Augintinis su dokumentais ar be jų?

Mažiau fantazuokit ir neperkelkit savo kompleksų kitiems. Niekas ir nesikelia. Yra paprasti faktai: nežinomos kilmės šuo negali būti laikomas vieslės atstovas; jų dauginimas ir bandymas parduoti kaip veislės atstovus yra apgavystė, o įsigijimas - didžiulė rizika gauti šunį su neprognozuojama psichika ir sveikatos problemomis. Tokia realybė. Atsimerkit pagaliau.

matau nesusikalbam, as nekalbu apie tuos dvarniukus, kalbu, kad buna tos pacios veisles atstovai sukergti ir is to gaunasi ne ka blogesnis suo (aisku ne visais atvejais) o tokiu prieglodose visur yra ir bus, cia jau nemanau, kad kada tai pakeis kas nors.
Na musu suo kad ir be doku, bet jis yra nemaisytas. Ir nematau kad jis turetu kokiu nukrypimu, kad neatitiktu standarto.

Aš irgi nemanau, kad pasirūpinimas šuniu priklauso nuo žmogaus pinigų kiekio. Visų pirma todėl, kad šuo perkamas ilgam. O tas "ilgam" jau neaišku kaip pasisuks žmogaus gyvenimas pinigine prasme. Tas, kas pirkdamas turi pinigų, po metų gali tapti vos galintis prasimaitinti. Tas, kuris jų neturi, gali pradėti jų uždirbti. Pati neseniai padėjau moteriai, kurios kalei buvo reikalinga operacija, o ji, dar nežinodama, kad čia be operacijos niekaip nepavyks, turėjo pinigų tik tiek, kad nuvežtų į Buivydiškes. O ten, kaip visada, sauja tablečių ir tiek. Ta moteris niekada taip sunkiai negyveno kaip dabar. Prieš 2 metus ji gyveno labai neblogai, šiuo metu viskas apsivertė aukštyn kojom. Susikrapštė paskutinius pinigus operacijai ir šventėm nusipirks silkės. Bet kalė išoperuota, galės vaikščioti ir viskas bus gerai.

Nesakau, kad veislinis gyvūnas turi būti veltui dovanojamas. Kas be ko, kad laikas, žinios ir darbas turi įgyti piniginę išraišką. Bet jau nebeteigiu, kad jeigu negali mokėti, negalėsi išlaikyti. Anksčiau taip sakiau, bet laikas pakoregavo nuomonę. Kitas, net ir turėdamas pinigų, gali neskirti šuniui tiek, kiek tas, kuris gyvena kukliai. Kaip atpažinti tuos žmonės, velniai žino. Čia yra amžina problema, atpažinti patikimą veisėją ir atpažinti patikimą pirkėją. Abi pusės stipriai rizikuoja.

Dėl charakterio, socializacijos ir pan. pasakysiu tiek. Gali per galvą verstis, bet jeigu gavai probleminį šunį, tai tu tokį probleminį ir turėsi. Per daug daug pastangų ir darbo pasieksi tai, kad galėsi su juo gyventi po vienu stogu, kad gatvėje jis nesukandžios žmonių, kitų šunų, bet tai visada liks šuo su savo problemom. Ir tu niekada iš isteriko nepadarysi tokio, koks turi būti savo veislės tikrasis atstovas. Deja.

kad ir kokie afigienai kilmingi tevai, suniukas gali paveldeti sutrikima, va apie ka as kalbu, ir cia jau nieko nenugincysi, o kad ir be doku suniukas suo, gali tureti super diuomenis pagal savo veisle ir ka jis bus blogesnis uz ta su dokais, apsurdas

Būtent kergiant tariamai tos pačios veislės atstovus ir yra didžiausia rizika. Jiems paprastai neatliekami sveikatos tyrimai (didelėms veislėms - displazija, mažoms - girnelės, dar daugeliui veislių - akių tyrimai); nėra žinoma jų kilmė, jų tėvų, senelių, prosenelių sveikatos būklė; nėra žinomas jų giminystės laipsnis. Kaip manote, ką gausite, jei abiejų tėvų protėvis buvo tas pats šuo - paveldimos ligos nešiotojas?
Pagalvokite, iš kur atsirado tas pirmasis "veislinis be dokumentų"? Ogi jo tėvai turėjo kažkokių trūkumų, dėl kurių negalėjo būti veisiami pagal visas taisykles. Arba, geriausiu atveju, jų tiesiog niekas neįvertino.

Jūsų matymas ar nematymas nėra ir negali būti objektyvus įvertinimas. Savas šuo mums visiems pats gražiausias. Veisiant šunis vis dėlto reikia objektyvaus įvertinimo, ir ne vieno.

as nekalbu vien savo nuomone, esam ir su vetais kalbeje ir su vietiniais kinologais LT ir DK, ir be to nenoriu kalbeti vien tik apie savo suni, as kalbu bendrai apie visus, nes visur savo veisimo istorijos, as zinau savo suns atsiradimo istorija ir nesiruosiu cia apie ja kalbeti, nes manau cia kalbama bedrai apie sunis, o ne apie kiekvieno asmeniskai

Dar vienas Pilypas is kanapiu
Noreciau paklausti do22,kodel jus savo suni vadinate tam tikros veisles atstovu,ar tik todel kad jis panasus?

be abejo, bet tam ir reikia domėtis pačiam ir rinktis nebūtinai 'afigienus' tėvus, o veisėją, kuris raukia apie genetiką, linijas ir kuris veisia nuosekliai, o ne tik teigia, kad dabar tai gims ekskliuzyvai, nes tėvai vienas iš Afrikos, kitos iš Australijos Galima gauti 'afigienus' vaikus, iš eilinių, tinkamai suporuotų dviejų šunų.
Papildyta:

apie ką? apie jūsų šunį?

Iš esmės tas bedokumenčių veislinių šunų gynimas egzistuoja dėl žmogaus trumparegiškumo. Tarkim, kad pilietis x nusipirko "veislinį spanielį be dokumentų". Visada yra 2 galimybės tokio šuns:
1. užaugs labai panašus į spanielį (žmogus paprastas, juk ne teisėjas, taip kad tai, ką mato specai, jis juk nemato, todėl sako - nu va lyyyygiai toks pats). Draugiškas. Didelių sveikatos bėdų neturintis šuo.
2. atvirkščiai. Kažkas šalia veislės.

Ir va dėl trumparegiškumo, jo nuomonė priklauso tik nuo šių 2 faktų. Viskas. Toliau savo nosies nematom.

Tiesa, galima panaši situacija su dokumentuotu šuniu. Tik reikėtų išmesti išvaizdą, nes vistiek užaugs veislinis. Visa kita tinka. Jeigu žmogus turi tą "trumparegystę" ir, kalbant apie tokias plačias ir aktualias bei svarbias temas, mato tik savo šunį, na geriausiu atveju dar kaimyno, tai jam kažką įrodinėti ir diskutuoti su juo yra beviltiška.

Jus teisingai suraset musu daugumos mintis.Cia kaip ir su zirgais.Teko bendrauti su visoje LT zynomu zmogumi,tai jo pasakymas dabar ir cia labai tyktu-YRA ZIRGAI IR ARKLIAI,YRA ZIRGYNAI IR ARKLYDES.

Jūs painiojate 2 dalykus - įgimtą temperamentą ir įgytą elgseną. Pateiksiu elementarų pavyzdį. Imkim šuniukų vadą, tarkim iki 8 savaičių jie visi buvo auginami visiškai vienodose sąlygose, vienodai socializuoti.Kai žiūri į juos visus krūvoj, tai be abejo skiri tam tikrus individualius charakterio bruožus pas kiekvieną, bet visumoj, būdami jiems įprastoj pažįstamoj aplinkoj, gaujoj, su mama jie visi elgiasi daugmaž vienodai, jaučiasi saugiai ir drąsiai. Imkim 2 šuniukus ir atskirai, po vieną nuneškim juos į jiems visiškai nepažįstamą, naują aplinką, pvz. kažkokį kitą kambarį, kuriame jie niekada gyvenime nėra buvę, kur kiti kvapai, garsai, nėra užnugario ir saugumo garanto - mamos ir brolių,seserų.
Taigi kaip jie elgsis..

Šuniukas nr.1
Atneštas į nepažįstamą aplinką ir padėtas ant grindų jis sekundei susigūš, bet praktiškai iš karto pradės vizgint uodegytę, domėtis aplinka, eis, o po kelių sėkundžių bėgte bėgs visko apžiūrėti ir apuostyti, pakalbintas lips jums ant rankų, bandys palaižyti nosį, numetus kamuoliuką iš karto jį gaudys ir nešios dantyse. Įėjus nepažįstamam žmogui, trinktelėjus durims čia pat puls pažindintis, bendrauti, žaisti. pasiūlius maisto noriai valgys.

Šuniukas nr.2
Atneštas į nepažįstamą aplinką ir padėtas ant grindų, susigūžęs ir drebėdamas išgulės 5-10 minučių, nepradės domėtis aplinka, o bandys kažkur nušliaužti ir pasislėpti, krūpčios nuo kiekvieno garsesnio garso, nereaguos į žaislus, į kuriuos paprastai labai noriai reaguoja, neatbėgs pašauktas, nesidomės maistu.

Taigi - vienodos sąlygos, tie patys tėvai, ir skirtingas elgesys. Kodėl? Todėl, kad skirtingas temperamentas. IR TODĖL, KAD JIS YRA ĮGIMTAS, o ne įgytas. Vienas iš svarbiausių ir labiausiai šuns temperamentą apsprendžiančių faktorių yra gebėjimas adaptuotis. Stabili psichika lygu žaibiška adaptacija.
Tačiau jeigu aš su šuniuku nr.2 padirbėsiu ir nešiu ir nešiu ir nešiu jį į tą kitą kambarį, tai po 4-5 dienų jis tame kambaryje elgsis lygiai tai pat kaip ir šuniukas nr. 1 Tai bus suformuota elgsena. BET (diiidelis BET).. esmė yra tame, kad vos tik šuniukas nr.2 papuls į kitą, jam nepažįstamą, stresinę aplinką, jis elgsis taip, kaip elgėsi pirmu atveju - bijos, stresuos, galbūt vėliau pradės elgtis net agresyviai.., taigi jis demonstruos ĮGIMTĄ temperamentą. Socializacija be abejo yra svarbi, bet nereikia jos sureikšmint, kai kalbam apie individualias šuns charakterio sąvybes. Socializacija padės jam prisitaikyt, sumažint stresą ir kiek įmanoma komfortiškai jaustis vienoje ar kitoje aplinkoje, bet juk negali numatyt ir pripratint šunį prie visų įmanomų gyvenimiškų situacijų, kurios nutiks per artimiausius 10 metų. Todėl kas kartą, kai šuo stresuos ir dirgikliai bus stiprūs, jis demonstruos būtent įgimtas temperamento savybes - pirmiausia tai įgimtą temperamento tipą (cholerikas, flegmatikas, sangvinikas), gebėjimą adaptuotis naujoje aplinkoje, pasyvią ar aktyvią reakciją į dirgiklį. ( iš prigimties linkęs dominuoti šuo elgsis agresyviai, pasyvus - tiesiog bijos). Be abejo viskas priklauso nuo problemos mastų - kai kuriais atvejais užtenka elementarios kasdieninės socializacijos, minimalios dresūros, kad su šuniuku nr.2 būtų galima komfortiškai gyventi po vienu stogu. Tačiau būna ekstremalūs atvejai, kai niekas nepadeda, kai šuo pvz. yra cholerikas, linkęs dominuoti ir visiškai negebantis adaptuotis. Tokiu atveju JŪs turėsite praktiškai nesuvaldomą, neprognozuojamą pavojingą žvėrį, su kuriuo gyvent po vienu stogu bus kančia, ir kurį sukūrė ne aplinka, ne socializacijos stoka, o tam tikra genų kombinacija. Iš savo 10 metų asmeninės veisimo patirties galiu drąsiai teigti, kad tėvų, senelių ir prosenelių charakterio savybes šuniukai paveldi lygiai taip pat kaip ir eksterjero privalumus ar trūkumus.
Jūsų parašytas pavyzdys apie Jūsiškio ir šuniuko iš užsienio skirtumas tai ir yra tai, apie ką aš kalbėjau - pirmiausia skirtingas įgimtas temperamentas.
Kaip ir daugelis veisėjų aš parodoms, darbui ir veisimui atrinkčiau šuniuką nr.1, o ne šuniuką nr.2..
Taigi dokumentai iš vienos pusės nors tai tik informacija apie gyvūno kilmę, iš kitos pusės, žinančiam į ką atkreipti dėmesį, gali būti puikiu informacijos šaltiniu renkantis šunį ne tik pagal eksterjerą ir kailio spalvą, bet ir temperamentą ir psichiką.

dar dėl dokumentų - užsinorėjom takso, būtinai su dokumentais, paties geriausio, „elitinio“, kaip čia kažkas pasakytų Realiai, tai aš tiesiog norėjau šuniuko su gera sveikata ir charakteriu. Laimei, buvo kas pataria ir parodo tą geriausią variantą dar prieš įsigydami pasigyrėm draugams, kad turėsim taksą. Draugų reakcija - „fuuu, jūs ką, taigi taksai pikčiurnos, isteriški ir despotiški šunys su Napoleono kompleksu“. Nesupratau Žodžiu, dabar labai daug kas, kas mūsų mažą taksę pamato, su ja pabendrauja, sako, kad žinai, pirmas taksas, kuris man tikrai patinka, nemaniau, kad tokie draugiški šunys. Aš vis tiek lieku nesupratus, nes visi taksai, kuriuos pažįstu (o jų dauguma vis tik su dokumentais), yra puikūs, draugiški ir drąsūs šunys. Žinoma, tai tik mano patirtis, išimčių visada būna.

Tie patys draugai, sukritikavę taksų veislę, užsimanė auksaspalvio retriverio. Susirado per daugintojų skelbimus, pasidžiaugė, kad nebrangiai kainuoja - kelis šimtus. Mes jiems papasakojom, kas yra displazija. Vaizdingai, su tikrom istorijom. Laimei, įkalbėjom, nusprendė pasitaupyti.

dar - dokumentai negali visiškai garantuoti tobulo charakterio, idealios sveikatos ar (kam tai aktualu) puikių įvertinimų parodoje. Bet yra daug didesnė tikmybė, kad pavyks išvengti genetinių ligų, kad tas charakteris bus bent daugmaž nuspėjamas.. dar vienas man niekaip nesuprantamas dalykas - perka žmonės automobilius, kompus už baisingas sumas - juk pasidomi ir būkle, ir eksploatavimo sąlygomis, nors tai daiktas, kuris bus naudojamas vos kelis metus, prie kurio neprisiriši emociškai. O įsigydamas šunį, gauni draugą 10 ar 15 metų. Bet kodėl tiek daug žmonių būtent tuo draugu iš anksto ir nepasidomi, nors turi tam visas galimybes? Ne, geriau loterija su kokių 20% laimėjimo tikimybe, bile kad tik pigiau...uf