Nugi, pypt, ir man panasiai - nuolankiai sutinku su kitu nuomone, o po to sirdis plysta, kad galejau papriestarauti. Man irgi su darbu ieskojimais sunkoka - labai save nuvertinu, o dar kai darbdavys tam tikroj situacijoj parazituojancia darbuotoja pavadino... mane - pacia kukliausia ir tyliausia!!! Bet aplinkiniu padedama pradedu kovoti su savim - pasikaustau teisiniais klausimais ir nesiledziu stumdoma.
As vaikysteje buvau tyli rubuiliuke. Aisku tevai visad sake, kad galiu pasiekti visko jei stengsiuos, bet pamenu kaip prie kitu uzsimindavo apie mano apkunuma ar apversta kambari.... Dabar mano vaikai patys patys patys....... Galiu juos pabarti, bet aplinkiniams pasakosiu tik kokie jie ypatingi ir geri, o kai paaugs - tuo labiau! Zinoma baisu ir persistengti
As vaikysteje buvau tyli rubuiliuke. Aisku tevai visad sake, kad galiu pasiekti visko jei stengsiuos, bet pamenu kaip prie kitu uzsimindavo apie mano apkunuma ar apversta kambari.... Dabar mano vaikai patys patys patys....... Galiu juos pabarti, bet aplinkiniams pasakosiu tik kokie jie ypatingi ir geri, o kai paaugs - tuo labiau! Zinoma baisu ir persistengti
Liūdžiu drauge su jumis- winner ir Renarda 
Panašu, kad auklėjamos buvom skirtingai, bet vet kas gaunas....tad kadangi praeities jau nepakeisim- šturmuokim ateitį...Su psichologės pagelba ir kitų forumiečių.
Beja aš kaip ir Renarda, esu linkusi visą amžinybę dirbti už minimumą, kad tik nereiktų eit pas bosą algos padidinimo prašyti. Vat taip ir egzistuoju
Panašu, kad auklėjamos buvom skirtingai, bet vet kas gaunas....tad kadangi praeities jau nepakeisim- šturmuokim ateitį...Su psichologės pagelba ir kitų forumiečių.Beja aš kaip ir Renarda, esu linkusi visą amžinybę dirbti už minimumą, kad tik nereiktų eit pas bosą algos padidinimo prašyti. Vat taip ir egzistuoju
nepasitikėjimas savim " apsireiškia" panašiai , tačiau priežastys gali būti skirtingos: Pypt!!! , greičiausiai, pritrūko supratimo ir moralinės paramos iš artimųjų ("tai vis kokiais niekais užsiimi");
winner - nebuvo palikta teisės suklysti, o lengviausias būdas nesuklysti - nadaryti nieko!
Renarda nuolat turi "sleptis" nuo svetimų žmonių, kad jie nepamatytų kokia ji "netobula"
Vaikystėje tokios "gudrybės" padėjo išgyventi, tačiau dabar tampa našta. Rezultatas - nuolatinis karas su savimi, kuriame niekas nelaimi.
Kurkit planus ir pasidalinkit jais su žmonėmis, kurie jus palaikys, pritars ir padrąsins (kai ir kitiems jūsų planas atrodys patraukliai, drąsiau imsitės pačios). Venkit skeptikų ir bambeklių!
Kasdien, bent truputėlį, padarykit ką nors neįprasto (pakeiskit kelionės į darbą maršrutą, ryškesnę drabužių detalę ir pan.)
Savo nerimu pasidalinkit su artimu draugu(e), vyru ar vaiku. Pats faktas, kad yra su kuo apie nerimą pakalbėti, jį sumažins;
Negalvokit labai toli į priekį. Tam, kad užliptumėt į laaaabai aukštą ir baaaaaisų kalną, pradžioje reikia žengti vieną žingsnį, po to - dar vieną ir t.t. O vienas žingsnis juk visai nebaisu!
tai tik keletas pavyzdžių, kaip galėtumėt sau padėti. O jei nepavyks, spjaukit ant visų baimių ir eikit pas psichologą - baisiau, galbūt, nebebus
winner - nebuvo palikta teisės suklysti, o lengviausias būdas nesuklysti - nadaryti nieko!
Renarda nuolat turi "sleptis" nuo svetimų žmonių, kad jie nepamatytų kokia ji "netobula"
Vaikystėje tokios "gudrybės" padėjo išgyventi, tačiau dabar tampa našta. Rezultatas - nuolatinis karas su savimi, kuriame niekas nelaimi.
Kurkit planus ir pasidalinkit jais su žmonėmis, kurie jus palaikys, pritars ir padrąsins (kai ir kitiems jūsų planas atrodys patraukliai, drąsiau imsitės pačios). Venkit skeptikų ir bambeklių!
Kasdien, bent truputėlį, padarykit ką nors neįprasto (pakeiskit kelionės į darbą maršrutą, ryškesnę drabužių detalę ir pan.)
Savo nerimu pasidalinkit su artimu draugu(e), vyru ar vaiku. Pats faktas, kad yra su kuo apie nerimą pakalbėti, jį sumažins;
Negalvokit labai toli į priekį. Tam, kad užliptumėt į laaaabai aukštą ir baaaaaisų kalną, pradžioje reikia žengti vieną žingsnį, po to - dar vieną ir t.t. O vienas žingsnis juk visai nebaisu!
tai tik keletas pavyzdžių, kaip galėtumėt sau padėti. O jei nepavyks, spjaukit ant visų baimių ir eikit pas psichologą - baisiau, galbūt, nebebus
Na, man turbūt jau būtų laikas pas psichologą...bet esu tikra, kad nenueisiu Neįsivaizduoju savęs rimtu veidu dėstančios nepažystamam žmogui savo įstoriją...Tikrai nenueisiu...Gal psichologė galėtų parekomenduoti kokios nors literatūros, kur butų aprašoma kaip ugdyti tą pasitikėjimą savimi. Esu linkus į savianalizę, paprastai daugelį problemų išsianalizuoju ir išsiaiškinu pati, bet reikėtų kokių nors metodų problemai spęsti, o vat jų aš ir nežinau
Neįsivaizduoju savęs rimtu veidu dėstančios nepažystamam žmogui savo įstoriją...Tikrai nenueisiu...Gal psichologė galėtų parekomenduoti kokios nors literatūros, kur butų aprašoma kaip ugdyti tą pasitikėjimą savimi. Esu linkus į savianalizę, paprastai daugelį problemų išsianalizuoju ir išsiaiškinu pati, bet reikėtų kokių nors metodų problemai spęsti, o vat jų aš ir nežinau
Na, jei vis dėlto nueitumėt, tai jau būtų didelis pliusas į jūsų krepšelį. O istorijas dėstyti galima ir nerimtu veidu . neužmirškit, kad psichologas tik dėl jūsų "istorijų ir bėdų" sėdi savo kabinete (ir dar algą uz tai gauna 
).Maža to, jo tikslas ir yra padėti jums surasti patį trumpiausią , tik jums vienai skirtą, kelią iš labirinto. Žodžiu, jis ne šiaip svetimas, o "specialiai tam tikslui padarytas". Dar neįtikinau?
Knygos ir savianalizė yra gerai jei... netampa pretekstu atidėlioti realius veiksmus. O tai ir būdinga nepasitikinčių savimi žmonių elgesiui. Vis dėlto, bandykit , jei susipainiosit, pati susirasit psichologą. Konkrečių knygų nerekomenduosiu, nes jų yra daug ir įvairių stilių. knygynuose, bibliotekose, pas drauges ieškokite saviaktualizacijai, savirealizacijai, savipagalbai skirtos literatūros. Nemažai informacijos jums tiks iš straipsnių apie darbo santykius kolektyve.
Visa literatūra bus naudinga tiek, kiek sugebėsit atsirinkti "savus " dalykus ir ,svarbiausia, kiek juos taikysit praktikoje.
. neužmirškit, kad psichologas tik dėl jūsų "istorijų ir bėdų" sėdi savo kabinete (ir dar algą uz tai gauna ).Maža to, jo tikslas ir yra padėti jums surasti patį trumpiausią , tik jums vienai skirtą, kelią iš labirinto. Žodžiu, jis ne šiaip svetimas, o "specialiai tam tikslui padarytas". Dar neįtikinau? Knygos ir savianalizė yra gerai jei... netampa pretekstu atidėlioti realius veiksmus. O tai ir būdinga nepasitikinčių savimi žmonių elgesiui. Vis dėlto, bandykit
, jei susipainiosit, pati susirasit psichologą. Konkrečių knygų nerekomenduosiu, nes jų yra daug ir įvairių stilių. knygynuose, bibliotekose, pas drauges ieškokite saviaktualizacijai, savirealizacijai, savipagalbai skirtos literatūros. Nemažai informacijos jums tiks iš straipsnių apie darbo santykius kolektyve. Visa literatūra bus naudinga tiek, kiek sugebėsit atsirinkti "savus " dalykus ir ,svarbiausia, kiek juos taikysit praktikoje.
Nepasitikejimas savimi, drovumas ir t.t. yra daugiau ismoktas negu igimtas elgesys, todel tikrai galima "perlauzti" save, ismokti kitu elgesio formu ir tos problemoas atsikratyti. Geras psichologas tikrai pades.
Pvz. viena is savimi nepasitikejimo apraisku yra ta, kad tokie zmones i gyvenimiskas situacijas reaguoja pasyviai, tarsi pabega nuo ju i save. Pyksta del ko nors, bet to neparodo. Nepatinka kas nors, bet nutyli ir t.t. SVARBU i kiekviena situacija ismokti reaguoti AKTYVIAI. Pvz. nesinori eiti pas psichologa, bet vistiek nueisiu. Cia jau butu pirmas aktyvus zingsnis.
Cia pvz. vienas nekaltas pratimelis, tiems kurie nepasitiki savimi. Pabandykite kiekvienoje situacijoje reaguoti aktyviai, isasakykite savo jausmus. Pasakykit: "As nemegstu skersvejo. Gal galetumete pries atidarydami langa, paklausti ar man tai netrukdo?" Arba: "Man pikta , kad tu vel atejai pusvalandziu veliau. Kodel tu taip elgiesi?" ir t.t. Neuzsipulkite zmoniu, visada naudokite israiskos forma "nuo saves": "Man atrodo..." "Man pikta, nes..." "Mane erzina, nes..." "As manau, kad..."T.y. tiesiog VISADA issakykite, tai, ka jauciate, o nenutylekite. Tai VISADA pasakykite primygtinai, bet nekeldami balso ir BUTINAI ZIUREKITE PASNEKOVUI I AKIS! Nesvarbu, kad parausite, drebes balsas arba gniaus kvapa. Is pradziu tiesiog svarbu ismotki VISADA tai pasakyti, net jei tai aplinkiniams skambes nelabai itikinamai. Patikekite, po 2-3 savaiciu pamatysite, kad aplinkiniai i Jus reaguoja visai kitaip ir daug daugiau su Jumis skaitosi. Jus sudarysite daug daugiau savimi pasitikincio zmogaus vaizda.
Cia tik mazas niuansas. Geras psichologas tiksiau isanalizuos priezastis ir nurodys elgesio technikas. Manau, kad tikrai del tos problemos neverta kankintis, jei galima gauti specialisto pagalba.
Pvz. viena is savimi nepasitikejimo apraisku yra ta, kad tokie zmones i gyvenimiskas situacijas reaguoja pasyviai, tarsi pabega nuo ju i save. Pyksta del ko nors, bet to neparodo. Nepatinka kas nors, bet nutyli ir t.t. SVARBU i kiekviena situacija ismokti reaguoti AKTYVIAI. Pvz. nesinori eiti pas psichologa, bet vistiek nueisiu. Cia jau butu pirmas aktyvus zingsnis.
Cia pvz. vienas nekaltas pratimelis, tiems kurie nepasitiki savimi. Pabandykite kiekvienoje situacijoje reaguoti aktyviai, isasakykite savo jausmus. Pasakykit: "As nemegstu skersvejo. Gal galetumete pries atidarydami langa, paklausti ar man tai netrukdo?" Arba: "Man pikta , kad tu vel atejai pusvalandziu veliau. Kodel tu taip elgiesi?" ir t.t. Neuzsipulkite zmoniu, visada naudokite israiskos forma "nuo saves": "Man atrodo..." "Man pikta, nes..." "Mane erzina, nes..." "As manau, kad..."T.y. tiesiog VISADA issakykite, tai, ka jauciate, o nenutylekite. Tai VISADA pasakykite primygtinai, bet nekeldami balso ir BUTINAI ZIUREKITE PASNEKOVUI I AKIS! Nesvarbu, kad parausite, drebes balsas arba gniaus kvapa. Is pradziu tiesiog svarbu ismotki VISADA tai pasakyti, net jei tai aplinkiniams skambes nelabai itikinamai. Patikekite, po 2-3 savaiciu pamatysite, kad aplinkiniai i Jus reaguoja visai kitaip ir daug daugiau su Jumis skaitosi. Jus sudarysite daug daugiau savimi pasitikincio zmogaus vaizda.
Cia tik mazas niuansas. Geras psichologas tiksiau isanalizuos priezastis ir nurodys elgesio technikas. Manau, kad tikrai del tos problemos neverta kankintis, jei galima gauti specialisto pagalba.
Catina, cia tu kaip tik apie mane 
. As jei del ko nors pykstu - man labai nepatogu tai parodyti, tiesiog kazkaip "negrazu" pykti... Todel turiu ramios, visad besisypsancios gerietes ivaizdi. Negaliu sakyti, kad su manimi kas nors nesiskaito, nes tikrai samoningai stengiuosi su tuo kovoti ir matyt aplinkiniams neatrodau tokia nepasitikinti savimi, bet pati viduje labai pergyvenu, kai supykstu ir neissisakau. Zinau, kad kai kam net atrodau nenuosirdi, bet tai visai ne del to. As tiesiog nuo vaikystes buvau mokoma buti labai tolerantiska aplinkiniams, tai man ir atrodo - kas as tokia, kad galeciau kita teisti ar tiesiog nesu tikra, kad as esu teisi - gal tik man taip atrodo ir panasiai. Tiesa supykusi galiu ilgai nesikalbeti (su vyro seserim koki pusmeti istveriau 
), bet aiskintis, o tuo labiau saukti ar kitaip issilieti man kazkaip zema, nepatogu, nekulturinga... Tarp kitko, kai vel viskas grizta i savo vezes - as daug geriau jauciuosi, negu kad buciau kazka issakiusi. O gal man tik taip atrodo, nes niekad kitaip nebuvo
Papildyta @ [mergetime]1080881859[/mergetime]
Tarp kitko - psichologe teisingai pastebejo - as tikriausiai nenoriu aplinkiniams parodyti savo "netobulumo". Niekada nebuvau paziurejusi i savo problema is tokios puses
. As jei del ko nors pykstu - man labai nepatogu tai parodyti, tiesiog kazkaip "negrazu" pykti... Todel turiu ramios, visad besisypsancios gerietes ivaizdi. Negaliu sakyti, kad su manimi kas nors nesiskaito, nes tikrai samoningai stengiuosi su tuo kovoti ir matyt aplinkiniams neatrodau tokia nepasitikinti savimi, bet pati viduje labai pergyvenu, kai supykstu ir neissisakau. Zinau, kad kai kam net atrodau nenuosirdi, bet tai visai ne del to. As tiesiog nuo vaikystes buvau mokoma buti labai tolerantiska aplinkiniams, tai man ir atrodo - kas as tokia, kad galeciau kita teisti ar tiesiog nesu tikra, kad as esu teisi - gal tik man taip atrodo ir panasiai. Tiesa supykusi galiu ilgai nesikalbeti (su vyro seserim koki pusmeti istveriau ), bet aiskintis, o tuo labiau saukti ar kitaip issilieti man kazkaip zema, nepatogu, nekulturinga... Tarp kitko, kai vel viskas grizta i savo vezes - as daug geriau jauciuosi, negu kad buciau kazka issakiusi. O gal man tik taip atrodo, nes niekad kitaip nebuvo Papildyta @ [mergetime]1080881859[/mergetime]
Tarp kitko - psichologe teisingai pastebejo - as tikriausiai nenoriu aplinkiniams parodyti savo "netobulumo". Niekada nebuvau paziurejusi i savo problema is tokios puses
Na, as is tu, kurioms nepasitikejimas - tik blogas sapnas, is kurio as ibeveik ssivadavau. Nors bet kas man galetu pasakyti - bepigu buti pasitikincia savimi, kai uzimi pareigas, apie kurias niekad nesvajojai, apie tokia alga, beje, taip pat. O us tai dekinga turiu buti tik savo vyrui, kuris "ikale", kad esu pati pati -ausia (pradedant graziausia, baigiant protingiausia).
Dabar man labai geda prisiminti, kai ejau prasyti darbo - svetima kalba mintinai ismokusi vyto uzrasyta teksta. Tada net nelabai supratau, ka mano dabartinis bosas man atsake. Supratau tik tiek, kad nepasake ne. Bet dabar suprantu, kad tai buvo luzis pasitikejimo savimi link. Nors, kai pagalvoju - jei buciau isjuokta ir isspirta, kazin kaip ten butu su tuo pasitikejimu.
Ir dar - labai gera mintis. Neigiama atsakyma tu visada turi, tereikia pasisitengti gauti teigiama.
Dabar man labai geda prisiminti, kai ejau prasyti darbo - svetima kalba mintinai ismokusi vyto uzrasyta teksta. Tada net nelabai supratau, ka mano dabartinis bosas man atsake. Supratau tik tiek, kad nepasake ne. Bet dabar suprantu, kad tai buvo luzis pasitikejimo savimi link. Nors, kai pagalvoju - jei buciau isjuokta ir isspirta, kazin kaip ten butu su tuo pasitikejimu.
Ir dar - labai gera mintis. Neigiama atsakyma tu visada turi, tereikia pasisitengti gauti teigiama.
| QUOTE (catina @ 2004 04 02, 06:23) |
| . Pvz. viena is savimi nepasitikejimo apraisku yra ta, kad tokie zmones i gyvenimiskas situacijas reaguoja pasyviai, tarsi pabega nuo ju i save. |
Oi, catina, tu labai gerai viską aprašei. tas jausmas būtent TOOOOKS...nuolat pasineriu kažkur į savo gelmes...
Apanku, apkurstu...Viskas vyksta tarsi be manęs ir ne dėl manęs...Beja- mano draugai tikrai net neįtaria kokios problemos mane kamuoja- kompanijoj esu ir bendraujanti ir komunikabili. Už kitą, ar dėl kito- pastovėti moku. Galiu netgi būt arši, bet kai reikalai pasisuka į mane....
Dėl savęs- aš nieko...Vienas iš košmarų - nepakenčiu sau pirkti rūbų. Paskutinius batus tol nešiojau, kol iš jų nieko neliko. Vyras šiaip ne taip privertė kitus nusipirkti...
Atrodo, kad tiesiog nemyliu savęs. Man sau gaila net litą išleisti, o vaikui priperku žaislų visokiausių...
As taip pat savim nelabai pasitikedavau. Tik gerai, kad likimas man mano vyreli atsiunte. Visko buna tarp musu, bet va viena gera darba jis man tikrai padare. Kai baigiau univerke, jis man pasiule kreiptis del darbo skelbima perskaites. As jam sakau, kad nei patirties, nei ziniu tam darbui neturiu, o jis: visi kadanors pradeda. Gavau ta darba vos ne ta pacia diena. Ir prasidejo. Baigiau studijas pries 6 metus. O jau 3 metai direktoriauju... Ir visa laika butent vyro deka. Jis mane palaikydavo, sakydavo kokia as protinga, kad be manes jokia firma neissivers, net sakydavo kokio atlyginimo reikalauti. As bijodavau, golvoju paprasysiu daugiau, isvarys is darbo. O darbdaviai sutikdavo.
Aisku, jis vargsas ant savo galvos ir uzsiaugino karjeriste, bet as jam uz tai labai dekinga. Manau, yra labai gerai, kai salia atsiranda zmogus, kuriuo tu pasitiki, o jis tiki tavo jegomis, sugebejimais.
Aisku, jis vargsas ant savo galvos ir uzsiaugino karjeriste, bet as jam uz tai labai dekinga. Manau, yra labai gerai, kai salia atsiranda zmogus, kuriuo tu pasitiki, o jis tiki tavo jegomis, sugebejimais.
| QUOTE |
| Ir visa laika butent vyro deka. Jis mane palaikydavo, sakydavo kokia as protinga, kad be manes jokia firma neissivers, net sakydavo kokio atlyginimo reikalauti. As bijodavau, golvoju paprasysiu daugiau, isvarys is darbo. O darbdaviai sutikdavo. |
Būtent! tai ir yra pats geriausias vaistas gydant nepasitikėjimą savimi - artimo žmogaus tikėjimas jūsų galimybėmis. Būtent dėl šito tikėjimo trūkumo vaikystėje ir pradeda želti nepasitikėjimas savim ir nemeilė sau ( kaip ir nelabai vertinga persona, kad dar ją mylėtum). tačiau tik nedaugeliui pavyksta sutikti tokį vyrą ar žmoną, kurie taip besąlygiškai paskatintu sutuoktinį. Iš ties džiaugiuosi už jus
Tiems, kam nepasisekė laimėti aukso puodo, teks paplušėti, kad pagarbą , pasitikėjimą ir meilę sau iškrapštytumėt iš pačių tamsiausių savo kertelių ir leistumėt išssikleisti. Kuo daugiau žmonių jus palaikys šiame procese, tuo lengviau susitvarkysite.
Turiu pasiūlymą toms, kurios neturi geros atramos namie. Puikus pvz.: pokalbiai temoje "kaip mums sekasi mesti svorį?" - Pradžioje buvo pasidalinta informacija apie keletą dietų ir nuspręsta kartu jų laikytis . vėliau kiekviena, įsitraukusi į procesą, pasigiria ar pasiguodžia forume, žodžiu - nesikankina su tom dietom vienišos.
Siūlau kažką panašaus pabandyti ir šia tema (pvz."kaip mes mokinamės būti nuostabiausiomis" ar pan.)
