Meilė su laiku ateina, aš pvz. vos gimusio savo vaiko nemylėjau dar, keista buvo, kad atsirado žmogelis, kuriam dabar manęs visos bent keletą metų reikės nuolat. Užteko savaitės. O tuomet ir budrios naktys nebaisios ir sveikatos nešiot per dieną atsirado ir pusbadžiu marintis, kad tik vaikui pilvuko diegliai nevarstytų, ir pasiryžimas gint nuo viso pasaulio negandų, žodžiu toks jėgų antplūdis ir kai tik pamatai giedrą vaiko veiduką-širdį suspaudžia ir tirpsti... tirpsti. Jau toks gerumas užeina. Geras dalykas ta meilė vaikui, bet skausmingas, kai matai sergantį ar kenčiantį ir niekuo negali padėt.
Būna depresijų po gimdymo, būna sunkumų buityje, kurie užgožia visa kita, būna neišsipildžiusių svajonių ir t.t. Kartais dingsta meilė vaikui jei staiga nebemyli vyras, juk ne veltui kūdikių namai pilni vaikų...
Visaip būna ir būna taip, kad mama nemyli savo vaiko.
Nežinau ar tai nemeilė ar kaip, bet man reikėjo apie 3 savaičių, kol širdim, o ne protu pajutau, kad tai mano vaikas, kad nuo dabar iki pat dienų pabaigos bus kažkas kitas kurį norėsiu saugot nuo visko, kurio vienos šypsenos užteks, kad diena pragiedrėtų ir pan.
Gal toms kurios pagimdo pačios tai greičiau ateina. Aš pabudau po operacijos ir man pasakė, kad mergytei viskas gerai, dar po 12 val. pamačiau kūdikėlį, kuris buvo toks pat kaip tūkstančiai kitų tik apregtas mano pirktais drabužėliais. Nebuvo sunku ja rūpintis, nuo pat gimimo rami, lengvai nusistovėjo mūsų dienos režimas. Bet lygiai taip pat būčiau rūpinusis bet kuriuo kūdikiu, ji man nebuvo išskirtinė.
Dabar mūsų panelei jau 2 metai su trupučiu ir ji yra mano vienintelė ir nepakartojama mylima dukra
Gal toms kurios pagimdo pačios tai greičiau ateina. Aš pabudau po operacijos ir man pasakė, kad mergytei viskas gerai, dar po 12 val. pamačiau kūdikėlį, kuris buvo toks pat kaip tūkstančiai kitų tik apregtas mano pirktais drabužėliais. Nebuvo sunku ja rūpintis, nuo pat gimimo rami, lengvai nusistovėjo mūsų dienos režimas. Bet lygiai taip pat būčiau rūpinusis bet kuriuo kūdikiu, ji man nebuvo išskirtinė.
Dabar mūsų panelei jau 2 metai su trupučiu ir ji yra mano vienintelė ir nepakartojama mylima dukra
Mylet savo mazyle pradejom dar jai negymus,o pamate negalejom atitraukti akiu mylim begalo.
laisvai imanoma.
tai itakoja psicho susirgimai, negalavimai, depresijos. traumos is vaikystes. daug moteru, nemylinciu. ir nesiprisipazins (dazniausiai) tos, kurios ta patiria.
tai itakoja psicho susirgimai, negalavimai, depresijos. traumos is vaikystes. daug moteru, nemylinciu. ir nesiprisipazins (dazniausiai) tos, kurios ta patiria.
Kadangi esu mama,negaliu isivaizduoti,kaip galima nemyleti savo mazojo spindulelio!!!!!!!!!!! As ne minutes neisivaizduoju be jo. Mes tokie artimi, jog per metus ir du men.po jo gimimo buvom issiskyre tik kelias val.per kurias ejau is proto galvodama kaip jis 
. Raminau save tik tuo jog jis pas senelius, kurie ji myli ir jis juos myli!!!!!!!!!!!
. Raminau save tik tuo jog jis pas senelius, kurie ji myli ir jis juos myli!!!!!!!!!!!
Jei vaiko nemylet, tai vardan ko gyventi? Pats didziausias malonumas su meile padet vaikui pazinti pasauli ir padeti jam augti.
gal nemyli,nes ne nuo mylimo vyro susilaukia,o jei vaikas panasus i nemylima vyra,gal todel ir nera meiles.arba ne toks kokio tikejosi pvz.negrazus 
QUOTE(juddita @ 2011 12 13, 19:45)
gal nemyli,nes ne nuo mylimo vyro susilaukia,o jei vaikas panasus i nemylima vyra,gal todel ir nera meiles.arba ne toks kokio tikejosi pvz.negrazus
Neisivaizduoju kaip galima nemyleti savo vaiko ar manyti, kad jis negrazus.
QUOTE(Justida30 @ 2011 12 13, 21:01)
Neisivaizduoju kaip galima nemyleti savo vaiko ar manyti, kad jis negrazus.
kad savas vaikas atrodytų negražus tereikia akis turėti. o nemeilė kaip ir meilė nėra paaiškinama logika, nes tai yra jausmas.
Perskaičiau visą temą. Laimingos tos mamos, kurios iš karto myli savo mažylius, ir kuriom niekada neteko suabejoti savimi, savo jausmais.
Papasakosiu apie save. Mano tėvai mane mylėjo ir tebemyli. Turiu labai mylimą vyrą, tuokėmės jau po visų mokslų, turėjom gerus darbus, svajojom apie šeimą. Be galo džiaugėmės, kai pastojau, laukėm, planavom ateitį.
Taip susiklostė, kad vaikiukas gimė dviem mėnesiais per anksti ir labai mažo svorio. Iš niekur nieko vieną dieną tik bac - ligoninė, reanimacija, Cezario pjūvis, inkubatorius, kūdikis, vos besimatantis iš po laidų raizgalynės, nežinomybė, pasimetimas. Nejaučiau nei baimės, nei šoko. Visgi buvo toks didžiulis šokas organizmui ir psichikai, kad kurį laiką užteko mobilizuotų jėgų ir organizmas kelias dienas dar saugojo mano psichiką nuo tokio krūvio. O paskui vožė visu stiprumu: staiga atsirado juoda depresija, į vaiką eidavau pažiūrėt kaip į kokį daiktą ir pieno nunešt, be proto norėjau namo, o ne su vaiku būti, bijojau, kad vyras paliks (nors tam visiškai nebuvo pagrindo), kaltinau save, kad nejaučiu meilės vaikui.
Grįžus namo lyg ir pagerėjo. O dar belankant sūnelį, kelis kartus leido ant krūtinės sau pasidėti - va tada tik aš suvokiau, kad turiu gyvą vaiką. Mėnesį mažasis išbuvo inkubatoriuje. Bet kai atsirado vieta šalia vaiko būti ligoninėje, verkiau, kad nenoriu ten, bijojau, kad nemokėsiu jo prižiūrėti (kas turi neišnešiotus vaikus - tas mane supras, kas tai yra jų priežiūra).
Kai vaiką parsivežėm namo, išvis prasidėjo tragedija - ašaros, baimė, pyktis ant savęs, abejonės, kaltė, griuvo visi įsivaizdavimai ir svajonės apie vaiką ir jo auginimą. O dar pienelį traukdavau kas 3 valandas visą parą, su vaiko pilveliu labai vargom - ištisai verkdavo, viskas sukosi apie vaiką - net pavalgyt nebuvo kada, jau nekalbu apie namus, valgį. Tą pirmą mėnesį namie mažai pamenu - lyg kokia juoda dėmė.
Paskui vis ėjos lengvyn. Kai mažajam buvo 4 mėnesiai, susirgau, teko nutraukt maitinimą. Atkrito pieno nusitraukinėjimas ir man palengvėjo. Kai baigės tie pilvo skausmai mažajam, atrodo, lyg kas vaiką pakeitė - taip gera su juo būti tapo. Ir tada staiga vieną dieną supratau, kad labai myliu savo vaiką, tik ta tokia sunki pradžia labai pakenkėm mum. Vaiku rūpinausi nuo pat pradžių, bet meilė ir džiaugsmas atėjo vėliau. Labiausiai man padėjo vyras: jam pasakojau viską, ką ir kaip jaučiu. Vyras labai mane palaikė, guodė, vaiką prižiūrėjo, - padėjo kuo tik išgalėjo.
Tad neskubėkit smerkt tų, kurios abejoja savimi, savo jausmais vaikui - jom reik pagalbos, o ne jūsų aikčiojimų "kaip galima nemylėti savo vaiko". Kartais patenkam į tokias situacijas, kai, atrodo, esi pasiruošęs, bet pasirodo, kad yra stipresnių dalykų už tave. Kas nepatyrė tokios situacijos kaip mano (ar panašios), tas niekada nesupras, kaip yra baisu, kai suvoki, jog savo vaikui jauti ne tą, ką turėtum jausti, kai nesidžiaugi būdama mama, - dėl viso to jauti didžiulę kaltę, bet nieko negali sau padaryti.
Papasakosiu apie save. Mano tėvai mane mylėjo ir tebemyli. Turiu labai mylimą vyrą, tuokėmės jau po visų mokslų, turėjom gerus darbus, svajojom apie šeimą. Be galo džiaugėmės, kai pastojau, laukėm, planavom ateitį.
Taip susiklostė, kad vaikiukas gimė dviem mėnesiais per anksti ir labai mažo svorio. Iš niekur nieko vieną dieną tik bac - ligoninė, reanimacija, Cezario pjūvis, inkubatorius, kūdikis, vos besimatantis iš po laidų raizgalynės, nežinomybė, pasimetimas. Nejaučiau nei baimės, nei šoko. Visgi buvo toks didžiulis šokas organizmui ir psichikai, kad kurį laiką užteko mobilizuotų jėgų ir organizmas kelias dienas dar saugojo mano psichiką nuo tokio krūvio. O paskui vožė visu stiprumu: staiga atsirado juoda depresija, į vaiką eidavau pažiūrėt kaip į kokį daiktą ir pieno nunešt, be proto norėjau namo, o ne su vaiku būti, bijojau, kad vyras paliks (nors tam visiškai nebuvo pagrindo), kaltinau save, kad nejaučiu meilės vaikui.
Grįžus namo lyg ir pagerėjo. O dar belankant sūnelį, kelis kartus leido ant krūtinės sau pasidėti - va tada tik aš suvokiau, kad turiu gyvą vaiką. Mėnesį mažasis išbuvo inkubatoriuje. Bet kai atsirado vieta šalia vaiko būti ligoninėje, verkiau, kad nenoriu ten, bijojau, kad nemokėsiu jo prižiūrėti (kas turi neišnešiotus vaikus - tas mane supras, kas tai yra jų priežiūra).
Kai vaiką parsivežėm namo, išvis prasidėjo tragedija - ašaros, baimė, pyktis ant savęs, abejonės, kaltė, griuvo visi įsivaizdavimai ir svajonės apie vaiką ir jo auginimą. O dar pienelį traukdavau kas 3 valandas visą parą, su vaiko pilveliu labai vargom - ištisai verkdavo, viskas sukosi apie vaiką - net pavalgyt nebuvo kada, jau nekalbu apie namus, valgį. Tą pirmą mėnesį namie mažai pamenu - lyg kokia juoda dėmė.
Paskui vis ėjos lengvyn. Kai mažajam buvo 4 mėnesiai, susirgau, teko nutraukt maitinimą. Atkrito pieno nusitraukinėjimas ir man palengvėjo. Kai baigės tie pilvo skausmai mažajam, atrodo, lyg kas vaiką pakeitė - taip gera su juo būti tapo. Ir tada staiga vieną dieną supratau, kad labai myliu savo vaiką, tik ta tokia sunki pradžia labai pakenkėm mum. Vaiku rūpinausi nuo pat pradžių, bet meilė ir džiaugsmas atėjo vėliau. Labiausiai man padėjo vyras: jam pasakojau viską, ką ir kaip jaučiu. Vyras labai mane palaikė, guodė, vaiką prižiūrėjo, - padėjo kuo tik išgalėjo.
Tad neskubėkit smerkt tų, kurios abejoja savimi, savo jausmais vaikui - jom reik pagalbos, o ne jūsų aikčiojimų "kaip galima nemylėti savo vaiko". Kartais patenkam į tokias situacijas, kai, atrodo, esi pasiruošęs, bet pasirodo, kad yra stipresnių dalykų už tave. Kas nepatyrė tokios situacijos kaip mano (ar panašios), tas niekada nesupras, kaip yra baisu, kai suvoki, jog savo vaikui jauti ne tą, ką turėtum jausti, kai nesidžiaugi būdama mama, - dėl viso to jauti didžiulę kaltę, bet nieko negali sau padaryti.
