Oiiiii
sunki tema. Nera taip paprasta su tais jausmais. Kol nebuvo mazosios vyresnele dievinau, daug kur persistengdavau. Taciau jau tada matesi sunkus charakteris, bet kazkaip nekliuvo jis tada. Gime jaunele (vyresniajai buvo netoli 3 metu). Ir prasidejo...Vaikas pasikeite , o gal atsiskleide? Nuo tos kovos del demesio, hiperaktyvumo, oziu ir pan taip pervargom mes abi, kad jausmai labai atsalo. Ji prisilipde prie tecio as prie mazosios (jei tada demesio daugiau reikejo). Kartais uzeina tokie emociju protrukiai jai ar man - puolam "uzsibuciuojam", "uzsiglostom"
, bet dazniausiai rekimas, asaros, mustynes
. Pazistama psichologe pasake, kad tai vaikas "KOVOTOJAS" ir tai jauciasi. Pasake, kad bus sunku
, ypac mamai. Isgyvenu irgi, kad jausmai jai daug daug saltesni nei buvo. Kartais kai isveda is saves nenoriu nei liestis nei labanakt pasakyti, po to nakti zliumbiu :verysad:Galvoju, kad nenormali mama esu. Zodziu sunku buna ir mamai ir vaikui. Dar kai mazoji na ypac svelnaus budo...tik glostyti ir sypsotis . Jauciu kai ateis vyresniosios paauglyste kas bus su musu jausmais tada?????
Na o pavyzdi zinau, kad viena mama pagimdziusi antra vaika, mazojo nemylejo net du metus. Dabar laukiasi 4to ir yra ,man asmeniskai, mamos idealas. Jausmai is leto grizo i savo vietas.
Manau ,brangios mamytes, nepaskeskim buityje, vaiku oziuose, o daugiau pailsekim, nueikim su seima i teatra ar prie ezeriuko i iskyla issiruoskim. Zodziu daugiau geru emociju
As i tai dedu daug vilciu