Kai kurie zmones paprasciausiai turi polinki per daug sureiksminti aplinkiniu jiems skiriama demesi. Gatveje, kompanijoje ir t.t. jiems samoningai ar siek tiek pasamoneje pastoviai sukasi mintys: "visi ziuri i mane", "ka jie apie mane pagalvos", "ka jie apie mane pasakys"ir pan. Deja, dazniausiai mums taip tik atrodo, kad visi mus stebi ir vertina. Realybeje yra siek tiek kitaip. Beveik 80 % visu zmogaus minciu daugiau ar maziau tiesiogiai sukasi apie ji pati. Taip kad intensyviai apie kita konkretu zmogu jis masto ne taip ir daug. Daznai mes papuolam i kito zmogaus zvilgsnio lauka, trumpam uzfiksuojam jo zvilgsni ir nesukeliam jokiu minciu. Arba sukeliam mintis, pazadinam emocijas, bet daugelis ju buna tik trumpalaikes. Pvz., jei gatveje nepazystamas vyrukas mestelejo replika apie Tavo kojas, tai: 1. Tavo veido jis galbut ir is viso neisidemejo 2. Tavo kojas po keliu ar keliolikos minuciu jis taip pat pamirs, nes musu mintys pastoviai klajoja ir ilgai galvoti apie ta pati objekta yra sunku. Ar verta tada viska priimti taip asmeniskai, del to jaudintis ir pergyventi?
Jei labai sunku tarp zmoniu ir sudetinga pakelti ju demesi, galima bandyti elgtis taip. 1. Kiek galima dazniau ir ilgiau isivaizduok, kad esi tarp zmoniu, o jie Tave perdetai idemiai stebi ir vertina. Fiksuok savyje ta nemalonu jausma kiek galima ilgiau. Zmogaus psichika turi savybe persisotinti nuo intensyvaus jausmo. Po kurio laiko tokiu treniruociu turetum pastebeti, kad ta nemaloni itampa mazeja. Tada nuo minciu reikia pereiti prie darbu. 2.Kuo dazniau eik i gatve, zmoniu susiburimus.
Stenkis uzfisuoti savyje ta nemalonu jausma, kai Tave stebi ir kuo ilgiau savyje islaikyti sita itampa. Kuo dazniau tai darysi, tuo geriau. Po poros menesiu intensyvios treniruotes turetum pastebeti, kad stebintys zmoniu zvilgsniai nera jokia ypatinga tragedija...
Tai va- šiandien pamačiau skelbimą dėl darbo. Na ne pagal mano specialybę, bet tokio, apie kurį jau seniai svajoju. Manau, kad susitvarkyčiau. Na, bent pamėgint norėčiau....
BET....vos tik pradėjau įsivaizduoti save rašančią CV ir motyvacinį laišką- iš siaubo susuko vidurius.... Bandau įsivaizduoti kaip jausiuos jai nepasiseks. ..bet atrodo dar labiau baugina jei pasiseks. Dabar sėdžiu aš sau šiltnamio salygom, auginu vaikiuką...O staiga -bum! Viskas aukštyn kojom... Metų laiko vaikiuką palieku svetimiem ( dar niekad niekam nesu palikus)- stresas. Naujas darbas- stresas. Naujas kolektyvas- stresas. Reiks vairuot- velgi stresas, nes jau du metai, kaip tam nebuvo poreikio...Sudedu visus tuos stresus į vieną krūvą...ir ką gaunu? Gaunu tai, kad net nebandysiu to cv siūsti. Bat kaip tuomet aš ką nors savo gyvenime pakeisiu? Dirbti tikrai noriu. Juk negaliu visą gyvenimą sėdėt kam nors ant sprando- vistiek reiks kada nors pradėt.... Iki vaikelio gimimo pakeisti darbą man buvo vieni juokai. Vaikščioti į atrankas, buvo beveik pramoga...o vat dabar...kažkaip viskas pasikeitė...tai va sėdžiu ir trydalioju, taip sakant...o jei daugiau tokių skelbimų nebebus?
BET....vos tik pradėjau įsivaizduoti save rašančią CV ir motyvacinį laišką- iš siaubo susuko vidurius.... Bandau įsivaizduoti kaip jausiuos jai nepasiseks. ..bet atrodo dar labiau baugina jei pasiseks. Dabar sėdžiu aš sau šiltnamio salygom, auginu vaikiuką...O staiga -bum! Viskas aukštyn kojom... Metų laiko vaikiuką palieku svetimiem ( dar niekad niekam nesu palikus)- stresas. Naujas darbas- stresas. Naujas kolektyvas- stresas. Reiks vairuot- velgi stresas, nes jau du metai, kaip tam nebuvo poreikio...Sudedu visus tuos stresus į vieną krūvą...ir ką gaunu? Gaunu tai, kad net nebandysiu to cv siūsti. Bat kaip tuomet aš ką nors savo gyvenime pakeisiu? Dirbti tikrai noriu. Juk negaliu visą gyvenimą sėdėt kam nors ant sprando- vistiek reiks kada nors pradėt.... Iki vaikelio gimimo pakeisti darbą man buvo vieni juokai. Vaikščioti į atrankas, buvo beveik pramoga...o vat dabar...kažkaip viskas pasikeitė...tai va sėdžiu ir trydalioju, taip sakant...o jei daugiau tokių skelbimų nebebus?
Hm, vienas toks mažas pastebėjimas - Gyvenimo aprašymas vadinamas CV, o ne CW. 
Ir kitas pastebėjimas - visas gyvenimas juk yra didžiulis egzaminas....
Ir niekada nebus taip, kad būtų ramu ramu... Amžinai reikia kažko siekti, kažką daryti... Reikia! 
Kažkaip užsigalvojau- ir prisivėlė klaidų...vat jaip tik apsižiūrėjau, kad bile ką parašiau- ale matau jau pakomentuota...na bet vistiek pasitaisiau... 
| QUOTE (pypt!!! @ 2004 04 16, 11:02) |
| Tai va- šiandien pamačiau skelbimą dėl darbo. Na ne pagal mano specialybę, bet tokio, apie kurį jau seniai svajoju. Manau, kad susitvarkyčiau. Na, bent pamėgint norėčiau.... BET....vos tik pradėjau įsivaizduoti save rašančią CV ir motyvacinį laišką- iš siaubo susuko vidurius.... Bandau įsivaizduoti kaip jausiuos jai nepasiseks. ..bet atrodo dar labiau baugina jei pasiseks. Dabar sėdžiu aš sau šiltnamio salygom, auginu vaikiuką...O staiga -bum! Viskas aukštyn kojom... Metų laiko vaikiuką palieku svetimiem ( dar niekad niekam nesu palikus)- stresas. Naujas darbas- stresas. Naujas kolektyvas- stresas. Reiks vairuot- velgi stresas, nes jau du metai, kaip tam nebuvo poreikio...Sudedu visus tuos stresus į vieną krūvą...ir ką gaunu? Gaunu tai, kad net nebandysiu to cv siūsti. Bat kaip tuomet aš ką nors savo gyvenime pakeisiu? Dirbti tikrai noriu. Juk negaliu visą gyvenimą sėdėt kam nors ant sprando- vistiek reiks kada nors pradėt.... Iki vaikelio gimimo pakeisti darbą man buvo vieni juokai. Vaikščioti į atrankas, buvo beveik pramoga...o vat dabar...kažkaip viskas pasikeitė...tai va sėdžiu ir trydalioju, taip sakant...o jei daugiau tokių skelbimų nebebus? |
Duok man savo adresa. Atvaziuosu pas tave ir mygom tu ta CV parasysi
Gi pati zinai, kad nori to darbo, bet ne, lauki, kol Smurka tave paniurkys
| QUOTE (Noriu buti mama! @ 2004 04 16, 11:27) |
Tavo nepasitikejimas savo jegom kyla is uzsisedejimo namuose. Manau tau tereikia zengti pirma zingsni ir vel atgausi buvusia forma  |
Tikrai taip- aš užsisėdėjau. Pati jaučiu kaip palaipsniui smegenai atrofuojasi... Ale kad tu žinotum, kaip sunku nuo vaiko atsiplėšti, kaip sunku kažką pakeist... Bet jaučiu, kad būtina, nes kuo toliau- tuo sunkiau...
Kažkada mudvi kartu su drauge susiradom naujus darbus(beveik vienu metu).Aš tiesiog pakeičiau darbą, o ji gryžo dirbti po dviejų vaikiukų auginimo. Susitinkam abi ir pasakojames- aš kaifuoju nuo naujo darbo, nes viskas nauja, neišbandyta, įdomu...o ji pasakoja apie tai kaip visą savaitę nuo streso kiaurai praviduriavo...iš tuliko vos ne vos išeidavo...
Nu nenoriu, kad ir man taip būtų...
Nusiraminkk, Smurka- parašysiu tą cv...bet už gerus norus-LABAI DĖKUI...( nu o jei visgi neparašysiu- pati pristatysiu, sutartu adresu, savo subinę tamstos apspardymui)
| QUOTE (pypt!!! @ 2004 04 16, 09:02) |
| Tai va- šiandien pamačiau skelbimą dėl darbo. Na ne pagal mano specialybę, bet tokio, apie kurį jau seniai svajoju. Manau, kad susitvarkyčiau. |
Shaunuole. pypt !!! Man labai patiko sita Tavo nuostata:"Darbas ne pagal specialybe, bet as susitvarkyciau". Taip masto veiklus ir savimi pasitikintys zmones. Net jei ir neturi 100 % ziniu ar patirties, bet imiesi uzduoties - tai skatina
Tave tobuleti. Nesvarbu, kur startuoji, svarbu, kad pasieki finisa. Nepraleisk sito sanso!
Del to kas bus, jei gausi darba ar ne, nesuk dabar galvos. Tokios mintys tik be reikalo eikvoja Tavo energija. Bus kaip bus, o po to galesi ziureti, ka daryti toliau.
Ir po atrankos, kol kontrakto nepasirasei, juk dar galesi atsisakyti. Dabar Tavo tikslas turetu buti tik vienas - gauti ta darba, kuris Tau patinka. Jei negausi, gal bent pakvies pokalbiui. Tada turesi galimybe vel pasiterniruoti, kaip geriau save "parduoti" darbdaviui. Kuo dazniau tokiu budu treniruosiesi, tuo laisviau jausiesi tokiu pokalbiu metu.
Visokias neigiamas istorijas apie drauges TUOJPAT mesk is galvos. Pameni, ir psichologe konsultante ir as jau rasem - jei neigiamai galvoji - issipildo. Na nebent tikrai nori suviduriuoti naujoje darbo vietoje.
Geriau galvok apie tas moteris, kurios karjieros laiptais lipa, apturi daug dziaugsmo darbe ir dar kruva pinigu uzdirba. I jas orentuokis. Sekmes Tau!
| QUOTE (pypt!!! @ 2004 04 16, 09:02) |
| Gaunu tai, kad net nebandysiu to cv siūsti. Bat kaip tuomet aš ką nors savo gyvenime pakeisiu? Dirbti tikrai noriu. Juk negaliu visą gyvenimą sėdėt kam nors ant sprando- vistiek reiks kada nors pradėt.... Iki vaikelio gimimo pakeisti darbą man buvo vieni juokai. Vaikščioti į atrankas, buvo beveik pramoga...o vat dabar...kažkaip viskas pasikeitė...tai va sėdžiu ir trydalioju, taip sakant...o jei daugiau tokių skelbimų nebebus? |
Na, kas jau kartą išmoko dviračiu važiuoti, niekada to nebepamirš.
Manau, kad truputėlį (o gal ir daugiau) ilgitės to jauduliuko per atrankas, įsitvirtinant naujam darbe, pajaučiant sėkmės skonį.... tai kaip lengvas narkotikas, kai yra - nepastebi, kai nėra - problema. Pypt, jums nereikia išradinėti dviračio, tiesiog prisiminkit save prieš "namų režimą" ir manau, kad greitai galėsit konsultuoti šiuo klausimu kitas forumietes.(nes didelė dalis mamyčių net nedrįsta į forumą parašyti, ką ten kalbėti apie darbus) ...ir ta savo CV , neabejoju, parašysit puikiai
idomu nuo ko reiktu pradeti visada turejau kompleksu del nepilnavertiskumo, bet anksciau sugebedavau juos valdyti - cia jau aplinkiniu itaka buvo, nes is ju isgirsdavau daug pagyrimo ir komplimentu. Kai kuriems atrodo, kad ir dabar islikau tokia pati, bet is tikruju as kaip ir issisemiau - nesinori nieko.
Buvau uzsirasiusi pas psichiatra, bet nuejau tik i viena pokalbi, nes truksta laiko. Mazas vaikas, jam reikia surasti aukle, o jei dar moketi - kai pagalvoji, kad visa tai skirsi tik sau pasidaro labai gaila.
Pagirkit mane - va paskaiciau, pasisemiau stiprybes ir ketvirtadieniui uzsirasiau pas psichitra.
visada turejau kompleksu del nepilnavertiskumo, bet anksciau sugebedavau juos valdyti - cia jau aplinkiniu itaka buvo, nes is ju isgirsdavau daug pagyrimo ir komplimentu. Kai kuriems atrodo, kad ir dabar islikau tokia pati, bet is tikruju as kaip ir issisemiau - nesinori nieko.Buvau uzsirasiusi pas psichiatra, bet nuejau tik i viena pokalbi, nes truksta laiko. Mazas vaikas, jam reikia surasti aukle, o jei dar moketi - kai pagalvoji, kad visa tai skirsi tik sau pasidaro labai gaila.
Pagirkit mane - va paskaiciau, pasisemiau stiprybes ir ketvirtadieniui uzsirasiau pas psichitra.
na, del isvaizdos man irgi yra problemu. Visa laime, kad yra netaktisku zmoniu ir pasako, jog nekaip atrodau (nemalonu tai girdeti, bet naudinga). 15 kg virssvorio, tai ne 5. Bet as viesai prisiekiu, kad po triju menesiu maziausiai 10 kg neliks. Ir taip atsitiks ne sedint namuose ir laukiant, kol kas nors ateis ir tuos riebalus nusiurbs, o intensyviai dirbant, t.y. sportuojant ir tvarkant mityba.
tai, kad Smurkele, buvusios isvaizdos vis tiek nesusigrazinsi - gimdymo trauma, strijos, plyse pilvo raumenys - viso to joks sportas, dieta ar valgio priziurejimas nepanaikins. IR kai pagalvoji, kad vis tiek tai liks, tai nebekyla joks noras ir lasinius salin mesti.
Ir pas mane yra netaktisku zmoniu, kurie pasako, kad ne kaip atrodau. Bet yra ir tokiu, kuriems patinku butent storesne - nu nors persiplesk, kad visiems itiktum.
Ir pas mane yra netaktisku zmoniu, kurie pasako, kad ne kaip atrodau. Bet yra ir tokiu, kuriems patinku butent storesne - nu nors persiplesk, kad visiems itiktum.
