Augintinis su dokumentais ar be jų?

Norint padaryt gera bizni , na net nezinau kiek kaliu ir patinų reik turet. Galiu Jums pasakyt tik tiek, kad norint viena suni gerai parodyt parodose ir surinkti daug titulu i metus kainuoja mazdaug 4-5 tukst.Lt, o kur dar maitinimas, veterinarine prieziura, o kale atsiveda na 4 suniukus uz kuriuos gauni na daleiskim 8000Lt, is ju 1500-2000Lt patinas, dar koks 1000 Lt skiepai, cipai, vet.knygutes, suniuku maitinimas ir kas rezultate- nulis, na geriausiu atveju gal koks 1000Lt ir lieka, tai pasakykit kur tas biznis. Paprasciausiai palaipsniui leisdi savo pinigus , jauti malonuma parodyt savo suni, susirast bendraminciu, nauju geru pazystamu ir po suniuku gimimo, tie tavo isleisti pinigai sugrizta pilnai , gal tik dalinai.
As aisku nekalbu apie "veisejus", kurie nesugeba net nukirmint, paskiepit vados,
nesidomi savo paleista vada ir tik suejus leistinam terminui kergia vel.
Ir dar nera- dokumentu , nera -veisles - tai tiesa ir ner ko pykti. Kai du delitantai sugalvoja sukergt savo sunys , juk jie nesigilina i genetika, jiems tai nerupi. O gal ten brolis su sese, ar vaikas su mama? Kas tada? Toli eiti nereikia , cia pat atskiruose temose apie tai galima paskaityt, kiek pinigeliu prarasta, kiek asaru pralieta.
Papildyta:


Papildyta:

O kodėl taip jau žinoma = savaime suprantama, kad be dokumentų?...
Аš irgi kažkada įsigijau VA be dokumentų. 400 Lt - aniems laikams nemažai sumokėjau. O kai pagalvoju geriau - tai ir šiems laikams žiauriai permokėjau. Išaugo toks šuo, kurio VA tikrai nepavadinsi. O charakterėlis.... baimė ir agresija keičia vienas kitą. O aš taip džiaugiausi, kai ji ardydavosi nuo pat pirmos dienos (poros mėnesių šuo...) pamačiusi namie kitą žmogų Taip kad girtis tokiu nevykusiu pirkiniu tikrai negalėčiau ir dar šnekėti tokias nesąmones Aišku, ji mylima ir gera draugė, bet...

Mano kuklia nuomone, charakteris dokumentais nesutvarkomas, o dirbant su suniu isugdomas.

O, kokia puiki naujiena.
Pasirodo, šimtmečiais žmonės atrinkinėjo šunis pagal darbines savybes, charakterį visai be reikalo? Galėjo gi imt bet kokį dvorniuką, telpantį į urvą, išugdyti, ir vat štai jums ir prašom - nereikia jokių taksų ar urvinių terjerų. Reikia ganyt avis - analogiškai išugdom dvarniuką, kam tos aviganių veislės. Imam ir ugdom pėdsekį, teritorijos sargą, asmens sargybinį, ganymo šunį, paukštšunį, retriverį, kinkinių šunį, gelbėtoją, kompanioną... Ugdom, ugdom, ir išugdom. Iš bailio - drąsų, iš agresyvaus - švelnų, iš hiperaktyvaus - ramų, iš tingaus - judrų...

Žiūrėkit, gi tuoj padarysit perversmą kinologijoje. Gal galima autografą?

Aš sutinku, kad su šuniu reikia dirbti - plius dar ir gerai žinoti reikia ką darai ir kaip teisingai dirbti bei įvertinti rezultatus. Bet kai šuo nuo kiekvieno didesnio garso ar pamatęs pievoje aitvarus, leidžiamus lėktuvėlius ima tiesiog tirtėti O palaida tiesiog parlekia namo... O namie įjungti siurblio negali, nes irgi isterija - turi kas nors išvesti iš namų, tik tada gali siurbti. Vėliau jau mačiau Cezario laidas, gal kažkiek ir galima būtų koreguoti tokį elgesį, bet su tokiu šuniu tikrai ne kiekvienas tai sugebėtų. Beje, nedariau ir tų nurodytų klaidų - neguosdavau, neniūniuodavau kad nurimtų, tad kaip ir nesustiprinau baimės jausmo. Jis tiesiog įgimtas buvo ir pasireikšdavo vis netikėčiau. Ir pasakykit man - čia VA?... Ar su tokiu šuniu daug nuveiksi tarnyboje? Apie išvaizdą išvis patyliu, išaugo ūgio gal iki pusės VA...

Charakteris neįšugdomas ir dokumentais "nesutvarkomas" kaip Jūs sakot. Charakteris yra ĮGIMTA šuns savybė - taip pat kaip ir ausų forma, ūgis ir plauko ilgis

Galima šunį padaryti valdomą, sugyvenamą, bet jei jis iš prigimties nepatiklus - meilučiu jo nepadarysi. Jeigu agresyvus - tai išugdysi, kad šuo eis sukandęs dantis ir tylės, bet nesijaus patogiai žmonių ir kitų gyvūnų apsuptyje.

Pažiūrėjau žinias, noriu pasisakyt, gal ir į orą, bet vis tiek.

Žmogus, kuris perka šunį su dokumentais, į jį investuoja: laiką, žinias, norą, pasiryžimą, galų gale tuos pačius pinigus.

Ar tie visi daugintojai, kada susimąsto, koks likimas laukia jų prigamintų šuniukų??? Baisu. Ar jiems tai nors rūpi? Cha.

Ir ta dokumentinio šuns kaina, dėl kurios visi tie, kuriems reikia "šuns, o ne dokumentų", bet eskaluoja turintys tos ar kitos veislės atstovą, pyksta ir bumba - ar jūs nors suprantat kas yra kaina? Kad tai yra piniginė išraiška? Į kainą įeina veisėjo laikas, paskirtas veislei, jo įgytos žinios, patirtis, lankyti seminarai, gilesnio supratimo įgijimui, bemiegės naktys prie šuniukų, kur dar nesuskaičiuojamas laikas informacijos rinkimui, reproduktoriaus ieškojimas, studijos, tyrinėjimas veislės ir atskirų individųir t.t., ir pan.

Ar tie visi, kuriems reikia "šuns, ne dokumentų", bet sakosi pirkę veislinį šunį - ar jūs suprantat, kad jūs įsigyjat ne veislės atstovą, ne taip vadinmą grynaveislį? Jūs įsigyjat parodiją. Jūs įsigyjat padielką. Ir dėl posakio, kad "nėra dokumentų - nėra veislės" gali ginčytis tik kinologiškai neišprusę žmonės.

Be abejo, visur ir visada buvo ir bus visokio brudo ir šūdo, ne tik kinologijoj.

Bet aš nežinau nė vieno šuns su dokumentais, kuris būtų mėtomas nuo tiltų, ar kuriam su pasimėgavimu į nosį būtų pilami klijai ir visa tai dar filmuojama.

Dokumentai atlieka labai puikią atranką žvelgiant ne tik iš pirkėjų perspektyvos, bet taip pat ir iš veisėjų. Na, kuris psichas pirks šunį už 1000 lt ir daugiau, tam, kad galėtų vystyti savo iškrypimus. Tokiems veislės nereikia.

Fu, šlykštu man, kokių psichų būna.

Matote, aš laikausi nuomonės, kad ką tik gimęs šuniukas yra kaip baltas lapas. Ką į jį "prirašysi", tą ir turėsi.
Jūs gi kalbate ne apie unikalų atskiro šuns charakterį, bet apie standartines veislės savybes - ūgis, sudėjimas, elgesio normos, instinktai.
Iš jūsų pasisakymo sektų, kad visi vienos veislės šunys pasižymi vienu charakteriu. Netiesa visiška - mano biglis neatitinka biglio standarte aprašyto šios veislės temperamento. Tarp biglių šeimininkų jis kartais pavadinamas "bigliu liūdnu veidu" arba "bigliu filosofu". Ir kas kad jis veislinis, ir kas kad jis su dokumentais, ir kas kad jo protėviai veisliniai/kilmingi/tituluoti? Na vat toks jo CHARAKTERIS ir ne iš tėvų jis jį paveldėjo, o tokį mes jį kartu su veisėju užauginome (veisėjas iki trijų mėnesiu, o aš nuo trijų mėnesių iki dabar).
Toliau kontempliuojant šia tema ir sekant jūsų pasisakymo logika - paimkime teorinį modelį, kur dvarniukas būtų to pačio vokiečių aviganio ir dobermano mišrūnas, kurio nuo gimimo niekas neauklėja (nei kalė, nei šeimininkai). Jis auga kieme tarp šiukšlių dėžių, pavalgo tik tiek, kad vos gyvas ir pan. Ar tikite, kad jis turės savo tėvų veislių bruožūs ir bus ryžtingas, drąsus, tvirtas? Juk turėtų, nes charakteris, anot jūsų, paveldimas iš tėvų, t.y. įgimtas dalykas.
Aš manau, kad bedokumenčiai dvarniukai praranda savo tėvų bruožus, nes jų prigimtinai neturi, o jiems gimus niekas su jais nedirba, kad jie juos įgytų. Mat jie yra gimę be tikslo - niekas jų neveisė, niekas jų nelaukė, niekas jiems dėmesio daug neskyrė. Todėl ir charakteris jų nėra stabilus, prognozuojamas - kaip ir jų kasdienybė.



Maniškis irgi toksai buvo, kai buvo mažius. Ir galvojau, kad ta baimė yra amžiaus problema. Klaidingai galvojau - neseniai viena pažįstama įsigijo šuniuką iš užsienio rimtame veislyne. Tai jis dar mažesnis būdamas jokių baimių nerodo, nes veisėjas nuo pat šuniuko gimimo rūpinosi šuns socializacija su kitais šunimis, su žmonėmis, su miesto garsais ir t.t. Tai yra jis buvo auklėtas ir turi žymiai stipresnį charakterį. Manau, kad jūsų VA atveju toks dalykas kaip socializacija visai nebuvo arba buvo prastai atliekamas. Ir tikrai jūsų vietoje nenurašinėčiau to jo prigimčiai.



Nesutiksiu, kad charakteris yra įgimta savybė. Jau aukščiai parašiau keletą argumentų, kodėl tikiu, jog tai yra auklėjimo proceso padarinys. Jeigu teko matyti kalę su šuniukais, tai tikrai turėtumėte suprasti, kad tas procesas prasideda nuo pat mažumės ir charakteris po truputį pradeda ryškėti santykyje su kitais vados šuniukais, su kale, su aplinka ir t.t. Pvz. ar matėte agresyvų šuniuką, kuomet jį dar maitina kalė, tarkime 2 mėn.? Juk tokiais turėjo būti visi šunys, kurie suaugę yra agresyvūs. O koviniai šunys kai buvo maži irgi buvo koviniai, t.y. pasiruošę perkąsti gerklę savo broliams dėl pieno lašo?
Na bet aišku, juk lengviau visą kaltę prigimčiai suversti, blogiems genams. Mes žmonės čia nieko dėti?!?!
Papildyta:


Pažįstu žmones, kurie nusprendė turėti vadą su savo veisline kalyte. Patinuką irgi išsirinko veislinį su dokumentais. Bet jie mane nustebino pasakymu, kad jeigu kriziniais laikais neparduos šuniukų, tai atiduos nemokamai. Nemanau, kad tokiems šuniukams dokumentus ruoš. Ar čia irgi bus padielka?

Su kitais jūsų teiginiais sutinku - nevertiname to, ką gavome už dyką. Beveisliukų už dyką galima prisirinkti iki soties, ypač kaimo vietovėse. Vat ir bijau, kad mano pažįstamų dykai išdalinti šuniukai nepataptų vieną dieną nevertinami ir nesulauktų beveisliukų dalios.

Truputį nusifilosofavote. Ar esate auginęs vaikus? Turbūt sutiksite, kad vaikas irgi nepradeda rodyti savo charakterio nuo kūdikystės, tačiau tų pačių tėvų taip pat auginti vaikai tarpusavyje gali labai skirtis. Pagal jus jie turėtų būti vienodi, deja, taip nėra. Na kad nesakytumėt, kad sužmoginu šunis, pažiūrim ką rašėt. Jums sako, kad jūsų biglis kitoks nei kiti bigliai. Kaži, kodėl? Kodėl kitų biglių savininkai jį išskiria? nes turbūt supranta, kad jis kitoks, ne kaip visi. O mano supratimu, jūs galbūt pasirinkote netinkamai, neatsižvelgęs į veisėją, kuris neatsižvelgė į veislės charakterį, temperamentą ir leido gimti tokiai vadai. Klausimas, koks jūsų biglio tėvų temperamentas?
Imkime retriverius. Vis tik dauguma jų pasižymi draugiškumu žmogui, nebuvimu jokios agresijos. Aš būtent todėl norėjau auksiuko. Būtent tokį jį ir turiu. Nors sakydavau, kad šunim negalima pasitikėti 100%, šiam šuniui aš drąsiai darau išimtį. Manau daug kas, auginantis auksiukus, tai pasakytų. Tačiau, kaip teisingai kažkas pastebėjo, šūdo yra visur. Ir žinau, kad ne visi veisėjai į tai atsižvelgia, veisia pasto charakterio auksiukus. ką darysi, mūsų kaip pirkėjų reikalas tai išsiaiškinti, bendrauti ne vieną dieną renkantis šuniuką ir neimti iš tokių žmonių šuniukų, bet jokiu būdu neaiškinti, kad va auksiuko toks superinis charakteris išsiugdė mano dėka.
P.S.: Mano VA buvo sociolizuojama labai stipriai, netingėdavai valandų valandas su ja visur vaikščioti - beje su auksiuku tikrai jau tiek energijos nebeturėjau dirbti ir jam to nereikėjo. Man džiugu, kad VA savo senatvę leidžia su mano tėvais, kad pas juos namo gali užeiti žmonės ir ji nepuola, nekanda. Tačiau daugelio dalykų, kaip baimė iki paklaikimo dėl stiprių garsų, liguistas prisirišimas prie vieno žmogaus ir ėjimas iš proto kai jo nėra šalia - tai jau neprisocializuosi, tiesiog tokia ji yra.

Labai daug raidžių prirašėte, o diskutuoti daugiau nėra apie ką.
Kaip ten sakoma... Nesąmonė, pasakyta protingu veidu, vadinama "asmenine nuomone".

Genai gali persiduoti ne tik tėvų, o fenotipiniai požymiai ne visada atspindi visą genofondą.
Kaip tai neturi? Tai šunys bruožus įgyja tik šeimininkų dėka? Oho, tada gyventi būtų taip lengva...
Man atrodo, kad jums reikėtų pastudijuoti genetiką ir paveldimumo dėsnius. Nors pagrindus.

Pagal jus išeina, kad vienos vados šuniukai gimę ir augę su kale turėtų būti IDENTIŠKI. Nes jų aplinka, kalė, kiti gyvūnai aplinkoje, žmonės - viskas yra visiškai taip pat.
Bet kiek man teko laikyti šuniukus iki 3-4 mėn jie visada labai skirtingi. LABAI SKIRTINGI. Tai kodėl vienodi tušti lapai į juso įrašant vienodą informaciją turi skirtingus "irašus" ? magija?