje be vaikų, gal sodyboj pas kokį medžiotoją, o gal kaip tik didelėje šeimoje su paaugliais vaikais, kur jis niekada nebūtų vienas ir kur jam būtų skiriama daugybė dėmesio ir veiklos..
Visai beviltišką variantą eutanazuočiau.

Žostaute - aš esu prieš dovanojimo faktą iš principo. Išsimokėjimas dalimis - puiku, gerokai mažesnė kaina, nes žmogus dabar neturi tokios sumos - puiku. Man pinigai nėra esminis dalykas. Džiaugiuosi, kai jų gaunu , bet labiau džiaugiuosi, kai randu geras rankas ir šiltus namus šuniui.
Bet niekada net neatsakau į emailus, kai parašo "labai seniai svajoju apie bulterjerą, gal galėtumėt padovanoti man? Labai mylėsiu". Jeigu žmogus seniai svajoja, dalį sumos jau galėjo sutaupyti. Jeigu neturi užsispyrimo pataupyti svajonei - turės užsispyrimo išauklėti bulterjerą? Turės užsispyrimo vedžioti jį kasdien? Keltis rytais? Jeigu neturi užsispyrimo parašyti man ilgesnį laišką motyvuodamas kodėl jis nori šuniuko, nesugeba pasiprašyti į svečius, neprieina parodoj pašnekėti?

Vat šito atsakymo ir laukiau. Galvojau, kad Jūs turėsite drąsos atvirai tai pasakyti. Mes kažkaip su vyru diskutavom apie tai. Apie veisimą, apie "sunkius atvejus", apie migdymą tų "sunkių atvejų" ir pan. dalykus. Bet tai tokia sunki tema, kur suvoki, kad kartais gali tekti veisėjui priimti tokį sprendimą. Aišku, jeigu tas veisėjas bus atsakingas žmogus. O tai, ką parašėte aukščiau, man yra atsakingo žmogaus veisėjo atsakymas.

Ir dabar pagalvojam, kaip pasielgs daugintojas panašioje situacijoje. Čia ir atsiskleidžia dokumentai, bedokumenčiai, veislynai, veisėjai, daugintojai ar paprasti žmogeliai, sukergę "iš meilės".

nezinau, mano manymu, per drasu maza suniuka del elgesio sutrikimo eutanazuoti.... juolab, kad tai tik suniukas, ir jus negalite 100 proc prognozuoti, kas is jo isaugs... galbut jis bus bailokas, bet tai nera indikacija eutanazijai.. dovanokite ji, raskite gera seima.. galbut suauges tinkamoje aplinkoje jis elgsis ne taip jau blogai? ...zinoma, neveiskite tokio suns.. bet eutanazuoti.. ka as zinau.. sakyciau noretumete atlikti eutanazija del psichikos sutrikimo ar ligos, bet del elgesio...

kur ta riba, leidzianti buti visiskai isitikinusiai, jog tai butent tas beviltiskas variantas? juk ta riba labai salygine... kiek laiko reikia toki suni auginti pas save ir stebeti? metus? du? ka jis tokio savyje turi tureti, kad ryztumetes eutanazijai?

mano giliu isitikinimu, vadoje gali matytis du jusu mineti variantai... antrojo krastutinumas,- ok, bet tai elgesio sutrikimas . O kad matytusi pas dokumentuota pupika kazkokia ryski psichine liga, na neteko girdeti.... gal per mazai maciau

Tai niekas nekalba apie mažą šuniuką.. Kalbu apie gerokai paaugintą.. Aš ir šiaip visus šuniukus laikau iki 3-3,5 mėn., šunį su problemom laikyčiau ir stengčiausi reabilituot min iki 1 metų amžiaus.. Eutanazuočiau tik pačiu kraštutiniu atveju, įsitikinus, kad šuo negalės komfortiškai nugyventi likusio gyvenimo ir kad žmonės esatys šalia jo negalės jaustis saugūs.
Bet čia tik pasvarstymai.. Kol kas per 10 metų man tokių beviltiškų ir ekstremalių variantų nepasitaikė.

Aš eutanazuočiau savo veislės šuniuką su pasikartojančiais panikos priepuoliais. Kai panikuodamas šuniukas asituština, apsišlapina, kaukia ir elgiasi agresyviai. Jeigu jis būdamas pažystamoje aplinkoje dėl netikėto garso iš baimės kąstų man ir tai kartotusi šuniukui esant 4-5 mėn amžiaus. Tokio šuns aš negalėčiau laikyti pas save nerizikuodama namiškių sveikata, ir juo labiau negalėčiau parduoti.
tfu tfu tfu - kad netektų tokiems dalykams atsitikti niekad.

oki. Padiskutuojam. Kaip atpazinsi panikos ataka? Gal tai paprasciausias polinkis i isterija (kaukia, nes nenori likt vienas, kaukia, nes nori est, kaukia, nes nori to ano sio) ?

Sakai jei tustintusi, slapintusi- buna, kad jautresni suniukai taip daro, bet tai nera indikacija eutanazijai. Mes kalbame butent apie ja. Tokiam uztvosi i kufra uz myzima, tai dar dvigubai tiek prikakos. Taciau dar karta sakau, tai nera indikacija. Jautru suni auklejant ne drastiskais metodais gali isvengti problemu susijusiu su tustinimusi. Aisku darbas kruvinas, su polinkiu grizt i pradine stadija..

Matai, del kandimo- tfu tfu. aciu die tokius maciau tik tarp bedokumenciu. Vienas ju buvo kazkada mano tevu suo. Aciu jam, turiu paniska baime svetimiems sunims. Mano sesuo operuota del plestines zaizdos iki siol negali ziuret i sunis...
Papildyta:
Esme tame, kad pas mus nera LT specialistu, galinciu suniui diagnozuoti psichikos liga. Nera sunu psichologu.. Ir aplamai daug ko nera..
Griztant prie eutanazijos- jei tai butu kazkokia psichine liga (tarkim patvirtino sunu psichologas, psichiatras),- taip, tokiu atveju sutikciau eutanazijai. Bet ne del elgesio sutrikimo . Bet esant tokiai diagnostikos situacijai, kokia yra pas mus, kai musu paciu psichiniu ligu diagnostikos "kriterijai" isties skurdus... nezinau nezinau...