Mielos forumieties, is karto pasakysiu, kad nesu specialiste. Esu tiesiog psichologe megeja, moteris su gyvenimiska patirtimi ir tiek. Bet vistiek noriu pasidalinti su jumis savo apmastymais, ziniomis, dalinai asmeniniais isgyvenimais sia tema. Gal tos mintys kam nors pades, nors spec. psichoterapijos ir neatstos. Jei kur nors busiu neteisi, prasau specialiste-konsultante mane pakoreguoti.
Taigi, mielosois, dabar issakysiu savo nuomone apie "gerietes". Dauguma is musu
buvome auklejamos taip, kad taptume geromis mergaitemis. Ir patapome. Einame per gyvemima tokios malonios, paslaugios, visiems besisypsancios, visiems nusileidziancios. Bet ar tai is tikruju yra gerai? Gerai yra aplinkiniams, nes tokie "gerieciai" yra labai patogus zmones. Juos galima nustumti i sona, lipant karjeros laiptais (jie juk vistiek nesipriesins), jiems galima uzkrauti nemaloniausius darbus (jie juk nepriestaraus), juos galima nuskriausti (jie juk nesiskus). "Gerieciu" apsimoketu buti tik tada, jei visi zmones laikytusi tu paciu taisykliu. Bet taip nera. Kiti zmones elgiasi kitaip - todel mes savo visada lojaliu, nuolaidziu, geranorisku elgesiu tik atveriame kelia visokiems intrigamtams, karjeristams, zulikams ir kitiems tipams be garbes ir sazines. Kita tos situacijos puse yra - kas is tikruju vyksta tokio "geriecio" viduje. Kaip jauciasi zmogus, kuris
visa laika pamina savo poreikius, nekelia savo reikalavimu ir t.t.?
"Gerieciu" didziausia problema yra ta, kad jie nemoka pasakyti "ne" ir bet kuriuo atveju stengiasi isvengti konfliktu.
Kiekvienas veiksmas turi trumpalaiki ir ilgalaiki poveiki. Zmogus pabeges nuo konflikto jaucia dvasini komforta. Jam gera. Jis isvenge barniu, pazeminimu, pykcio. Aplink vyrauja harmonija. Mes dziaugiames, kad neissakeme tai, ka galvojame, nesukeleme audros, neprisidareme sau nemalonumu. Sekanti karta, vel stengsimes nuo konflikto pabegti ir t.t. ir t.t.
O kos viso to ilgalaikis poveikis musu asmenybei? Mumyse kaupiasi neissakytos neigiamos emocijos, kurios retkarciais prasiverzia kaip agresija. Mes aprekiame nieko detus asmenis arba nekalbame su kuo nors (ta agresijos forma "gerieciams"
ypatingai priimtina, nes neatrodo tokia agresyvi).
Mes susiformuojame pasivu poziuri i viska. Mes juk niekada nieko negalesim pakeisti (nes niekada ir nebandem ka nors pakeisti, o tik begom ir begom ir begom...). Formuojasi beviltiskumo jausmas, nusivylimas, kuris gali nuvesti i giliausia depresija...
Galu gale mes nebegalime buti nuosirdus, iskreipiame savo asmenybe, nes musu poreikiai, norai galetu kam nors nepatikti. Mes trokstame vieno, o darome kita. Ir ryjame, ryjame, ryjame neigiamas emocijas. Negi tai gali privesti prie gero? Negi toks zmogus gali gyventi pilnaverti ir laiminga gyvenima?!
Konfliktai, nuomoniu skirtumai - nera joks siaubas. Jie priklauso prie gyvenimo, kaip darbas, poilsis, seksas ir kiti kasdieniniai dalykai. Konfliktai yra ne kas nors nemalonaus, ne katastrofa, ne gyvenimo pabaiga. Tai yra gyvenimo prieskoniai, kuri gyvenima daro idomesni. Tai yra pazangos varikliai ir t.t. KONFLIKTUS GALIMA ISMOKTI SPRESTI KONSTRUKTYVIAI! Tai yra didele palaima, zinoti, kad sugebi isspresti konflikta, tinkamai issiaiskinti santykius, susidoroti su problema ir t.t.
Patikekite, galima isspresti konflikta, issakyti savo nuomone ir vistiek likti geru zmogumi. Argi Jus pacios nepazystate principingu, grieztu bet teisingu zmoniu?
Viskas...Vaikas tempia nuo kompjuterio nes nori eiti i lauka...Galbut veliau, parasysiu daugiau...
Labai labai ačiū psichologei -patiko pasiūlyta įdėja susirast bendraminčių, ir dalintis patirtimi, kaip mums sekasi žingsniuot pasitikėjimo savimi link 
gal tikrai su kompanija drąsiau... o be to teks atsiskaitinėt ne tik prieš save, bet ir prieš "koleges".
O catinai norėčiau padėkot atskirai, kad sugaišai tiek brangaus savo laiko. Skaitydama tąvo komentarą-mačiau save. Vos neapsiverkiau. Esu būtent tokia tavo aprašyta gerietė, kuri nuolat vengia konfliktų...Esu daug gyvenusi bendrabučiuose, tai kambariokės man nuolat sakydavo, kad nėra sutikusios tokio žmogaus su kuriuo būtų taip lengva gyventi... Matyt tikrai esu patogi...kitiems...
Bėja- šiandien išėjau ką nors nusipirkti gražaus sau- ir rezultatas nulinis
užtat eilinį kart pripirkau vaikui žaislų ir drabužėlių 
jau kuris laikas bandau nueiti į soliariuma...bet kojos vis kažkaip pro šalį nuneša...vadinas dar kolkas negyju
Tiesa, mano vyras mane palaiko, nors iki galo aš ir neatvirauju kas man yra. Lyg šiol jis nėra man pasakęs nei vieno blogo žodžio, ar kaip nors mane durninęs, bet klausimas, kiek laiko jis mane tokią savim nesirūpinančią dar toleruos Jaučiu netgi jo nežymų manęs skatinimą, bet ko gero man praverstų ir stipresnis stumtelėjimas...
gal tikrai su kompanija drąsiau... o be to teks atsiskaitinėt ne tik prieš save, bet ir prieš "koleges".O catinai norėčiau padėkot atskirai, kad sugaišai tiek brangaus savo laiko. Skaitydama tąvo komentarą-mačiau save. Vos neapsiverkiau. Esu būtent tokia tavo aprašyta gerietė, kuri nuolat vengia konfliktų...Esu daug gyvenusi bendrabučiuose, tai kambariokės man nuolat sakydavo, kad nėra sutikusios tokio žmogaus su kuriuo būtų taip lengva gyventi... Matyt tikrai esu patogi...kitiems...
Bėja- šiandien išėjau ką nors nusipirkti gražaus sau- ir rezultatas nulinis
užtat eilinį kart pripirkau vaikui žaislų ir drabužėlių jau kuris laikas bandau nueiti į soliariuma...bet kojos vis kažkaip pro šalį nuneša...vadinas dar kolkas negyju Tiesa, mano vyras mane palaiko, nors iki galo aš ir neatvirauju kas man yra. Lyg šiol jis nėra man pasakęs nei vieno blogo žodžio, ar kaip nors mane durninęs, bet klausimas, kiek laiko jis mane tokią savim nesirūpinančią dar toleruos
Jaučiu netgi jo nežymų manęs skatinimą, bet ko gero man praverstų ir stipresnis stumtelėjimas...
Pypt, dabar keletas minciu asmeniskai Tau apmastymui. Man kazkodel atrodo, kad jos Tau gali buti aktualios, o gal ir naudingos.
NEIMANOMA ISMOKTI MYLETI SAVE, NESUSIFORMAVUS TEIGIAMO, OPTIMISTINIO POZIURIO I GYVENIMA !!!
Egzistuoja toks paradoksas - neigiamai mastantiesms zmoniems is tikruju dazniau atsitinka visokios nelaimes ir bedos, jiems labiau nesiseka gyventi. Taip yra todel, kad obektyviai tikroves nei vienas zmogus nemato. Tai ka mes jauciame, isgyvename yra tik musu asmenine tikroves interpretacija. Pesimistas masto neigiamai ir visur iesko savo neigiamu minciu patvirtinimo. Ir zinoma randa. Jis nebepastebi geru gyvenimo pusiu, akumulioja nesekmes ir taip tarsi "pritraukia" sau bedas. Susidaro uzburtas ratas - zmogus pergyvena, nes jam nesiseka, o jam nesiseka del to kad jis pernelyg pergyvena. Istrukti is to rato yra tik vienas sansas - reikia ismokti kitaip interpretuoti tikrove, pakeisti savo poziuri. Tai nera lengva, nes mes ta tikroves supratimo procesa esame automatizave. Bet tikrai norint VISKAS YRA IMANOMA!
Cia pesimistinis poziuris: pesimistas yra isitikines, kad jo nesekmes turi gilias priezastis (kaltas charakteris, auklejimas). Todel jos trunka ilgai ir yra sunkiai pasalinamos. Sunkumai pasimistui yra gresme, pralaimejimas, katastrofa, "pasaulio pabaiga". Pesimistas kiekvienoje neigiamoje situacijoje perreguoja, t.y. viska isivaizduoja gresmingiau negu tai yra is tikruju. Be to dauguma pesimistu tiesiog nepastebi geranoriskai jiems nusiteikusiu zmoniu palaikymo.
Cia optimistinis poziuris: i nesekmes optimistas ziuri kaip i praeinancia situacija ir sieja jas tik su konkreciu ivykiu. Neapibendrina (kaip pvz. "man visada nesiseka"). Nesekmes priezastys jiems visada konkrecios ("buvau pavarges", "nepavyko susikoncentruoti"ir t.t.). Sunkumai optimistui ne katastrofa, o issukis i kuri reikia reaguoti.
O dabar konkretus pratimas, skirtas poziurio performavimui. Pagyvenkite 2 savaites tik kaip optimistas! Uzsidekite rozinius akinius. Pasistenkite visur iziureti teigiama puse. Analizuokite visas savo mintis ir isgyvenimus. Jei tik atpazinsite nors menkiausia pesimistine minti, paklauskit konkreciai, kokia nauda ji jums duoda. Sukritikuokite ja, stenkites i tai sureaguoti kaip optimistas. Na gal tai atrodo truputi primityvu, bet daugeliui zmoniu tas pratimas suteikia nauja gyvenimiska energija. Gal ir Jums tai bus zingsnis i nauja meile gyvenimui ir sau paciai...
NEIMANOMA ISMOKTI MYLETI SAVE, NESUSIFORMAVUS TEIGIAMO, OPTIMISTINIO POZIURIO I GYVENIMA !!!
Egzistuoja toks paradoksas - neigiamai mastantiesms zmoniems is tikruju dazniau atsitinka visokios nelaimes ir bedos, jiems labiau nesiseka gyventi. Taip yra todel, kad obektyviai tikroves nei vienas zmogus nemato. Tai ka mes jauciame, isgyvename yra tik musu asmenine tikroves interpretacija. Pesimistas masto neigiamai ir visur iesko savo neigiamu minciu patvirtinimo. Ir zinoma randa. Jis nebepastebi geru gyvenimo pusiu, akumulioja nesekmes ir taip tarsi "pritraukia" sau bedas. Susidaro uzburtas ratas - zmogus pergyvena, nes jam nesiseka, o jam nesiseka del to kad jis pernelyg pergyvena. Istrukti is to rato yra tik vienas sansas - reikia ismokti kitaip interpretuoti tikrove, pakeisti savo poziuri. Tai nera lengva, nes mes ta tikroves supratimo procesa esame automatizave. Bet tikrai norint VISKAS YRA IMANOMA!
Cia pesimistinis poziuris: pesimistas yra isitikines, kad jo nesekmes turi gilias priezastis (kaltas charakteris, auklejimas). Todel jos trunka ilgai ir yra sunkiai pasalinamos. Sunkumai pasimistui yra gresme, pralaimejimas, katastrofa, "pasaulio pabaiga". Pesimistas kiekvienoje neigiamoje situacijoje perreguoja, t.y. viska isivaizduoja gresmingiau negu tai yra is tikruju. Be to dauguma pesimistu tiesiog nepastebi geranoriskai jiems nusiteikusiu zmoniu palaikymo.
Cia optimistinis poziuris: i nesekmes optimistas ziuri kaip i praeinancia situacija ir sieja jas tik su konkreciu ivykiu. Neapibendrina (kaip pvz. "man visada nesiseka"). Nesekmes priezastys jiems visada konkrecios ("buvau pavarges", "nepavyko susikoncentruoti"ir t.t.). Sunkumai optimistui ne katastrofa, o issukis i kuri reikia reaguoti.
O dabar konkretus pratimas, skirtas poziurio performavimui. Pagyvenkite 2 savaites tik kaip optimistas! Uzsidekite rozinius akinius. Pasistenkite visur iziureti teigiama puse. Analizuokite visas savo mintis ir isgyvenimus. Jei tik atpazinsite nors menkiausia pesimistine minti, paklauskit konkreciai, kokia nauda ji jums duoda. Sukritikuokite ja, stenkites i tai sureaguoti kaip optimistas. Na gal tai atrodo truputi primityvu, bet daugeliui zmoniu tas pratimas suteikia nauja gyvenimiska energija. Gal ir Jums tai bus zingsnis i nauja meile gyvenimui ir sau paciai...
Catina, ačiū už išsamius paaiškinimus ir patarimus. Manau, kad forumietėm jie tikrai bus labai naudingi.
dar papildysiu:
Apie pesimistinių minčių fiksavimą. Svarbu, bet labai sunku pradžioje. Taip yra todėl, kad žmogus veikia kaip sistema (šiuo atveju pavadinkim ją "Nepilnavertiškumas"), o kiekviena sistema turi savybę pati save išsaugoti. Tam tikslui ji naudoja mūsų pačių psichinius procesus:
atmintį (esam labiau linkę atsiminti tuos atvejus, kai nesisekė, nesugebėjom ir ....),
suvokimą (pirmiausia fiksuojam tą informaciją, kuri "naudinga" sistemai, o priešingos dažniausiai nepastebim ir nesuvokiam),
mąstymą (naudojam logines mąstymo klaidas : "visi iš manęs juokiasi"; visi tiesiog negali juoktis, nes mūsų nepažįsta. žodį "visi" reiktų keisti į konkretų asmenį )
Žodžiu - apgauti sistemą sunku. Tam ir yra svarbu, kad mintys būtų fiksuojamos raštu. Tada mes negalime savęs apgauti, kad "to nebuvo". Svarbu kasdien fiksuoti net ir mažiausias sėkmes. Pav.: dienos pabaigoje sužymėti viską kas nutiko tą dieną gero (raštu, arba atsiskaityti forumietėms ) - Pamatysit, kad sėkmių per dieną patiriat ne mažiau už kitus.
Na, mes čia su Catina jums prisakėm daug teorijos, bet net nežinau ar reikia ją dar plėsti, nes teoriškai galima diskutuoti 10 m, o jei nedarysit praktikoje, tai nieko ir nesigaus. Stebėkit, kad savianalizė netaptų gyvenimo pakaitalu.
dar papildysiu:
Apie pesimistinių minčių fiksavimą. Svarbu, bet labai sunku pradžioje. Taip yra todėl, kad žmogus veikia kaip sistema (šiuo atveju pavadinkim ją "Nepilnavertiškumas"), o kiekviena sistema turi savybę pati save išsaugoti. Tam tikslui ji naudoja mūsų pačių psichinius procesus:
atmintį (esam labiau linkę atsiminti tuos atvejus, kai nesisekė, nesugebėjom ir ....),
suvokimą (pirmiausia fiksuojam tą informaciją, kuri "naudinga" sistemai, o priešingos dažniausiai nepastebim ir nesuvokiam),
mąstymą (naudojam logines mąstymo klaidas : "visi iš manęs juokiasi"; visi tiesiog negali juoktis, nes mūsų nepažįsta. žodį "visi" reiktų keisti į konkretų asmenį )
Žodžiu - apgauti sistemą sunku. Tam ir yra svarbu, kad mintys būtų fiksuojamos raštu. Tada mes negalime savęs apgauti, kad "to nebuvo". Svarbu kasdien fiksuoti net ir mažiausias sėkmes. Pav.: dienos pabaigoje sužymėti viską kas nutiko tą dieną gero (raštu, arba atsiskaityti forumietėms
) - Pamatysit, kad sėkmių per dieną patiriat ne mažiau už kitus.Na, mes čia su Catina jums prisakėm daug teorijos, bet net nežinau ar reikia ją dar plėsti, nes teoriškai galima diskutuoti 10 m, o jei nedarysit praktikoje, tai nieko ir nesigaus. Stebėkit, kad savianalizė netaptų gyvenimo pakaitalu.
džiaugiuosi ir kartu liūdna pasidarė paskaičius šią temą... supratau, kad esu beviltiška "gerietė" pesimistė... nors mane dažniau vadina grubijanka, nerenkančia žodžių ir pan. mano nepasitikėjimas savimi dar nebuvo toks stiprus, kaip dabar... už jį turėčiau būt "dėkinga" savo vyrui. Nes 11 santuokos metų man tik įvarė dar daugiau kompleksų. galbūt tas ir yra sunkiausia, kad bet kokia iniciatyva yra žlugdoma, iš anksto pasmerkiama ... net ir sėkmė sudirbama žodžiais: pirmas ir paskutinis kartas pasisekė-kaip aklai vištai grūdas..... vat net nebgaliu rašyti, nes apižliumbiau..... esu iš tų, kurios viską kaupia savyje, pakol nesprogsta.... man jau 32m tuoj bus, o kai pagalvoju atsisukus atgal-tai vieninteliai mano pasiekimai du sūnūs... gyvenime padariau nemažai klaidų per savo nepasitikėjimą, bijojimą suklysti.... bet nežinau ir kaip atsitiesti.... buvo laikas, kai rašiau ir skaičiau savo eiles renginiuose, drąsiai eidavau į sceną ir žmones-komunikabilumo niekada netrūko, net ir dabar... bet dabar jau nesijaučiu tokia drąsi ir pasitikinti... nebegaliu daugiau rašyti.......................
supratau, kad esu beviltiška "gerietė" pesimistė... nors mane dažniau vadina grubijanka, nerenkančia žodžių ir pan. mano nepasitikėjimas savimi dar nebuvo toks stiprus, kaip dabar... už jį turėčiau būt "dėkinga" savo vyrui. Nes 11 santuokos metų man tik įvarė dar daugiau kompleksų. galbūt tas ir yra sunkiausia, kad bet kokia iniciatyva yra žlugdoma, iš anksto pasmerkiama ... net ir sėkmė sudirbama žodžiais: pirmas ir paskutinis kartas pasisekė-kaip aklai vištai grūdas..... vat net nebgaliu rašyti, nes apižliumbiau..... esu iš tų, kurios viską kaupia savyje, pakol nesprogsta.... man jau 32m tuoj bus, o kai pagalvoju atsisukus atgal-tai vieninteliai mano pasiekimai du sūnūs... gyvenime padariau nemažai klaidų per savo nepasitikėjimą, bijojimą suklysti.... bet nežinau ir kaip atsitiesti.... buvo laikas, kai rašiau ir skaičiau savo eiles renginiuose, drąsiai eidavau į sceną ir žmones-komunikabilumo niekada netrūko, net ir dabar... bet dabar jau nesijaučiu tokia drąsi ir pasitikinti... nebegaliu daugiau rašyti.......................
Nusprendziau ir as issipasakoti. Kazkaip liudna labai pasidare perskaiciusi visa tai...ypac po Rigedoros zodziu.
Pas mus seimoj irgi yra tokiu problemu. Mano vyras "gerietis" ( jam kaip yra taip gerai; kartais negali pasakyti "ne"; dirba pas teva, is kurio issivaduoti negali; turi planu ikurti savo firma, bet tevas tuos planus zlugdo, sakydamas, ka tau blogai pas mane, jei iseisi negalesi atgal sugrizti;dar suprasciau, kad tame darbe butu kazkokios perspektyvos, gautu kazkoki deideli atlyginima; as tikiu, kad jis gali pasiekti ko nori, nes yra protingas savo srityje, ir as ji labai palaikau, skatinu, taciau mane zudo tas jo pasiruosimas psichologiskai, kuris nezinau kiek laiko gali trukti; toks pasiruosimas yra visose jo, musu gyvenimose situacijose, kur reikia kazka keisti ar daryti; kartais net pati pavargstu nuo tu skatinimu ir nematau prasmes toliau to daryti, taciau nepasiduodu; bet bijau, kad ateity man tai gali tikrai atsibosti ir galiu nuleisti rankas). Taciau jis optimistas. Net nezinau ar gerai. Pasak jo - viskas bus gerai. Kartais man jau bloga nuo jo sitos frazes. Nes as taip negalvoju, nes visada save laikiau realiste. Jei pateiktu irodymus gal tada ir patikeciau. Taciau pasiskaicius cia apie pesimisto aprasyma, nuo siol pradesiu save tokia laikyti, nes viskas atitinka. Tikra pesimiste. Gal kad tai pripazinau yra sioks toks zingsnis? Nezinau. Taip, nemoku saves myleti, i gyvenima neziuriu optimistiskai, manau , kad esu nevykele, kad pati nieko gyvenime taip ir nepasieksiu. Nors savyje turiu daug ryzto, galiu save apginti ir dar uz seima pastoveti (nors kai kuriems zmonems labai sunku papriestarauti, nors po truputi stengiuosi ir jiems issakyti savo nuomone, nes esu tokia, kad negaliu leisti, kad man uzliptu ant galvos). Zinau, kad kitiems atrodau grubijanka (kaip rase Rigenora), negerbianti kitu (ypac vyro tevu), pastoviai issakanti savo nuomone. Pastoviai blaskausi tarp siu dalyku: gal geriau kartais isklausyti ir nepriestarauti, bet kartais pagalvoju, kodel as turiu tyleti gal geriau isrezti visa tiesa i akis. Ir lik siol nezinau kaip protingiau ir teisingiau pasielgti. Gal visa tai yra del to, kad noriu visiems patikti, taciau zinau, kad taip niekada nebus, nes visiems neitiksi. Noriu viska pakeisti (kas liecia darba, santykius) ir pati pasikeisti, bet kazkaip sunku. Mane vyras labai palaiko, esu jam pati -iausia. Kartais tai padeda (ypac padejo pacioje pradzioje kai susipazinom), nors dabar kartais manau, kad jo nuomone nera objektyvi (ir pats taip sako).
Siaip po truputi stengiuosi save pradeti myleti. Pavasaris gal tam ikvepe. Stengiuosi graziai atrodyti ir sau patikti. Lankau aerobika su baseinu, pirtim, lankiausi grozio salone, kirpykloj ruosiuosi apsilankyti, batelius pavasarinius nusiziurejau. Bet ar tai pades? Gal ne nuo to pradedu?
Papildyta @ [mergetime]1081333695[/mergetime]
Kazkoks priplotas mano mazius logotipe gavosi
Pas mus seimoj irgi yra tokiu problemu. Mano vyras "gerietis" ( jam kaip yra taip gerai; kartais negali pasakyti "ne"; dirba pas teva, is kurio issivaduoti negali; turi planu ikurti savo firma, bet tevas tuos planus zlugdo, sakydamas, ka tau blogai pas mane, jei iseisi negalesi atgal sugrizti;dar suprasciau, kad tame darbe butu kazkokios perspektyvos, gautu kazkoki deideli atlyginima; as tikiu, kad jis gali pasiekti ko nori, nes yra protingas savo srityje, ir as ji labai palaikau, skatinu, taciau mane zudo tas jo pasiruosimas psichologiskai, kuris nezinau kiek laiko gali trukti; toks pasiruosimas yra visose jo, musu gyvenimose situacijose, kur reikia kazka keisti ar daryti; kartais net pati pavargstu nuo tu skatinimu ir nematau prasmes toliau to daryti, taciau nepasiduodu; bet bijau, kad ateity man tai gali tikrai atsibosti ir galiu nuleisti rankas). Taciau jis optimistas. Net nezinau ar gerai. Pasak jo - viskas bus gerai. Kartais man jau bloga nuo jo sitos frazes. Nes as taip negalvoju, nes visada save laikiau realiste. Jei pateiktu irodymus gal tada ir patikeciau. Taciau pasiskaicius cia apie pesimisto aprasyma, nuo siol pradesiu save tokia laikyti, nes viskas atitinka. Tikra pesimiste. Gal kad tai pripazinau yra sioks toks zingsnis? Nezinau. Taip, nemoku saves myleti, i gyvenima neziuriu optimistiskai, manau , kad esu nevykele, kad pati nieko gyvenime taip ir nepasieksiu. Nors savyje turiu daug ryzto, galiu save apginti ir dar uz seima pastoveti (nors kai kuriems zmonems labai sunku papriestarauti, nors po truputi stengiuosi ir jiems issakyti savo nuomone, nes esu tokia, kad negaliu leisti, kad man uzliptu ant galvos). Zinau, kad kitiems atrodau grubijanka (kaip rase Rigenora), negerbianti kitu (ypac vyro tevu), pastoviai issakanti savo nuomone. Pastoviai blaskausi tarp siu dalyku: gal geriau kartais isklausyti ir nepriestarauti, bet kartais pagalvoju, kodel as turiu tyleti gal geriau isrezti visa tiesa i akis. Ir lik siol nezinau kaip protingiau ir teisingiau pasielgti. Gal visa tai yra del to, kad noriu visiems patikti, taciau zinau, kad taip niekada nebus, nes visiems neitiksi. Noriu viska pakeisti (kas liecia darba, santykius) ir pati pasikeisti, bet kazkaip sunku. Mane vyras labai palaiko, esu jam pati -iausia. Kartais tai padeda (ypac padejo pacioje pradzioje kai susipazinom), nors dabar kartais manau, kad jo nuomone nera objektyvi (ir pats taip sako).
Siaip po truputi stengiuosi save pradeti myleti. Pavasaris gal tam ikvepe. Stengiuosi graziai atrodyti ir sau patikti. Lankau aerobika su baseinu, pirtim, lankiausi grozio salone, kirpykloj ruosiuosi apsilankyti, batelius pavasarinius nusiziurejau. Bet ar tai pades? Gal ne nuo to pradedu?
Papildyta @ [mergetime]1081333695[/mergetime]
Kazkoks priplotas mano mazius logotipe gavosi
Savaitgaly kiniečių kabake pyragėlyje radau įkeptą juostelę- "Sekmė jus jau vejasi". labai apsidžiaugiau ir nusprendžiau, kad nuo pirmadienio pradedu gyventi sau...Bet... ištiko būrys svečių, butas pavirto panašus į bendrabutį, dėl vietos stokos kankina nuolatinis neišsimiegojimas, taip, kad planus gyventi sau teks atidėti dar savaitei, pakol svečiai neišsinešdins. Šiuo metu tiesiog esu per daug pavargus ir nebeturiu jėgų save mylėti....
Bandysiu raštu isdestyti savo problema. Kaip imanydama stengiuosi palaikyt pasitikejima savim, 'nepadat duxom', bet ismusa is pusiausvyros tokie dalykai kaip:
- i akis issakyta kritika, liecianti mano asmenybe, kai tau sako kad esi izuli ir staciokiska, kai as visomis jegomis stengiuosi buti supratinga ir lanksti...
- apskritai visa kritika savo atzvilgiu as priimu labai skausmingai, ilgai apie tai galvoju, stengiuos isanalizuoti priezastis, del ko kazkas man buvo pasakyta, bet svarbiausia - kad tai mane labai skaudina, menkina mano pasitikejima savim, as labai pergyvenu jei kazkas mano elgesi palaike netinkamu, nors as nei nemaniau kad elgiuosi 'ne taip'.
- kai suzinai kad tavo antros eiles pazystamas tave laiko akiplesa ir savanaudziu, nors apie tave nuomone galejo susidaryt tik is keliu kartu bendravimo. Tada pradedi galvot, ka as tokio sakau ir kokiu savo elgesiu skatinu tokia nuomone apie save. Ka as darau ne taip, kai tuo tarpu sitaip stengiuosi viska daryti 'taip' - garbingai, be sazines priekaistu?
Kaip ismokt i kritika reaguot ne taip skausmingai?
Kaip susitvarkyt su savigrauza?
- i akis issakyta kritika, liecianti mano asmenybe, kai tau sako kad esi izuli ir staciokiska, kai as visomis jegomis stengiuosi buti supratinga ir lanksti...
- apskritai visa kritika savo atzvilgiu as priimu labai skausmingai, ilgai apie tai galvoju, stengiuos isanalizuoti priezastis, del ko kazkas man buvo pasakyta, bet svarbiausia - kad tai mane labai skaudina, menkina mano pasitikejima savim, as labai pergyvenu jei kazkas mano elgesi palaike netinkamu, nors as nei nemaniau kad elgiuosi 'ne taip'.
- kai suzinai kad tavo antros eiles pazystamas tave laiko akiplesa ir savanaudziu, nors apie tave nuomone galejo susidaryt tik is keliu kartu bendravimo. Tada pradedi galvot, ka as tokio sakau ir kokiu savo elgesiu skatinu tokia nuomone apie save. Ka as darau ne taip, kai tuo tarpu sitaip stengiuosi viska daryti 'taip' - garbingai, be sazines priekaistu?
Kaip ismokt i kritika reaguot ne taip skausmingai?
Kaip susitvarkyt su savigrauza?
Mielosios, kai visoms ikiyresiu iki gyvo kaulo, tai sakykit sviesiai tiesiai: "Catina, uzsiciaupk!!!" Tada eisiu issiliejinieti i kitus skyrelius...O tai va vel pasiskaiciau, kiek idomiu, gabiu, talentingu zmoniu jauciasi nelaimingais ir vel patrauke mane uz liezuvio. Vel norisi pasauli taisyti...
Dabar apie kritika. Kristale, kritika buna dvieju rusiu: DALYKISKA, geranoriska arba NEDALYKISKA, zeminanti. Jei Tave kritikuoja, svarbiausia yra atsirinkti ar ta kritika dalykiska (pasnekovas nori isspresti konkrecia problema, nori geranoriskai nurodyti Tau Tavo trukumus) arba nedalykiska (pasnekovas nori pazeminti Tave, iskeldamas savo reiksme, iskaudinti). Taigi, pabandyk atsirinkti. Jei kritika atrodo dalykiska, apmastyk, pagalvok, ka galetum pakeisti, jei nedalykiska, zeminanti - nesuk per daug sau galvos, "mesk ja uz borto". Geriau pamastyk apie ka nors malonaus, nes gyvenimas per trumpas, kad be reikalo gadintume sau nuotaika.
I kritika VISADA reikia reaguoti. Jei kritika draugiska, galima ja aptarti. Galima drauge su kritiku giliau isanalizuoti problema.
Deja kai kurie zmones (pavadinkime juos psichologiniais chuliganais) kritika naudoja kitu zmoniu pazeminimui, siekia tuo kitus ismusti is pusiausvyros ir t.t.
Tokiu momentu geriausia yra pasistengti atsipalaiduoti ir pasakyti sau: "As nepasiduosiu provokacijai" arba "Tu nori mane suerzinti, bet as liksiu dalykiska" ir pan. Galima bandyti provokatoriu nukreipti nuo jo agresyvaus elgesio i problemos esme. Galima pvz. pasakyti: "Tavo tonas mane taip ismusa is pusiausvyros, kad as negaliu koncentruotis i aptariama problema". Arba:"Galbut tu esi siek tiek teisus, bet juk gali pasakyti man tai ne tokiu pazeminanciu tonu". Beviltiskais atvejais, jei turi reikalu su tikru isteriku, pades tik saltas zvilgsnis arba abejingas nusigrezimas ir nuejimas salin.
Beja, nereikia pamirsti, kad visiems zmoniems itikti neimanoma. Visada atsiras zmoniu, kuriems kazkas atrodys ne taip. Reikia elgtis taip, kap paciam atrodo protinga ir teisinga, nezeminti kitu ir stengtis atsiriboti nuo zeminancios kritikos.
Jei Tave, Kristale, skaudina konkretus atvejas, manau kad galetum ji issamiau aprasyti. Tada isgirstum ir kitu forumo dalyviu nuomone. Gal tai suteiktu Tau
nauju minciu arba paziuretum i problema is ko tasko...
Papildyta @ [mergetime]1081448477[/mergetime]
Rigedora, Tavo zinutes tokia melancholija, nostalgija, nusivylimas dvelkia, kad tikrai graudu. Kartais man atrodo, kad Tu i sita skyreli tik atsitiktinai uzsukai ir ypatingu astriu problemu lyg ir neturi. Bet is kur tada sitoks nusivylimas? Neapciuopiu as dar Taves kazkaip konkreciai, nesuvokiu galutinai Tavo sunkumu. Jei tikrai liudna, sunku, nori pagalbos, gal galetumei sukonkretinti viena kita tema. Kas Tave slegia? Kas varo i nusivylima? Kodel? Ko Tau konkreciai truksta, kad butum laiminga? Aptartume konkreciai, gal tikrai palengvetu...
Papildyta @ [mergetime]1081449161[/mergetime]
Pypt!!!, va Tu nors ir labai savo sveciais uzsiemusi, bet vistiek Tave sutrukdysiu.
Uzstrigo man viena Tavo problema. Rasei, kad Tau tikras kosmaras, nes negali nusipirkti sau nei rubu, nei batu. Ar Tu kada nors apmastei, kodel taip yra? Kodel Tau nesinori, negali, vengi, pamirsti tai padaryti? Kadangi mintyse kartais tarsi "issilydai", gal ir cia nesamoningai nori istirpti pilkoje maseje, neissiskirti is minios? O gal Tu save nesamoningai baudi? Atseit, jei jau tokia nevykele, nepasiekia gyvenime to ko nori, tai ner cia ko puostis ir dabintis. O gal cia kas kita Tavo pasamoneje slypi? Butu idomu, kad parasytum, jei saus i galva kokia nors ideja...O po to galima ziureti toliau...
Dabar apie kritika. Kristale, kritika buna dvieju rusiu: DALYKISKA, geranoriska arba NEDALYKISKA, zeminanti. Jei Tave kritikuoja, svarbiausia yra atsirinkti ar ta kritika dalykiska (pasnekovas nori isspresti konkrecia problema, nori geranoriskai nurodyti Tau Tavo trukumus) arba nedalykiska (pasnekovas nori pazeminti Tave, iskeldamas savo reiksme, iskaudinti). Taigi, pabandyk atsirinkti. Jei kritika atrodo dalykiska, apmastyk, pagalvok, ka galetum pakeisti, jei nedalykiska, zeminanti - nesuk per daug sau galvos, "mesk ja uz borto". Geriau pamastyk apie ka nors malonaus, nes gyvenimas per trumpas, kad be reikalo gadintume sau nuotaika.
I kritika VISADA reikia reaguoti. Jei kritika draugiska, galima ja aptarti. Galima drauge su kritiku giliau isanalizuoti problema.
Deja kai kurie zmones (pavadinkime juos psichologiniais chuliganais) kritika naudoja kitu zmoniu pazeminimui, siekia tuo kitus ismusti is pusiausvyros ir t.t.
Tokiu momentu geriausia yra pasistengti atsipalaiduoti ir pasakyti sau: "As nepasiduosiu provokacijai" arba "Tu nori mane suerzinti, bet as liksiu dalykiska" ir pan. Galima bandyti provokatoriu nukreipti nuo jo agresyvaus elgesio i problemos esme. Galima pvz. pasakyti: "Tavo tonas mane taip ismusa is pusiausvyros, kad as negaliu koncentruotis i aptariama problema". Arba:"Galbut tu esi siek tiek teisus, bet juk gali pasakyti man tai ne tokiu pazeminanciu tonu". Beviltiskais atvejais, jei turi reikalu su tikru isteriku, pades tik saltas zvilgsnis arba abejingas nusigrezimas ir nuejimas salin.
Beja, nereikia pamirsti, kad visiems zmoniems itikti neimanoma. Visada atsiras zmoniu, kuriems kazkas atrodys ne taip. Reikia elgtis taip, kap paciam atrodo protinga ir teisinga, nezeminti kitu ir stengtis atsiriboti nuo zeminancios kritikos.
Jei Tave, Kristale, skaudina konkretus atvejas, manau kad galetum ji issamiau aprasyti. Tada isgirstum ir kitu forumo dalyviu nuomone. Gal tai suteiktu Tau
nauju minciu arba paziuretum i problema is ko tasko...
Papildyta @ [mergetime]1081448477[/mergetime]
Rigedora, Tavo zinutes tokia melancholija, nostalgija, nusivylimas dvelkia, kad tikrai graudu.
Kartais man atrodo, kad Tu i sita skyreli tik atsitiktinai uzsukai ir ypatingu astriu problemu lyg ir neturi. Bet is kur tada sitoks nusivylimas? Neapciuopiu as dar Taves kazkaip konkreciai, nesuvokiu galutinai Tavo sunkumu. Jei tikrai liudna, sunku, nori pagalbos, gal galetumei sukonkretinti viena kita tema. Kas Tave slegia? Kas varo i nusivylima? Kodel? Ko Tau konkreciai truksta, kad butum laiminga? Aptartume konkreciai, gal tikrai palengvetu... Papildyta @ [mergetime]1081449161[/mergetime]
Pypt!!!, va Tu nors ir labai savo sveciais uzsiemusi, bet vistiek Tave sutrukdysiu.
Uzstrigo man viena Tavo problema. Rasei, kad Tau tikras kosmaras, nes negali nusipirkti sau nei rubu, nei batu. Ar Tu kada nors apmastei, kodel taip yra? Kodel Tau nesinori, negali, vengi, pamirsti tai padaryti? Kadangi mintyse kartais tarsi "issilydai", gal ir cia nesamoningai nori istirpti pilkoje maseje, neissiskirti is minios? O gal Tu save nesamoningai baudi? Atseit, jei jau tokia nevykele, nepasiekia gyvenime to ko nori, tai ner cia ko puostis ir dabintis. O gal cia kas kita Tavo pasamoneje slypi? Butu idomu, kad parasytum, jei saus i galva kokia nors ideja...O po to galima ziureti toliau...
Liuks, Catina, dekui Peno teigiamiems apmastymams davei
Peno teigiamiems apmastymams davei
Cristale, o ka gali pasakyti apie mane? Noreciau isgirsti teisybe nesvarbu kokia ji butu. Nuomone is salies.
