Kas maisto produktų sudėtyje neparašyta - Ekologiškas gyvenimo būdas

Nepatingėkit ir perskaitykit iki galo (ten ir atsakymas apie pieno bakterijas):

Neturiu nuorodos, tai dedu visa straipsni:

„Šiaulių krašto" žurnalistai nutarė atlikti eksperimentą: apsiprekinti didžiuosiuose prekybos centruose be jokių E: tai yra konservantų, maisto priedų, dažiklių ir panašiai.

Krepšelis be E

Po „Šiaulių krašte" publikuotų interviu su Vilniaus universiteto docente mokslų daktare Janina Tutkuviene apie konservantų, maisto priedų ir kitų "E" žalą sveikatai (‑ Receptorius „ skanu„ užkariavo smegenis„ , „ Lietuviams geriausia lietuviška virtuvė„ , „ Pasaulis grįžta prie tradicinio maisto") daugelis mūsų kolegų, o ir, tikimės, dalis laikraščio skaitytojų, atidžiau ėmė rinktis maisto produktus parduotuvėse. Tai yra, skaityti užrašus ant etikečių.

Mokslininkė, pateikusi šokiruojančių faktų apie gliutamatų, skonio ir kvapo stipriklių ir kitų priedų poveikį žmogui, vienareikšmiškai patarė mažiau žvalgytis į pakuotes, o atidžiau skaityti etiketes ir rinktis maistą, kuriame būtų kuo mažiau „E" raidelių.

Redakcijos užduotis — viename iš didžiųjų prekybos tinklų supirkti pagrindinių produktų be E krepšelį.

Vienintelės dešrelės Lietuvoje

Rūkytų dešrų, kumpių ir lašinukų vitrinoje aptikome du produktus be E: Vokietijoje gamintus keptus mėsos kukulius, supakuotus naudojant apsaugines dujas (bet vokiškus kukulius tai kažin ar kokiam lietuviui šautų į galvą pirkti) ir sūdytus lietuviškus lašinukus (lašiniai, druska, prieskoniai). Lašinukus įsidėjome į krepšelį. Visos kitos rūkytos dešros, kumpiai bei kumpeliai buvo pagardinti įvairiausiais E.

Kitame — virtų dešrų, dešrelių bei paštetų — skyriuje tarp gausybės produkcijos aptikome dešreles „Jokių E" su užrašu: "be fosfatų, be nitratų, be konservantų" (bendrovė "Nematekas").

Etiketė patvirtino: pieniškos dešrelės pagamintos iš kiaulienos, vandens, jautienos, lašinių, druskos ir prieskonių. Likęs gal pusšimtis rūšių dešrų, dešrelių bei paštetų buvo pagardintos maisto priedais, kurių ypač gausiai radome vaikams skirtuose produktuose. Pavyzdžiui, „Virtame vaikiškame paštete" suskaičiavome net šešis E.

Po vieną produktą iš lentynos

Pomidorų padažų skyriuje ilgiausiose lentynose tarp lietuviškų ir užsienio gamintojų mūsų grobis buvo vienintelis „Natūralus pomidorų padažas" ("Kėdainių konservų fabrikas") ir to paties gamintojo įvairios variacijos su prieskoniais.

Dar į krepšį pateko vienintelis iš fermentinių sūrių — „Žemaitijos pieno" bendrovės ekologiškas sūris "Dobilas" (sudėtis: pienas ir ekologiškos sudedamosios dalys), visi likę — su E, išskyrus nebent specifinių, ne mūsiškų technologijų sūrius, kaip antai mocarella, kurie yra gaminami su šliužo fermentais (pienas, druska, raugai, fermentai).

Vienintelį jogurtą be konservantų „Dobilas" gamina taip pat "Žemaitijos pienas" (normalizuotas pienas, pieno baltymai, raugas).

Ant sviesto, pieno, grietinės ir varškės pakuočių nėra nurodoma produkto sudėties: galima suprasti, kad šie produktai yra natūralūs.

Kuo sveikesnis pavadinimas — tuo daugiau E

Gausiame duonos skyriuje visi puriausi, gražiausi ir ekologiškuose popieriniuose maišeliuose įpakuoti duonos kepalėliai,taisyklė, įtraukti į E sąrašą. Po kelis E radome labai sveikai atrodančiose „Močiutės", "Marčios" duonose ir jų variacijose. Iš pažiūros sveikuoliška "Penkiagrūdė duonelė", "Sveikuolių duonelė", "Morkų duonelė", "Sveikuolių duonelė su morkomis" — taip pat su gausiai "prifarširuota" E, ruginėse bandelėse aptikome keturis E, ir taip toliau. Akivaizdi tendencija — kuo sveikesnis pavadinimas, tuo daugiau E.

Vis dėlto duonos lentynoje atradome „Gudobelės" duoną, pažymėtą ženklu "Iš gamtos kraitės", "Ajerų duoną" ("Mentoros") ir dar kelias duonas — be jokių E.

Natūraliųjų batonų rasti mums sekėsi žymiai sunkiau. Pilnoje batonų lentynoje be E radome tik du: tos pačios „Gudobelės" iškeptą "Tarybinį batoną" ir "Klaipėdos duonos" batoną "Visiems".

Pastebėjome, kad duonos gaminių lentynoje mažiausiai reikėtų pasitikėti pavadinimu: jei parašyta „Šeimos", "Naminis" ar "Natūralus" — tai dar nereiškia, kad be E. Taip pat prekybos centruose neverta rinktis produkto pagal gamintoją: to paties gamintojo produkcija gali būti ir su E, ir be E.

Dešra be konservantų — iki 50 procentų brangesnė

Remigijus Žiaukas, vieninteles rastąsias dešreles be E gaminančios bendrovės „Nematekas" gamybos vadovas, buvo atviras: "Priedai pagerina gaminio skonį, suteikia gražesnę spalvą (apie tokių priedų pavojus kaip tik perspėjo mokslininkė — red. past.), prailgina jo galiojimo laiką, padidina išeigą, tai yra, sumažina savikainą, suteikia gražesnę spalvą". Kitais žodžiais, padidina įmonės pelną.

Taip, sutiko R. Žiaukas, pagaminti dešrą be konservantų kainuoja nuo 20 iki 50 procentų brangiau. Nenorą gaminti produktus be konservantų esą lemia ir kitos priežastys — sudėtingesnis technologinis procesas, be to, norint pagaminti gerą produktą be konservantų, reikia turėti specialių žinių.

„Nemateko" gamybos vadovas tikino: kol kas Lietuvoje gaminamos tik vienintelės virtos dešrelės be E. Jas, pasak E. Žiauko, galima duoti valgyti vaikams nuo pusės metukų ar alergiškiems vaikams.

Konservantai ar milijoninės investicijos

Danutė Paškevičienė, „Kėdainių konservų fabriko" gamybos vedėja, paaiškino, kodėl Kėdainių fabrikas (bene vienintelis pomidorų padažų tiekėjas į didžiuosius prekybos tinklus) leidžia sau prabangą konservantų nedėti.

Pasak D. Paškevičienės, fabrike jau pagaminta ir į stiklainius supilstyta produkcija termiškai apdorojama autoklavuose, kur stiklainiai sterilizuojami temperatūroje iki 100 laipsnių. Tokiu būdu termiškai apdorotos produkcijos galiojimo laikas prailginamas iki dvejų-trejų metų. „Kam tada dėti chemiją?", — retoriškai klausia D. Paškevičienė.

Tačiau tokia įranga esanti brangi, ir bendrovės, neturinčios atitinkamos įrangos, neturi ir kitos išeities, kaip dėti į produkciją konservantus, prailginančius realizacijos terminą bent iki pusės metų. Priešingu atveju, pagamintą produkciją tektų laikyti kaip namų šeimininkėms — šaldytuvuose ar rūsiuose.

Duona be E rūgsta parą

Vanda Butkutė, „Šiaulių duonos" gamybos vadovė, tikino: bendrovė dalį produkcijos kepa su kepimo priedais (jie žymimi raidele E, ir tai nebūtinai konservantai), dalį — natūraliu būdu. Štai, pavyzdžiui, visa plikyta duona rauginama natūraliu būdu ir kepama be kepimo priedų — duonos iškepimo procesas trunka apie 14-16 valandų. Iš keturių rūšių batonų viena rūšis irgi kepama be kepimo priedų. O štai į kitas tris dedamas emulsiklis E 472c ir antioksidatorius E 300. Tai esą leistini, ir, normuotai naudojant, nekenksmingi priedai.

Skirtumas, anot V. Butkutės, tas, kad, pavyzdžiui, batoną be priedų iškepti prireikia 3-4 valandų, o su priedais pakanka pusvalandžio. Emulsikliai esą geriau sukabina tešlą ir sutrumpina paruošimo laiką, be to, rinka reikalauja įvairovės, nes kai kuriems pirkėjams patinka puresni, minkštesni batonai, nors ir su E.

Ar leistini kepimo priedai yra tikrai visai nekenksmingi? „Šiaulių kraštas" patikrino pirmąjį paminėtąjį kepimo priedą. Emulsiklis E 472c (citrinos rūgšties esteris — dirbtinis emulsiklis ir miltų apdorojimo medžiaga) kepimo priedų lentelėje pažymėtas prie pavojingų, nurodoma, kad tai — — genetiškai modifikuotas organizmas.

Kalbinti mažųjų kepyklų vadovai tikino, kad į tinklus neina dėl nepalankių sąlygų: ilgo apmokėjimo laikotarpio, reketuojamų nuolaidų prekybininkams, didelių antkainių ir didelių baudų. Dalį produkcijos pardavinėja turguose, dalį — mažesnėse parduotuvėse visame regione.

Kęstutis Nesavas, „Gudelių svetainės", kepančios populiarią "Gudelių duoną" savininkas, užsiminė, kad "su kaimiška duona reikia užsiimti, kaip su moterimi". Tešla maišoma iš miltų, druskos, vandens ir raugo (į šią duoną nededama net mielių), ji rauginama 7-8 valandas, krosnis kūrenama malkomis, naudojamos ližės. Užtat, pasak K. Nesavo, "Gudelių" duoną veža lauktuvių į užsienį, ja prekiauja lietuviškos parduotuvės užsienyje.

Gal tokia duona daug brangesnė, negu be E? Paskaičiavome: dviejų kilogramų kepalas kainuoja 7 litus, vadinasi, kilogramas — 3,5 lito. Prekybos centuose vidutiniškai tiek kainuoja pusė kilogramo duonos.

Išnaša: „Virtame vaikiškame paštete suskaičiavome net šešis E"

Išnaša: „Pirmiausia reikėtų žinoti, kad tos bendrovės veža iš Lenkijos amerikiečių nupenėtas kiaules, ir visą tą š... , kurio lenkai nevalgo, deda į dešras".

Nepriklausomas ekspertas: „Jus mulkina"

Su eksperimento išvadomis „Šiaulių kraštas" supažindino Vincentą SAKĄ, nepriklausomą mitybos ir kulinarijos ekspertą. V. Sakas baigė griauti paskutinius mitus apie sveiką maistą parduotuvėse.

— Jokių dešrelių be konservantų negalėjote rasti, nes jų nėra, o kas taip tikina, yra paprasčiausi melagiai. Pirmiausia reikėtų žinoti, kad tos bendrovės veža iš Lenkijos amerikiečių nupenėtas kiaules, ir visą tą š... , kurio lenkai nevalgo, deda į dešras. Į tokias dešreles jau galima jokių E nebedėti, ten ir taip — viena chemija.

— Vadinasi, pieniškų dešrelių be E Lietuvoje nėra?

— (Juokiasi) Technologiškai pieniškose dešrelėse turi būti tikro šviežio pieno. Pieniškų dešrelių Lietuvoje negamina jau dvidešimt metų.

— Tai gal geriau pirkti turguje?

— Jūs pažiūrėkite — lašinių turguje nebėra. Lašininių kiaulių žmonės nebeaugina, nes nebeapsimoka. O skerdieną pardavinėja — lašinukai vos per du pirštus. Tai reiškia, kad jau pradėjo kiaules į turgų iš fermų varyti. Ir turguje į skerdienos kilogramą prišvirkščia 200 gramų vandens, o faršo apskritai nebegalima niekur pirkti.

— Tai gal pirkti žuvį?

— Šaldytoje žuvyje turi būti 4 gramai vandens — tai vadinama glazūra. O Lietuvoje tokioje žuvyje vandens yra 40-60 procentų. Ir sveikatos centrai, higienistai, net vartotojų institucijos aiškina, kad neva tokią žuvį jau importuoja. Nesąmonė. Ją parsiveža, atšildo, sušaldo, vėl atšildo po kelis kartus, kad susidarytų sniegas, ir, manote, kas nors rašo, kiek procentų vandens yra?

Ką tik grįžau iš Londono, apvažiavau Belgiją, Prancūziją, Nyderlandus, Vokietiją — niekur nėra žuvies su tokiu procentu vandens.

— O pomidorų padažas be E?

— Nieko negali būti be E. Pirmiausia, niekas nerašo, kaip tas pomidoras buvo užaugintas. Už tokią kainą tai tegali būti atliekinis pomidoras.

— Prie pieno, varškės, sviesto nerašoma sudėtis, vadinasi, galima suprasti, kad pieno produktai — natūralūs?

— Principingai ne. Natūralių pieno produktų Lietuvoje nebėra. Todėl, kad pasterizuotas pienas yra lavonas. Jei nėra natūralaus pieno, iš kur bus natūrali grietinė? Atminkite, į grietinę, grietinėlę ir sviestą būtinai dedami konservantai. Atminkite, visa, kas yra pieno pramonėje, yra neteisybė.

— Radome vienintelį natūralų jogurtą, pagamintą iš normalizuoto pieno, pieno baltymų ir raugo.

— Kokio pieno? Normalizuoto? (Juokiasi). Ar jums neatrodo juokingai? Nu faina, dedam „šikalo mikalo", o rašom — normalizuojam, pagerinam. Čia jau iš karto — žmonių mulkinimas. Natūralus jogurtas gali išbūti parą, antrą parą jis genda, o jei jogurtas sugestų per vieną parą, maisto parduotuvėje jo nerastumėte. O tos vadinamosios gyvosios bakterijos yra netikros.

— Dar radome keletą rūšių natūralios duonos ir batonų be E.

— Visi batonai yra su priedais, tik ne viskas surašoma. Lietuvoje natūralios duonos irgi beveik nėra. Duona su mielėmis yra nebe duona, jei jau receptūroje atsiranda cukrus, duona — nebenatūrali. Tikras raugas gaminamas iš miltų ir šilto vandens.

— Atlikome eksperimentą, radome produktų be E, o jūs viską sukritikavote. Ką jūs patartumėte?

— Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę — produktus be E etiketėse. Aš jūsų vietoje tokius eksperimentus daryčiau nuolat, gal reikia jungtis prie piliečių institucijų, vienyti žurnalistus ir veikti, gal steigti viešąją įstaigą, internetinę svetainę, galima ir pinigų gauti tam dalykui...

— O ką patartumėte tuo metu valgyti?

— Patarčiau gręžtis į natūrinį ūkį. Gyvenate mieste? Galima kelioms bendrijoms tartis, kad atvažiuotų ūkininkas su daržovėmis, kad kas rytą vežtų pieną, sviestą ir grietinę. Užsienyje tą funkciją atlieka mažos krautuvėlės, kurios klesti, o pas mus jos neišsilaiko, užtat klesti prekybos centrai.

QUOTE(beer @ 2009 06 04, 15:13)

Pirkdami maisto produktus, studijuojame etiketes, renkames su mažiausiai priedų, mažų mažiausiai su natūraliais dažikliais, natūraliom kvapiosiom medžiagom.

Tačiau yra išimčių, kai maisto apdirbimo mežiagų į sudėtį įrašyti nereikia. Tuo atveju, jei jos naudojamos technologinio proceso metu (LT higienos norma 119).

Kas tai galėtų būti, ar susimastėte, domėjotes?

Ar tikrai gamybos proceso metu į pieną, baltą sūrį nieko nepatenka, jokių medžiagų, stabdančių/skatinačių rūgimo procesus? Namie gaminant sūrį, pieną reikia susirauginti, tai užtrunka pora dienų. Gamybai tai reikštų našumo praradimą.
Spėju, pienas kažkuo apdirbamas... kuo?

Pasidalinkime sukauptomis žiniomis!

<{POST_SNAPBACK}>

Gaminant rauginto pieno produktus, pienas visų pirma yra pasterizuojamas arba sterilizuojamas (naudojama temperatūra), o vėliau naudojama pradinės bakterijų kultūros, nuo kurių konkrečios rūšies gaunamas atitinkamas gaminio skonis (vienokios bakterijos kefyrui, kitokios rūgpieniui, varškei ar jogurtui). Rūgpieniui pagaminti jau yra piene tų bakterijų, bet reikia kelių dienų joms subujoti, be to, konsistencija gaunama vis tiek ne tokia gera, kaip panaudojus tinkamą kiekį startinių kultūrų. Iki dažiklių ir kitų maisto priedų įdėjimo, šiuose procesuose nematau nieko nuodėmingo

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis